Józef Sebastian Pelczar (1842–1924) – vienas žymiausių lenkų dvasinių rašytojų. Liaudies švietėjas, Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos įkūrėjas, Pšemyšlio vyskupas. Paskelbtas palaimintuoju 1991 06 02, kanonizuotas 2003 05 18.
Kryžiumi dvasine prasme vadiname kiekvieną kūno arba sielos kančią, ir vadiname taip todėl, kad kančia kryžiuoja mūsų valią. Be to, Išganytojas išsirinko kryžių savo kančios įrankiu.
Kas yra kryžius ir kokie esti kryžiai
Esama įvairių kryžių, bet jų visų ženklas yra Kristaus kryžius. Šis kryžius turėjo penkias dalis. Pirmoji, pašvęsta Jo švenčiausiuoju kūnu, ėjo nuo vidurio iki žemės. Antroji, į kurią buvo atsirėmusi švenčiausioji galva, kilo į dangų. Du skersiniai, prie kurių buvo prikaltos rankos, ėjo dešinėn ir kairėn. Paskutinioji dalis buvo kryžiaus vidurys, ant kurio ilsėjosi Švenčiausioji Širdis. Visos tos dalys reiškia įvairius žmonių kryžius. Žemutinė reiškia kūno kryžius, t. y. kovas su kūno geismais, norint išlaikyti nesuteptą skaistybę, geidulių marinimus, pasninkus ir atgailas, darbus, ligas ir kūno skausmus. Pagaliau ji reiškia paskutinį ir didžiausią merdėjimo bei mirties skausmą. Aukštutinė dalis reiškia dvasios kryžius, būtent: proto paklusnumą tikėjimui, proto nežinojimą ir darbą mokslui įgyti. Pagaliau ji reiškia visus sąžinės paklydimus ir priekaištus, visas bjaurias mintis ir sielos rūpesčius, ypač dėl garbės ir gero vardo, visas priešingybes, ginčus, apkalbas, šmeižtus, pažeminimus ir paniekinimus. Kairė dalis reiškia išviršinius kryžius, kaip antai: neturtą, vargą, puolimus, smūgius ir persekiojimus. Vidurys reiškia širdies kryžius, taip pat visus kentėjimus iš meilės ir dėl jos daromas aukas, gailestį už nuodėmes, baimę dėl išganymo, skausmą dėl žmonių apakimo ir Dievui rodomo nedėkingumo. Pagaliau, ji reiškia visus vidinius išbandymus, kaip antai: pagundas, atšalimus ir kitus Dievo duotus mums dvasinius kryželius.
Visi tie kryžiai skiriasi vienas nuo kito išvaizda ir sunkumu. Vieni yra maži, bet užtat aštrūs, kiti dideli, bet švelnūs. Vieni auksiniai ir blizgantys, bet sunkesni; kiti mediniai ir negražūs, bet lengvesni. Vidiniai yra sunkesni už ateinančius iš kitur; netikėti yra sunkesni už iš anksto numatytus. Sunkesni yra kryžiai, atsirandantys be mūsų noro, o ne pasirinkti laisva valia; gerų žmonių sukelti yra sunkesni negu tie, kuriuos pasitaiko gauti iš nedorųjų. Sunkiausius kryžius tenka nešti savo širdyje.
Kodėl Dievas duoda nešti kryžių?
Kryžius yra visų žmonių likimas ir našta, jį padarė mūsų protėvis Adomas iš to medžio, nuo kurio nuskynė užgintą vaisių, ir uždėjo kiekvienam savo vaikui ant pečių. Jau senovėje skundėsi Jobas: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpą laiką ir yra pilnas daugelio nelaimių“ (Job 14,1). Kas tuo netiki, teprideda ausį prie žmonių širdžių ir tesuskaito visus sopulingus dejavimus, visus žmonijos atodūsius, tesuskaito visas taip gausiai tekančias ašaras. Teprikelia jis iš kapų visus Adomo vaikus ir paklausia, ar buvo bent vienas laisvas nuo kryžiaus. Visų pirma, kryžius yra kiekvieno krikščionio dalis. Nuo to laiko, kai mūsų Mokytojas ir Išganytojas buvo prikaltas prie kryžiaus ir nuo kryžiaus įžengė į garbę, Jo mokiniams nėra kito gyvenimo ir išganymo kelio be kryžiaus. Išganytojas pats sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“ (Lk 14,27). Dėl ko gi Dievas išrinko mums tokį kelią? Nejaugi Jis, begalinė Meilė ir meilės Sutvėrėjas, yra pamėgęs mūsų kentėjimus arba leidžia juos be jokios priežasties? Tikrai ne: Dievas neleidžia kentėjimų be priežasties, nes Jis yra tobula Išmintis; ta priežastis negali būti neapykanta, nes Jis yra neapsakoma Gėrybė. Taigi, dėl ko Dievas leidžia kančias? Dėl to, kad šitame gyvenime kentėjimai mums naudingi, net reikalingi; be to, siųsdamas kentėjimus, Dievas parodo mums savo išmintį ir meilę. Suprasi tai geriau, kai pažiūrėsi, kas yra kryžius, t. y. kentėjimas, Dievui ir mums.
Kryžius yra Dievo garbės įrankis. Kaip iš visų Dievo Sūnaus darbų ir aukų kryžius daugiausia pagerbė Tėvą, taip ir iš visų mūsų darbų ir aukų vyriškai ir noromis kenčiamas kryžius labiausiai pagerbia Dievą. Taip yra todėl, kad, iš vienos pusės, kryžiaus meilė yra Dievo malonės pergalė, o iš kitos pusės – didžiausias mūsų pačių pasiaukojimas. Todėl kantri siela yra labai meili Dievui, ją galima palyginti su auksiniu smilkytuvu, skleidžiančiu savo kvapą prie Dievo sosto, arba su „stebuklingomis kanklėmis, iš kurių Šventoji Dvasia išgauna paslaptingo saldumo himnus“ (šv. Augustinas, In Ps. 92).
Kryžius yra Dievo teisingumo įrankis, nes tai bausmė už nuodėmes. Žmonės dažnai sunkiai nusideda ir nuodėmėmis užsitraukia Dievo bausmę. Dievas atgailaujantiems amžinąją bausmę dovanoja, bet laikinąją dažnai turime iškentėti dar šioje žemėje nešdami kryžius. Žiūrėk, koks geras yra Dievas: kad nebaustų tavęs, atimdamas savo malones arba mesdamas tave skaistyklos kalėjiman, jis kryžiais atlygina visas Jo teisingumui padarytas skolas, už kurias neturi noro atsilyginti. Taigi jei ant tavęs nukris kryžiai, neaimanuok, kad tave Viešpats plaka, ir nestumk nuo savęs rykštės, jei nenori būti atstumtas nuo dangiškos tėvonystės, bet, prisimindamas senus savo nusidėjimus, ramiai palenk savo pečius po smūgiais ir sakyk su pranašu: „Nusidėjau“. Šv. Efremą neteisingai apskundė, esą jis padarė baisią nedorybę, ir įmetė kalėjiman. Nusiminęs jis pradėjo skųstis Dievui, kad neteisingai kenčia. Tuo tarpu jam pasirodė angelas ir tarė: „Ar atsimeni, kaip jaunas būdamas užmušei akmenimis neturtingam ūkininkui karvę – kokį atlyginimą už tai padarei? kokią darei atgailą? taigi, dabar pridera atgailoti“. Ir tu kančiose taip pat prisimink savo senus nusidėjimus, kad visas kančias priimtum su atgailos dvasia ir jau čia žemėje turėtum skaistyklą.
Kryžius yra Dievo gailestingumo įrankis, nes, pirmiausia, jis atveda sielą į tikrą kelią. Kada siela yra laimėje ir linksmybėse, ji lengvai pamiršta Dievą ir kaip sūnus palaidūnas išeikvoja Dievo malonių turtus; kad ji tuomet susiprastų, Dievas aplanko ją kryželiu ir tokiu būdu priverčia mesti nuodėmes. Todėl kentėjimus galima palyginti su audra. Jei lietus ilgai nelyja, upeliai išdžiūsta, gėlės vysta ir nuleidžia savo žiedus, o visa gamta alpsta. Bet štai ateina audra, trankosi perkūnija, o iš tamsių ir tirštų debesų krenta vandens srovės. Tuojau atsimaino žemės išvaizda: upeliais pradeda sruventi vanduo, o gėlės linksmai kelia į dangų savo vainikus. Taip pat, kai ilgai šviečia laimės saulė, siela pasidaro kieta ir tarytum suakmenėjusi, gerų darbų versmė nustoja tekėti, o jos mintys ir jausmai lyg nuvytusios gėlės linksta prie žemės. Tada Viešpats siunčia priešingybių audrą, suduoda nelaimių perkūnais – ir suklydusi siela tuojau pasitaiso, lieja ašarų upelius, o savo mintis ir troškimus vėl kelia į Dievą.
O, kiek sielų pelnė Viešpačiui Dievui kryžius! Šv. Jeronimas Emilianis išgyveno labai audringą jaunystę. Būdamas Kastelnuovo pilies viršininku, jis pateko į priešininkų rankas; tie apkaustė jį retežiais ir, pririšę geležinį rutulį, įmetė jį kalėjiman. Šiaudų kūlys buvo jo patalas, duona su vandeniu – maistas. Bet čia jo kaip tik laukė Dievo malonė. Kas valandą matydamas mirties pavojų, jis prisiminė gausias savo nuodėmes ir pradėjo graudžiai verkti; paskui, puolęs ant kelių, maldavo šv. Mergelę pagalbos toje sunkioje padėtyje. Ir iš tikrųjų gavo pagalbą, nes staiga retežiai nukrito, kalėjimo durys atsidarė, ir jis laimingai praėjo pro priešų sargybą. Panašiai ir šiandien Viešpats išvaduoja ne vieną sielą iš nuodėmės retežių su kryžiaus ir švenčiausios Dievo Gimdytojos pagalba. Laimė nuodėmingai sielai, kurią Dievas dar aplanko kryžiais, nes tai yra ženklas, kad Jis nori ją pataisyti. Ko kryžius nepataiso, tam beveik jau nebėra pagalbos; Dievas jį palieka vieną, kaip palieka gydytojas ligonį, kuris atmeta visus jo vaistus.
Kryžius atitraukia sielą nuo pasaulio. Žmogaus gyvenimas yra kelionė arba, dar teisingiau, ištrėmimas iš tėvynės. Kai kurie keleiviai eina tiesiai į tėvynę, nekreipdami dėmesio į apylinkes, per kurias keliauja. Kiti būna neatsargūs, užuot skubiai ėję, jie skina šalia kelio augančias gėles ir uogas, t. y. praleidžia gyvenimo laiką pasilinksminimuose ir žaidimuose, kuriais juos vilioja pasaulis. Kad priverstų juos greičiau eiti, nes diena trumpa, Dievas dažnai padaro, kad tos žemiškos vilties gėlės vysta, o tos pasaulio linksmybės uogos vietoj saldumo teikia kartybės. O, koks geras ir išmintingas esi, mūsų Dieve! „Pasaulis kartus, bet taip mylimas; kaip gi būtų mylimas, jei būtų saldus“ (šv. Augustinas), jei Dievas prie jo linksmybių neprimaišytų karčių kentėjimų, kurie sužadina pasibjaurėjimą pasauliu ir Dievo ilgesį. Šv. Ignacas Lojola buvo karžygys, atsidavęs pasauliui, bet Dievas norėjo padaryti jį savo kareiviu. Sužeidė jį priešo šūviu ir paguldė į lovą, paskui padavė jam į rankas Viešpaties Jėzaus gyvenimą, kad kentėjimai ir apmąstymai prižadintų jį iš dvasinio apsnūdimo. Jaunas ir turtingas Pranciškus Karačiolas dvidešimt antrais savo gyvenimo metais sunkiai susirgo, visas jo kūnas buvo apdengtas raupais. Šis netikėtas smūgis jam parodė visą šio pasaulio menkumą, tad jis, išdalinęs visą savo turtą, visiškai atsidavė Dievui ir pasidarė šventas. Galima sakyti, kad Dievas didžiausią skaičių sielų patraukia prie savęs kryžiumi. Todėl teisingai kryžius pavadintas Viešpaties darbininku ir angelu, atliekančiu Dievo pasiuntinybę žemėje.
Kryžius saugo sielą nuo nuodėmės, nes yra tartum apynasris puikybės dvasiai ir kūno geiduliams. O, kiek žmonių nueitų pražūtingu keliu, jei Viešpats nesulaikytų jų įvairiais kryžiais: vieną, pavyzdžiui, neturto kryžiumi, kad nesunaudotų blogam savo turtų; kitą – ligos kryžiumi, kad neatsiduotų kūno geiduliams; kitą – pažeminimo kryžiumi, kad per daug nesididžiuotų ir t. t. Žino apie tai šventieji, todėl jie trokšta kentėti ir maldauja Dievą rykštės, kad skausmai ir baimė sulaikytų juos savo pavadžiais. Jie net liepia bijoti ir patys bijo dažno pasisekimo. „Reikia laikyti didele nelaime, – sako šv. Vincentas Paulietis, – ne tik atskiriems asmenims, bet ir visoms šeimynoms bei draugijoms, jei viskas klojasi pagal jų valią, jei jie gyvena laisvai ir nieko nekenčia dėl Dievo. Tikėk manimi, jei koks nors asmuo arba kokia nors draugija nepatiria jokių kentėjimų, bet, priešingai, gauna iš pasaulio pagyrimų, – jos puolimas yra artimas“.
Kryžius apvalo ir tobulina sielą, nes naikina joje blogus prisirišimus. Jis yra lyg peilis, kuriuo dangiškas Daržininkas nupjausto kenksmingas atžalas, arba ugnis, kuri nudegina sielos rūdis. Iš kitos pusės, jis pakelia ir sutvirtina joje Dievo meilę ir su malonės pagalba permaino ją viduje. Teisingai kentėjimas yra sulygintas su purvinu vandeniu, kurį žydai rado šulinio dugne, kur pirmiau buvo paslėpta šventoji ugnis, ir kuris sukėlė didelę liepsną, kada juo apliejo Nehemijo aukos laužą. Teisingai pasakė šv. Ignotas, kad nėra tinkamesnių malkų sukurti Dievo meilės ugniai, kaip kryžiaus malkos, kurias Viešpats panaudoja didelės meilės aukos parengimui. Kantriai iškęsti kentėjimai yra tikriausias būdas sielai pašventinti, „tai greitasis traukinys į dangų“, kaip juos pavadino vienas naujesniųjų rašytojų. Jeigu, sakau tau su šv. Ignotu, Viešpats lieps tau daug kentėti, tai bus ženklas, kad Jis turi tavo atžvilgiu didelių sumanymų ir nori tave tikru keliu nuvesti į išganymą. Jei trokšti tapti dideliu šventuoju, prašyk, kad tau Dievas atsiųstų daug kryžių.
Kryžius yra tikras tobulybės išbandymo akmuo, nes ne tas tobulai myli Dievą, kuris turi meilę tik lūpose; ne tas, kuris, rodos, dega meile, ne tas, kuris daug daro tartum iš meilės, bet tas, kuris noriai kenčia dėl Dievo. Nepalyginamai sunkiau yra kentėti, kaip veikti, nes prie veikimo lengvai prisimaišo savimyla. Teisingai pasakė šv. Kotryna, kad tiktai kentėjimuose pasirodo, ar siela yra nusikračiusi savimeilės. Kantrybė yra paklusnumo išmėginimas, ir tą patį galima pasakyti apie kitas dorybes. Tačiau iš to mėginimo ne kiekvienas išeina nugalėtoju. „Jėzus dabar turi daug savo dangiškos Karalystės mylėtojų, – sako dievobaimingas „Kristaus sekimo“ autorius, – bet maža tokių, kurie norėtų nešti Jo kryžių. Daug trokšta su Juo džiaugtis, bet maža kas yra pasirengęs kentėti. Daug seka paskui Jėzų iki duonos laužymo, bet maža kas iki kančios taurės išgėrimo. Daug garbina Jo stebuklus, bet maža kas nori kentėti Jo kryžiaus kartumus. Daugelis myli Jėzų, kol sutinka pasipriešinimą. Daugelis giria ir laimina Jį, kol Jis jiems siunčia kokias nors linksmybes, bet, vos tik Jėzus pasislepia ir pasišalina nuo jų bent valandėlei, jie tuojau murma arba visiškai puola dvasia. Tie, kurie Jėzų myli dėl Jėzaus, o ne dėl savęs paties, vienodai garbina Jį kiekvienoje nelaimėje ir širdies prispaudime, kaip ir didžiausiose linksmybėse“ (II knyga, XI sk.). Vienu žodžiu, kaip kryžius Golgotoje buvo Dievo įrankis pasauliui išganyti, taip šiandien ir visuomet Dievas vartoja kryžius sieloms pašventinti. Sielos iš tų kryžių gauna neįkainojamų vaisių, jei tik, atsižvelgdamos į Išganytojo pavyzdį, neša juos vyriškai ir kantriai. Dabar pažvelkim į tuos vaisius, kuriuos mums pelno kryžiai.
Kryžiaus meilės ir kantrybės vaisiai
Kryžius duoda išminties, nes išvaduoja mūsų protą nuo daugelio klaidų, moko niekinti pasaulio tuštybes, liepia gyvenime ieškoti Dievo ir tą gyvenimą apšviečia iš Kristaus kryžiaus einančiais spinduliais. Kryžius teikia jėgų, nes naikina nereikalingą jautrumą, iš kurio gimsta sielos išlepimas, jis apvalo ir sutvirtina valią. Todėl, kas gerai išeina kentėjimo mokyklą, tas įgauna reikalingo tvirtumo ir drąsumo kovoje. Kryžius dovanoja ramybę ir saldumą, nes pagal Dievo valią iškentėtuose skausmuose tirpsta mūsų savimeilė, o širdis darosi nuolankesnė ir labiau atjaučianti artimo kentėjimus. Kryžius duoda mums ramybės, nes nutildo sukilusius geidulius, atitolina nuo mūsų pasaulio tuštybes ir kreipia mus į ramybės šaltinį – Kristų. Taigi, juo geriau mokame kentėti, juo ilgesnės ramybės įgauname.
Kryžius teikia tikro linksmumo, ne todėl, kad patys kentėjimai būtų malonūs prigimčiai – nes karti yra vargšo ašara, kietas ligonio patalas, aštri šmeižto ietis, – bet kad tas, kuris su Kristumi neša kryžių, randa Kristuje nuostabaus palengvinimo ir priedangos. Iš tikrųjų, kryžius – tai pats Kristus; kas jį su meile apkabins, tas prisiartins prie Jėzaus Širdies ir saldžiu apkabinimu susivienys su Juo.
Kryžius duoda garbę, tartum Kristaus tarnų antspaudą, jis daro mus panašius į nukryžiuotąjį Mokytoją, į Sopulingąją Motiną ir į tiek šventųjų, kurių gyvenimas buvo vienas kryžius. Teisingai pasakė „Kristaus sekimo“ knygos autorius: „Jei tau tektų išsirinkti, tai turėtumei verčiau kentėti dėl Kristaus, nei turėti daug linksmybių, nes tuo būdu pasidarytum panašesnis į Kristų ir Jo šventuosius“.
Kryžius nupelno ne tik dvasinių malonių ir dovanų, bet ir laikinių. Šv. Pranciškus Salezietis, atvykęs į Romą, apsistojo viename viešbutyje, kuris buvo ant Tiberio upės kranto. Netrukus po jo atėjo kažin koks jaunas ponas ir taip pat prašė buto. Tada godus savininkas išmetė į gatvę šv. Pranciškaus daiktus, kai jo nebuvo namie. Toks bjaurus pasielgimas ir paniekinimas buvo nemalonus, bet šventasis nusileido be piktumo. Netrukus sužinojo, kad tas kryžius buvo jam geradarybė, nes tą pat naktį upė smarkiai patvino ir vanduo apsėmė visą namą su jo gyventojais.
Mūsų kryžius ir kitiems išprašo malonių, ypač atsivertimo malonę, nes jis yra sėkmingiausia malda. Štai stovi Japonijos turguje misionierius ir pasakoja apie Kristaus kryžių. Staiga prisiartina vienas japonas ir, prisirinkęs burnoje daug seilių, spjauna jam į veidą. Jis manė, kad tuoj išsiverš pyktis, bet nieko panašaus: misionierius ramiai nusišluostė veidą ir kalbėjo toliau, lyg nieko nebūtų atsitikę. Tai atkreipė vieno klausytojo dėmesį. „Iš tikrųjų, – pamanė jis, – tikyba, kuri duoda tokios kantrybės, turi būti kilusi iš dangaus“, ir atsivertė. Todėl, jei nori kokiai nors sielai išprašyti Dievo pasigailėjimo, aukok už ją visus savo kentėjimus.
Kryžius pelno dvasinių dovanų. Jei Dievas nori pakelti sielą į aukštesnį tobulybės laipsnį arba apdovanoti ją kokia brangia malone, pirma jai siunčia kryžių. Šventųjų gyvenimuose matome, kad sunkiausi kryžiai buvo lyg rankpinigiai brangiausioms dovanoms.
Kryžius teikia nuopelnų, nes, kaip meiliausia auka, pritraukia gausiausią atlyginimą. „Jokia meilė, – sako šv. Alfonsas, – nėra tiek nuopelninga, kiek kenčianti meilė“. Anot jo, vienas „Dėkui Dievui“ kentėjimuose daugiau reiškia už tūkstantį gerų darbų, kai viskas sekasi. Koks gi geras yra Dievas, kad kryžiuje duoda visas galimybes užsitarnauti nuopelnų!
Galiausiai, kryžius užtikrina mums išganymą ir puikų vainiką, nes daro mus panašius į „išrinktųjų Pirmgimį“, kuris per kryžių įėjo į garbę, ir leidžia mums dalyvauti Jo kančioje. Todėl, jei nori priklausyti išrinktųjų skaičiui, turi pirma priklausyti kenčiančiųjų skaičiui. Jei trokšti nešioti garbės vainiką, pirma nešiok vainiką iš erškėčių. Juo aštresni bus spygliai, juo puikiau žibės rūbai ir vainikas. Apaštalas sako, kad „lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4,17). Nors ir koks didelis būtų, jis vis tiek nėra vertas būsimos garbės, kuri turi mumyse apsireikšti. Todėl neaimanuok, kad turi daug kentėti, arba kad kentėjimai yra labai įkyrūs, nes Viešpats pritaikys būsimą garbę prie dabartinių darbų ir kentėjimų. Mat, kaip akmenų tašytojas aplygina statybai skirtus akmenis ir daugiau daužo tą, kuris paskirtas geresnei vietai, taip pat ir Dievas: Jis kentėjimų kūju lygina sielą, paskirtą dangiškos Jeruzalės statymui, ir juo uoliau, juo kilnesnę paskyrė jai vietą. „Ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys“ (Jok 1,4).
Štai kas yra kryžius! Pasakyk dabar, ar kryžius nėra Dievo meilės dovana? Argi dar skųsiesi Dievui, kad Jis tave aplanko kryžiais? Juk anot Apaštalo, „ką Viešpats myli, baudžia; jis plaka kiekvieną sūnų, kurį myli“ (Žyd 12,6). Geriau dėkok Viešpačiui už kryžius ir priimk juos noriai. „Jeigu tau Dievas duotų, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – net galią prikelti numirėlius, jei tave pakeltų net į trečią dangų, tai duotų tau mažiau, nei atsiųsdamas tau kokių nors kentėjimų. Jei turėtum stebuklų darymo dovaną – būtum Dievo skolininkas, o kai kenti, tuomet Dievas darosi tavo skolininku. Dabar suprasi, kodėl Viešpats už darbus ir nuopelnus užmoka kryžiais, o jeigu nori kokią sielą pagerbti, leidžia ją nužeminti“.
Pikto nuliūdimo ir neramumo vaisiai
Jei žmonės pažintų kryžių vertybę ir juos neštų kaip Dievas nori, jų gyvenimas atrodytų kitaip. Tačiau jie dažniausiai bėga nuo kryžių, o kada turi juos nešti, nuliūsta, nerimsta ir kartais įkrinta į neviltį. Kad įkainotum, kokią skriaudą tos sielos daro Dievui ir kokį nuostolį sau, pirma turi suprasti skirtumą tarp gero ir blogo nuliūdimo.
Nuliūdimas, anot šv. Tomo, yra nemalonus jausmas, sukeltas minties apie kokį nors skaudų dalyką. Kiekvienas žmogus turi mažesnį ar didesnį palinkimą nuliūsti, reikia tik kokio nors tikro ar įsivaizduoto sopulio, kad jį iššauktų. Kartais tas jausmas gali būti Dievo aplankymo vaisius arba piktos dvasios pagunda. Pats savaime tas jausmas nėra nei blogas, nei geras, bet pasidaro blogas arba geras priklausomai nuo to, koks dalykas jį sukelia ir kokiame laipsnyje jis apsireiškia. Nesvarbu, koks būtų dalykas, visur reikia valdyti jausmą, kad nebūtų peržengtas saikas. „Neduok nuliūdimo savo sielai, – sako šv. Dvasia, – ir nevargink savęs savo mintimis. Širdies linksmumas – tai žmogaus gyvenimas ir neišsemiamas šventumo iždas“ (Sir 30,22–23). Apaštalas perspėja: „Kurie verkia – tarsi neverktų“ (1 Kor 7,30).
Geras nuliūdimas plaukia iš gero šaltinio, nes jį paskatina Dievas, Jo valia nurodo jo saiką. Tuomet jis turi savyje atsidavimą Dievo valiai, ramybę ir saldumą. Kokie gi yra tokio nuliūdimo šaltiniai? Dvasios žinovai skiria septynis gero nuliūdimo arba šventų ašarų šaltinius. Pirmas šaltinis: jei, pasiduodami Dievo valiai, verkiame dėl savo arba svetimos nelaimės. Tokios ašaros buvo Onos, Samuelio motinos, dėl jos pažeminimo, Tobijo ir Juditos dėl Izraelio tautos nelaimių, Marijos ir Mortos prie Lozoriaus kapo. Antras šaltinis: kada dieviško pasigailėjimo šviesoje svarstome savo nuodėmes. Tokios buvo Dovydo, Magdalenos ir Petro ašaros. Trečias šaltinis: kada verkiame iš dėkingumo Dievui už suteiktas malones arba džiaugsmus. Taip verkė Juozapas, buvęs Egipte, ir jo tėvas Jokūbas, kai po ilgo laiko vienas kitą pamatė. Ketvirtas šaltinis: kai jautria širdimi svarstome Išganytojo kančias. Tokios buvo Sopulingosios Motinos ir daugelio šventųjų ašaros. Penktas šaltinis: kai su dideliu pasiilgimu ir karšta meile bėgame prie Dievo. Taip verkė Dovydas, „trokšdamas gyvojo Dievo“, taip verkė Magdalena, stovėdama prie Viešpaties Jėzaus kapo. Šeštas šaltinis: kai verkiame iš karštos meilės savo artimui ir iš antgamtinio gailesčio dėl kitų nusidėjimų. Taip verkė Samuelis dėl Sauliaus ir Viešpats Jėzus dėl užkietėjusios Jeruzalės. Septintas šaltinis: kada verkiame dėl Dievo niekinimo ir Bažnyčios persekiojimo. Taip liūdėjo paskutiniais laikais Kristaus Vietininkas, Pijus IX, ir liūdi šiandieną visi gerieji Bažnyčios vaikai.
Toks nuliūdimas yra geras, o jo vaisius yra tikras širdies apvalymas, gausūs nuopelnai ir šventas džiaugsmas, kaip prižadėjo Viešpats: „Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti“ (Mt 5,5). Teisingai tokios ašaros pavadintos dvasiniais deimantais arba sielos rasa, nes jos ją suvilgo, minkština ir daro vaisingą Dievo malonės sėklai bei paguodai.
Yra taip pat blogas nuliūdimas, kuris plaukia iš besaikio gailėjimosi šio pasaulio gėrybių, linksmybių ir garbės arba iš įžeistos puikybės ir suerzintos savimylos, nuliūdusios dėl to, kad jos norai ir sumanymai sunaikinti. Taip buvo nuliūdęs ir nusiminęs Kainas iš pavydo, Amanas iš puikybės, Achabas iš godumo, Antiochas iš pažeminimo ir t. t. Tas nuliūdimas paprastai jungiasi su nekantrumu, pykčiu, žmonių vengimu, nepasitikėjimu Dievu. Dažnai jis priveda net prie murmėjimo ir piktžodžiavimo prieš Dievą. Į jį patenka ne tik blogi, bet kartais net ir pamaldūs žmonės, jei, pavyzdžiui, be saiko nuliūsta, kad dvasiniame gyvenime neįvyksta visi jų norai, kad negali taip melstis, tiek kartų priimti Švenčiausiąjį, tokius darbus atlikti, kaip norėtų. Blogiausia, kad kartais jie klaidingai mano tai esant labai gera ir naudinga sielai.
Tad kaip gi atskirti gerą nuliūdimą nuo pikto? Į šį klausimą atsako Tėvas Skupoli: „Jei tavo nuliūdimas daro tave nusižeminusį, stropesnį ir nemažina tavo vilties, tada eina iš Dievo. Jeigu tau atima ramybę ir viltį, daro tave silpnabūdį, tingų ir apsileidusį gerame, tai eina iš velnio“.
Baisūs yra blogo nuliūdimo vaisiai. Jis naikina kūno sveikatą ir per anksti varo žmogų į kapus. Jis pakerta sielos jėgas, susilpnina jos ištvermę, naikina jos ramybę, sulaiko kilimą prie Dievo. Jis, kaip juodas debesis, apsiaučia ją taip, kad nei Dievo malonės, nei žmonių paguodos spinduliai negali per jį prasiskverbti. Jis daro sielą nuliūdusią ir savyje užsidariusią, opią, vengiančią žmonių ir nepasitikinčią Dievu. Jis atima jai darbo pamėgimą, norą melstis ir kovoti, net įstumia į daugelį nuodėmių. Teisingai pavadino jį Bažnyčios Tėvai „sielos kankyne ir žiauriu jos budeliu“, „piktos dvasios maudykle“ ir „galvažudžių urvu“. Kaip plėšikai tyko pasislėpę tarpekliuose ir iš jų užpuola praeinančius, taip piktoji dvasia laukia pasislėpusi nuliūdimo tarpeklyje, t. y. stengiasi viską sudrumsti sieloje ir sukelti joje neramumą, o paskui visomis jėgomis ją užpuola. Todėl, kaip sako Faberis, mirtina nuodėmė neduoda piktai dvasiai tokios galios sielai kaip nuliūdimas. Neviltis įstūmė Kainą, Saulių ir Judą į nusiminimą ir tuoj pat pražudė juos: „Nes liūdnumas užmušė daugelį, – sako Šventoji Dvasia, – ir nėra jame naudos“ (Sir 30,25).
Todėl saugokis nuliūdimo; linksmumas niekuomet tenepalieka tavo širdies – antgamtinis ir šventas linksmumas, kurio net kentėjimai negali išrauti, nes jis kyla iš santaikos su Dievo valia. Taip ragina tave Apaštalas: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4,4). Iš tikrųjų, kaip gi galėtum nesidžiaugti, kai iš Dievo malonės atradai Kristuje tiesą, kelią ir gyvenimą, kai pati Evangelija yra linksmoji naujiena, o tarnavimas Dievui – neapsakoma laimė, kai žemėje viskas mainos ir nyksta, išskyrus Dievą ir sielą, kai danguje tavęs laukia džiaugsmas, kuris neturi galo? Jei iš prigimties esi linkęs į nuliūdimą, stenkis jį būtinai nugalėti. Žiūrėk į viską tikėjimo akimis ir spręsk apie gyvenimo bandymus, remdamasis sveikais pagrindais, o ne savo labai perdedančia vaizduote ir savimyla. Antra, apie praeitus kentėjimus nemąstyk, o būsimų nebijok. Pagaliau, visiškai pasitikėk Viešpačiu Dievu ir atsiduok šventai Jo valiai.
Jei nuliūdimas tavo sielą jau apėmė, tai stenkis kuo greičiau jo nusikratyti. Pirmiausia melskis, kaip pataria šv. apaštalas Jokūbas: „Kas nors iš jūsų kenčia? Tesimeldžia“ (Jok 5,13), nes, kaip saulės spindulys išblaško miglas, taip malda pašalina nuliūdimą. Pulk į dangiškojo Tėvo glėbį, „pavesk Jam visus savo rūpesčius, nes Jis tavimi rūpinasi“ (1 Pt 5,7). Skubėk su tikėjimu prie Saldžiausiojo Išganytojo, ir Jo kryžiaus pavėsyje rasi atilsį nuliūdimo kankinamai sielai. Kaip kadaise Juozapas Egipte, matydamas brolių ašaras, sušuko: „Aš esu Juozapas, jūsų brolis“, ir puolęs juos apkabino, taip Viešpats į tave prakalbės nuo kryžiaus: „Aš esu Jėzus, tavo brolis“, ir prispaus tave prie savo širdies, iš kurios teka paguodos šaltiniai. Kada šv. Liudgarda turėdavo kokių nors kentėjimų, tuomet ji su dideliu širdies įkarščiu bučiuodavo Jėzaus Širdies žaizdą ir iš čia semdavosi tokios paguodos, jog visi nemalonumai jai darydavosi saldūs. Taip pat yra gerai tuomet glaustis prie Sopulingosios Motinos Širdies, to antro šventos paguodos židinio.
Be šitų dvasinių būdų, vartok dar ir išorinius, juo labiau, jei iš prigimties esi linkęs į nuliūdimą, o jie yra tokie: gražių apylinkių lankymas, gerų knygų skaitymas, pamaldus giedojimas, kalbėjimasis su meiliu draugu, kuriam galėtum išpasakoti savo skausmus, vietos pakeitimas, ypač nuolatinis užsiėmimas kuo nors. Jei, visa tai darant, nuliūdimas nepraeina, tai reikia jį laikyti Dievo bausme, kantriai kentėti ir elgtis taip, lyg kad jo visiškai nebūtų. Kartais liūdesys yra melancholiško temperamento apraiška arba kokios ligos vaisius, tokiais atvejais reikia klausti gydytojo patarimo.
Kaip ir nuliūdimo, saugokis neramumo, kuris paprastai eina drauge su liūdesiu ir kyla tada, kai netinkamai trokštame arba gauti kokią nors gėrybę, arba išsivaduoti nuo kokios nors blogybės. Nerimo priežastis yra savimeilė, besaikis ko nors troškimas, nereikalingi rūpesčiai ir prisirišimas prie žemiškų dalykų, nuodėmingas gyvenimas, galop piktoji dvasia, kuri vartoja visus būdus, kad tik sielą sudrumstų ir sukeltų joje sumišimą. Kaip liūdesys, taip ir nerimas yra didelė kliūtis dvasiniame gyvenime, nes jis aptemdo protą, vargina širdį, silpnina valią, o sielą padaro žaislu įvairių pageidimų, mėtančių ją į visas puses taip, kaip audra mėto sudaužytą laivą. „Neramumas, – sako šv. Pranciškus Salezietis, – yra didžiausia blogybė, kokia tik gali ištikti sielą, išskyrus nuodėmę. Kaip streikai ir vidiniai neramumai kenkia valstybei ir atima jai jėgas atsilaikyti prieš išorinį priešą, taip mūsų širdis, viduje išgąsdinta ir nerami, nustoja jėgų, reikalingų įgytų dorybių išlaikymui, o kartu jėgų priešintis tam, kuris tuo laiku stengiasi visokiais būdais, kaip sakoma, gaudyti žuvis sudrumstam vandenyje“ (Filotėja, IV, 11).
Kad išvengtum neramumo, saugokis nepadorių troškimų ir prisirišimų. Jei pasitaiko sieloje troškimai ką gera pasiekti, visų pirma ištirk, ar tie troškimai eina iš Dievo, ar iš savimeilės ir jos draugo piktosios dvasios. Jei abejoji, melskis šitaip: „Viešpatie, jei tau patinka, tebūna taip. Viešpatie, jei tai suteikia Tau garbės, teatsitinka taip Tavo vardan. Viešpatie, jei matai, kad tai man yra reikalinga arba naudinga, leisk man panaudoti tai Tavo garbei“ (Kristaus sekimas, III knyga, XV sk.). Jei troškimai yra blogi, atmesk juos su pasibjaurėjimu, jei geri – pavesk juos Viešpačiui Dievui, kad leistų įvykdyti tai, ką pats sielai pavedė; paskui uoliai, bet be karščiavimosi, imkis darbo, jo sėkmingumą palikdamas Dievo valiai. Iš kitos pusės, jei tau gresia kokia blogybė arba jau ant tavęs nukrito, o pašalinti jos tinkamu būdu negali, tuomet priimk ją ramiai, atsimindamas, kad Dievas siunčia ją tavo naudai, ir nenorėk būti nuo jos laisvas, kol to nepanorės patsai Dievas.
Iš: Vysk. J. Pelčaras, Kantrybė, vertė J. Matulevičius, Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 666, Kaunas, Šviesa, 1936. Kalba taisyta.
