Kodėl susimaunu, net būdamas pilnas geros valios?
Tai klausimas, kankinantis kiekvieną vyrą, kuriam tikrai rūpi jo dvasinis gyvenimas. Iš tiesų pats šv. Paulius, su liūdesiu papasakojęs apie kovą tarp savo kūno ir dvasios, septintajame Laiško romiečiams skyriuje sušunka: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“
Ištyrę savo širdis galime pripažinti, kad dažnai trokštame daryti tai, kas teisinga. Trokštame valdyti savo temperamentą. Atsispirti kūno pagundoms. Įveikti tingumą ir naivų pasitenkinimą savimi, kad galėtume tarnauti kitiems. Mylėti, kaip Kristus mylėjo.
Bet jei apmąstytume savo veiksmus – dažnai renkamės lengviausią įmanomą kelią ir įpuolame į nuodėmę po mažiausios provokacijos. Tarsi dvasiškai kiekvienam žingsniui pirmyn tektų trys ar keturi atgal.
Savo drąsą bei valios tvirtumą paleidžiame niekais ir nusprendžiame daugiau niekada nesuklupti. Ir po kelių akimirkų vėl krentame veidu į žemę. Tai gali sukelti nusivylimą, net ir tikrą neviltį. Juk maža dalykų, kurių vyrai nekęstų ir bijotų labiau nei nesėkmių.
Kodėl Dievas leidžia mums suklysti?
Kodėl Dievas taip dažnai leidžia mums suklysti, nors taip dažnai meldžiamės prašydami Jo pagalbos ir malonės? Kodėl klimpstame į nuodėmės pelkę, net ir desperatiškai norėdami išsivaduoti?
Atsakymas paprastas: nuolankumas.
Nėra didesnės nuodėmės už puikybę. Nėra jokios nuodėmės, priešingesnės save atiduodančiai Dievo meilei. Jokios nuodėmės, priešiškesnės Dieviškai prigimčiai. Puikybė iškreipia ir sugadina viską, ką priliečia. Tai pirmoji ir paskutinė nuodėmė.
Ir ji subtili. Netgi klastinga. Ji gali lengvai iškreipti net ir dorybingiausius mūsų poelgius, lyg rūdys metalą išėsdama juos iš vidaus. Tai mirties kelias.
Dievas, žinoma, supranta tai, bet mes – dažnai ne. Galvojame, kad dvasiškai augame, kai iš tikrųjų auginame tik savo chronišką priklausomybę nuo perdėto kliovimosi tik savimi. Manome, kad ugdomės dorybes, kai iš tiesų tiesiog tampame šėtoniškai patenkinti savo savybėmis.
Ir tuomet Dievas leidžia mums suklysti. Matydamas mūsų perraugusį pasitikėjimą savimi, jis patraukia savo malonę ir leidžia pamatyti realų mūsų tvirtumą. Kuris, žinoma, yra tiesiog niekas.
Tai visuomet buvo tikrovė, bet mes atsisakėme ją matyti. Galvojome, kad darome viską patys, kai iš tiesų viską darė Dievas. Nesėkmė dažnai yra vienintelis būdas perduoti pamoką, kurią Jėzus nuolat kartojo mokiniams: nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.
Brangi nuolankumo dovana
Dievas žino, kad nėra bjauresnės nuodėmės nei puikybė. Jis taip pat žino, kad nėra didesnės dorybės nei nuolankumas. Tai visų dorybių šaknis – gyvybės medžio kamienas. Kristus leis mums kartkartėmis parkristi – jei reikės, ir tūkstantį kartų – kad perduotų šią pamoką. Nes po jos lieka mažai mokytis.
Dievas nori, kad jam pasiduotume. Jis nori, kad pamatytume savo ribas ir kaip šventasis Petras Galilėjos jūros vėjyje ir bangose šauktume: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Toks desperatiškas šūksnis – tikro dvasinio gyvenimo pradžia. Tikros laisvės pradžia.
Bet, oi kaip mums sunku nusigauti iki ten. Jei bus nors nuotrupa įrodymo, kad viską galime patys, kabinsimės jos iš visų jėgų. Kaži kas giliai mumyse nepasiduoda silpnumui ir suvokimui, kad nesame visiškai nepriklausomi. Negalime pripažinti savo menkumo. Tai padaryti atrodo blogiau, nei mirti.
Ir taip – nuolankumas tam tikra prasme yra mirtis – bet mirtis, kuri nėra pabaiga, o pradžia. Tik nužengę į pralaimėjimo kapą galime prisikelti naujam vidiniam gyvenimui.
Ši mintis grąžina atgal prie šv. Pauliaus klausimo, cituoto pradžioje: kas išgelbės nuo mirčiai pasmerktos prigimties? Atsakymas vienas: tik Dievo malonė per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir niekas kitas.
Kai klumpame ir klumpame, mes keliaujame per skaudžias, bet gyvybę nešančias nuolankumo pamokas. Nes Dangaus vartai labai žemi ir tik nuolankieji gali pro juos įžengti.
Teksto autorius Samas Guzmanas yra vyrams skirto katalikiško puslapio „The Catholic Gentelman“ kūrėjas, iš kurio šis tekstas (originaliu pavadinimu „On the Precious Gift of Humility“) ir perpulbikuojamas. Iš anglų kalbos tekstą išvertė Augminas Petronis.
