Garrigou Lagrange'as (1877-1964) yra bene žinomiausias ir gerbiamiausias XX a. tomistinės filosofijos atstovas, daugybės dvasinių veikalų autorius, kovotojas su modernizmo klaidomis teologijoje ir filosofijoje.
Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. (1 Jn 4, 19)
Išnagrinėjome, koks yra dvasinio gyvenimo tikslas, kokios kliūtys jam trukdo ir kokia yra dieviškoji galia, kuria jis grindžiamas. Dabar panagrinėsime, koks turėtų būti mūsų bendradarbiavimas su Dievo veikimu, kas yra dvasinis gyvenimas ir kokie bendrieji dėsniai reguliuoja jo vystymąsi. Tai mums apibūdina protas ir tikėjimas.
Pirmasis įsakymas
Mūsų bendradarbiavimas reikalauja suderinti savo valią su Dievo valia ir laikytis Jo įsakymų. Pirmąjį iš jų, visų kitų pradžią ir pabaigą (kuriam pavaldūs ir visi religinio gyvenimo patarimai), sudaro meilė Dievui: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“ (Įst 6, 5)
Meilė vadinama tobulumo ryšiu, vinculum perfectionis (plg. Kol 3, 14), nes ji suvienija mūsų sielą su Dievu, mūsų galutiniu tikslu, ir verčia visas mūsų jėgas bei visus mūsų veiksmus suartėti su Juo. Kadangi ji turi mus vesti į galutinį tikslą, ji turi vadovauti visoms kitoms dorybėms, pajungdama jas šiam tikslui.
„Ji yra dorybių armijos principas ir generolas, – sako šv. Pranciškus Salezas, – ir jai turime priskirti visus poelgius, kuriais pasiekiame pergalę.“
Vadinasi, be meilės esame niekas: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis... jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.“ (1 Kor 13, 1irt.t.) Be meilės mūsų valia neatitinka Dievo valios, o meilės, tikrosios meilės, užtenka visiems, nes ji apima visas kitas jai pavaldžias dorybes. Šia prasme šv. Augustinas galėjo sakyti: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Jei tikrai mylite, tai, ką darote, bus gera.
Turėtume apmąstyti meilės prigimtį ir pamatyti, kaip ši antgamtinė meilė Dievui gali tapti viso mūsų gyvenimo principu ir nukreipti mus keliu į šlovę, į atitikimą Žodžiui ir tobulą Dievo turėjimą.
Prigimtinė meilė, antgamtinė meilė
Prigimtinis protas ir patirtis gali mums pasakyti, kas nėra meilė; tik tikėjimas gali mums atskleisti, kas ji yra. Įprastas protas ir patirtis mums rodo, kad mūsų širdis čia, apačioje, negali rasti nieko, kas galėtų ją visiškai patenkinti. Kai manome, kad laimę radome sukurtame gėryje, seniai trokštamose pareigose, naujame moksle, labai artimoje ir pakilioje draugystėje, labai greitai suprantame, kad tai yra riboto gėrio atvejis ir todėl nepakankamas tokiai prigimčiai kaip mūsų, kuri gali įsivaizduoti neribotą, visišką, absoliutų gėrį, kurio ji natūraliai trokšta.
Gilus nuobodulys, kurį supasaulėję žmonės patiria ir velkasi su savimi į visas pasaulio dalis, yra ženklas, kad jų širdis sukurta gėriui, be galo aukštesniam už viską, ko jie ieško. Nuolatinis permainų poreikis, stumiantis juos iš pradžių prie vieno kūrinio, paskui prie kito, kurių kiekvieno jie paeiliui atsisako, pasimėgavę jo teikiamais malonumais, yra ženklas, kad tik Dievas gali užpildyti begalinę jų širdies tuštumą.
Remiantis griežtu filosofiniu principu, mūsų valia pasižymi begaline gelme, todėl ribotos gėrybės, nepajėgios pasiekti jos gelmių, vargu ar gali net nuslysti jos paviršiumi. Tik Dievas gali patenkinti mūsų poreikius ir suteikti mums tą gyvojo vandens šaltinį, apie kurį mūsų Viešpats kalbėjo samarietei ir kuris vienintelis iš tiesų gali numalšinti mūsų troškulį. Dėl šios priežasties šv. Kotryna Sienietė mums sako: „Ar norite ilgalaikės draugystės? Ar norite nuolat malšinti troškulį iš šios taurės? Tegul ji visada būna pripildyta gyvojo vandens šaltinio; kitaip greitai ją ištuštinsite ir ji nebegalės numalšinti jūsų troškulio.“
Sveikas protas ir patirtis rodo mums galimybę ir būtinybę mylėti Dievą. Jie mums netgi sako, kad ši meilė turėtų būti kiekvieno žmogaus gyvenimo principas, kaip meilė menui yra menininko gyvenimo principas, kaip meilė mokslui yra mokslininko gyvenimo principas, kaip meilė tėvynei yra kareivio gyvenimo, jo sunkaus darbo ir aukų, kurias jis sau prisiima, principas. Tačiau meilės menui, mokslui ir tėvynei nepakanka, kad būtų patenkinta žmogaus, galinčio įsivaizduoti absoliutų gėrį, jo siekti ir jaučiančio, kad turėtų jam pajungti visą savo gyvenimą, širdis.
Vadinasi, egzistuoja prigimtinė meilė Dievui, kurios gali išmokyti pats protas ir kurią taip pat aukštino didieji pagonių filosofai. Tačiau ši prigimtinė Dievo meilė be galo tolima krikščioniškajai meilei, kuri iš esmės yra antgamtinė. Antgamtinė meilė yra Dievo artumo meilė, kurios paprastas protas negali suvokti.
Tiesą sakant, dvasingieji filosofai, nepriklausantys krikščionybei, nedvejodami tvirtina, kad jie iš tiesų gali jausti idealų susižavėjimą, dėkingumą ir pagarbą Dievui, tačiau, anot jų, neįmanoma draugiška meile mylėti būtybės, kurios niekada nematėme, būtybės, kuri yra tiek aukštesnė, kad dėl savo prigimties yra nematoma ir nesuvokiama, būtybės, kuriai esame už viską skolingi, bet dėl kurios nieko negalime padaryti. Draugystė numato, kad mylimas asmuo yra matomas. Be to, ji reikalauja tam tikros lygybės, tam tikro bendro gyvenimo, abipusio intymiausių minčių atskleidimo ir galimybės daryti gera vienas kitam. Tarp Dievo ir mūsų tokia draugystės meilė negali būti įgyvendinta. Taip kalba protas, paliktas pats sau.
Apreiškimas. Tai, ko protas negali atrasti, mums apreiškė Kristus. Šv. Paulius sako, kad Jis parodė mums Dievo meilės mums perteklių ir išmokė, jog mūsų meilė turėtų būti atsakas ir imitavimas tos pačios Dievo meilės mums. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.“ (1 Jn 4, 19) Turime drauge apmąstyti, kokia buvo Dievo meilė mums, koks buvo šventųjų atsakas ir koks turėtų būti mūsų atsakas.
Dievo meilė mums
Sakoma, kad Dievo meilė mums yra perdėta ir kvaila. Šv. Paulius Dievo meilę mums apibrėžia kaip „perteklinę“, nes ji be galo viršija ir pranoksta tai, ką gali suvokti protas ir ko gali trokšti širdis. Mūsų atžvilgiu ji yra perteklinė, bet ne pati savaime. Šv. Paulius ją taip pat vadina, ir be perdėjimo, „kvailyste“, nes ši meilė tam tikru būdu apverčia natūralų Dievo santykį su kūriniu. Kristuje Jis mirė vietoj kūrinio, tapusio Jo priešu. Toks dalykas yra prigimtiniam protui nesuvokiama kvailystė. Todėl jis tinkamai apibrėžiamas kaip „kryžiaus kvailystė“, ir tokia „kvailystė“ yra atpirkimas už tą kitą kvailybę, kuri yra nuodėmė.
Turėtume apmąstyti šį meilės perteklių. Tikroji meilė, kai kita būtybė mylima ne tik dėl savo interesų, bet ir dėl pačios kitos būtybės, yra ne tik pasyvi meilė, bet ir aktyvi. Tai ne paprastas emocinis pasitenkinimas, gimstantis pamačius malonų objektą, bet veikiau veiksminga ir veikianti meilė, kuria norima mylimo asmens gėrio.
Šią veikliąją meilę sudaro išėjimas už savęs ir savo egoizmo ribų, kad būtum nešamas link būtybės, kurios gėrio norima; susivienijimas su šia būtybe per valios ir jausmų bendrystę; ir pasišventimas kitai būtybei, savęs atidavimas jai, siekiant ją išaukštinti, padaryti geresnę ir gražesnę.
Taigi motina pasilenkia prie savo kūdikio, pamiršdama save ir visus savo rūpesčius, kad visiškai atsiduotų šiai mažai būtybei, kuri gyvena tik jos dėka. Tada ji paima jį, apkabina, prispaudžia prie savęs, tarsi norėtų su juo sudaryti vieną būtybę. Ji atsiduoda jam dieną ir naktį, duoda jam kūno ir sielos maistą, kad jis augtų ir pamažu atsivertų proto ir malonės gyvenimui.
Tokia tikra meilė leidžia mums įžvelgti, kas buvo Dievo meilės mums perteklius. Dievo meilė mums yra iš esmės veikli ir veiksminga meilė. Kaip ji galėtų būti paprastas emocinis pasitenkinimas, jei visa, kas Dievui mumyse patinka, ateina iš Jo ir negali būti mums duota kitaip, kaip tik per neatlygintiną meilę? Dievo meilė, toli gražu ne suponuoja meilumą tuose, kuriuos myli, bet sukuria jį juose per gryną geranoriškumą.
[Iš esmės – red.] Dievui mūsų nereikia. Jis buvo be galo laimingas ir be mūsų, nes pats yra begalinis gėris. Jis sukūrė mus iš grynos geranoriškos meilės ir iš grynos meilės kiekvieną akimirką duoda mums viską, kas būtina mūsų fiziniam, intelektiniam ir moraliniam gyvenimui. Jo meilė mums pranoksta žmogiškosios prigimties reiklumą ir viską, ką ji galėtų suvokti ir trokšti, pakylėja ją iki antgamtinės tvarkos, leisdama jai per malonę dalyvauti Jo intymiame gyvenime.
Tačiau žmogus nemokėjo deramai įvertinti begalinės šio dieviškojo gyvenimo vertės. Dėl savo aklumo jis nepakankamai jį įvertino, net tiek, kad nuodėmingai teikė pirmenybę be galo prastesniam gyvenimui. Todėl dėl savo kaltės jis stačia galva krito iš antgamtinių aukštumų, į kurias jį buvo iškėlęs dieviškasis gailestingumas.
Tačiau pažvelkime, kaip Dievo meilė ima ieškoti žmogaus net jo pražūties ir kančios akivaizdoje. Būtent čia prasideda ši kvailystė, tam tikra prasme sukeičianti vietomis natūraliai egzistuojančius Kūrėjo ir jo kūrinio santykius. Mes buvome puolę, bet Dievas norėjo pasilenkti virš mūsų, nusileisti iki mūsų lygio, panašiai kaip motina pasilenkia prie savo kūdikio. Jis neteko savo šlovės, savo begalinės didybės. Jis nenorėjo pasirodyti natūraliame savo didybės spindesyje, kaip ant Sinajaus kalno. Jis norėjo tarsi pasidaryti niekuo. Kaip sako šv. Paulius, „Jis apiplėšė pats save“, kad nusileistų iki mūsų lygio. Jis prisiėmė kūną ir sielą, panašius į mūsų, atsisakė visos šlovės ir pasirinko kukliausią padėtį tarp žmonių. Jis norėjo gimti darbininko sūnumi ir atsidurti tarp vargingiausiųjų, kad visi galėtų be baimės ateiti pas Jį.
Nusižemindamas ir susijungdamas su mumis, prisiimdamas mūsų prigimtį, Dievas norėjo dalyvauti pačiame mūsų gyvenime. Todėl Jis vykdė mūsų pareigas, kentėjo mūsų skausmus, patyrė mūsų nuovargį, prakaitavo mūsų prakaitu, liejo mūsų ašaras, apkabino mus ir troško mūsų laimės labiau nei mes patys. Dar daugiau, Dievo Žodis norėjo nuplauti mums kojas.
Galiausiai Jis troško visiškai save dovanoti mirdamas už mus ant kryžiaus. Patyręs baisiausius pažeminimus, Jis išliejo savo kraują žiaurių kančių apsuptyje. Jis padarė tai tam, kad atkurtų mūsų paveldėjimą ir tam tikru būdu padarytų mus lygiais sau. Jis pakylėjo mus į antgamtinio, dieviškojo ir amžinojo gyvenimo, kurį savo aklume buvome paniekinę ir praradę, tvarką. Taip, šv. Paulius gali kalbėti apie „meilės perteklių“, nes viršijami natūralūs Kūrėjo ir kūrinio santykiai. Jis gali kalbėti apie „ kvailumą“, nes natūralūs Kūrėjo santykiai su kūriniu tam tikra prasme yra sukeisti vietomis. Įžeistas Dievas miršta už kaltą kūrinį, kuris Jį niekina ir nuo Jo bėga! Kažką panašaus į šią „kvailystę“ galima įžvelgti kai kurių krikščionių motinų pavyzdyje, kurios dėl savo meilės pertekliaus aukoja save už sūnų, kuris jas įžeidžia ir paniekina.
Racionalistai neklysta sakydami, kad protas, paliktas pats sau, negali to suprasti. Iš tikrųjų susiduriama su prigimčiai nesuvokiama kvailyste, kuri racionalistams atrodo neverta Dievo. Susiduriama su antgamtinės meilės bedugne, kurioje protas pasiklysta; tik tikėjimas gali ją pripažinti, tik šventųjų žvilgsnis gali į ją prasiskverbti. Tačiau tik danguje, palaimintojo regėjimo šviesoje, bus visiškai atskleista be galo aukštesnė šio slėpinio harmonija.
Tačiau tikėjimo šviesos vis dar visiškai nepakanka. Būtina patirties ir regėjimo šviesa. Pati teologija, turėdama tik tikėjimo šviesą, negali įrodyti Kryžiaus reikalingumo. Teologija vargu ar gali bandyti aiškinti kai kurias mūsų Viešpaties frazes, pvz.: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Mūsų Viešpats pamilo mus dar labiau, jei taip galima sakyti. Iš tiesų tą akimirką, kai mus paliko ir atėmė iš mūsų savo juslinį buvimą, Jis pareiškė norįs pasilikti su mumis iki pat laikų pabaigos ir atiduoti mums save dar intymiau ir visapusiškiau. Jam neužteko nusižeminti iki Įsikūnijimo lygmens; Jis norėjo nusižeminti net iki Eucharistijos lygmens, ištuštinti save taip, kad išnyktų po duonos ir vyno pavidalais, Nors Jis iki smulkmenų numatė visas profanacijas, kurios įvyks, Jis pasirinko likti toks pat klusnus tiek šventvagio, tiek švento kunigo rankose. Jam nepakako vienytis su mumis, kad taptų mūsų gyvybe; Jis taip pat norėjo susijungti su mumis, su kiekvienu iš mūsų, kūnu ir siela, Komunijoje. Jam neužteko už mus pralieti savo kraują; Jis norėjo mums duoti savo kūną maistui, norėjo, kad mes Jį valgytume, kad galėtų mus dar labiau perkeisti ir prilyginti sau. Toks yra Dievo meilės mums perteklius, tačiau ši meilė reikalauja atsako.
Šventųjų atsakas
Šventųjų atsakas yra toks. Jie padarė viską, ką galėjo, kad mylėtų Dievą meile, identiška Jo meilei. Dievo meilė yra iš esmės veikli ir veiksminga, veikianti ir kurianti meilė. Šventieji nesitenkino paprastu emociniu pasitenkinimu, nuostabiu susižavėjimu ar tuo paviršutinišku entuziazmu, kuris gimsta iš minties apie dieviškąsias tobulybes. Jie suprato Jėzaus posakį: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ (Mt 7, 21) Savo meilę jie vertino ne pagal juslinio atsidavimo saldumą, bet mylėjo Dievą gilia valios meile, kuri gyvuoja net apleidimuose ir sausrose. Tai gili meilė, maitinama, kaip sako šv. Kotryna Sienietė, ne tik dvasinės paguodos pienu, bet ir kieta suspaudimų duona. Čia buvo meilė, kuria jie pirmiausia troško Dievo šlovės ir Jo karalystės. Šventuosius alino teisingumo ir Dievo karalystės troškulys.
Veiklioji meilė stengėsi visa savo esybe atkartoti Dievo meilę. Dievas dėl savo meilės pertekliaus pasilenkė prie mūsų, nusižemindamas net iki mūsų lygmens; Jis nusileido gerokai žemiau už mus, tiek, kad prisiėmė sau sunkiausius pažeminimus. Šventieji suprato, kad jie savo ruožtu turėtų nusižeminti prieš Dievą, nes Dievas apkeitė savo vaidmenį. Jie norėjo nusižeminti, nusileisti iš savo savimeilės sosto ir siekti paskutinės vietos bei tos pareigos tarnauti, kurią Dievas pasirinko sau žemėje.
Matėme tokį karalių, kaip šv. Liudvikas, kuris suklupo paliesdamas kakta dulkes prieš Palestinos miestų vartus ir meldė Dievą neleisti, kad ant tų miestų kristų prakeiksmas dėl nuodėmių. Matėme kai kuriuos šventuosius, pavyzdžiui, šv. Benediktą Labrą, kuris tiek pat rūpinosi likti su tais, kurie jį įžeidinėjo, kiek ir bėgo nuo tų, kurie jį gyrė.
Kaip Dievas apiplėšė save ir atsižadėjo savo šlovės, kad galėtų gyventi mūsų gyvenimą, taip ir šventieji norėjo numirti grynai natūraliam juslių, savimeilės ir egoizmo gyvenimui, kad leistų save persmelkti dieviškajam gyvenimui. Panašiai, kaip kuo aukštesni pastatas, tuo gilesni turi būti jo pamatai, taip ir jie suprato, kad kuo gausiau dieviškoji malonė turėjo juos pripildyti, tuo gilesnis turėjo būti nesavanaudiškumas, kurį juose turėjo išugdyti nuolankumas. Taip nusižeminę šventieji pasiekė giliausią vienybę su Dievu.
Kaip Dievas panorėjo priimti žmogišką veikimo būdą, taip jie panorėjo įgyti dievišką veikimo būdą. Jie pasitraukė į vienatvę, kad gyventų nuolatiniame susikaupime. Negalėdami fiziškai atsiskirti nuo pasaulio, jie, kaip ir šv. Kotryna Sienietė, pasistatydavo sau celę pačioje intymiausioje širdies vietoje, kad ten gyventų nuolatinėje vienybėje su Dievu.
Kas gali mums pasakyti, kas buvo šv. Dominyko ar Tomo Akviniečio meilės objektas tomis atgailos ir maldos naktimis, praleistomis su ašaromis altoriaus papėdėje? Tai buvo Dievas, kuriam teikiama pirmenybė labiau už viską, kuris mylimas labiau už viską, nedaloma širdimi, be jokių išlygų – nes ši meilė apėmė, išaukštino ir sustiprino visus teisėtus jausmus. Meilės ugnyje šie jausmai virto karštu ir deginančiu sielų išganymo troškimu.
Galiausiai, kaip Dievas paaukojo save už mus ant kryžiaus, taip ir šventieji aukojo save Dievui net iki kankinystės, kad būtų įvykdyta Jo valia, kad sielose įsitvirtintų Jo karalystė ir Jis būtų pašlovintas. O kai (kaip šventojo Dominyko atveju) jiems nepavyko pasiekti kankinystės, nors jos karštai troško, jie vis tiek patyrė kasdienę mirtį, nors ir ne mažiau didvyrišką, darbus, skausmus ir nuolatinius suspaudimus. Kaip Dievas davė jiems save kaip maistą, taip ir jie atsiliepė į Jo meilę ir leidosi Jo suvalgomi kūnu ir siela, tapdami Dievo „maistu“.
Šv. Dominykas, šv. Kotryna, šv. Petras kankinys, šv. Rožė Limietė, šv. Kotryna Riči, šv. Pijus V, šv. Liudvikas Bertranas ir visi šventieji savo gyvenimu mums pasakoja tą patį, būtent, kad karšta meilė, deginanti jų širdis, po truputį juos suvalgė, nes toks yra meilės dėsnis. Meilė, kuri yra stipri kaip mirtis, verčia mus mirti patiems sau, kad galėtume gimti kitam gyvenimui. Ten jau niekas nebesipriešina ryjančiai liepsnai, nes žmogus yra panardintas į tą meilės ugnį, kuri yra Dievas. Toks yra šventųjų atsakas į Dievo meilę.
Mūsų atsakas
„Štai Širdis, kuri taip pamilo žmones, kad nieko negailėjo, išsemdama ir sudegindama net pati save, kad paliudytų jiems savo meilę. Ir vis dėlto iš didžiosios jų dalies sulaukiu tik nedėkingumo, paniekos, nepagarbos, šventvagysčių ir to šaltumo, kurį jie rodo man šiame meilės Sakramente. Bet kas dar skaudžiau, jog tai daro man pašvęstos sielos!“ (šv. Margarita Marija Alakok)[1].
Bijau, kad iš šių keturių žodžių – panieka, nepagarba, šventvagystė ir šaltumas – pastarasis skirtas mums. Šaltumas! Meilės šiluma nėra juntama šiluma. Ji yra visiškai dvasinė ugnis, kuri ir toliau liepsnoja apleidimuose ir sausrose, kuriomis Dievas apvalo mūsų juslingumą. Tačiau ši meilė turi būti veikli. Neabejotina, kad visi mes, kaip ir visi krikščionys, turime meile atsiliepti į Dievo meilę, nes meilė yra įsakymas, o ne patarimas. Tačiau ar mūsų meilė yra veiksminga ir veikli, ar ji yra savitikslė, pasyvi? Ar ji išlieka nepaisant sausrų ir apleidimų, būtinų mūsų jautrumui apvalyti? Ar esame linkę išeiti už savęs, pasilenkti prie mūsų Viešpaties, nusižeminti, kaip Jis nusižemino? Ar mirštame jusliniam ir natūraliam gyvenimui, kad gyventume Kristaus gyvenimą? Ar sutinkame su kasdiene auka, kurios reikalauja bendras gyvenimas? Ar mūsų meilė panaši į šventųjų meilę?
Mūsų meilės kokybė matuojama ne juslinio atsidavimo saldumu. Neklystantys meilės pažangos ženklai yra neapykanta nuodėmei ir sąranga su Kristumi, tobulėjant visoms dorybėms ir Šventosios Dvasios dovanoms. Jei nenorime mirti nuodėmei, jei nenorime savęs numarinti, nemylime Viešpaties ir veltui gyvename religinį gyvenimą.
Iš ko religinėse bendruomenėse kyla neklusnumas, griežtas teisimas, neįveiktos antipatijos ir susiskaldymai? Jie kyla iš to, kad nenorima mirti sau. O juk į religinį gyvenimą įžengėme tik tam, kad mirtume sau. Tiesą sakant, tik tada, kai mokėsime mirti sau, Kristus galės augti mumyse.
Jei taip atsitiks, tuomet mūsų gyvenime pasireikš ne tik natūralios įgytos dorybės, kurias gali atpažinti pasaulis, bet ir tos be galo aukštesnės dorybės, kurios yra krikščioniškosios dorybės ir Šventosios Dvasios dovanos. Tai tikėjimo dvasia, kurią maitina mintys apie Dievą; pasitikėjimo viltis, kuri remiasi vien tik Dievu; meilė, kuri, nepaisydama liūdesio, vidinių skausmų ir visokiausių suspaudimų, visada glaudžiau mus su Juo suvienija ir prašo tik galimybės išsilieti dėl artimo; krikščioniškasis apdairumas, kuris visada labai prieštarauja kūno apdairumui; teisingumas, kuris neleidžia mums suformuluoti net menkiausio neapgalvoto sprendimo apie vieno iš mūsų bičiulių sielą; tvirtumas, kuris niekada nesitraukia nuo Dievo nustatyto darbo ir kantriai ištveria išbandymus; ir santūrumas, kuris instinktyvius mūsų juslių ir širdies judesius pamažu padaro klusnius, persmelkdamas juos dieviškuoju gyvenimu. Taip mes, kaip ir šventieji, įgysime dievišką veikimo būdą. Į mus vis labiau skverbsis išminties, supratimo, mokslo, patarimo, pamaldumo, tvirtumo ir baimės dvasia.
Tuomet netrokšime nieko kito, kaip tik atsiduoti Dievui iki pat mirties. Mūsų meilė ras naujo peno kasdieniniuose bendro gyvenimo darbuose ir aukose. Jei mūsų kūnas pamažu nyksta, turėtume prisiminti, kad Dievas mūsų trokšta. Kaip Jis atidavė mums save kaip maistą, taip ir mes turėtume atiduoti save Jam, kad Jis galėtų paversti mus savimi ir paimti mus iš šio skurdaus gyvenimo čia, žemai, kuris yra mirtis, palyginti su gyvenimu, kuris mūsų laukia danguje.
[1] „Ir dėl šios priežasties prašau jūsų, kad pirmasis penktadienis po Švenčiausiojo Sakramento oktavos būtų skirtas ypatingai šventei mano Širdžiai pagerbti, padarant jai meilės atgailą su garbingomis atgailomis, priimant tą dieną šventąją Komuniją, kad būtų atitaisyti pažeminimai, kuriuos ji patyrė būdama išstatyta ant altorių. Pažadu jums, kad mano Širdis atsivers, kad gausios malonės nužengtų ant tų, kurie atiduos jai šią garbę ir stengsis, kad šventė pasiektų savo tikslą.“
