Dvasinis tobulėjimas

Mūsų laikais išplitę daugybė klaidingų nuostatų, kurios atrodo kaip išmintis ar dvasinė pusiausvyra, bet iš tiesų tokios nėra.

Šv. Jonas mokina nusidėjėlius: „Darykite atgailą!” Pranokėjas skelbia, jog atgaila yra būtina, jog jinai turi būti tikra, ir jog jos negalima atidėlioti.

Jis nuo pirmos savo atėjimo valandos, dar Motinos įsčiose, karštai trokšta, idant ta ugnis degtų žmonių širdyse. Nuolat stovi Jo minty liūdnas žmonijos būvis, kad ji guli paskendusi tamsybėse ir visokiomis nuodėmėmis sutepta.

Nežinojimas! Ši žaizda didelė ir visuose žmonėse ji neša vaisių, labai karčių vaisių – tai turime pripažinti.

Pasistenkim, kad mus gerus ir dorus padarytų mūsų dorybės, o ne svetimos.

Tyla. Tai gąsdinantis ir kartu žavus žodis. Jis gali reikšti taiką ir ramybę arba bauginančią vienatvę.

Ar tiki, kad tau asmeniškai skirti Viešpaties žodžiai imk savo kryžių? Jei tiki, tai paimsi. Nesakyk per sunku.

Gyvenimą galima nugyventi dvejopai: atidžiai arba negalvojant.

Kodėl Dievas taip dažnai leidžia mums suklysti, nors taip dažnai meldžiamės prašydami Jo pagalbos ir malonės? Kodėl klimpstame į nuodėmės pelkę, net ir desperatiškai norėdami išsivaduoti?

Mūsų gyvenimas – tai ne filmas su laiminga pabaiga, o fotografinių dabarties akimirkų seka.

Didelis vargas, iš tiesų labai didelis, su daugybe nematomų kančių, ypač gyvenantiems nerūpestingai, kol savo protą, tą godų virtuvės šunį, pripratusį loti, paprastumu, pykčio nebuvimu ir uolumu paversime skaistybės ir budrumo mylėtoju.

Meilė vadinama tobulumo ryšiu, nes ji suvienija mūsų sielą su Dievu, mūsų galutiniu tikslu, ir verčia visas mūsų jėgas bei visus mūsų veiksmus suartėti su Juo.

„Kasdieniais darbais“ vadiname visas dvasines ir profesines pareigas, kurias krikščionis, laikydamasis savo luomo reikalavimų, dienotvarkės ir dvasinio vadovo patarimų, turi kasdien atlikti.

Drausmės laikymasis iš meilės, o ne dėl žemiškos naudos, padeda mums gyventi Dievo vaikų, o ne nuodėmės ar kitų dalykų vergų gyvenimą.

Dažnai pasiduodame vienai klaidai: kūno reikmes statome aukščiau sielos, o tai yra neteisinga vertybių hierarchija.

Bažnyčia iš mūsų prašo ne tik užuojautos ir ašarų. Ji norėtų, kad pasinaudotumėme pamokomis, kurių mus moko Atpirkėjo kančia ir mirtis ant kryžiaus.

Velykos nebedaro tokio poveikio mūsų kartos žmonėmis. Priežastis yra ta, kad patogumų meilė ir klaidinga sąžinė daugelį krikščionių verčia taip abejingai žiūrėti į Gavėnios įstatymą, tarsi jis visai neegzistuotų.

Kalėdų laiko linksmybės, regis, liko toli praeityje. Keturiasdešimt dienų džiaugsmo, kurį mums atnešė mūsų Emanuelio gimimas, praėjo. Šventosios Bažnyčios nuotaika apsiniaukė, ir mes įspėjami, kad tamsuma dar tirštės. Negi visam laikui praradome Tą, kurio taip nekantriai ir ilgesingai laukėme keturias lėtas advento savaites? Ar dieviškoji Teisumo Saulė, taip skaisčiai pakilusi Betliejuje, jau baigė savo kelią ir paliko mūsų kaltąją žemę?

Kalėdų laiko linksmybės, regis, liko toli praeityje. Keturiasdešimt dienų džiaugsmo, kurį mums atnešė mūsų Emanuelio gimimas, praėjo.

Lengviausiai ir ilgiausiai įsimenami emocingi išgyvenimai: paguodos žodis, draugiška pagalba, džiaugsmingas įvykis, užgauli pastaba, įžeidžiantis elgesys. Taip jau sutvarkyta mūsų juslinga prigimtis, kad malonūs arba nemalonūs potyriai ir įvykiai paprastai turi didžiulę reikšmę mūsų gyvenimui. Šio fakto turi nepamiršti ypač mokytojai ir sielų ganytojai.