Kantrybė puolimuose ir nelaimėse
Reikia kantrybės puolimuose ir nelaimėse, kuriomis mus Dievas aplanko. Dėl savo staigumo ir netikėtumo jos yra labai sunkus bandymas. Palaimintas, kuris iš jų išeis nesužeistas. Kad ištvertum tame bandyme, laikykis visomis jėgomis Dievo valios kaip inkaro, saugančio tave nuo nusiminimo. Prisimink, kad Dievo sprendimai kartais esti paslaptingi ir nesuprantami, bet visuomet šventi ir išmintingi. Todėl ne kartą, kas tau atrodo nelaimė, yra laimė ir palaiminimas, nes tu žiūri tik į vieną įvykį, o Dievas žiūri į visą gyvenimą ir į tavo amžinybę. Taip Juozapas buvo parduotas į nelaisvę ir net įmestas į kalėjimą – tai tikrai pavadinsi nelaime, nes kas gi gali būti baisesnio, kaip netekti laisvės? Tačiau tai buvo didelė laimė ne tik jam, bet taip pat visai jo giminei ir net visiems Egipto gyventojams. Panašiai ir tu gyvenime ne kartą patirsi, kad smūgiai ir skausmai rišasi su laime ir džiaugsmu. Atsimink taip pat, „kad Dievą mylintiems viskas išeina į gera“, todėl mylėk ir pasitikėk. „Palaimintas vyras, kuris turi viltį Viešpatyje, bus jis kaip medis, kuris auga prie vandens... ir nesibijos, kai ateis kaitra, jo lapai liks žali, o ir kaitros laiku nesirūpins ir niekuomet nenustos nešti vaisius“, t. y. siela, turinti viltį Viešpatyje, kaitros arba kentėjimų laiku nepraranda ramybės, nes žino, kad ką tik Dievas jai siųs, viskas jai persikeis į gera, todėl ji net nelaimėse garbina Dievą. Taip darė dievobaimingasis Jobas. Kai tik išgirdo apie savo vaikų ir ūkio žuvimą, puolė ant žemės, nusilenkė Viešpačiui ir tarė: „Viešpats davė, Viešpats atėmė, kaip Viešpačiui patiko, taip pasidarė – tebūna palaimintas Viešpaties vardas“ (Job 1,21). Stenkis ir tu įgyti tokį pat nusistatymą. Jei nelaimė yra visuotinė, pvz., badas, karas ar nederlius, atsimink, kad Dievas daro tai žmonių labui. Toji nelaimė yra gailestingumo įrankis, kuris tuo būdu išgelbėja daug sielų, ir yra tartum Viešpaties šventė, už kurią reikia Dievui dėkoti. Ji yra teisingas plakimas, kuris per laikiną bausmę gelbsti mus nuo amžinosios. Todėl reikia su nusižeminimu nusilenkti ir kalbėti, kaip tie jaunikaičiai Babilonijos krosnyje: „Teisingu teismu Tu atvedei visa tai dėl mūsų nuodėmių. Nes mes nusidėjome ir elgėmės neteisingai, atsitolindami nuo Tavęs“ (Dan 3,28,29). Užuot vertęs kaltes ant kitų, prisiimk bent dalį atgailos, kad permaldautum baudžiančią teisybę. Šventieji, kaip antai, šv. Kotryna Sienietė, nelaimių, kurias Dievas siuntė pasauliui ir Bažnyčiai, priežastį priskirdavo sau ir darė sunkią atgailą. Šv. Karolis Boromiejus įsakė daryti procesiją maro metu ir pats ėjo jos priešakyje basas su kryžiumi rankose ir virve ant kaklo.
Nenusigąsk, kai kartais ateina koks smūgis, bet ramiai sakyk: „Jei užrūstinau Tave, Viešpatie, bausk mane“. Kada žiaurus Atila savo gaujų priešakyje artinosi prie Troyes miesto, priešais jį išėjo šventasis vyskupas Lupus, iškilmingais rūbais, su gausiu būriu dvasininkų ir tarė: „Kas esi ir ko atėjai?“ „Aš esu Dievo rykštė“, – atsakė Atila. „Jei esi Dievo rykštė, eik ir plak mus, jei Viešpats tau leidžia“. Tie žodžiai taip paveikė šį žiaurų vadą, jog jis nepadarė miestui jokios skriaudos.
Jei netikėtas smūgis išplėšia tau turtą, vietą arba laisvę, užuot aimanavęs ir nuliūdęs, kalbėk su Jobu: „Tebūna Viešpaties vardas palaimintas“, nes Viešpats padarė tai dėl tavo gero. Kai šv. Pranciškai atėmė dvarą, pasodino į kalėjimą jos sūnų ir ištrėmė vyrą, ji, nenustodama dvasinio linksmumo, ištarė šiuos žodžius: „Dievas davė, Dievas atėmė. Džiaugiuosi ta nelaime, nes taip Viešpačiui patiko. Kad ir kažin ką Dievas man siųstų, nenustosiu garbinusi Jo šventąjį Vardą“.
Jei tavo šeimynoje viešpatauja nesantaika, arba jei kas nors iš jos narių tolinasi nuo Dievo ir klaidžioja be tiesos kelio, gali nuliūsti, nes toks nuliūdimas yra tikros meilės ženklas. Tačiau nepridera visai nusiminti, nustoti ramybės bei pasitikėjimo Dievu. Geriau reikia visus kentėjimus tyliai kęsti, aukojant juos kaip atgailą už paklydėlius, ir karštai prašyti jų atsivertimo, bei ypač melstis į Saldžiausiąją Jėzaus Širdį ir nusidėjėlių Priebėgą Mariją. Be to, reikia laukti Dievo laiko, nes Dievas turi „savo laikus“. Jei tas laikas greitai neateitų, reikia nusižeminus atsiduoti Viešpaties valiai, garbinant teisingiausius Jo sprendimus.
Panašiai, jei Dievas atima brangų tavo širdžiai asmenį, galima lieti skausmo ašaras, nes ir Dievo Sūnus verkė prie Lozoriaus kapo, kad žmonių ašaras padarytų vertesnes, bet negalima visai nusiminti ir skųstis. „Ir aš panašiais atvejais verkiu, – sakė apie save šv. Pranciškus Salezietis, – bet tai darau Dievo garbei, visuomet ramiai ir su meiliu pasidavimu brangiai Jo Apvaizdai“. Pamėgdžioti tuomet pagonių išminčius [stoikus] ir išdidžiai niekinti skausmą būtų nekrikščioniška, net nežmoniška. Teisingai pasakė šv. Augustinas, kad geriau verkti ir ašaromis pagydyti širdį, negu, malšinant skausmą, padaryti ją nežmonišką. Kita vertus, nedera visai nusiminti, nes nusiminimas tinka tik tiems, kurie neturi vilties. Krikščionims mirtis juk yra tik trumpos kelionės pabaiga, skirtumu tik tas, kad vienas pabaigia keliauti ją greičiau, o kitas vėliau, bet visi turime pasimatyti amžinoje tėvynėje. Tad jei matai kito asmens lavoną ir skausmas spaudžia tau širdį, teskamba tavo ausyse Išganytojo žodžiai: „Nemirė, bet miega“, arba: „Kas tiki mane, nemirs per amžius“. Šv. mergelės Agnietės, nukankintos pačiame amžiaus gražume, gimdytojai dažnai lankydavo jos kapą ir verkdavo, netekę savo mylimos dukrelės. Vieną naktį, kai jie budėjo prie jos kapo, apsireiškė jiems šventoji, apsupta būrelio baltai apsirengusių mergelių, turinčių ant galvų vainikus, ir tarė: „Neverkite manęs kaip žuvusios, bet džiaukitės, kad kartu su šitomis radau puikią buveinę amžinoje garbėje ir danguje esu sužieduota su Tuo, kurį visa širdimi mylėjau žemėje“. Tikėjimas į pomirtinį gyvenimą ir viltis susijungti su mylimais mirusiais tepaguodžia visuomet ir tave.
Neprikaišiok Dievui, kam tau atėmė tą asmenį, nes argi nesame visi Dievo nuosavybė? Jei draugas paskolintų tau kokį daiktą ir po kelių metų pareikalautų, kad jam grąžintum, ar galėtum dėl to skųstis? Niekuomet, dar turėtum dėkoti, kad taip ilgai jį pas tave buvo palikęs. Tai argi teisinga skųstis Dievu, kad Jis paėmė tavo mylimą asmenį, kurį tau tik kuriam laikui buvo paskolinęs? Kai šv. Jadvyga sužinojo, kad jos sūnus Henrikas Pamaldusis žuvo kare su totoriais, su šventu ramumu tarė: „Dievas padarė su mano sūnumi taip, kaip Jam patiko. Mes neturim norėti ko kito, negu Dievas, nori“. Po to meldėsi sakydama: „Dėkoju Tau, mano Dieve, kad davei man tokį sūnų, kuris mane visuomet gerbė ir mylėjo. Didelis džiaugsmas man buvo matyti jį gyvą, bet dar labiau džiaugiuos, kad per šventą mirtį nusprendei pašaukti jį pas save“.
Jei kas mirė pirma laiko, būk tikras, kad Dievas pasiėmė jį iš pasaulio dėl jo paties arba dėl kitų gero, nes ilgiau gyvendamas, jis būtų galėjęs pats savo sielą pražudyti arba kitus įtraukti pražūtin. Šv. Monigunda turėjo dvi nepaprastai gražias dukteris, kurių lavinimui ir puošimui praleisdavo tiek laiko, jog beveik pamiršdavo Dievą. Staiga mirties dalgis pakirto abi tas meilias jos širdžiai gėles. Tas smūgis vos neišvarė iš proto nelaimingos motinos, iš pradžių ji šaukėsi bei troško mirties ir sau. Bet pamažu aprimo. „Kaip gi, – kalbėjo ji pati sau, – aš, beprotė, priekaištauju Dievo Apvaizdai? Argi nežinojau, kad mano vaikai yra mirtingi ir turi mirti? Gal Viešpats juos paėmė dėl to, kad norėjo vaikus ir mane apsaugoti: vaikus nuo pasaulio sugedimo, o mane nuo atšalusio gyvenimo? Nuo šios dienos, o Dieve, noriu visiškai priklausyti Tau ir tik Tau kūnu ir siela tarnauti“. Taip ir padarė, nes vaikų mirtis pastūmėjo motiną į šventesnį gyvenimą. Jei kas mirtų staiga ir be šventų sakramentų, nenusimink dėl jo išganymo, prisimindamas, kad Dievo pasigailėjimo būdai yra neišsemiami. Galėjo Viešpats duoti jam mirties valandą gailesčio kibirkštį ir jąja sunaikinti viso gyvenimo nuodėmes. Todėl, užuot nusiminęs, geriau pavesk mirusio sielą Dievo gailestingumui, nes nusiminimas užnuodytų tave ir nieko nepadėtų mirusiam. Kiekviename nuotykyje, nors ir skausmingame, garbink šventą Dievo valią. Šv. Elžbieta, sužinojusi, kad jos vyras žuvo kare, taip meldėsi į Dievą: „O mano Viešpatie ir mano Dieve! Tu žinai, kad mano vyro gyvybė man buvo brangesnė už viso pasaulio linksmybes. Bet jei Tau patiko atimti iš manęs tą paguodą, tai atsiduodu visa širdimi Tavo šventajai valiai. Jei galėčiau vieno plauko kaina prikelti savo vyrą, nedaryčiau to, jei tai nesutiktų su Tavo valia“.
Tačiau, kadangi esi reikalingas paguodos, ieškok jos pas Tą, kuris pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11,28). Jei nustojai mylimo vaiko, eik dvasioje prie Kryžiaus. Ten surasi apleistą Motiną, raudančią savo mieliausio Sūnaus, kuri išmokys tave kentėti ir išprašys reikalingų kentėjimui jėgų. Jei likai našlaitis ir vienas pasaulyje, prašyk Dievą, kad Jis būtų tavo Tėvu, ir Švenčiausiąją Mergelę, kad Ji būtų tavo Motina. Šv. Teresė, netekusi motinos, atsiklaupė prie jos lavono ir balsu meldėsi: „Pažvelk, Švenčiausioji Mergele, štai jau neturiu motinos, esu apleista našlaitė. Tu būk mano Motina, Tu manimi rūpinkis, Tu mane globok, kol nuvesi mane pas save“. Jos prašymas buvo išklausytas.
Kantrybė ligoje
Reikia kantrybės ligoje. Kas gi yra laisvas nuo ligų ir kas moka tinkamai jas kentėti? Beveik visi bėga nuo jų su išgąsčiu, o jei kada negali jų išvengti, kenčia su nenoru ir pasibjaurėjimu, todėl neturi nei paguodos, nei nuopelnų. O juk ligos yra nemaža geradarybė ir, „jei žmonės žinotų, kokie turtai jose slepiasi, priimtų jas su džiaugsmu“ (šv. Vincentas Paulietis).
Liga atitraukia mus nuo nuodėmės ir traukia prie Dievo. Jei padėsi kokį sunkumą ant vienos svarstyklių lėkštelės, tai kita tuojau kyla aukštyn. Panašiai Viešpats Dievas apkrauna kūną liga, kad siela, labai prisirišusi prie šio pasaulio, pakiltų prie Dievo ir dieviškų dalykų. Liga taip pat atvertė daug šventųjų, pvz., šv. Ignacą Lojolą, šv. Kamilą Lelietį, šv. Liudviką ir t. t. Liga pašventina sielą, nes nuvalo jos netobulumus ir daro ją jautresnę Dievo malonės įtakai. Kad padarytume vaške antspaudą, pirma turime pašildyti jį ant ugnies; taip pat jei sielą norima paženklinti dievišku antspaudu ir ištobulinti doroje, jinai turi būti paruošta ligomis ir nelaimėmis – tada ji pasidaro minkšta ir tinkama, kad Viešpats įspaustų joje savo paveikslą. Tai padarė liga romietei Blazilei, apie kurią rašo šv. Jeronimas: „Įsižiūrėkim į mūsų Blazilę. Pirmiau visą dieną stovėjo prieš veidrodį, pynė savo plaukus į kasas ir dailino savo veidą. Bet Viešpats aplankė ją trisdešimties dienų drugiu ir įmetė į kentėjimų krosnį. Štai dabar ji jau stovi prieš sielos veidrodį – Jėzų Kristų ir meldžiasi. Ta, kuri pirmiau visa širdimi buvo prisirišusi prie pasaulio, dabar niekina gyvenimo linksmybes ir, vos švintant, keliasi melstis. Ta, kuri buvo kitiems papiktinimas, dabar šaukia juos atgailai ir Dievo garbinimui. Ta, kuri buvo išdidi ir puiki, dabar klūpo ant plikų grindų ir nebijo sutepti savo suknelės. Ta, kuri pirmiau neturėjo laiko pažvelgti dangun, dabar po ligos visą savo džiaugsmą randa Kristuje“.
Liga sielai yra mokykla, nes moko ją, koks tvirtas ir galingas yra Dievas, kuris ir didžiausius tvirtuolius gali vienu akimirksniu nužeminti, koks silpnas kūrinys yra žmogus, kuris gyvena trumpą laiką ir tai įvairiuose kentėjimuose. Moko ją, koks nykus yra pasaulis, jei jo linksmybes mažiausias skausmas taip greitai permaino į kartybes. Pagaliau, liga moko, kokia sunki yra nuodėmė, kuri užtraukia žmonėms ligas ir kitas bausmes, koks brangus yra dangus, kad jį reikia įsigyti tokia kaina.Galop, liga sielai yra nuopelnų laukas, nes per ją siela gali atlyginti Dievui už padarytas Jam skriaudas ir užsitarnauti aukštą garbės laipsnį danguje.
Tad argi liga nėra geradarybė? Kai šv. Feliksui, tėvų kapucinų vienuolyno vienuoliui, buvo patarta, kad prašytų ligos pašalinimo, jis atsakė: „Ką tu man patari? Kaip gi aš turiu šauktis Viešpaties Jėzaus pagalbos, kad atitolintų skausmus, kuriais mane aplanko? Niekuomet! Nes tai nėra skausmai, bet dangiškos gėlės, kurios žydi rojuje, ir kuriomis Viešpats apdovanoja savo vaikus“. Šventieji net nuliūsta, jei Viešpats neaplanko jų liga, o kai aplanko, tai nenori paleisti tokios brangios dovanos. Duok, Dieve, kad ir tu tokiomis pat akimis žiūrėtum į ligas. Gal pasakysi: „Nebijau kentėjimų, tik viena man yra labai nemalonu ir sunku, kad ligoje negaliu melstis“. Negali melstis? Bet juk Dievas iš tavęs tuomet nori kantrybės, o ne maldos. Todėl daryk tai, kas Dievui, o ne kas tau patinka, būk tikras, kad vienas „Teesie Tavo valia“, su meile išreikštas kentėjime, turi daugiau vertės, negu šiaip visos valandos malda. Jei aukoji Viešpačiui savo ligą ir dvasioje bučiuoji Jo žaizdas arba persikeli valandėlei mintimis prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, meldies kuo geriausiai. O gal nerimauji, kad tada negali klausyti šv. Mišių nei priimti šv. Komunijos? Tebūna tau altorius tavo lova, o Komunija – Dievo valios vykdymas. Pasakysi: „Dėl manęs kiti kenčia“. O jei kas nors kitas sirgtų, ar tau skaudėtų, kad kas juo rūpinasi arba dėl jo vargsta? Visai ne. Todėl matai, kad tai gali būti balsas tavo savimeilės, nes dažnai tai plaukia iš troškimo visus savimi patenkinti. Kas sutinka su Dievo valia, tas priima ne tik ligas, bet ir visus su ja susijusius nemalonumus. Juk, pagaliau, jei kiti kenčia, tai turės ir nuopelnų. Šv. Pranciškus Salezietis sakė: „Ilgos ligos yra gera gailestingumo mokykla tiems, kurie tarnauja ligoniams, ir kantrybės tiems, kurie kenčia. Vieni iš jų, kurie dalyvauja kančioje, yra po kryžiumi su Švenčiausiąja Mergele ir šv. Jonu, o kiti, kurie kenčia – su Išganytoju ant kryžiaus“.
Pasakysi: „Negaliu nieko gera daryti“. Bet juk gali kentėti! „Tobulesnis dalykas yra kantriai iškęsti priešingumus, negu daryti gerus darbus“. Daugiau Dievui patiksi, ligoje pasiduodamas Jo valiai, nei sveikas būdamas ir daug gera darydamas. Kad išvengtum tos pagundos, nežiūrėk į tai, ką darytum, būdamas sveikas, bet galvok, kaip gali patikti Viešpačiui ligoje.
Tačiau negalima užginčyti, kad ligą kęsti nėra lengvas daiktas net šiek tiek tobulesnėms sieloms, ypač jei liga ilga ir įkyri. Taip pat tiesa, kad liga maža ką padaro šventesnį. Priešingai, daugelis pasidaro blogesni, nes per ligą darosi lepūs, savimylos, opūs, linkę skųstis Dievu ir žmonėmis, tingūs melstis, budėti ir kitaip dvasiškai lavintis, todėl daugeliu atvejų kūno liga traukia paskui save ir sielos ligą. Kas gi yra to priežastis? Ogi tai, kad žmonės nemoka arba nenori tinkamai ligos pakelti. Vieni baisiai aimanuoja ir verčia viską jei ne ant Dievo, tai bent ant tų žmonių, kurie juos prižiūri, arba ant gydytojo, ar ant pačios ligos. Kiti, tiesa, neaimanuoja balsu, bet vis tiek nekantrauja sieloje ir tyli susiraukę. Dar kiti noriai pasakoja kitiems savo kentėjimus, norėdami, kad juos užjaustų arba kad girtų jų kantrybę. Kiti nereikalauja užuojautos, tik įvairių patogumų, kad sau kiek galint pasaldintų kentėjimus. Kiti, pagaliau, kenčia be jokios paguodos, bet karštai trokšta pagyti. Visi šie ligoniai elgiasi negerai. Tad kaip gi reikia elgtis? Pirmiausia, ligą priimk be murmėjimo, kaip žemės skaistyklą ir kaip Viešpaties bandymą, paskirtą tau nuo amžių, bet kartu prašyk ir kantrybės kentėjime. „Kai pails mano jėgos, – taip kalbėk su Pranašu, – Viešpatie, neapleisk manęs“. Paskui pasišauk gydytoją, jei gali, ir laikykis visų jo liepimų, išskyrus nuodėmę. Tačiau pasveikimo viltį turėk vien Dieve, nes iš Dievo eina visi vaistai. Šv. Pranciškus Salezietis pasižymėjo nuostabia kantrybe ligoje. Kai gydytojas užrašydavo jam ką nors ir nemalonaus, jis atsakydavo: „Daryk tamsta su ligoniu, kas tamstai patinka; Dievas mane atidavė tamstos valiai“. Paklaustas tuomet, kaip jaučiasi, jis nei didino, nei mažino savo kentėjimų, nes ligos didinimą laikė per žemu melu, o mažinimą – nuodėmingu neatvirumu. Taip elkis ir tu.
Ar įvyks pagijimas ir kada įvyks, pavesk visiškai Dievo valiai, kuri skiria ne tik pačią ligą, bet ir visas jos aplinkybes. Tačiau galima prašyti sveikatos, kad ją paskui galėtum sunaudoti Dievo garbei. Šv. Gertrūdai ligoje pasirodė Viešpats Jėzus: vienoje rankoje Jis laikė sveikatą, kitoje ligą ir tarė: „Pasirink dabar“. Bet šventoji nukreipė savo akis tiek nuo vienos, tiek nuo kitos ir, puldama prie Jėzaus Širdies, sušuko: „Štai, Viešpatie, ką pasirenku. Nenoriu nei sveikatos, nei ligos, bet trokštu vien Tavo Širdžiai patikti ir vykdyti Tavo valią“. Panašiai rinkis ir tu. Jei kartais prašai sveikatos, visuomet pridurk: „Teesie ne mano, bet Tavo valia“.
Kantriai kentėk ligą ir neaimanuok, kad Dievas tave lanko, verčiau sakyk nusižeminęs: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad mane nubaudei savo rykšte, štai bučiuoju Tavo dešinę“. Jei skausmai tau įkyri, atsimink, kad nėra nė vienos juslės, kurios nebūtum nuodėmingai pavartojęs. Todėl dabar kūnas teatgailoja, nes buvo įrankis nuodėmei. Žiūrėk dvasios akimis į Viešpaties kančią arba, pagaliau, įsivaizduok, kad tuos kentėjimus siunčia tau Geriausiasis Tėvas išmėginti tavo meilei. Kai kartą šv. Pranciškus Asyžietis sunkiai sirgo, broliukas vienuolis, gailėdamasis, kad šventasis taip labai kenčia, tarė: „Prašyk, Tėve, Viešpatį Dievą, kad taip smarkiai tavęs nebandytų, nes Jo ranka per daug prislėgė tave“. Tai išgirdęs, šventasis skaudžiai sudejavo ir atsakė: „Jei tavo neišmintingumo nežinočiau, pavaryčiau tave nuo savęs, kad drįsti niekinti Dievo potvarkius“. Ištaręs tuos žodžius, neatsižvelgdamas į didelius kentėjimus, jis puolė žemėn ir, bučiuodamas grindis, sušuko susijaudinęs: „Garbinu Tave ir dėkoju Tau, Viešpatie, mano Dieve, už visas kančias, kurias man siunti. Prašau Tave, kad atsiųstum šimtą kartų skaudesnes, jei tokia būtų Tavo valia. Neapsakomai džiaugsiuosi, kai mane bausi be pasigailėjimo, nes Tavo valią vykdyti man yra didžiausias džiaugsmas, kokį tik galiu turėti šioje žemėje“. Panašiai ir šv. Teodozijus, kai jį prikalbinėjo, kad prašytų palengvinimo, atsakė: „O ne! Tokia malda būtų nekantrumo žymė ir atimtų man vainiką“. Galima prašyti palengvinimo, jei skausmai yra labai dideli, bet reikia taip pat prašyti kantrybės ir jėgų.
Nesiskųsk žmonėms ir nekankink tų, kurie tave prižiūri, dejuodamas dėl jų patarnavimų ir perdėdamas savo kentėjimus. Šv. Klara per ilgą 28 metų ligą niekuomet neištarė nekantraus žodžio. Šv. Vincentas Paulietis net didžiausiuose kentėjimuose išlaikė sielos linksmumą taip, jog niekas negalėjo pažinti jo silpnumo.
Todėl stenkis liga tinkamai naudotis. Tiesa, liga turi savo ypatingas teises, nes atleidžia nuo sunkesnio marinimosi ir ilgesnių maldų, bet, kita vertus, nepataikauk per daug kūnui, nenustok visiškai melstis ir neužmiršk Dievo, kad kūno liga nepasidarytų sielos liga. Marinimąsi pakeisk kantrybe, o apmąstymus – sutikimu su Dievo valia. Šventieji ligoje nedaro sau palengvinimų. Šv. Grigalius Didysis, sunkiausių kentėjimų suspaustas, nenustojo dirbęs ir, nuolat kančias kentėdamas, parašė daug svarbių veikalų. Šv. Petras Damijanis, praleidęs naktis kentėjimuose ir be miego, ėjo į sakyklą, tartum būdamas sveikiausias. Kada šv. Lauryną, Venecijos patriarchą, namiškiai norėjo prikalbėti, kad bent kelioms dienoms prieš mirtį atsigultų lovon, nes jis paprastai gulėjęs ant grindų, atsakė: „Viešpats Jėzus mirė ant kryžiaus, tai kaip gi jūs norite, kad toks kaip aš nusidėjėlis mirtų patogiame patale?“
Kad surastum palengvinimo ir turėtum nuopelnų, aukok viską Dievui trumpais minties pakėlimais prie Jo ir junk savo kentėjimus su Jėzaus kančiomis. Įsivaizduok, kad seki paskui Jį į Kalvariją, arba turėk prieš akis Nukryžiuotojo ir Sopulingosios Motinos, stovinčios po kryžiumi, paveikslą. Šv. Jonas kankinys, budeliui liepiant, per visą naktį išgulėjo ant ledo nuogas, o kai jį kitą dieną teisėjas paklausė, kaip tą naktį praleido, atsakė: „Dar niekuomet neturėjau geresnio atilsio“, nes jis visą naktį žiūrėjo dvasioje į Nukryžiuotąjį Išganytoją. Šv. Vincentas Paulietis didžiausiuose skausmuose tik kartojo šiuos žodžius: „Mano Jėzau! O mano mieliausiasis Jėzau!“, ir tai jam buvo saldžiausia paguoda. Šv. Romualdas, darant jam sunkią operaciją, laikė rankose kryžių ir kalbėjo: ,,Šventoji Marija, melskis už mus, vargšus nusidėjėlius“. Ieškok taip pat pagalbos ir paguodos šventojoje Komunijoje, kaip tai darė šventieji. Jei pats Viešpats stiprins tave, liga neteks savo baisumo. Ji net pasidarys tau tokia maloni, jog už ją Viešpačiui dėkosi. Palaimintoji Humilija iš Florencijos didžiausiuose kentėjimuose keldavo rankas į dangų, paskui sudėdavo jas kryžium ant krūtinės ir linksma širdimi bei skaisčiu veidu garbindavo Dievą, sakydama: „Būk palaimintas, mano meile!“
Jei liga sunki, būk pasirengęs mirti, jeigu tai patiktų Viešpačiui, ir iš anksto renkis mirčiai. Pagijęs, padėkok Dievui ir sveikatą panaudok didesnei Jo garbei. Jei nėra vilties pagyti, ramiai lauk mirties, kaip avis, vedama pjauti, ir net su šventu džiaugsmu, kaip sužieduotinė, einanti į puotą pas mylimąjį. Tuomet pasiilgęs veržkis pas Dievą. Taip šv. Paulė, sunkiuose skausmuose būdama, žiūrėjo į dangų ir dūsavo, kalbėdama: „Kas man suteiktų sparnus kaip karveliui, kad galėčiau nuskristi ir pasilsėti dangaus palapinėse?“ Džiaukis viltimi, kad tuojau nukeliausi į amžiną linksmybę, kur nebus nei ligos, nei skausmų.
Šventieji tebūna tau pavyzdys, ypač šventoji Liudvina, kuri savo kantrumu pasiekė aukščiausią laipsnį. Turėdama penkiolika metų, bečiuožinėdama ant ledo, ji susilaužė šonkaulį ir nuo tuo laiko per trisdešimt metų nesikėlė iš lovos. Per paskutiniuosius septynerius metus ji buvo taip ištikta stabo, jog galėjo šiek tiek tik pajudinti galvą ir kairę ranką. Ligoti viduriai dažnai išleisdavo sugedusį kraują, varvantį pro lūpas, nosį ir ausis. Žaizdose veisėsi kirmėlės, o galvoje buvo toks skausmas, lyg kas į ją būtų vinis kalęs. Prie to prisidėjo dar akmens liga, inkstų sukietėjimas, kankinantis karštis, troškulys ir didžiausias nusilpimas. Kiekvieną valandą galima buvo tikėtis mirties. Netrūko taip pat ir vidinių bandymų ir žmonių apkalbų. Prieš pat mirtį įsilaužė pas ją galvažudžiai ir baisiai ją sumušė, kad jos vainikas būtų užbaigtas. Ši šventoji siela visa tai kentėjo ramiai ir net pamėgo kentėjimus. Žiūrėdama į nukryžiuotąjį Išganytoją, ji dažnai kartojo: „Dar daugiau, mano Viešpatie, dar daugiau kentėjimų man siųsk, jei tokia Tavo valia, tik kartu didink ir savo malones!“ Kitą kartą ji pasakė: „Jei tik vieną „Sveika, Marija“ sukalbėjusi galėčiau atgauti sveikatą, nenorėčiau to daryti nei trokšti“. Iškentėjusi penkiasdešimt trejus metus, ji iškeliavo pasiimti sau pelnytą vainiką.
Iš: Vysk. J. Pelčaras, Kantrybė, vertė J. Matulevičius, Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 666, Kaunas, Šviesa, 1936. Kalba taisyta.
