Kun. Pierre Chaignon, S.J.   Publikuota iš: Šventėse su šventaisiais: Dvasiški mąstymai visoms metų šventėms (III knyga), Šv. Kazimiero draugija, 1933.
Domenico Ghirlandaio, Šv. Jonas Krikštytojas pamokslauja (1486-1490)
Domenico Ghirlandaio, Šv. Jonas Krikštytojas pamokslauja (1486-1490)

I punktas. Šv. Jonas mokina nusidėjėlius: „Darykite atgailą!” Pranokėjas skelbia, jog atgaila yra būtina, jog jinai turi būti tikra, ir jog jos negalima atidėlioti.

1. Atgaila yra būtina. Trys svarbiausios priežastys, kaip šv. Jonas mokina žydus, spiria nusidėjėlį daryti atgailą: Dievo rūstybė, Kristaus teismo smarkumas, bausmės, kur gresia nusidėjėliams. Sąžinė tau liudija, jog esi nusipelnęs Dievo rūstybę; bet ar Jo esi atsiprašęs? Ar Jis tau yra atleidęs? Argi dar nematai, koks baisus tavo būvis?! Argi dar nematai, jog nebėra tau kitokios išeities, kaip vien atgaila? Ateis diena, kada Kristus, kaip nerūpestingas ūkininkas, surinks išrinktuosius; o pelus, t. y. nedoruosius, sudegins. Kokia baigi bus nedorėliams ana diena, kurioj Viešpats atlygins kiekvienam pagal jo darbus (Apr 22, 12)! Joks daiktas nepasislėps nuo amžinojo Teisėjo akių, joks prašymas nebenumalšins Jo teisingumo, jokia galybė nepasipriešins Jo galiai! Iš tikrųjų, jokia atgaila neatrodys per aštri tam, kuris atmins anas ugnies kančias, nei per ilga tam, kuris atmins, jog anos kančios bus amžinos!

Kaip anie žydai, kuriems skelbė Krikštytojas, buvo pasitikėję tuo, kad tėvą turi Abraomą, kad dėl Abraomo Dievas išganysiąs juos: taip ir šiandieną nusidėjėliai drąsina save, kalbėdami: „Dievas yra gailestingas ir ne tam mus sutvėrė, kad pražudytų.“ Bet, kaip anuo laiku Abraomo šventumas neišgelbėjo nuo pelnytos pražūties jo išgamas-vaikus, taip ir šiandieną Dievo gailestingumas neišganys nusidėjėlio, kuris paniekinęs yra Dievo malonę. Tiesą sakai, jog Dievas ne tam tave sutvėrė, kad pražudytų; bet juk ir ne tam sutvėrė, kad Jį rūstintumei.

2. Tad būtina yra atgaila – ne išviršinė, bet nuo širdies, tikra, visiška; tokia atgaila, kuri atneštų vertų vaisių (Lk 3), kuri ir nuodėmių priežastis išnaikintų, ir pasėkas atitaisytų, ir iš pamato permainytų visą nusidėjėlio gyvenimą. Privalome tad visų pirma išnaikinti nuodėmių priežastis. Tyčiojies iš Dievo, jeigu už nuodėmę Jo atsiprašai, o palieki savy tos nuodėmės versmę! Meluoji ir save apgaudinėji, jeigu sakais išsižadąs savo bjauriųjų darbų, o priežasčių nepameti ir nuodėmingam papročiui nesipriešini! Nuodėmės priežastys ir valia, papročių supančiota – tuodu dalykus reikia pirmiausia turėti omenyje, norint nuo nedorybės išsigydyti. Priežastys ir papročiai yra nuodėmės šaknys; veltui šakas genėsi, jeigu šaknų nepaliesi!

Pirmieji sestadieniai

Antrasis tikros atgailos pamatas – nuodėmių pasėkas atitaisyti, nes jos irgi yra nuodėmės. Jeigu tad iš tiesų nori daryti atgailą, žiūrėk, ar tavo nuodėmė nėra padariusi artimui kokios skriaudos, ar nesi kame peržengęs teisingumo ir meilės pareigų, ar nesi ko papiktinęs. O jei pasijusi esąs kaltas, tai pataisyk, ką reikia.

Pagalios, gyvenimo permaina yra trečiasis ir tikriausias atgailos ženklas. Atgaila ir permaina – tas tas pats dalykas. Pagalvojęs pasakyk, ar vertos yra atgailos vardo tos seklios tavo išpažintys, kurios gal jokios lig šiol nepadarė tavy atmainos: nei tavo minčių nesutvarkė, nei geidulių nenuramino, nei tavęs neišmokė elgtis krikščioniškai! Ir po tiek išpažinčių vis toks pats tebesi nekantrus varguose, apsileidęs maldose ir opus mažiausiai užgaulei sutikus!

Reikia atgailos ir neatidėliotinos. Bėda tam, kuris atidėliotų! „Nes kirvis jau pridėtas prie medžių šaknies: taigi, kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, bus iškirstas ir į ugnį įmestas.“ (Lk 3, 9) Atidėliodamas atgailą diena po dienos ne tik ją kaskart sunkesnę padarysi, bet galėsi numirti be atgailos. Juo ilgiau pasiduodi geiduliams, juo sunkiau bus juos nugalėti. Ne vienas jau yra apsigavęs. Ne vieną nusidėjėlį, kuris atidėliojo atgailą, mirtis sugriebė. O koks dabar jo likimas! Ar ir tu nori susilaukti tokio galo? Neduok, Dieve! Užtat pradėk tuojau eiti tikrosios atgailos keliu, į kurį Viešpats tave vadina!

II punktas. Šv. Jonas linksmina nusidėjėlius, paskelbdamas jiems Viešpaties priežadus ir jog tie priežadai būtinai išsipildys.

1. Dvejopą Dievo priežadą paskelbė Pranokėjas nusidėjėliams, kurie panorės grįžti pas Dievą: visų nuodėmių atleidimą ir gausių malonių suteikimą.

Kam Krikštytojas skelbė prie Jordano atgailos krikštą? Klausytojų tarpe buvo muitininkų, kurie jautėsi esą apsunkinti neteisingu pelnu ir gerią žmonių kraują. Buvo pasipūtusių ir veidmainių fariziejų. Buvo kareivių, kur papratę paleistuvauti. Buvo parsiduodančių teisėjų. Trumpai tariant, buvo žmonių, susitepusių visokiomis nedorybėmis. Ir jiems šv. Jonas žada nuodėmių atleidimą. Nė vieno Dievas neišskiria, kad tik pats norėtų su Dievo susitaikyti. Bet ne vien Dievo malonę skelbė Pranašas; šnekėjo jis ir apie bausmę: štai jau kirvis pridėtas prie medžio šaknies, piktas medis bus iškirstas ir įmestas į negęstančią ugnį. Bet argi Dievas taip perspėtų nusidėjėlį, jeigu geistų jo pražūties?! Toks grasinimas parodo Dievo meilę, kuri trokšta, kad nedorėlis darytų atgailą.

Viešpačiui negana atleisti nuodėmes: Jis dar krikštija atsivertusįjį nusidėjėlį malonės ir ugnies krikštu: „Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.“ (Lk 3, 16) Gerai suprask tuos žodžius – sako šv. Jonas Auksaburnis – ir pažvelk, kiek malonių Dievas suteikė nusidėjėliams, kad juos patrauktų prie atgailos. Krikštija juos malonės krikštu, kur nuplauna nuodėmes ir suteikia didesnės galios, negu pasaulio, pragaro ir geidulių galia. Krikštija juos ugnies krikštu, kad pasidarytų grynesni, negu auksas, ugnies apvalytas. Malonės krikšte apdovanoja jų sielas visokiomis Šv. Dvasios dovanomis; ugnies krikšte uždega širdyse Dievo meilės ugnį, o ta meilė sujungia žmogų su Dievu.

Pirmieji sestadieniai

2. Šv. Jonas suteikia nusidėjėliams stiprų ir džiaugsmingą įsitikinimą, jog anie priežadai būtinai išsipildys. Ne aš – sako – išpildysiu jums tuos priežadus. Aš tik esu šaukiančiojo tyruose ir taisančiojo Viešpaties kelius balsas. Bet išpildys juos tas, kuris mane siuntė pirma savęs. „Aš mačiau kaip karvelį nužengiančią iš dangaus Dvasią, ir Ji pasiliko ant Jo.“ (Jn 1, 32) Tad tas yra Dievo Sūnus ir Avinėlis, kuris savo krauju ne tiktai nuplauna, bet ir visiškai naikina pasaulio nuodėmes. Jeigu pats Visagalis žada tau duoti anas stebuklingas malones, ar manytumei, Jis negalėsiąs tavęs pakelti lig savęs? Nors sunkūs tavo nusidėjimai, bet ar ne daugiau sveria Dievo kraujas, išlietas dėl jų atleidimo? Nors didelės yra malonės, kurių prašai, bet ar ne didesnis yra nuopelnas tos mirties, kuriai Jėzus pasidavė, kad tau anas malones suteiktų? Atsimink, kaip veikiai išsipildė šv. Jono Krikštytojo pagarsintieji priežadai, kaip neilgai trukus jo klausytojai per Šv. Dvasios malonę iš nusidėjėlių pavirto šventaisiais ir savo dorybėmis, kančiomis ir mirtimi stebuklingai padabino Jeruzalės Bažnyčios pradžią. Eik ir tu jų pėdomis! Ženk su karšta širdimi į tą atgailos kelią, į kurį tave Bažnyčia kviečia, ir su begaline viltimi pasiduok beribiui Dievo gailestingumui!

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.