Dalinamės su skaitytojais šiuo straipsniu, galinčiu priversti rimčiau susimąstyti apie tai, ar pakankamai atgailaujame savo gyvenime. Kita vertus, nereikėtų visų straipsnio siūlymų ir minčių priimti tiesmukai. Dvasiniai rašytojai pabrėžia, kad dvasiniame gyvenime yra pavojinga norėti imtis „visko ir iškart“, o naujų atgailos priemonių įvedimas turi būti palaipsnis ir nuoseklus.
***
Nekyla abejonių, kad svarbiausias mūsų laikų įvykis Katalikų Bažnyčioje yra Dangaus Karalienės apsireiškimas trims piemenėliams Cova da Iria Fatimoje 1917 m., kur pasaulis buvo iškilmingai dangaus įspėtas, kad jei jis neatsivers, Dievas nubaus jį už daugybę nuodėmių. Dievas iš savo begalinio gailestingumo taip pat nurodė pasauliui, kaip išvengti skirtos bausmės, apie kurią pranešė Dievo Motina.
Atskleistoje Trečiosios Fatimos paslapties dalyje, užrašytoje sesers Liucijos, skaitome apie angelą, nešantį liepsnojantį kardą ir šaukiantį: „Atgailos, atgailos, atgailos!“ Šį pranešimo aspektą katalikai iš tiesų beveik visiškai pamiršo, bet jis jau buvo pirmoje žinioje, kurią pasauliui perdavė Fatimos Dievo Motina. Daugelis katalikų meldėsi daugybę Rožančių ir ištikimai laikėsi penkių pirmųjų mėnesio šeštadienių pamaldumo, tikėdamiesi mūsų Nekaltosios Karalienės pažadėto triumfo. Tačiau, nepaisant milijonų Rožančių, kalbamų nuo žinios paskelbimo pradžios, pasaulis ir toliau griūva, o padėtis Bažnyčioje kiekvieną valandą vis blogėja. Šios pastangos ir toliau, regis, neduoda vaisių, ir net po beveik prieš metus keistai atlikto Rusijos ir pasaulio paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai vis dar laukiame, kad Dievas įsikištų į šią netvarką ir sustabdytų beprotybę.
Kai kurie šventi vyrai užsiminė, jog mes vis dar laukiame, nes Roma oficialiai neįvedė viešojo atsilyginimo Nekaltajai Marijos Širdžiai, kuris iš tikrųjų yra būtinas. Tačiau ar šis oficialaus popiežiaus įgaliojimo atlikti penkių pirmųjų šeštadienių atsilyginimo pamaldumą nebuvimas yra trūkstamas ingredientas dangaus duotame švento visko atstatymo Kristuje recepte, atstatymo, kurio turėtume tikėtis per Jo Mergelės Motinos pažadėtą triumfą? O gal tai yra kažkas akivaizdesnio ir lengviau pasiekiamo šiuo metu, kai Roma apskritai labiau suinteresuota tarnauti Jungtinių Tautų tvarumo tikslams, o ne gelbėti sielas?
Jei kuris nors šių dienų katalikas, žinantis apie Fatimą, neapmąstė šių šiurpinančių Švenčiausiosios Mergelės žodžių: „tiek daug sielų patenka į pragarą, nes nėra kam už jas melstis ir AUKOTIS“, vadinasi, jis visiškai nesuprato Dievo Motinos pranešimo minties. Nuo Kristaus laikų iki dabar Bažnyčioje vyksta kova tarp komforto ir asketiškumo, tai yra tarp pasaulio dvasios ir Nukryžiuoto Jėzaus Kristaus dvasios.
Dievas siuntė daug šventųjų ir šventų reformuotojų, kad žmonės atmestų pasaulietišką dvasią ir atgailautų. Nuo ankstyvųjų Bažnyčios kankinių laikų ir per amžius knygų puslapiai buvo prirašyti pasakojimų apie šventus vyrus ir moteris, kentusius tikrus fizinius kūno skausmus, kad galėtų geriau sekti savo Dieviškuoju Viešpačiu, kurio nuplaktas kūnas pagerbtas kiekviename krucifikse kiekvienoje žemės parapijoje. Ši, atrodytų, antžmogiška jėga žavėjo daugybę Dievo priešų, kurie puikiai žinojo, kad tokia jėga gerokai viršija natūralius gebėjimus. Šios griežtos atgailos pavyzdžiai atvertė milijonus netikinčiųjų ir užpildė daugybę puslapių knygų, parašytų apie šventųjų, kuriuos kiekvieną dieną pagerbiame ant savo altorių per šventąsias Mišias, gyvenimą.
Mes tikime, kad šventieji yra šventi vyrai ir moterys, kurių gyvenimu verta sekti, tačiau tikrovėje šis tikėjimas yra visiškai paneigiamas. Šių dienų kunigai ragina mus būti atsargius ir susilaikyti ne nuo valgymo ir gėrimo, bet nuo išorinio apsimarinimo veiksmų. Mums nebereikia šiurkščios vilnos marškinių, drausmės, ašutinių ir kitų atgailos priemonių, nes tokie dalykai tinka tik muziejams, sako jie. Jie sako, kad šiandienos katalikai yra civilizuotesni ir subtilesni ir jiems tokių dalykų nereikia. Šiuolaikines atgailos praktikas turime pritaikyti prie modernių žmogaus komforto ir laisvalaikio idėjų.
Vadinamieji tradiciniai katalikai elgiasi taip pat, tačiau apgaudinėja save, kad jie yra tradiciniai vien dėl to, jog jų maldos ir doktrina, kurios jie išmoko, atitinka nekintamą katalikų tikėjimą. Tačiau šie vadinamieji tradicionalistai gyvena taip pat patogiai kaip ir pagonys, kuriuos smerkdami internete praleidžia tiek daug laiko. Nors jie gali valgyti žuvį penktadieniais ir galbūt atsisakyti cukraus rytinėje kavoje per gavėnią, o gal ir šokolado, jei yra valingi, jie suvokia Katalikų Bažnyčios atgailos tradiciją taip, lyg ji būtų neprivaloma ir neturi jokios reikšmės tikėjimui.
Tačiau kokį pasiteisinimą pateikia vadinamieji tradicionalistai, kurie iš tikrųjų taiko modernizmo principus atgailos praktikai, nors galbūt net nesuvokia, ką daro? „Žmogaus prigimtis yra silpnesnė už jų protėvių ir toks griežtumas juos tik dar labiau susilpnintų ir padarytų nepajėgius atlikti kasdienes pareigas.“ Taigi jie tiki, kad Šventoji Bažnyčia priėmė šį principą dar gerokai prieš Vatikano II Susirinkimą ir išmintingai sušvelnino pasninko reikalavimus. Bet ar tikrai dėl to popiežiai sušvelnino gavėnios apeigas? Gal jie tiesiog manė, kad geriau panaikinti kanonus, kurių nesilaikymas užtraukia mirtinos nuodėmės bausmę, kad nebūtų per daug apsunkinti menko pamaldumo žmonės, kurie tuo metu paprasčiausiai nebeturėjo malonės laikytis nustatyto gavėnios pasninko?
Jei atsigręžtume į šių dienų neopagonių pomėgius, pamatytume, kaip žmonės griebiasi kraštutinumų siekdami išplėsti savo kūno galimybių ribas. Norėdami trigubai padidinti kūno apimtį, vyrai pakelia didelį fizinį krūvį kilnodami sunkumus. Jie kasmet nubėga tūkstančius kilometrų, kad palaikytų formą ir pasiektų vis didesnį sportinį meistriškumą. Futbolo ir regbio žaidėjai bei mišrių kovos menų sportininkai kovoja kruvinas kovas, siekdami įgyti daugiau pasaulinės šlovės. Protarpinis badavimas ir valgymas vieną kartą per dieną pastaruoju metu tampa vis populiaresni tarp tų, kurie siekia geros sveikatos, tačiau katalikai vis dar apgaudinėja save, kad Dievo sukurtas žmogaus kūnas netenka tiek jėgų, jog katalikams net nereikia svarstyti galimybės pasninkauti keturiasdešimt dienų, kaip buvo daroma per gavėnią iki septintojo dešimtmečio pradžios.
Vienas dalykas, kurio dauguma Vakarų žmonių nesuvokia, yra tas, kad reguliariai vartojamas maistas buvo sukurtas taip, jog sukeltų priklausomybę kaip ir narkotikai, ir abiejų poveikis smegenims panašus. Cukrus ir rafinuotas krakmolas, kurių šiandien dedama į beveik visus maisto produktus, organizmą veikia panašiai kaip narkotikai, o susilaikymas sukelia panašų abstinencijos poveikį. Jų atsisakymas pirmiausia pasireiškia iš pažiūros nenugalimu potraukiu, svaigulio priepuoliais, niūriomis nuotaikomis, dirglumu ir neramiu miegu, panašiai kaip įprastų gatvės narkotikų atsisakymas. Tai yra gera maisto pramonės verslo praktika, o šio atsisakymo tikrovė buvo nuslėpta naudojant tokius kvailus terminus kaip hipoglikemija. Vis dėlto nuo amžių badavimas geriant tik vandenį buvo naudojamas beveik bet kokiai įsivaizduojamai ligai gydyti ir netgi atsargiai skiriamas sunkiausiems ligoniams.
Šių priklausomybių pasekmė yra ta, kad dauguma katalikų neturi jėgų atsikratyti priklausomybės (apie kurią dažniausiai nežino) ir beveik visiškai atsisakė šventojo pasninko. Tačiau jei jie laikytų šį atsisakymo laikotarpį laikinu, o taip tikrai yra, pamatytų, kad šie simptomai greitai išnyksta, kaip mato besilaikantys pasninką imituojančios ketogeninės dietos. Tačiau šiandien dažniausiai gavėnios pasninkas yra minimas tik lotyniškų Mišių tekstuose, senuosiuose katekizmuose ir šventųjų gyvenimų aprašymuose. Daugelis, atrodo, neprieštarauja šios tradicijos apleidimui ir iš visų jėgų šaukia, kad būtų atkurtos visos kitos katalikiškos tradicijos, išskyrus šią.
Taigi koks yra šios apleistos senos šventojo pasninko praktikos grynasis poveikis? Šventasis Alfonsas asketiškuose darbuose rašo: „Šv. Andriejus Avellino sakydavo, kad tas, kuris nori eiti tobulumo keliu, turi pradėti marinti skonį.“ Šventasis Leonas tvirtina, kad tokia buvo šventųjų praktika. Atgailautojui, kuris mažai gailėjosi, šventasis Pilypas Neris pasakė: „Mano sūnau, jei nenumalšinsi apetito, niekada netapsi šventuoju... Rajumo nuodėmė sugriovė pasaulį: dėl to, suvalgydamas obuolį, Adomas užtraukė mirtį sau ir visai žmonijai.“ Šventasis Bonaventūra sako, kad valgymo pertekliumi minta neskaistumas, o šventasis Augustinas rašo: „Jei sielą slegia per daug maisto, protas tampa apatiškas ir išdygsta nedorų troškimų spygliai.“
Akivaizdu ne tik tai, kad pasaulį užvaldo neskaistumas ir kad šiandien mums trūksta tikrų šventųjų. Kiekvienam tikinčiam katalikui aišku, jog pasaulis yra užvaldytas demonų tiek, kad egzorcizmo apeigos trunka penkis kartus ilgiau nei anksčiau. Jei yra kas nors, ką katalikai turėtų prisiminti demonams žygiuojant visiškai nukariauti tautų, tai paties mūsų palaimintojo Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai, kai mokiniai Jo paklausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ Ir Jis tarė jiems: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku.“ (Mk 9, 28–29)
Taigi dabar, kai popiežius Benediktas XVI miręs, o revoliucionieriai Romoje nusitaikė į lotyniškas Mišias ir atsisako tradicinio katalikų tikėjimo, tarsi jie patys būtų apsėsti demonų, katalikai, kuriems tikrai rūpi sielų gelbėjimas ir šios beprotybės pabaiga, kol bažnyčios dar nėra visiškai uždaromos arba kol visi kunigai ir vyskupai dar netapo tik valstybės agentais, pabuskite ir paverskite šią gavėnią įsimintina. Jei katalikai nepradės eiti tobulumo keliu, kuris prasideda kasdien marinant savo skonio receptorius, ir neatgaivins nesenstančios pasninko tradicijos, viskas Bažnyčioje ir pasaulyje blogės. Nėra geresnio sprendimo už tą, kurį mums jau davė Dievo Motina, t. y. aukotis už vargšus nusidėjėlius. Auka yra savanoriškas atsisakymas to, ko žmogus nėra verčiamas atsisakyti, kitaip tai tik kančia. Tik jei katalikai imsis to energingai rengdami Kryžiaus žygį ir pasiūlys taip atlyginti už nuodėmes, padarytas Nekaltajai Marijos Širdžiai, galėsime tikėtis išvysti jos pažadėtąjį triumfą. Nedėkingi vaikai, mažai dėmesio kreipiantys į motinos maldavimą, nusipelno bausmės, o ne apdovanojimo.
Tačiau tokiai dvasinei kovai reikia ypatingų malonių, kurių šiandien, regis, mažai. Kartu su kasdieniu Rožančiumi katalikai, kuriems rūpi padaryti galą šiam didžiuliam atsimetimui, turi būti atsidavę ir kiekvieną dieną šauktis šventojo Juozapo, tituluojamo Šventosios Bažnyčios gynėju ir demonų baime. Apsijuoskite strėnas šventojo Juozapo raiščiu, tinkamai palaimintu lotynų kalba, ir melskite jį tyrumo malonės, prašykite apginti Bažnyčią ir padėti tapti šventuoju. Jei daugelis atsilieps į šį kvietimą, Švenčiausiojo Rožančiaus Karalienės pažadėtas triumfas greitai ateis.
Šį reikalą pavedėme Fatimos Dievo Motinai, kurią taip pat vadiname Gerosios Kloties Dievo Motina, melsdami Dievą atsiųsti šventąjį prelatą, apie kurį ji kalbėjo, atgaivinsiantį Jo kunigų dvasią; ir ypač jį pavedame šventajam Juozapui, Šventosios Bažnyčios globėjui, kuris, kaip teigia katalikų pranašystė, paskutiniais laikais atliks lemiamą vaidmenį.
Vienybėje su Jėzumi, Marija ir Juozapu!
