Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
„Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir uždek jose Tavo meilės ugnį“.
Sekminės – tai diena, kai Bažnyčia pirmą kartą stulbinamai apsireiškė žmonijai. Ji pasirodė esanti katalikiška, nes yra tik viena Dievo Bažnyčia – Katalikų Bažnyčia. Iš tikrųjų Šventoji Dvasia palaiko Kristų gyvą žemėje per Jo mistinį kūną – Bažnyčią. Per Sekmines apaštalai, panašūs į (žmogaus) kūno ląsteles, tapo Šventosios Dvasios gaivinamu Mistiniu Kūnu, kuriam vadovauja regimasis vadovas Petras ir neregimasis vadovas Jėzus Kristus. Kaip kraujo lašas negali išlikti gyvas už (žmogaus) kūno ribų, taip ir mes negalime išgyventi nebūdami mistiniame Katalikų Bažnyčios kūne. Taigi Bažnyčia yra ne dar viena žmogiška organizacija, nevyriausybinė organizacija ar tarptautinė įmonė, bet Mistinis Kristaus Kūnas. Šventasis Žanas Marija Vianėjus, Arso klebonas, yra pasakęs, kad „be Šventosios Dvasios esame tarsi akmuo pakelėje. Į vieną ranką paimkite kempinę, pilną vandens, o į kitą – mažą akmenėlį. Suspauskite abu: iš akmens nieko neišbėgs, o iš kempinės tekės gausybė vandens. Kempinė yra siela, pripildyta Šventosios Dvasios. Akmuo yra šalta ir užkietėjusi širdis, kurioje Šventoji Dvasia negyvena". Būtent Šventoji Dvasia į teisiųjų širdis įdeda teisingus ketinimus ir sudeda žodžius, kurie sklinda iš jų lūpų. Kai Šventoji Dvasia yra mumyse, mūsų širdys išsiplečia ir tampa persmelktos dieviškosios meilės.
Šventoji Dvasia yra ta, kuri padeda mums atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio. Kaip tie akiniai, kurie padidina daiktus, Šventoji Dvasia padeda mums iš arčiau pamatyti gėrį ir blogį. „Be Šventosios Dvasios nieko, ką darome, neturi nei turinio, nei skonio“, – kartą sakė Arso klebonas. Turime dėkoti Tiesos Dvasiai už tai, kad leido mums pažinti Evangelijos įstatymą. Kas yra Evangelijos įstatymas? Tai Katalikų tikėjimas savo tiesos pilnatvėje, pirmą kartą Bažnyčios paskelbtas per šią didžiąją Sekminių šventę.
Tradicinę šventųjų Mišių apeigą, kurią šiandien turime džiaugsmo ir malonės čia švęsti, tam tikra prasme galima vadinti „Sekminių“ apeiga, nes ši apeiga yra tikroji katalikiška pamaldumo Šventajai Dvasiai išraiška, kurią sudaro santūrus apsireiškimas. Tradicinė šventųjų Mišių apeiga suteikia mums dvasinę atmosferą, kurioje galime puoselėti karštą širdį, kartu išlikdami santūrus ir tvarkingi, vadovaudamiesi savo protu, apšviestu tikėjimo, taip pat išoriniu grožiu ir orumu (apeigos – vert.). Tradicinė šventųjų Mišių apeiga visa tai atspindi pačiu įspūdingiausiu būdu. Dėl šios priežasties ši apeiga traukia jaunimo sielas. Tai nesuskaičiuojamų katalikų kartų mylimas ir branginamas apeigynas. Štai kodėl Tradicinė šventųjų Mišių apeiga yra apeiga, kuri yra visada nauja, visada aktuali, niekada nepasenusi ar atgyvenusi.
Šiemet minime Pijaus XI enciklikos „Quas primas“ apie Kristaus karališkumą paskelbimo šimtmetį. Kristus yra vienintelis tikrasis visų kūrinių karalius. Jei žmonių kunigaikščiai, kunigai ir fariziejai kadaise sakė, kad „neturi kito karaliaus, tik Cezarį“, tai, priešingai, visi, kurie tiki Kristų, turi sakyti: „neturime kito karaliaus, tik Jėzų Kristų“. Štai kodėl Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad galėtų karaliauti kaip karalius, viešpatauti kaip pati Tiesa ir kaip Gelbėtojas viešpatauti visų žmonių širdyse, visose tautose, visuomenėse ir žmogiškosiose institucijose. Jis karaliauja ne jėga, bet savo meilės galia. Taika, kuri būtų verta savo vardo, niekada neegzistuos, jei visi (žmonės) viešajame ir asmeniniame gyvenime nesilaikys Kristaus mokymo ir įsakymų. Štai ką vienu žodžiu reiškia Kristaus karaliavimas. Nors šiandien tiek daug technologinės pažangos ir žmonių brolybės siekiant taikos pasaulyje, tačiau jei Kristus nekaraliauja kaip karalius mūsų šeimose ir šalyse, tuomet mūsų pasauliui trūksta tikro dvasinio grožio, tuomet mūsų pasauliui trūksta visiškos dieviškos Tiesos, tuomet mūsų pasauliui trūksta antgamtinės meilės.
Ką reiškia būti krikščionimi, būti kataliku? Tai reiškia, kad Kristus yra mano gyvenimo karalius: tai reiškia, kad niekada nesigėdiju išpažinti Kristaus ir katalikų tikėjimo tiesos. Tai reiškia laikytis Dievo įsakymų su Jo malonės pagalba, išlaikyti sielos tyrumą ir kūno skaistumą, abipusį atleidimą ir nenuilstamą meilę artimui.
Prašykime Šventąją Dvasią sakydami: ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo Bažnyčios lauką šventumo žiedų kvapo ir grožio, uolumo dėl sielų išganymo, ypač tarp jaunimo, šeimų ir dvasininkų. Tegul mus pripildo mūsų tikėjimo džiaugsmas, džiaugsmas, kurio niekas negali atimti. Kad mūsų katalikų tikėjimas, kur kas brangesnis už auksą, ugnimi išgrynintas net mūsų dienomis, vėl plačiai plistų kaip Kristaus karalystė, Švenčiausiosios Trejybės garbei: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, Dievo, kuris viešpatauja per amžių amžius. Amen.
