Kristaus ir Jo Bažnyčios Kančia

Reklaminis skydelis išsaugotas: Kategorija: Tikėjimas; 2026.04.10

KANČIOS DIENOS BAIGĖSI: KRISTUI, BET NE JO BAŽNYČIAI

Nors jau įžengėme į Velykų laikotarpį, šis įrašas nėra apie Prisikėlimą – bent jau ne tiesiogiai. Tema, kurią apmąstėme pastarąsias dvi Kančios laikotarpio savaites (būtent, mūsų Viešpaties Kančia), yra tokia turtinga ir gili, kad Šventoji Motina Bažnyčia ragina tikinčiuosius turėti šį slėpinį prieš akis nuolatos – ne tik gavėnios ir Kančios laikotarpiais. Kančios tema yra nuolatinis šviesos šaltinis sielai, nes joje glūdi toks gilus slėpinys, kad jis gali maitinti sielos kontempliaciją visą gyvenimą.

Mums dažnai sakoma -- „Kančios dienos baigėsi. Dabar sutelkite dėmesį į Prisikėlimą.“ Ir nors tam tikra prasme tai tiesa, tai nėra visiškai tikslu. Taip, mūsų Viešpaties Kančia Jo paties kenčiančiame žmogiškume baigėsi. Bet Jo Mistinio Kūno – Bažnyčios – Kančia tęsiasi ir tikriausiai tęsis iki laikų pabaigos.

Šventieji mums pateikia puikų sektiną pavyzdį. Jie, kaip Dievo draugai, niekada nenustojo kontempliuoti Kristaus Kančios. Net Danguje, kur mūsų Viešpats yra savo pašlovintame Kūne, Jo skausmingos Kančios Šventosios Žaizdos tebėra matomos ir niekada nėra užmirštos išrinktųjų, kurie jau pasiekė savo amžinąjį atlygį. Ietis, kuri perdūrė Jėzaus Šventąjį Šoną, galbūt nebegali Jam sukelti kančios ir skausmo... tačiau jos žymės išlieka. Nuodėmės nebegali daryti savo piktadarybių mūsų kenčiančiam Viešpačiui (žmonių nuodėmės, nes pats mūsų Viešpats, žinoma, buvo be nuodėmės). Ir vis dėlto nuodėmės tvaikas ir šiandien toliau smelkiasi į Kristaus Mistinį Kūną. Pati Bažnyčia yra be nuodėmės, nepriekaištinga ir nesutepta Kristaus Nuotaka, – bet jos nariai tokie nėra. Ir nors Kristaus Mistinis Kūnas negali būti redukuojamas į jo narių visumą, vis dėlto Bažnyčios narių šventumas ar nuodėmingumas daro įtaką jos pačios gebėjimui būti gyvenimo įrankiu arba mirties priežastimi. Kaip yra Šventųjų bendrystė, kuri iškelia Kristaus Mistinį Kūną į vis aukštesnes šventumo aukštumas, taip yra ir tam tikra nusidėjėlių antibendrystė, kuri ją tempia žemyn. Bažnyčia yra Mistinis Kūnas. Taigi, kai vienas iš jos narių yra šventas, tas šventumas kelia aukštyn visą Mistinį Kūną, ir atvirkščiai – kai vienas iš jos narių yra apgaubtas nuodėmės, tas nuodėmingumas slegia visą Mistinį Kūną.

BAŽNYČIOS KANČIA YRA BŪTINA

Gavėnios ir Kristaus Kančios laikotarpiu buvome raginami apmąstyti ne tik paties Kristaus Kančią, bet ir Jo Mistinio Kūno – Bažnyčios – Kančią. Nes kur eina Galva, ten turi sekti ir nariai. Tačiau šiandien daugelis katalikų nenori eiti tuo keliu. Jiems pernelyg skausminga apmąstyti Bažnyčios Kančią. Jiems lengviau užsimerkti ir arba apsimesti, kad Bažnyčioje nėra blogio, arba kad Dievas viską sutvarkys, todėl mums nereikia jaudintis ir nereikia nieko daryti. Bet mes visi žinome posakį: „Blogis stiprėja geriems žmonėms nieko nedarant.“ Nepakanka tiesiog pripažinti blogio egzistavimą Kristaus Mistiniame Kūne – mes taip pat turime ir aktyviai dirbti, kad jį išnaikintume. Ir pirmasis žingsnis – aiškiai jį įvardinti.

Tai viena iš priežasčių, kodėl ypač tradiciniai katalikai tiek daug kalba apie klaidas, kurios šiandien yra platinamos Bažnyčioje ir lieka nepripažintos. Jie tai daro ne todėl, kad nekenčia Bažnyčios, bet todėl, kad ją myli. Vaistai ir tinkami gydymo būdai gali būti taikomi sergančiam kūnui tik tada, kai gydytojas aiškiai įvardija ligos priežastį. Taip pat ir dvasinės ligos, kurios šiandien kankina Šventąją Motiną Bažnyčią, gali būti išgydytos tik tada, kai jos yra įvardijamos. Tačiau tie, kurie tai daro šiandien, yra personae non gratae ir dažnai kaltinami, kad patys yra susiskaldymo ir nesantaikos priežastimi – tarsi gydytojas, nustatantis konkrečią ligą, būtų tos ligos, kurią jis tiesiog nustato ir įvardija, priežastis.

Bažnyčios Kančia yra būtina, kaip buvo būtina Kristaus Kančia: Opportuit pati Christum (Lk 24, 26), sako Šventasis Raštas. Taip, Kristui buvo būtina kentėti ir tik po to įžengti į savo šlovę. Ir tai būtina padaryti ir Jo Mistiniam Kūnui, Bažnyčiai.

Kodėl aš rašau apie šiuos dalykus Velykų laikotarpiu? Nes, nors Kristaus Kančia baigėsi, Jo Bažnyčios Kančia tęsiasi ir tikriausiai tęsis iki Antrojo Atėjimo laikų pabaigoje. Ir nors mes mąstome apie Prisikėlimą, svarbu niekada nepamiršti, kad Bažnyčia vis dar išgyvena savo Kančią. Tikintiesiems katalikams svarbu tai pripažinti ir suvokti, taip pat žinoti, kaip į tai reaguoti.

PATI BAŽNYČIA YRA BE NUODĖMĖS, O JOS AMŽINASIS MOKYMAS NIEKADA NEGALI PASIKEISTI

Pirmas dalykas, kurį visada turime prisiminti šiuo atžvilgiu, yra tas, kad pati Bažnyčia yra be nuodėmės. Būtina atskirti Bažnyčios be nuodėmės būseną nuo jos narių, įskaitant hierarchiją, nuodėmingumo. Net popiežius gali būti nusidėjėlisu, kurio širdis yra užkietėjusi nuodėmėje, tačiau tai nereiškia, kad pati Bažnyčia yra nuodėminga arba kad popiežiaus institucija turi būti atmesta. Tai yra labai svarbus dalykas, kurį reikia suvokti, ypač tiems, kurie norėtų atsiversti į katalikybę. Jei svarstote apie katalikybę, bet dvejojate priimti katalikų tikėjimą dėl labai akivaizdaus kai kurių įtakingiausių Bažnyčios hierarchijos narių nuodėmingumo, žinokite, kad atskirų Bažnyčios narių nuodėmingumas nepanaikina pačios Bažnyčios šventumo. Bažnyčia išlieka šventa ir ištikima Kristui savo autentiškuose mokymuose ir Magisteriume: tai yra, tame, ko ji visada mokė per amžius tikėjimo ir moralės klausimais. Ir tai, kad šie autentiški mokymai dabar yra užtušuojami ir netgi atvirai neigiami daugelio dabartinės hierarchijos narių, jokiu būdu nepanaikina ir neatšaukia tų amžinų, nekintamų tiesų.

KRISTAUS KANČIA TURĖTŲ BŪTI NE TIK GERBIAMA, BET IR MĖGDŽIOJAMA

Garbingosios Marijos Jėzaus (Marijos iš Agredos) knygos „Mistinis Dievo miestas“ III knygos XIV skyriuje skaitome štai ką:

153. Bendras trūkumas, būdingas mums visiems, kurie esame pašaukti į šviesą ir šventojo tikėjimo išpažinimą mūsų Viešpaties Kristaus mokykloje, yra tas, kad mes per daug žiūrime į Jį kaip į mūsų Atpirkėją, ir nepakankamai – kaip į mūsų Mokytoją mūsų kentėjimuose (Lk 24, 26). Visi trokštame gauti išgelbėjimo vaisių ir žengti per malonės ir šlovės vartus, tačiau mes nesistengiame su tokiu pat uolumu sekti Juo Kryžiaus keliu, kuriuo Jis žengė ir kuriuo Jis kviečia mus pasiekti amžinąją šlovę (Mt 16, 24). Nors, kaip katalikai, mes nepuolame į tokias beprotiškas klaidas kaip eretikai [protestantai], nes žinome ir išpažįstame, kad be pastangų ir darbo negali būti atlygio ar vainiko (2 Tim 2, 5), ir kad pasinaudojimas Kristaus atpirkimu nusidedant be gailesčio ar susilaikymo yra šventvagiškas piktžodžiavimas, vis dėlto, kalbant apie tikrą tikėjimo įkvėptų darbų praktikavimą, kai kurie Bažnyčios vaikai mažai kuo skiriasi nuo tamsos vaikų, nes sunkius ir skausmingus darbus jie laiko nebūtinais sekant Kristų ir dalyvaujant jo šlovėje.

154. Atsikratykime šios klaidos savo gyvenime ir gerai supraskime, kad kančia buvo ne tik mūsų Viešpačiui Kristui, bet ir mums, kad jei Jis kentė vargus ir mirtį kaip Pasaulio Atpirkėjas, Jis kentė juos ir kaip mūsų Mokytojas, taip kviesdamas mus, savo draugus, žengti Jo Kryžiaus keliu – tiek, kad artimiausi Jo draugai gauna didžiausią kančios dalį, ir niekas negali nusipelnyti dangaus nedėdamas asmeninių pastangų . Sekdami Jo švenčiausiosios Motinos pavyzdžiu, apaštalai, kankiniai, išpažinėjai ir mergelės bei visi Jo pasekėjai užsitarnavo savo vainikus sunkiais darbais, o tie, kurie buvo labiausiai pasiruošę kančiai, gavo dar gausesnį atlygį ir skaistesnį vainiką. Galima prieštarauti, kad mūsų Viešpats buvo tuo pačiu metu ir Dievas, ir žmogus, ir kad jei Jis mums davė ryškiausią ir nuostabiausią kančios pavyzdį, tai padarė labiau tam, kad būtų garbinamas, o ne sekamas. Tačiau tai yra tik drąsus ir įžūlus mūsų išsigalvojimas, nes Jis gali atsakyti į šį prieštaravimą savo Motinos, mūsų švenčiausiosios ir nekaltosios Karalienės, pavyzdžiu, taip pat jos palaimintojo vyro [šv. Juozapo] pavyzdžiu ir pavyzdžiu daugelio vyrų bei moterų, tokių pat silpnų ir netobulų kaip mes patys, kurie buvo mažiau kalti, bet kurie Jį sekė ir ėjo paskui Jį Kryžiaus keliu. Viešpats kentėjo ne tik tam, kad susilauktų mūsų susižavėjimo, bet tam, kad mes sektume jo pavyzdžiu, ir Jis neleido netgi savo dieviškumui sutrukdyti darbui ir kančiai, bet leido, kad skausmas ir kančia apimtų Jį proporcingai Jo nekaltumui ir nenuodėmingumui.

„Mistinis Dievo miestas“, III knyga, XIV skyrius, 153–154 pastraipos.

Manau, kad ši ištrauka gali paaiškinti Kančią, kurią Bažnyčia akivaizdžiai išgyvena mūsų dienomis. Viešpats kentėjo ne tik tam, kad sukeltų mūsų susižavėjimą, bet tam, kad mes sektume Jo pavyzdžiu. Šie žodžiai yra esminiai, nes jie rodo, kad Kristaus Kančia nėra tik susižavėjimo ir baimės šaltinis tikintiesiems – ji taip pat yra pavyzdinis šaltinis, modelis, kuriuo turime sekti. Garsusis Tomo Kempiečio veikalas vadinasi „Kristaus imitavimas“ arba „Kristaus sekimas“, o ne „Susižavėjimas Kristumi“. Jėzus nenori, kad Juo būtų tik žavimasi – Jis nori, kad Juo būtų sekama.

Tai viena iš sričių, kurioje katalikybė ir protestantizmas labai skiriasi. Protestantai tikrai labai gerbia ir žavisi mūsų Viešpačiu, ir būtų neteisinga to nepripažinti. Tačiau jiems trūksta supratimo, kad mūsų Viešpats nori, jog jo pasekėjai jį mėgdžiotų, ypač jo Kančioje, o ne tik pritaikytų Kančios nuopelnus sau. Kristus kentėjo ir mirė ne tam, kad mums nereikėtų kentėti ir mirti – jis kentėjo ir mirė tam, kad pašventintų mūsų kentėjimus ir mirtį, kad mus pamokytų, kaip kentėti ir kaip šventai numirti. Protestantizmas to nesupranta dėl savo sola gratia teologijos, kuri nepalieka vietos žmogaus bendradarbiavimui Dievo atpirkimo darbe. Nors Jėzus ir sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes (ką pripažįstame net mes, katalikai), iš to neišplaukia, kaip teigia protestantai, kad viskas, ką mums reikia padaryti, tai tik priimti Jį kaip mūsų Gelbėtoją ir Viešpatį, kad būtume išgelbėti. Mes taip pat turime sekti Juo, mėgdžioti Jį, gyventi gyvenimą, kurį Jis pirmiausia nugyveno už mus. „Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ (Mt 7, 21).

Tai reiškia, kad turime sekti Kristų ir Jo Kančioje, kad turime, paties mūsų Viešpaties žodžiais tariant, išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir eiti paskui Jį. Stengtis tai daryti nereiškia, kad bandome užsitarnauti išganymą – tai reiškia, kad mūsų išganyme siekiame bendradarbiauti su Kristaus malonėmis. Būtent tai turėjo omenyje šv. Paulius, kai rašė: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2, 12). Visos išganymo malonės ateina vien iš Kristaus, tačiau, jei tikrai norime būti išgelbėti, privalome su tomis malonėmis bendradarbiauti.

Į KRISTAUS IR JO BAŽNYČIOS KANČIAS TIKINTIESIEMS ŽIŪRĖTI YRA SKAUDU

Jei tiesa, kad tikintieji privalo bendradarbiauti su Kristaus malonėmis sekdami Jo pavyzdžiu Jo kančioje ir mirtyje, tai tuo labiau tiesa, kad tai turi būti taikoma ir visai Bažnyčiai. Juk, galų gale, Katalikų Bažnyčia yra Mistinis Kristaus Kūnas. Bažnyčios Tėvai kalba apie Visą Kristų, kurį sudaro Galva (pats Jėzus Kristus) ir Kūnas (Katalikų Bažnyčia), kurio nariai yra tikintieji. Tai reiškia, kad Kūnas (Bažnyčia) turės išgyventi savo paties Kančią, mistine ar dvasine prasme, kad galėtų tobuliau sekti Kristaus pavyzdžiu. Kaip atsitiko mūsų Viešpačiui, taip ir Jo Bažnyčia turės būti išjuokiama, pašiepama, atmesta, nuplakta ir galiausiai nukryžiuota. Ir kaip Petras, kai mūsų Viešpats jam sakė, ką Jis turės ištverti, karštai protestavo ir draudė: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“, taip ir tie, kurie myli Bažnyčią, šiandien yra gundomi atmesti jos pačios Kančią. „Niekada!“ – šaukia jie. „Su Bažnyčia niekada negali būti taip elgiamasi!“ Pavojingas gundymas čia yra arba palikti Bažnyčią, kai tai įvyks (tai gali apimti netikrų, lygiagrečių bažnyčių steigimą), arba neigti ją kaip tikrąją Bažnyčią, įkurtą Jėzaus Kristaus – kaip apaštalai išsižadėjo mūsų Viešpaties ir vengė Kryžiaus papėdės, išskyrus šv. Joną. Jie negalėjo ištverti žiūrėti į mūsų Viešpatį, sudarkytą savo Kančioje, atrodantį kaip kirminas, o ne žmogus, kaip sakoma Psalmėse:

Bet aš kirminas, o ne žmogus, vienų išjuoktas, o kitų paniekintas. (Ps 22, 7)

KANČIA NĖRA DIEVO APLEIDIMO, BET PREDESTINACIJOS ŽENKLAS

Anksčiau cituota ištrauka iš Mistinio Dievo miesto tęsiasi taip:

155. Šiuo karališku Kryžiaus keliu Viešpats vedė savo palaimintosios Motinos sutuoktinį, šventąjį Juozapą, kurį Jis mylėjo labiau už visus žmonių sūnus. Siekdamas padidinti jo nuopelnus ir vainiką, kol dar nepasibaigė jo nuopelnų laikas, Jis aplankė jį paskutiniais jo gyvenimo metais tam tikromis ligomis, tokiomis kaip karščiavimas, smarkūs galvos skausmai ir labai skausmingi sąnarių skausmai, kurie jį labai vargino ir sekino. Šių negalių apsuptyje jis kentėjo ir dėl kitos priežasties, saldesnės, bet nepaprastai skausmingos – būtent, dėl savo degančios meilės ugnies, kuri buvo tokia karšta, kad jo tyriausios sielos pakilimai ir ekstazės dažnai būtų ištrūkę iš jo kūno ribų, jeigu Viešpats, kuris juos suteikė, nebūtų stiprinęs ir guodęs jo prieš šias meilės kančias. Šiuose saldžiuose pertekliuose Viešpats leido jam kentėti iki pat mirties, ir dėl natūralaus jo išsekusio kūno silpnumo šis išbandymas tapo neišsakomų nuopelnų šaltiniu laimingajam šventajam, ne tik dėl patirtų kančių, bet ir dėl meilės, kuri šias kančias sukėlė.

Mistinis Dievo miestas, III knyga, XIV skyrius, 155 paragrafas.

Taigi matome, kad kentėjimas nėra ženklas, jog žmogus yra baudžiamas ar Dievo apleistas. Bent jau ne visada. Taip, Dievas kartais leidžia kančią kaip bausmę už nuodėmę. Kaip sako Šventasis Raštas, Dievas griežtai auklėja, ką myli (Žyd 12, 6). Tačiau kentėjimas ne visada yra tiesioginė bausmė už nuodėmę, o tai aiškiai matyti, pavyzdžiui, iš Jobo pavyzdžio. Ir kentėjimas neturi būti vertinamas kaip įrodymas, kad kenčiantysis yra apleistas Viešpaties dėl nuodėmės (vėlgi, tai aiškiai parodo Jobo knyga ). Anksčiau cituotoje Mistinio Dievo miesto ištraukoje šv. Juozapas pateikiamas kaip turėjęs ištverti daug kančių savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje. Ir pateikta priežastis yra nušviečianti. Dievas leido jam kentėti, kad padidintų jo nuopelnus ir vainiką, kol dar nepasibaigė jo nuopelnų pelnymo laikas. Bažnyčia moko, kad nuopelnus galima įgyti tik šiame gyvenime. Savo kančių ir kryžiaus nešimas su meile Kristui gali padidinti šlovės laipsnį, kurį šventasis turės kitame gyvenime. Nors sielos skaistykloje taip pat labai kenčia – iš tiesų, jos kenčia daug daugiau nei mes šiame gyvenime – jų kančios negali duoti nuopelnų nei joms pačioms, nei kitiems. Nuopelnų pelnymo laikas baigiasi mūsų sielai paliekant kūną, pasibaigus mūsų gyvenimui čia, žemėje. Taigi leisti šv. Juozapui kentėti šiame gyvenime prieš paliekant šį pasaulį buvo Dievo gailestingumo veiksmas, kad Jis galėtų suteikti šv. Juozapui didesnę šlovę Danguje.

Ši nuopelningo kentėjimo idėja yra kažkas, ko pasaulis negali suprasti. Tai sunku priimti net protestantams, nes jie apskritai atmeta katalikų mokymą apie nuopelningą kentėjimą. Ir jei religija, tvirtinanti, kad garbina Kristų, negali priimti nuopelningos, bendra-atpirkimo kentėjimo realybės, tai kaip pasaulietinė kultūra, visiškai atmetantį Kristų, gali priimti nuopelningo kentėjimo sąvoką? Tačiau bendra-atpirkimo ir atsilyginančio kentėjimo tiesą yra būtina suvokti, jei norima suprasti pačios Bažnyčios kentėjimą ir Kančią.

Bažnyčia, išgyvenanti savo Kančią, sekanti Kristaus pavyzdžiu, nėra ženklas, kad ją palieka mūsų Viešpats. Priešingai: tai rodo, kaip jos Dieviškasis Sužadėtinis ją myli. Dalis Bažnyčios Kančios gali būti Dievo bausmė už jos narių nuodėmes, ypač už kunigų ir pašvęstųjų vienuolių nuodėmes. Kai pašvęsta siela, arba siela, per Šventimų sakramentą suvienyta su Kristumi, nuklysta ir gyvena nuodėmingą gyvenimą, tai yra daug sunkesnis nusikaltimas nei tada, kai tą patį daro pasaulietis. Ir tai gali būti bausmė visai Bažnyčiai. Taigi negalime paneigti, kad viena iš Bažnyčios kančios priežasčių yra jos narių nuodėmingumas. Net Kristaus Kančios metu viena iš Jo nukryžiavimo priežasčių buvo ne paties Kristaus, bet žmogaus nuodėmingumas.

Tačiau Bažnyčios atveju yra ir kita priežastis, kodėl mūsų Viešpats leidžia tęstis jos Kančiai: tam, kad Jo Mistinė Nuotaka galėtų būti labiau suvienyta su Juo ir turėti didesnę dalį Jo šlovėje. Bažnyčios Kančia daro Bažnyčią labiau panašią į Kristų. Ji labiau suvienija ją su Juo ir taip suteikia jai didesnę dalį Jo šlovėje Danguje. Žvelgiant iš šios perspektyvos, tampa akivaizdu, kad pati Bažnyčios Kančia visiškai nėra Kristus apleidimo ženklas.

KĄ TURI DARYTI IŠTIKIMI KATALIKAI, ŽVELGDAMI Į BAŽNYČIOS KANČIĄ?

Dabar reikia užduoti šį klausimą: ką turi daryti geri katalikai, susidūrę su šiandienine Bažnyčios Kančia? Kaip turime elgtis reaguodami ištikimai ir teisingai? Pirmiausia turime tvirtai laikytis neblėstančių katalikų tikėjimo tiesų – tiesų, kurių visur ir visada mokė visa Bažnyčia. Tai apima tradicines Bažnyčios doktrinas, net jei jos nėra neklystamai apibrėžtos popiežiaus ex cathedra pareiškimais (pavyzdžiui, Mergelė Marija kaip Visų malonių Tarpininkė), taip pat amžinus Bažnyčios moralinius mokymus (pavyzdžiui, mirties bausmės leistinumą tam tikrais išimtiniais atvejais; arba faktą, kad Kristus yra vienintelis kelias į išgelbėjimą). Masinės sumaišties laikais (o tokie, be abejo, yra mūsų laikai) patikimiausias kelias yra laikytis to, ko kaip tiesos Šventoji Motina Bažnyčia mokė laikytis per amžius.

Liturgija yra dar viena svarbi tikėjimo sritis, į kurią reikia atsižvelgti, nes ji labai konkrečiai susijusi su Bažnyčios Kančia. Iš tiesų, po paskutiniojo Susirinkimo 1960-ųjų viduryje pirmasis ženklas, kad šiuolaikinė Bažnyčia pasuko radikaliai kitokiu keliu nei tas, kuriuo ji ėjo 2000 metų, buvo visiškas ir pilnas šventosios liturgijos žlugimas, ir tai įvyko beveik per naktį. Visa, ką dvasininkai ir tikintieji nuo neatmenamų laikų buvo mokomi laikyti sakraliu, šventu, teisingu ir nekintamu, pasikeitė – ir taip radikaliai, kad daugelis tikinčiųjų vos atpažino naujai pasirodžiusią Bažnyčią. Visoje krikščionijoje aidėjo daug šūksnių, kad Katalikų Bažnyčia pagaliau (ir, ačiū Dievui!) priėmė šiuolaikinį pasaulį. Bet kas laimėjo dėl šio tariamo Bažnyčios atvirumo pasauliui? Ar Bažnyčios naujai atrasti modernistiniai idealai atvertė šiuolaikinį pasaulį į katalikybę, ar tai pati Bažnyčia „atsivertė“ į sekuliarizmo ideologiją? Ar Bažnyčia egzistuoja tam, kad sektų pasaulio kultūrą, ar tam, kad ją pašventintų Jėzaus Kristaus Evangelijos šviesa? Jei Bažnyčia yra žemės druska, kas atsitinka, kai jos sūrumas (metafora, reiškianti Bažnyčios išmintį, kurią ji gavo iš savo Viešpaties) nustoja sūdyti pasaulį? Na, tai veda prie Bažnyčios Kančios, nes Bažnyčia, kuri net mažiausiuose dalykuose nusileidžia pasaulietinėms ideologijoms, niekada to paties pasaulio nebus palikta ramybėje, kol ji visiškai ir absoliučiai nepasiduos laikmečio dvasiai.

Masinės sumaišties laikais yra tik vienas sprendimas: tvirtai laikytis to, ko katalikybė visada mokė esant tiesa. Tai apima ir šventąją liturgiją. Pastarosios nuostatos ne visada lengva laikytis, ypač kunigams, kuriems pagal paklusnumo įsakymą liepiama aukoti – ir aukoti išimtinai naujuosius Mišių, Sakramentų ir Dieviškosios liturgijos ritus. Tačiau, Dievo malonės padedamas, kunigas, mylintis Šventąją Motiną Bažnyčią ir jos amžinąją Tradiciją, visada ieškos būdų, kaip priimti ir gyventi pagal tą Tradiciją, net jei tai kainuotų dideles aukas.

Tikintieji taip pat dažnai raginami daryti dideles aukas, kad galėtų pasinaudoti turtinga Bažnyčios liturgine Tradicija – kartais tai gali reikšti, kad sekmadienį teks nuvažiuoti daugiau nei 100 km į vieną pusę, norint rasti tradicines Mišias, kuriose Dievo garbinimas nukreiptas vertikaliai (į Dangų), o ne horizontaliai. Ir Dievas visada laimins tuos, kurie imasi sudėti tokias didvyriškas aukas. Tačiau kitiems net ir tai gali būti neįmanoma – dėl tradicinių kunigų trūkumo netgi didelėse tikinčiųjų gyvenamosiose vietovėse. Jei taip, tai vienintelis dalykas, kurį galima padaryti, yra pasinaudoti tradiciniu mišiolu ar brevijoriumi ir pašventinti Viešpaties dieną (sekmadienį) skaitant ir meldžiantis tradicines Bažnyčios maldas, taip pat Šventąjį rožančių, bei skaitant kitas geras, rimtas katalikų teologijos ir dvasingumo knygas.

Tai, žinoma, yra veiksmų planas, kurį reikia įgyvendinti tik kraštutiniais atvejais, kai nėra galimybės pagarbiai dalyvauti Mišiose, nutolusiose protingu atstumu. [Pastaba: klausimas, ar žmogus yra įpareigotas lankyti Novus Ordo Mišias, kuriose trūksta deramo garbingumo (nes nėra kitos galimybės), siekdamas įvykdyti savo sekmadienio pareigą, yra visiškai kita tema, kurią galbūt aptarsiu būsimame straipsnyje].

Taigi krizės laikais tinkamas atsakas yra tiesiog laikytis savo kurso. Kuo labiau maitinkitės rimta dvasine, teologine ir liturgine literatūra ir likite kuo arčiau mūsų Viešpaties, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, šv. Juozapo ir savo angelo sargo. Jūs nenusikalsite Dievui, jei tiesiog gyvensite katalikų tikėjimu, kaip tai darė mūsų protėviai praeityje – tiek, kiek tai įmanoma šiandien.

BAŽNYČIOS KANČIA VEDA Į JOS ŠLOVĘ

Bažnyčios Kančia netruks amžinai. Galiausiai ji pasibaigs. Galbūt mes nebebūsime gyvi, kad pamatytume tą šlovingą dieną, bet žinome, kad ji ateis: šlovingo Bažnyčios prisikėlimo diena. Nes Didysis Penktadienis visada veda į Velykų sekmadienį. Taip buvo mūsų Viešpačiui, taip bus ir Jo Nuotakai, Katalikų Bažnyčiai!