Dvasinis tobulėjimas

Šv. Jonas mokina nusidėjėlius: „Darykite atgailą!” Pranokėjas skelbia, jog atgaila yra būtina, jog jinai turi būti tikra, ir jog jos negalima atidėlioti.

Jis nuo pirmos savo atėjimo valandos, dar Motinos įsčiose, karštai trokšta, idant ta ugnis degtų žmonių širdyse. Nuolat stovi Jo minty liūdnas žmonijos būvis, kad ji guli paskendusi tamsybėse ir visokiomis nuodėmėmis sutepta.

Nežinojimas! Ši žaizda didelė ir visuose žmonėse ji neša vaisių, labai karčių vaisių – tai turime pripažinti.

Pasistenkim, kad mus gerus ir dorus padarytų mūsų dorybės, o ne svetimos.

Tyla. Tai gąsdinantis ir kartu žavus žodis. Jis gali reikšti taiką ir ramybę arba bauginančią vienatvę.

Ar tiki, kad tau asmeniškai skirti Viešpaties žodžiai imk savo kryžių? Jei tiki, tai paimsi. Nesakyk per sunku.

Gyvenimą galima nugyventi dvejopai: atidžiai arba negalvojant.

Drausmės laikymasis iš meilės, o ne dėl žemiškos naudos, padeda mums gyventi Dievo vaikų, o ne nuodėmės ar kitų dalykų vergų gyvenimą.

Dažnai pasiduodame vienai klaidai: kūno reikmes statome aukščiau sielos, o tai yra neteisinga vertybių hierarchija.

Bažnyčia iš mūsų prašo ne tik užuojautos ir ašarų. Ji norėtų, kad pasinaudotumėme pamokomis, kurių mus moko Atpirkėjo kančia ir mirtis ant kryžiaus.

Velykos nebedaro tokio poveikio mūsų kartos žmonėmis. Priežastis yra ta, kad patogumų meilė ir klaidinga sąžinė daugelį krikščionių verčia taip abejingai žiūrėti į Gavėnios įstatymą, tarsi jis visai neegzistuotų.

Kalėdų laiko linksmybės, regis, liko toli praeityje. Keturiasdešimt dienų džiaugsmo, kurį mums atnešė mūsų Emanuelio gimimas, praėjo. Šventosios Bažnyčios nuotaika apsiniaukė, ir mes įspėjami, kad tamsuma dar tirštės. Negi visam laikui praradome Tą, kurio taip nekantriai ir ilgesingai laukėme keturias lėtas advento savaites? Ar dieviškoji Teisumo Saulė, taip skaisčiai pakilusi Betliejuje, jau baigė savo kelią ir paliko mūsų kaltąją žemę?

Kalėdų laiko linksmybės, regis, liko toli praeityje. Keturiasdešimt dienų džiaugsmo, kurį mums atnešė mūsų Emanuelio gimimas, praėjo.

„Mano sunkus būdas,“ „Aš per daug geriu“ arba „Esu tinginys“ ‒ taip skundžiasi žmonės, kurie vis dar tiki, jog charakterio taurumas yra svarbus tikslas.

„Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę.“

Šiame gyve­nime dorybių kelyje jokio vidurio negali būti: kas nekyla aukštyn, tas krenta žemyn, ir kas nežen­gia į priekį, tas tuo pačiu metu jau eina atgal.

Kas turi kryžiaus dvasią, kantriai pakelia sunkumus, pamilsta kentėjimus, didžiadvasiškai aukojasi, kai gerasis Dievas to pareikalauja.

Kentėti reikės kiekvienam, kuris nepaklus, nebus kaip visi, neklys su kitais; kiekvienam, kuris nedrebės, kuris išdrįs gyventi pagal sąžinę.

Kryžius, gerai suprastas, kelia mus aukščiau gyvenimo vargų.

Nors jie gali valgyti žuvį penktadieniais ir galbūt atsisakyti cukraus rytinėje kavoje per gavėnią, o gal ir šokolado, jei yra valingi, jie suvokia Katalikų Bažnyčios atgailos tradiciją taip, lyg ji būtų neprivaloma ir neturi jokios reikšmės tikėjimui.