2025 m. lapkričio 28 d. popiežius Leonas XIV susitiko su stačiatikių, rytų stačiatikių ir protestantų lyderiais Iznike, Turkijoje, siekdamas paminėti 1700-ąsias Nikėjos susirinkimo metines. Iznikas yra šiuolaikinis Nikėjos Susirinkimo, kuriame, siekdami išspręsti teologinius ginčus dėl Kristaus dieviškumo, dalyvavo daugiau nei 300 vyskupų, vietovės pavadinimas.
Tą dieną vykusios liturgijos metu popiežius ir susirinkę lyderiai anglų kalba recitavo Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimą (pilnas tikėjimo išpažinimo pavadinimas po vėlesnių papildymų, padarytų 381 m. Konstantinopolio I Susirinkime) naudodami originalų graikų tekstą be filioque. Šis lotyniškas terminas, reiškiantis „ir Sūnaus“, buvo pradėtas įtraukinėti į Tikėjimo išpažinimą Vakarų Europoje maždaug VI a., siekiant patvirtinti, kad Šventoji Dvasia kyla tiek iš Tėvo, tiek iš Sūnaus. Šis papildymas, kurio nėra graikų kalba parašytame Išpažinimo tekste, buvo visuotinai atmestas Rytų stačiatikių ir Orientalinių Bažnyčių. Jis iki šiol lieka doktrininio susiskaldymo šaltiniu, nors Rytų katalikų bažnyčios nėra verčiamos jo naudoti.
Šis popiežiaus pasirinkimas buvo plačiai aptarinėjamas visos katalikiškos žiniasklaidos ir susilaukė nemažai kritikos tradicionalistų ratuose. Dalinamės ne kritika popiežiui, kuris pasirinko nutylėti Filioque, bet išsamiu ir gerai argumentuotu straipsniu Filioque klausimu iš tradicinių katalikų svetainės OnePeterFive.
+ + +
Yra daug prieštaravimų dėl Filioque, ir jie gali būti painūs. Pateiksime keletą kaltinimų:
- Senovėje buvo draudžiama kurti naujus Tikėjimo išpažinimus ir papildymus Nikėjos Tikėjimo išpažinimui.
- Taip yra todėl, kad visuotinis Efezo Susirinkimas (431 m.) uždraudė kurti naujus Tikėjimo išpažinimus.
- Neskilusios Bažnyčios Tikėjimo išpažinime nebuvo Filioque.
- Frazė „ir iš Sūnaus“ Tikėjimo išpažinime buvo pridėta Romos.
Savo ruožtu aš ketinu parodyti, kad:
- Romos Bažnyčios dabartinis Filioque naudojimas Nikėjos Tikėjimo išpažinime atspindi kai kurias iš seniausių Nikėjos Tikėjimo išpažinimo versijų.
- Efezo Susirinkimas uždraudė privatiems asmenims kurti naujus Tikėjimo išpažinimus, kad atsivertėliai nepakliūtų į arijonizmo klaidas.
- Neskilusi Bažnyčia žinojo daug Nikėjos Tikėjimo išpažinimo papildymų, kuriuos priima šiandienos Orientalinės Bažnyčios ir Rytų stačiatikiai.
- Roma niekada nepridėjo Filioque, bet priėmė jo ortodoksiškumą, kaip tai darė ir Rytų Bažnyčios šimtmečius prieš vienakalbiškumo (graikų kalbos - vert. past.) atsiradimą Bizantijoje.
1. Visuotinis susirinkimas uždraudė papildyti Tikėjimo išpažinimą?
Pirmiausia pažvelkime į faktus ir tik tada darykime išvadas. Šiandienos leidiniai ir archeologiniai įrašai apie Nikėjos Tikėjimo išpažinimą leidžia mums pasakyti daugiau nei bet kada anksčiau istorijoje.
Pradėkime nuo keleto pagrindinių faktų, dėl kurių sutiktų mokslininkai ir, tikriausiai, dauguma oficialių Rytų Bažnyčių, atsiskyrusių nuo Romos, atstovų:
A. Nikėjos Tikėjimo išpažinimas yra trumpesnis nei Tikėjimo išpažinimai, kuriuos šiandien naudoja visos katalikų ir Rytų Bažnyčios – šiandienos Bažnyčios po 325 m. po Kr. pridėjo kai kuriuos žodžius ir ištisus sakinius
B. Frazės, pridėtos prie Nikėjos Tikėjimo išpažinimo labai vėlai, įkvėptos Konstantinopolio Susirinkimo (381 m.), iš esmės yra susijusios su Šventosios Dvasios lygybės Tėvui ir Sūnui pabrėžimu ir nukreiptos prieš eretiką Makedonijų.
C. Šios frazės, įkvėptos Konstantinopolio I Susirinkimo, buvo oficialiai pridėtos prie visuotinio Tikėjimo išpažinimo po ilgų diskusijų Chalkedono Susirinkime 451 m.
Pirmas dalykas, kurį pastebime, yra tai, kad nė vienas mokslininkas, istorikas ar oficialus Rytų Bažnyčių atstovas derybose su Katalikų Bažnyčia dogmatiškai neatmeta minėtų A–C punktų. Antra, išsilavinę istorikai, nepriklausomai nuo jų kilmės, patvirtina, kad už tai, ką mes vadiname Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimu, yra atsakingas Chalkedonas. Ką tai reiškia? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime suprasti, kas buvo trumpasis Nikėjos Tikėjimo išpažinimas prieš jį išplečiant. Geriausias šio išpažinimo vertimas į anglų kalbą yra toks:
318 tėvų Tikėjimo išpažinimas
Mes tikime vienu Dievu Tėvu, visagaliu, visų matomų ir nematomų dalykų kūrėju. Ir vienu Viešpačiu Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, viengimiu, gimusiu iš Tėvo, tai yra iš Tėvo esybės, Dievu iš Dievo, šviesa iš šviesos, tikruoju Dievu iš tikrojo Dievo, gimusio, o ne sukurto, vienos prigimties su Tėvu, per kurį viskas buvo padaryta, tiek danguje, tiek žemėje; kuris dėl mūsų, žmonių, ir mūsų išgelbėjimo nužengė ir įsikūnijo, tapo žmogumi, kentėjo ir trečią dieną prisikėlė, pakilo į dangų, ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Ir į Šventąją Dvasią.
O tuos, kurie sako, kad „kadaise jo nebuvo“ ir „prieš gimimą jo nebuvo“, ar kad jis atsirado iš to, ko nebuvo, arba iš kitos hipostazės ar substancijos, tvirtinantys, kad Dievo Sūnus yra linkęs keistis ar kisti, – juos katalikų ir apaštališkoji bažnyčia pasmerkia anatemai (paryškinta autoriaus). [1]
Atkreipiu dėmesį, kad geriausia graikų kalbos versija (anglų kalbos vertimas) nuo Rytų stačiatikių ir Romos katalikų recitavimo šiandienos Eucharistijos liturgijoje ar Mišiose labai skiriasi šia fraze: „iš Tėvo esybės“. Ši frazė buvo išbraukta po 325 m. sekusių pakeitimų. Principas, kuris taps aiškus einant toliau, yra tas, kad vėlesni Susirinkimai ir Apaštališkosios Bažnyčios gali remtis Nikėjos Tikėjimo išpažinimu, skelbdamos savo oficialius Tikėjimo išpažinimus, gerbdami antiarijoninę kalbą ir Nikėjos įsipareigojimus. Per visą Nikėjos Tikėjimo išpažinimo liudijimų istoriją Susirinkimai ir Tėvai beveik visada keisdavo savo versijas, pridėdami ar išbraukdami žodžius ir frazes. Šie skirtumai dažnai yra pakankamai sąmoningi.
Pavyzdžiui, armėnai (Bažnyčia, atsiskyrusi dėl monofizitų ginčo po 450 m. e. m.) teigia, kad savo Eucharistijos liturgijoje naudoja Nikėjos Tikėjimo išpažinimą, tačiau jie turi tokių papildymų kaip šis: „Ir mes tikime Šventąją Dvasią, nesukurtą, tobulą.“ [2] Atitinkamai, daugiausiai antikatalikiški, save vadinantys Rytų stačiatikiais apologetais teigia, kad Efezo susirinkimas (7 kanonas) tariamai uždraudė bet kokius Tikėjimo išpažinimo papildymus. Šiandien Orientalinės (monofizitų) ir Rytų stačiatikių (graikų-slavų disidentų) Bažnyčių dialoge šis Tikėjimo išpažinimas nėra svarbi tema... Kodėl? Taip pat yra Tikėjimo išpažinimo papildymas (datuojamas 515/516 m.), priskiriamas šv. Grigaliui Armėnijos Apšvietėjui (jis mirė po Nikėjos Susirinkimo, apie 331-332/337 m.). Jei būtų tiesa, kad Tikėjimo išpažinimo papildymai buvo anatema, tai arba šv. Grigalius Apšvietėjas papildė Tikėjimo išpažinimą (pažeisdamas griežtą Efezo aiškinimą, kaip jį reikalauja skaityti monofizitai, o tai savaime yra nuodėmė), arba armėnai jį pridėjo vėliau, po Efezo susirinkimo (kanonas 7), o tai yra dar blogiau, nes miafizitai [3] armėnai tvirtina esą ištikimi Efezo I tradicijai (7 kanonas). Šis armėnų tekstas pripažįsta kitus mažesnius pokyčius, pavyzdžiui: „Mes taip pat tikime vieną katalikišką ir apaštalinę Bažnyčią, vieną atgailos krikštą, sutaikinimą ir nuodėmių atleidimą.“ [4] Egipto miafizitai, kitaip vadinami koptais, kaip ir armėnai, atmeta visuotinį Chalkedono Susirinkimą (451 m. po Kr.), tačiau paradoksalu, kad, kaip ir mes, savo liturgijoje jie naudoja pagrindinį Tikėjimo išpažinimą, redaguotą ir paskelbtą Chalkedone! Mes, žinoma, tai vadiname Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimu. Šiuose ir kituose redaguotuose ir papildytuose Tikėjimo išpažinimuose yra daug nedidelių skirtumų, tačiau, pavyzdžiui, šiandienos Rytų stačiatikiai (graikai-slavai) daugelyje vietų turi oficialius susitarimus, leidžiančius Orientalinių Bažnyčių stačiatikiams (miafizitams) priimti komuniją mišriose santuokose. Jei Rytų stačiatikiams Tikėjimo išpažinimo papildymas yra tariamai istorinė kliūtis problemoms su Romos Katalikų Bažnyčia, kodėl tai netaikoma miafizitams (t. y. Orientalinėms Bažnyčioms). Atsakymas yra selektyvus 7-o kanono taikymas Romos katalikams, daugiau dėl to, ką mes šiandien manome vieni apie kitus, o ne dėl dogmų, metafizikos ar įrodytos istorijos.
2. Tik pasmerktasis Dioskoras laikė Efezo kanoną Nr. 6 draudžiamu
Šiandienos Orientalinės Bažnyčios (miafizitai arba nechalkedoninės Bažnyčios) visos turi Tikėjimo išpažinimus, kurie peržengia griežtą Efezo Susirinkimo taisyklę, draudžiančią bet kokius naujus Tikėjimo išpažinimus ar pakeitimus originaliajame Nikėjos Tikėjimo išpažinime (325 m.). Taigi, ar mes, Orientalinės ir Rytų stačiatikių Bažnyčios bei Romos katalikai, visi esame pasmerkti? Atsakydami į šį klausimą, pažvelkime į vadinamąjį 7-ajį kanoną:
Nikėjos Tikėjimo išpažinimo apibrėžimas (vadinamasis 7-asis kanonas)
Nikėjos sinodas parengė šį Tikėjimo išpažinimą: „Mes tikime, ir t. t.“ [toliau pateikiamas originalus Nikėjos Tikėjimo išpažinimas, kaip nurodyta aukščiau] Atrodo tinkama, kad visi turėtų pritarti šiam šventam Tikėjimo išpažinimui. Jis yra pamaldus ir pakankamai naudingas visam pasauliui. Tačiau kadangi kai kurie tik apsimeta jį išpažįstantys ir priimantys, tuo pat metuiškreipdami jo išraiškos jėgą pagal savo nuomonę ir taip vengdami tiesos, būdami klaidos sūnūs ir pražūties vaikai, pasirodė būtina pridėti šventųjų ir ortodoksų tėvų liudijimus, kurie gali papildyti jų suteiktą žodžių prasmę ir jų drąsą ją skelbiant. Visi, kurie turi aiškų ir nepriekaištingą tikėjimą, supras, aiškins ir skelbs jį šiuo būdu. Perskaičius šiuos dokumentus šventasis sinodas priėmė tokį nutarimą. Neleidžiama kurti, rašyti ar sudaryti jokio kito Tikėjimo išpažinimo, išskyrus tą, kurį apibrėžė šventieji tėvai, Šventosios Dvasios vedami susirinkę Nikėjoje. Iš kiekvieno, kuris drįsta sudaryti, pateikti ar sukurti kitą Tikėjimo išpažinimą tiems, kurie nori atsisakyti helenizmo, judaizmo ar kitokios erezijos ir pažinti tiesą, jei jie yra vyskupai ar dvasininkai, turi būti atimtos jų pareigos, o jei jie yra pasauliečiai, jie turi būti ekskomunikuoti. Taip pat, jei kas nors, nesvarbu, ar tai būtų vyskupai, dvasininkai, ar pasauliečiai, būtų pastebėtas mąstantis ar mokantis požiūrio, išreikšto kunigo Charisijaus pareiškime apie viengimio Dievo Sūnaus įsikūnijimą, arba bjauraus, iškreipto Nestorijaus požiūrio, kuris yra jo pagrindas, jie būtų pasmerkti šio šventojo ir visuotinio sinodo (paryškinimas autoriaus). [5]
Neteisingas šio teksto aiškinimas buvo pateiktas 449 m. Efezo II Plėšikų Susirinkime. Šiandienos istorikai sutaria, kad jo lyderis, Aleksandrijos arkivyskupas Dioskoras, priešinosi menkiausiam 325 m. Tikėjimo išpažinimo papildymui. Jis nepriėmė Tikėjimo išpažinimo Konstantinopolio papildymų ir daugelis Egipto vyskupų su juo sutiko. Kaip Aleksandrijos šv. Kirilo (Efezo I, 431 m., herojaus) sūnėnas, Dioskoras savo klaidingą interpretaciją įtvirtino latrocinium arba Plėšikų sinode 449 m., kurio protokoluose užfiksuoti raginimai fiziškai smurtauti prieš dvasininkus, juos kankinti ir deginti gyvus. Šiandienos Rytų stačiatikiai, priešingai nei norėjo Dioskoras, nelaiko šio susirinkimo visuotiniu. Dioskoro monofizitų sąjungininkai šį aiškinimą palaikė VI a., o Egipte – net iki VII a. Kaip nurodyta 1-ame punkte, šiandienos miafizitų (Orientalinės) Bažnyčios, nors ir atmeta Leono Tomą, priima Chalkedono sukurtą Tikėjimo išpažinimą arba yra bendrystėje su Bažnyčiomis seserimis, kurios recituoja Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimą, įkvėptą Konstantinopolio I pasipriešinimo Arijui Makedonijui.
Aukščiau 7-ajame kanone minėta nuoroda į kunigą Charisijų susijusi su asmeniu, kuris mėgino sutaikyti seną eretikų grupę (kvartodecimanus) pasitelkdamas eretišką kristologiją, o ne Nikėjos ortodoksiją. Minėtasis aukštesnis principas draudžia bet kokias naujoves Tikėjimo išpažinime, o iš jo kylantis išvestinis principas, savo ruožtu, reiškia, kad niekas neturi teisės privačiai apeiti Nikėjos kristologijos, teikdamas Tikėjimo išpažinimą krikštui. Mokslininkų tyrimai ir šiandien Orientalinių ortodoksų kartu kalbamas išplėstinis Tikėjimo išpažinimas leidžia daryti išvadą, kad 7-asis kanonas skirtas tik į tikėjimą atsiverčiantiems eretikams: jie privalo iš esmės (jei ne pažodžiui) vartoti Nikėjos Tikėjimo išpažinimą, o ne privačiai sudarytus tikėjimo tekstus krikščioniško inicijavimo metu. Šiandien Koptų Bažnyčia, atstovaujanti ryškiausią iš šiandieninių Orientalinių ortodoksų Bažnyčių, renkasi ne vartoti pirminį Nikėjos Tikėjimo išpažinimą, bet savo išpažinime skelbia mūsų papildytą Konstantinopolio formuluotę:
Mes tikime vieną Dievą, visagali Tėvą […]. Taip, mes tikime Šventąją Dvasią, Viešpatį ir Gyvybės Davėją, kuri kyla iš Tėvo, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi yra garbinama ir šlovinama, kuri kalbėjo per pranašus. [6]
Kodėl koptų (egiptiečiai) priima Tikėjimo išpažinimą, kanonizuotą Chalkedono Bažnyčios (V sesija), su papildymais (pavyzdžiui, „Šventoji Dvasia, Viešpats, gyvybės davėjas, ir t. t.), nors šis Tikėjimo išpažinimas papildė doktrininius teiginius apie Šventąją Dvasią ir įtraukė kitus mažesnius papildymus? Atsakymas yra toks, kad Efezo I Susirinkimo 7-asis kanonas yra nukreiptas prieš asmenis – ar tai būtų vyskupas, kunigas ar pasaulietis – apeinančius Nikėją ir sudarančius ar pridedančius kažką asmeniško apie Trejybės doktriną vykdydami misionierišką veiklą. Tai susiję ne su aukščiausiosios Bažnyčios institucijos teise papildyti Tikėjimo išpažinimą, bet su privačių asmenų teisės trūkumu kalbėti vietinės ar visuotinės Bažnyčios vardu.
Panašiai ir Rytų stačiatikių Bažnyčiose (graikų-slavų Bažnyčia), jei Efezo 7-asis kanonas būtų rimtai taikomas nuo 431 m., būtų neleidžiama Bizantijos liturgijoje naudoti išgalvotą Chalkedono Tikėjimo išpažinimą (V sesija). Tačiau visos chalkedoninės Bažnyčios savo liturgijose naudoja Nikėjos-Konstantinopolio Chalkedono Išpažinimą.
Taigi jos, kaip ir Roma, iš esmės pripažįsta, kad Efezo 7-asis kanonas apibūdina tik istorinę problemą, kai asmuo (kaip Charisijus) savavališkai pakeičia Tikėjimo išpažinimą. Šventasis Sostas, priimdamas atgal armėnus, koptus ar net sirų ir rusų-graikų Bažnyčias, mielai priėmė ir priima jų liturgines Tikėjimo išpažinimų versijas (nė viena iš jų nėra visiškai suderinta su kitomis), nes visos jos – kaip ir Chalkedono – savo Tikėjimo išpažinimuose patvirtina Trejybės doktriną, kad būtų atmestas arijonizmas ir makedonizmas.
Bus daugiau
[1] Tanner (red.), „The profession of faith of the 318 fathers“, iš The Ecumenical Councils (Georgetown: Sheed and Ward, 1990), 1:5.
[2] Tekstą žr. Kinzig, A History of Early Christian Creeds (Boston, 2024), 435. Visi šie papildymai išsamiai pateikiami bet kurioje Armėnijos Apaštališkosios Bažnyčios interneto svetainėje. Vieną iš pavyzdžių žr. https://www.armenianorthodoxtheology.com/post/confession-of-faith.
[3] Šis terminas pats save apibrėžia: Rytų ortodoksai (pvz., koptų ir armėnų) priima archi-eretiko Eutichijaus ir eutichizmo pasmerkimą, neigiančius Marijos biologinį kūną kaip kūną, iš kurio Jėzus buvo pradėtas įsčiose. „Vienos prigimties” identifikatorius reiškia tik tai, kad jie priima įsikūnijimo formulę, kaip ją aprašė šv. Kirilas savo dvylikoje anatemų prieš Nestorijų.
[4] Brightman, Liturgies Eastern… , 426. (Kinzig, A History, 434)
[5] Tanner (red.), „The profession of faith of the 318 fathers“, iš The Ecumenical Councils (Georgetown: Sheed and Ward, 1990), 1:64-65.
[6] Žr., pavyzdžiui, Koptų ortodoksų metropoliją Pietų Jungtinėse Valstijose: https://suscopts.org/resources/interesting-facts/10/the-nicene-creed.
