Sinajaus kalno vienuolių abato Jono asketinis traktatas, kurį jis atsiuntė abatui Jonui, Raito abatui, kurio prašymu jis buvo parašytas.
1 žingsnis
Apie pasaulio atsižadėjimą
1. Mūsų Dievas ir Karalius yra geras, itin geras ir visagalis (rašant Dievo tarnams geriausia pradėti nuo Dievo). Iš Jo sukurtų ir laisvos valios orumu pagerbtų protingų būtybių vieni yra Jo draugai, kiti – tikri Jo tarnai, treti – niekam tikę, ketvirti – visiškai nutolę nuo Dievo, o dar kiti, nors ir silpni kūriniai, yra tikri Jo priešininkai. Sakydami Dievo draugai, brangus ir šventas Tėve [1], mes, paprasti žmonės, turime galvoje, tinkamai kalbant, tas protingas ir nekūniškas būtybes, kurios supa Dievą. Tikraisiais Dievo tarnais mes vadiname visus tuos, kurie nenuilstamai ir nepaliaujamai vykdė ir vykdo Jo valią. Nevertais tarnais vadiname tuos, kurie mano, kad jiems suteiktas krikštas, bet ištikimai nesilaikė Dievui duotų įžadų. Nutolusiais nuo Dievo ir Jam svetimais vadiname tuos, kurie yra netikintys ar eretikai. Galiausiai Dievo priešai yra tie, kurie ne tik patys vengia ir atmeta Viešpaties įsakymą, bet ir aršiai kariauja su tais, kurie jį vykdo.
2. Kiekvienai iš minėtų grupių galėtų būti skirtas specialus traktatas. Tačiau tokiems paprastiems žmonėms kaip mes šiuo metu būtų nenaudinga leistis į tokius ilgus tyrinėjimus. Tad su neabejojančiu paklusnumu ištieskime savo nevertą ranką tikriems Dievo tarnams, kurie pamaldžiai ir su tikėjimu suvaržo mus savo įsakymais. Parašykime šį traktatą plunksna, pasiskolinusia jų žinių ir pamirkyta nuolankumo rašale, kuris yra ir nuolankus, ir kartu spindintis. Tada pridėkime jį prie lygaus ir balto jų širdžių popieriaus arba, tiksliau, išguldykime jį dvasios plokštėse ir užrašykime dieviškus žodžius (arba, tiksliau, pasėkime sėklas) [2]. O pradėkime taip.
3. Dievas priklauso visoms laisvoms būtybėms. Jis yra visų gyvenimas, visų – tikinčiųjų ir netikinčiųjų, teisiųjų ir neteisiųjų, pamaldžiųjų ir bedievių, aistringųjų ir nesavanaudžių, vienuolių ir pasauliečių, išmintingųjų ir paprastųjų, sveikųjų ir ligonių, jaunų ir senų – išganymas, kaip ir šviesos sklidimas, saulės regėjimas ir orų kaita yra visiems vienodi; „nes Dievas neatsižvelgia į asmenis“. [3]
4. Nereligingas žmogus yra mirtinga būtybė, turinti protingą prigimtį, kuri savo laisva valia nusigręžia nuo gyvenimo ir savo Kūrėją, esantį amžinai, laiko neegzistuojančiu. Bedievis žmogus yra tas, kuris laikosi Dievo įstatymo pagal savo iškreiptą būdą [4] ir mano tikėjimą Dievu suderinti su erezija, kuri Jam tiesiogiai priešinga. Krikščionis yra tas, kuris mėgdžioja Kristų mintimis, žodžiais ir darbais, kiek tai įmanoma žmogui, teisingai ir nepriekaištingai tikėdamas į Švenčiausiąją Trejybę. Dievo mylėtojas yra tas, kuris gyvena bendrystėje su viskuo, kas natūralu ir be nuodėmės, ir, kiek pajėgia, neapleidžia nieko gero. Žemiškas žmogus yra tas, kuris, patirdamas pagundų, pinklių ir sumaišties, visomis jėgomis stengiasi mėgdžioti kelius To, kuris yra laisvas nuo jų. Vienuolis yra tas, kuris savo žemiškame ir suteptame kūne triūsia siekdamas nekūniškų būtybių rango ir būsenos [5]. Vienuolis yra tas, kuris griežtai kontroliuoja savo prigimtį ir nepaliaujamai stebi savo jusles. Vienuolis yra tas, kuris savo kūną išlaiko skaistų, burną – tyrą, o protą – apšviestą. Vienuolis yra gedinti siela, kuri ir miegodama, ir budėdama yra nepaliaujamai užsiėmusi prisiminimu apie mirtį. Atsitraukimas nuo pasaulio - tai savanoriška neapykanta liaupsinamiems materialiems dalykams ir prigimties neigimas siekiant to, kas yra aukščiau prigimties.
5. Visi, kurie savo noru paliko pasaulio dalykus, neabejotinai tai padarė arba dėl būsimos Karalystės, arba dėl savo nuodėmių gausos, arba iš meilės Dievui. Jei jų neskatino nė viena iš šių priežasčių, jų pasitraukimas iš pasaulio buvo neprotingas. Tačiau Dievas, kuris skiria mums varžybas, laukia, kad pamatytų, kokia bus mūsų kelio pabaiga.
6. Žmogus, pasitraukęs iš pasaulio, kad nusikratytų savo nuodėmių naštos, turėtų mėgdžioti tuos, kurie sėdi už miesto tarp kapų, ir nenustoti lieti karštų ir ugningų ašarų srovių bei begarsių širdgėlos dejonių, kol ir jis nepamatys, kad Jėzus atėjo pas jį ir nuvertė nuo jo širdies kietumo akmenį [6], išlaisvino Lozorių, tai yra mūsų protą, iš nuodėmės pančių ir įsakė Jam patarnaujantiems angelams: Išlaisvinkite jį [7] nuo aistrų ir leiskite jam eiti į palaimingąją ramybę [8], nes kitaip jis nieko nelaimės.
7. Tiems iš mūsų, kurie nori išeiti iš Egipto ir ištrūkti iš faraono, tikrai reikia kokio nors Mozės kaip tarpininko su Dievu ir nuo Dievo, kuris, būdamas tarp veiksmo ir kontempliacijos, pakeltų už mus maldos rankas į Dievą, kad Jo vedami galėtume perplaukti nuodėmės jūrą ir nugalėti aistrų Amaleką [9]. Todėl tie, kurie atsidavė Dievui, apgaudinėja save, jei mano, kad jiems nereikia vadovo. Tie, kurie išėjo iš Egipto, turėjo Mozę kaip vadovą, o tie, kurie bėgo iš Sodomos, turėjo angelą [10]. Antrieji panašūs į tuos, kurie trokšta nusimesti niekingo kūno nešvarumus. Štai kodėl jiems reikia pagalbininko, taip sakant, angelo arba bent jau tokio, kuris prilygtų angelui. Mat proporcingai mūsų žaizdų sugedimui mums reikia vadovo, kuris iš tiesų yra žinovas ir gydytojas.
8. Tiems, kurie siekia kartu su kūnu pakilti į dangų, iš tiesų reikia prievartos ir nuolatinių kančių [11], ypač ankstyvaisiais atsižadėjimo etapais, kol mūsų malonumus pamėgę polinkiai ir bejausmės širdys per regimą sielvartą pasieks Dievo meilę ir skaistumą. Didelis vargas, iš tiesų labai didelis, su daugybe nematomų kančių, ypač gyvenantiems nerūpestingai, kol savo protą, tą godų virtuvės šunį, pripratusį loti, paprastumu, pykčio nebuvimu ir uolumu paversime skaistybės ir budrumo mylėtoju. O mes, silpni ir aistringi, turėkime drąsos su nesvyruojančiu tikėjimu aukoti Kristui savo negalią ir prigimtinį silpnumą ir išpažinti tai Jam; ir tikrai sulauksime Jo pagalbos, net pranokstančios mūsų nuopelnus, jei tik nepaliaujamai leisimės iki pat nuolankumo gelmių.
9. Visi, kurie pradeda gerąją kovą, kuri yra sunki ir sekinanti, bet kartu ir lengva, turi suvokti, kad turi šokti į ugnį, jei iš tikrųjų tikisi, kad juose apsigyvens dangiškoji ugnis. Tačiau tegul kiekvienas ištiria save ir tegul valgo jos duoną su karčiomis žolelėmis ir geria jos taurę su ašaromis, kad jo tarnystė nevestų į jo paties pasmerkimą. Jei ne kiekvienas pakrikštytasis buvo išgelbėtas, aš nutylėsiu apie tai, kas seka toliau [12].
10. Tie, kurie dalyvauja šiose varžybose, turi visko išsižadėti, viską paniekinti, viską išjuokti ir viskuo nusikratyti, kad galėtų padėti tvirtą pamatą. Geras trijų sluoksnių ir trijų ramsčių pamatas yra nekaltumas, pasninkas ir santūrumas. Tegul visi kūdikiai Kristuje pradeda nuo šių dorybių, imdami pavyzdį iš naujagimių. Juk juose niekada nerasite nieko klastingo ar apgaulingo. Jie neturi nepasotinamo apetito, nepasotinamo skrandžio, degančio [aistra] kūno; bet galbūt jiems augant, sulig tuo, kiek jie valgo, didėja ir jų prigimtinės aistros.
11. Atsilikti kovoje pačioje jos pradžioje ir taip pateikti būsimo pralaimėjimo įrodymą [13] yra labai nekenčiamas ir pavojingas dalykas. Tvirta pradžia mums tikrai bus naudinga, kai vėliau imsime atsipalaiduoti. Sielą, kuri iš pradžių būna stipri, bet paskui atsipalaiduoja, skatina prisiminimai apie jos buvusį uolumą. Ir taip dažnai įgyjami nauji sparnai.
12. Kai siela išduoda save ir praranda palaimingą ir trokštamą užsidegimą, tegul atidžiai ištiria jo praradimo priežastį. Ir tegul ji visu savo troškimu ir uolumu apsiginkluoja prieš tai, kas tai sukėlė. Nes buvęs užsidegimas gali sugrįžti tik pro tas pačias duris, pro kurias jis ir dingo.
13. Žmogus, kuris atsisako pasaulio iš baimės, yra panašus į degančius smilkalus, kurie iš pradžių kvepia, bet baigiasi dūmais. Tas, kuris palieka pasaulį dėl atlygio vilties, yra panašus į malūno akmenį, kuris visada juda tuo pačiu keliu. [14] Tačiau tas, kuris pasitraukia iš pasaulio iš meilės Dievui, jau pačioje pradžioje įgyja ugnies; ir, kaip ugnis, įskelta į pakurą, ji netrukus įžiebia dar didesnę ugnį.
14. Kai kurie stato plytas ant akmenų. Kiti stato kolonas ant plikos žemės. Yra ir tokių, kurie, įveikę nedidelį atstumą, apšilę raumenis ir sąnarius, eina greičiau. Kas gali suprasti, tegul supranta šią alegoriją.
15. Uoliai bėkime savo keliu kaip žmonės, pašaukti mūsų Dievo ir Karaliaus, kad savo mirties dieną, nebūtume rasti be vaisių ir nežūtume iš bado. Patikime Viešpačiui taip, kaip kareiviai patinka savo karaliui, nes po žygio iš mūsų reikalaujama pateikti tikslią ataskaitą apie savo tarnybą. Bijokime Viešpaties ne mažiau, negu bijome žvėrių. Juk esu matęs žmonių, kurie ketino vogti ir nebijojo Dievo, bet, išgirdę šunų lojimą, tuojau pat pasuko atgal; ir tai, ko negalėjo pasiekti Dievo baimė, padarė žvėrių baimė. Mylėkime Dievą bent jau tiek, kiek gerbiame savo draugus. Juk ne kartą mačiau žmonių, kurie buvo įžeidę Dievą ir nė kiek dėl to nesijaudino. Ir mačiau, kaip tie patys žmonės papiktindavo savo draugus kokiu nors nereikšmingu reikalu, o paskui pasitelkdavo visas gudrybes, priemones, aukas, atsiprašymus tiek asmeniškai, tiek per draugus ir giminaičius, negailėdami dovanų, kad susigrąžintų buvusią meilę.
16. Pačioje atsižadėjimo pradžioje, be abejo, su vargu ir sielvartu praktikuojame dorybes. Bet kai darome pažangą jose, liūdesio nebejaučiame arba jį juntame nedaug. Bet kai tik mūsų mirtingas protas išsivaduoja ir suvaldomas mūsų veržlumo, mes praktikuojame jas su visu džiaugsmu ir uolumu, su meile ir dieviška ugnimi.
17. Tie, kurie iš karto nuo pat pradžių su džiaugsmu ir uolumu seka dorybėmis ir vykdo įsakymus, neabejotinai nusipelno pagyrimo. Ir lygiai taip pat tie, kurie ilgą laiką praleidę askezėje [15] vis tiek laiko nuovargiu laikytis įsakymų, jei apskritai jų laikosi, neabejotinai nusipelno gailesčio.
18. Nesibjaurėkime ir nesmerkime išsižadėjimo vien dėl aplinkybių. Esu matęs, kaip į tremtį traukę vyrai atsitiktinai sutikdavo keliaujantį imperatorių, o paskui prisijungdavo prie jo draugijos, patekdavo į jo rūmus ir kartu su juo pietaudavo. Mačiau, kaip atsitiktinai ant žemės nukritusi sėkla subrandino gausybę klestinčių vaisių. Mačiau ir priešingų atvejų. Mačiau, kaip žmogus atėjo į ligoninę turėdamas kitų motyvų, bet gydytojo mandagumas ir gerumas jį įveikė, ir, pavartojęs gydančio vaisto, jis atsikratė akyse tvyrojusios tamsos. Taigi vieniems netyčinis veiksmas buvo stipresnis ir tikresnis už tai, kas kitiems buvo tyčinis.
19. Tegul niekas, apeliuodamas į savo nuodėmių svorį ir gausybę, nesako, kad yra nevertas vienuolinio įžado, ir iš meilės malonumui savęs neniekina, teisindamasis savo nuodėmėmis [16]. Ten, kur daug sugedimo, reikia nemažai gydymo, kad būtų ištrauktas visas nešvarumas. Sveikieji nevyksta į ligoninę.
20. Jei žemiškasis karalius mus pakviestų ir paprašytų jam tarnauti, neturėtume delsti dėl kitų įsakymų, neturėtume teisintis, bet turėtume viską palikti ir noriai eiti pas jį. Tad būkime budrūs, kad, karalių Karaliui ir viešpačių Viešpačiui bei dievų Dievui pašaukus mus į šią dangiškąją tarnybą, neatsikalbinėtume iš tingumo ir bailumo ir Paskutiniame Teisme neliktume be pasiteisinimo. Net ir surištiems žemiškų reikalų ir geležinių rūpesčių pančiais galima vaikščioti, bet tik sunkiai. Juk net tie, kurių kojos sukaustytos geležinėmis grandinėmis, dažnai gali vaikščioti, tačiau jie nuolat suklumpa ir susižeidžia. Nesusituokęs vyras, kurį su pasauliu sieja tik verslo reikalai, yra panašus į tą, kuriam ant rankų uždėti pančiai; todėl, kai jis nori pradėti vienuolinį gyvenimą, jam niekas netrukdo. Tačiau vedęs vyras yra tarsi tas, kuriam surištos rankos ir kojos. (Todėl, kai jis nori bėgti, jis negali.) [17].
21. Kai kurie nerūpestingai pasaulyje gyvenantys žmonės manęs klausė: „Mes turime žmonas ir esame apsikrovę visuomeniniais rūpesčiais, o kaipgi galime gyventi vienuolišką gyvenimą?“. Aš jiems atsakiau: „Darykite visa, ką galite gero; apie nieką nekalbėkite blogai; iš nieko nevokite; niekam nemeluokite; prieš nieką nesipuikuokite; niekam nekenkite; būtinai eikite į bažnyčią; būkite gailestingi vargstantiems; nieko neįžeidinėkite; negriaukite kito žmogaus namų laimės; [18] ir pasitenkinkite tuo, ką jums gali duoti jūsų pačių žmonos. Jei taip elgsitės, nebūsite toli nuo Dangaus karalystės“.
22. Stokime į gerąją kovą su džiaugsmu ir meile, nebijodami savo priešų. Nors patys nematomi, jie gali pažvelgti į mūsų sielos veidą, ir jei mato jį persmelktą baimės, dar aršiau griebiasi ginklų prieš mus. Juk gudrūs padarai pastebėjo, kad mes bijome. Taigi drąsiai imkimės ginklų prieš juos. Su ryžtingu kovotoju niekas nekovos.
23. Viešpats apgalvotai palengvina pradedančiųjų kovas, kad jie neturėtų iš karto grįžti į pasaulį pačioje pradžioje. Ir taip visada džiaukitės Viešpačiu, visi Jo tarnai, atrasdami tame pirmąjį Mokytojo meilės mums ženklą – ženklą, kad Jis pats mus pašaukė. Tačiau kai Dievas mato drąsias sielas, Jis, kaip žinia, dažnai elgiasi taip: Jis leidžia joms susidurti su sunkumais nuo pat pradžių, kad kuo greičiau jas vainikuotų. Tačiau Viešpats slepia šių varžybų sunkumus [19] nuo tų, kurie yra pasaulyje. Mat jei jiems būtų žinoma, niekas neatsisakytų pasaulio .
24. Aukok Kristui savo jaunystės darbus, ir senatvėje džiaugsiesi atsiskyrimo turtais. Tai, kas sukaupta jaunystėje, maitina ir guodžia tuos, kurie pavargsta senatvėje. Jaunystėje uoliai dirbkime ir budriai bėkime, nes mirties valanda nežinoma. Turime labai piktų ir pavojingų, klastingų, nesąžiningų priešų, kurie laiko rankose ugnį ir bando sudeginti Dievo šventyklą joje esančia liepsna. Šie priešai yra stiprūs; jie niekada nemiega; jie yra nekūniški ir nematomi. Tegul niekas, būdamas jaunas, neklauso savo priešų, demonų, kai jie jam sako: „Nevargink savo kūno, kad nesusirgtum ir nesusilpnėtum“. Juk vargu ar rasi žmogų, ypač dabartinėje kartoje, pasiryžusį apmarinti savo kūną, nors ir galintį atimti iš savęs daugybę malonių patiekalų. Šio demono tikslas – pačią mūsų dvasinio gyvenimo pradžią padaryti vangią ir aplaidžią, o paskui padaryti taip, kad pabaiga atitiktų pradžią, o galas atitiktų pradžią.
25. Tie, kurie iš tikrųjų pasiryžę tarnauti Kristui, padedami dvasinių tėvų ir savęs pažinimo, pirmiausia stengsis pasirinkti sau tinkamą vietą, gyvenimo būdą, buveinę ir pratybas. Juk ne visiems tinka bendruomeninis gyvenimas dėl godumo, ir ne visiems tinka vienatvės vietos dėl pykčio. Tačiau kiekvienas apsvarstys, kas labiausiai atitinka jo poreikius.
26. Visą vienuolinę būseną sudaro trys konkrečios įsitaisymo rūšys: arba dvasinio atleto pasitraukimas ir vienatvė, arba gyvenimas tyloje su vienu ar dviem kitais, arba kantrus įsikūrimas bendruomenėje. Nesigręžiokite nei į dešinę, nei į kairę [20], bet eikite Karaliaus keliu." [21] Iš trijų minėtų gyvenimo būdų daugeliui žmonių tinka antrasis, nes pasakyta: ‚Vargas tam, kuris yra vienas, kai puola į neviltį, mieguistumą, tingumą ar neviltį ir neturi tarp žmonių kito, kuris jį pakeltų‘ [22]: ‚Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų‘, – sakė Viešpats [23].
27. Taigi kas yra ištikimas ir išmintingas vienuolis? Tas, kuris išlaikė neslopstantį užsidegimą ir iki pat gyvenimo pabaigos nenustojo kasdien dėti ugnies prie ugnies, užsidegimo prie užsidegimo, uolumo prie uolumo, meilės prie meilės [24]. Tegul juo žengęs nesigręžioja atgal.
[1] Pažodžiui „galva“, gk. kephale, paprastai vartojamas kaip švelnumo terminas.
[2] Žodžiai skliausteliuose pasitaiko tik kai kuriuose tekstuose.
[4] Plg. Rom 1, 18.
[5] Angelai, pažodžiui - „bekūniai“.
[6] T. y. aklumas, bukumas.
[8] „Dispasija“: Gk. apatheia, kuris dažnai neteisingai suprantamas ir verčiamas kaip „apatija“, „abejingumas“ arba „nejautrumas“ stoiška prasme. Bažnytinėje graikų kalboje „dispasija“ reiškia laisvę nuo aistrų per pripildymą Šventąja Dievo Dvasia, kuri yra dieviškosios meilės vaisius. Tai sielos būsena, kai deganti meilė Dievui ir žmonėms nepalieka vietos savanaudiškoms ir gyvuliškoms aistroms. Kaip toli ji yra nuo šaltos stoikų sampratos, galima spręsti iš to, kad šventasis Diadochas gali kalbėti apie „dispasijos ugnį“. Plg. Step 28, 27. Šiame vertime apatheia paprastai pateikiama kaip „susivaldymas“.
[11] Plg. Mt 11, 12.
[12] Tai reiškia: „Jei ne kiekvienas pakrikštytasis yra išgelbėtas, tai tą patį galima pasakyti ir apie vienuolius - ne visi, davę įžadus, yra tikri vienuoliai ir bus išgelbėti. Tačiau šį klausimą verčiau nutylėsiu“.
[13] Pažodžiui 'žudyti'.
[14] T. y. sukasi aplink save, yra egocentriškas.
[15] Tai taip pat galėtų būti verčiama: 'delsti praktikuotis'.
[16] Ps 140, 4. Tai reiškia, kad paskendęs savo nuodėmėse jis teisinasi, jog netampa vienuoliu. Pasiteisinimai nėra dėl jo nuodėmių, bet jo nuodėmės yra jo pasiteisinimai.
[17] Žodžių skliausteliuose kai kuriose versijose nėra ir jie gali būti interpoliacija.
[18] Paž. „eiti prie kito lovos“.
[19] Kai kuriuose tekstuose priduriama: „arba veikiau lengvumas“.
[24] Šių žodžių tvarka įvairiuose rankraščiuose skiriasi.
