Dorybės

Vienas senolis yra pasakęs: „Mums labiau už viską reikia nuolankumo ir dera būti pasirengusiems sutikti su viskuo, ką girdim, – juk nuolankumas atmuša priešo ir prieštarautojo strėles“. Tad pažiūrėkim, kodėl jis šitaip tvirtina.

Uolus dorybių praktikavimas dažnai vaizduojamas kaip kažkas atšiauraus, nepatrauklaus. Dorybingi žmonės, regis, nespindi gyvenimo džiaugsmu, slopina savo troškimus, kuriuos patenkinę dauguma tampa laimingi. Tačiau ar toks požiūris tikslus?

Tas, kurio vardo negalima sakyti. Tas, kurio neįmanoma pamatyti. Išgirsti. Jis neapčiuopiamas. Nesugaunamas. Į žmogaus gyvenimą įsikišantis tada, kai suranda jį laisva valia pasirengusią priimti sielą.

Kodėl Dievas taip dažnai leidžia mums suklysti, nors taip dažnai meldžiamės prašydami Jo pagalbos ir malonės? Kodėl klimpstame į nuodėmės pelkę, net ir desperatiškai norėdami išsivaduoti?

Meilė vadinama tobulumo ryšiu, nes ji suvienija mūsų sielą su Dievu, mūsų galutiniu tikslu, ir verčia visas mūsų jėgas bei visus mūsų veiksmus suartėti su Juo.

Tomas Akvinietis sako, kad drąsa yra būtina norint praktikuoti visas dorybes.

Kryžiumi dvasine prasme vadiname kiekvieną kūno arba sielos kančią, ir vadiname taip todėl, kad kančia kryžiuoja mūsų valią. Be to, Išganytojas išsirinko kryžių savo kančios įrankiu.

Ne visi žmonės vienodai kenčia savo kentėjimus: vieni kenčia kaip šalia Viešpaties nukryžiuotas blogasis plėšikas, t. y. jų kentėjimas yra kilęs iš jų pačių kaltės ir prisideda prie didesnės jų prapulties. Kiti kenčia kaip gerasis plėšikas, t. y. jų kančios darosi jiems atsivertimo ir atgailos priežastimi. Dar kiti kenčia panašiai į patį Išganytoją, t. y. kentėjimai sustiprina juos šventume ir padidina jų nuopelnus. Teisingai yra pasakęs šv. Augustinas, kad kentėjimas yra tartum ugnis, o Dievas – tartum auksakalys, kuris kursto tą ugnį. Todėl gerieji apsivalo joje kaip auksas, o piktieji sudega kaip šiaudai.

Reikia kantrybės puolimuose ir nelaimėse, kuriomis mus Dievas aplanko. Dėl savo staigumo ir netikėtumo jos yra labai sunkus bandymas. Palaimintas, kuris iš jų išeis nesužeistas. Kad ištvertum tame bandyme, laikykis visomis jėgomis Dievo valios kaip inkaro, saugančio tave nuo nusiminimo. Prisimink, kad Dievo sprendimai kartais esti paslaptingi ir nesuprantami, bet visuomet šventi ir išmintingi.

Jei kas nors iš tiesų būdinga dabartinei mūsų epochai, tai smulkmeniškumas – susmulkėjęs mąstymas.

Šv. Tomas Akvinietis ir šv. Pilypas Neris parodo mums, kad turėtume palengvinti aplinkinių gyvenimą būdami gerai nusiteikę ir draugiški. Neturėti humoro, būti niūriam ar grubiam nėra jokia dorybė – tiesą sakant, šios savybės yra ydos.

Nežinia, ko žmogus galėtų daugiau trokšti, kaip ramybės ir dvasinės giedros. Kiekvienas ilgisi palaimintos būsenos, kur išsibaigia audros ir nerimo srovės, kur žmonės virsta angelais, gyvenimas — rojumi, kryžiai — švyturiais.