Koks senovinis yra šis viešbutis
kaip ir bet kuris kitas šioje šalyje,
pastatytas senaisiais kolonijiniais laikais,
kai žmonės gyveno didingiau,
su didesniu svetingumu.
Henry Wadsworth Longfellow, „Preliudas“, Pasakojimai apie pakelės užeigą
Jei kas nors iš tiesų būdinga dabartinei mūsų epochai, tai smulkmeniškumas – susmulkėjęs mąstymas. Žinoma, iš karto į galvą ateina daugelio katalikų hierarchų kampanija prieš Tridento Mišias. Kankinimai, kuriais, atrodo, mėgaujasi daugybė prelatų, prasideda nuo seniai įsteigtų lotyniškųjų Mišių bendruomenių uždarymo ir baigiasi šių Mišių išvarymu iš bažnyčių į gimnazijas. Šis niekšiškas šlykštumas atkartoja nesibaigiantį Šventojo Tėvo įžeidinėjimų srautą, kuriuo, atrodo, jis mėgaujasi: nuo „agurkinių veidų“ iki „koprofagų“.
Be to, žinoma, be nemalonumų, susijusių su tokiu dėmesiu, taip pat šokiruoja toks aukštas pareigas užimančių asmenų elgesys. Tai yra priežastis, kodėl, nepaisant to, kad šis pontifikatas dažnai piktnaudžiauja valdžia, jis atrodo toks nesvarbus. Jis tikrai nesukūrė jokio didingo meno kūrinio, jokios didingos muzikos ir kol kas, šiaip ar taip, jokių didingų šventųjų. Vyskupija po vyskupijos vadovaujasi „valdomo nuosmukio“ politika, pagal kurią gražios ir ne tokios gražios bažnyčios nugriaunamos buldozeriu, o turtas parduodamas. Parapijų uždarymas ir sujungimas šioje mąstysenoje laikomas pažanga.
Tačiau, žinoma, mūsų pasaulietinė vadovybė ne ką geresnė. Tai ne tik Amerikos prezidento senatvė ir viceprezidento psichikos sutrikimai. Tai intelekto lygis ir elgesio manieros, kurias demonstruoja pasaulietiniai vadovai visame pasaulyje ir visuose valdžios lygmenyse. Politinių diskusijų lygis iš tiesų labai žemas, ir jose mažai arba išvis nėra jokios nuorodos į bendrąjį gėrį, nesvarbu, ar jos vyktų valstybių viduje ar tarp valstybių, – viskas sukasi apie „aš ir mano“. Todėl sunku dėl ko nors susitarti. „Pabudimo“ ir tapatybių politika yra ne kas kita, kaip nepaprasto smulkmeniškumo ir savanaudiškumo demonstravimas. Kvazireliginių ir grynai pasaulietinių pilietinių ceremonijų – nuo karūnavimo, inauguracijos iki asamblėjų ir miesto tarybos sesijų atidarymo – „sušvelninimas“ laikomas pažanga. Žinoma, atsižvelgiant į vis didėjantį daugelio išrinktų pareigūnų kvailumą, tai gali būti svarus argumentas.
Nusileidę iki paprasčiausių aukštesniųjų klasių, tie, kurie šiandien yra visuomenės viršūnėje, mėgsta būti kuo labiau atsitiktiniai ir neformalūs. Žinoma, kalbama ne tik apie etiketą ir madą, bet ir apie elementarią moralę. Tie, kurie užduoda toną visuomenėje, ir vėl rūpinasi tik savimi ir savo tiesioginiais troškimais. Dėl to jie mažai ką gražaus sukuria arba pastato. Vargu ar galima įsivaizduoti, kad šiandieniniai milijardieriai statytų didingus ir gražius namus, kurie būtų tokie, kad po kartos ar dviejų juose būtų galima atidaryti muziejų. Be to, jie bjauriai nusiteikę vieni prieš kitus, prieš tuos, kurie su jais nesutinka, ir prieš tuos, kurie nuo jų priklauso.
Žinoma, dėl to mes, likusieji, patiriame didžiulį spaudimą mėgdžioti savo geradarius. Galima nuspėti, kad mes daugiau ar mažiau sekame jų pavyzdžiu, kaip ir dauguma bet kurioje žmonių visuomenėje. Jei socialinė žiniasklaida yra koks nors rodiklis, mes esame bjauresni ir kvailesni nei buvome anksčiau, nors gali būti, kad tiesiog išsakome kvailystes, kurių paprastai nesakytume asmeniškai. Kaip ir tie, kuriuos mėgdžiojame, esame linkę atrodyti vis labiau susigūžę, vis mažiau oficialūs. Šiandien visuomenėje nuo viršaus iki apačios triumfuoja smulkmeniškumas ir, regis, labai mažai kas turi kokių nors didingų savybių. Mes kenčiame nuo visur esančio ir visagalio smulkmeniškumo ir atitinkamo didybės trūkumo.
Žinoma, tai sudėtingas klausimas. Viena vertus, tai galima vertinti kaip ilgalaikį irimo procesą, prasidėjusį nuo protestantiškojo maišto, ypač jo kalvinistinių atmainų. Šis sukilimas prieš altoriaus puošnumą lėmė XVII a. Didžiosios Britanijos pilietinius karus ir XVIII, XIX ir XX a. respublikonų revoliucijas Amerikoje ir Europoje, kuriomis siekta nuversti Sosto didybę. Po Antrojo pasaulinio karo, o dar labiau nuo XXI a. pradžios kilo maištas prieš amžių, lytį ir pačią tikrovę – taip atsirado bjaurumo, uniseksualumo arba pliurisekualumo ir vienodumo kultas. Tačiau per šį laikotarpį ne viskas buvo vienareikšmiška. Laikas nuo laiko, kaip mūsų Amerikos prezidentų inauguracijos su tradiciniais rytiniais apsiaustais ir paradais, orumas, o kartais ir šlovė, iš naujo atsiskleidžia tam tikrame laiko ir geografiniame kontekste. Tai ne tik ilgas procesas, bet ir nuolatinė kova su entropija, kurią kiekviena karta turi kovoti iš naujo.
Smulkmeniškumui priešinga savybė yra didybė, kurią mūsų protėviai graikai ir lotynai skirstė į dvi dorybes: didžiadvasiškumą ir didingumą – abi kilusios iš žodžio magnus, „didis“. Aristotelis savo Nikomacho etikoje taip apibrėžia didžiadvasiškumą:
„Dabar manoma, kad žmogus yra didžiadvasis, jei jis į daug ką pretenduoja ir yra daug nusipelnęs. Tas, kuris pretenduoja į mažiau, nei nusipelno, yra mažos sielos... Nes didelės sielos žmogus pagrįstai niekina kitus žmones – jo vertinimai yra teisingi; tačiau dauguma išdidžių žmonių savo išdidumui neturi rimto pagrindo... Didelės sielos žmogui taip pat būdinga tai, kad jis niekada neprašo pagalbos iš kitų arba prašo jos tik nenoriai, bet noriai teikia pagalbą; jis yra išdidus panašios padėties ir turtų žmonių atžvilgiu, bet mandagus vidutinio rango žmonių atžvilgiu... Jis turi būti atviras ir meilėje, ir neapykantoje, nes slapstymasis rodo drovumą; jam turi labiau rūpėti tiesa, o ne tai, ką žmonės pagalvos; jis turi kalbėti ir elgtis atvirai, nes, niekindamas kitus žmones, jis yra atviras ir nuoširdus, išskyrus tuos atvejus, kai kalba su ironišku savęs nuvertinimu, kaip tai daro su paprastais žmonėmis... Jis neturi nuoskaudų, nes ne sielos didybės požymis yra prisiminti ką nors prieš žmones, ypač jų padarytas skriaudas, o veikiau nekreipti į jas dėmesio... Taigi toks yra didžiadvasis žmogus, jo priešingybė iš trūkumo pusės yra smulkios sielos žmogus, o iš pertekliaus pusės – tuštybės žmogus.“
Šventasis Tomas Akvinietis Sumoje labai išsamiai aprašė didžiadvasiškumą, jį sukrikščionindamas ir prie stipriųjų savybių pridėdamas nuolankumą ir meilę:
„Didžiadvasiškumas jau savo pavadinimu reiškia, kad protas siekia didžių dalykų. O dorybė yra susijusi su dviem dalykais: pirma, su dalyku, apie kurį kalbama jos veiklos srityje, antra, su jos tinkamu veiksmu, kurį sudaro tinkamas tokio dalyko panaudojimas. O kadangi dorybingas įprotis įvardijamas pirmiausia pagal jo veiksmą, sakoma, kad žmogus yra didžiadvasis pirmiausia dėl to, kad yra nusiteikęs atlikti kokį nors didingą veiksmą. Dabar veiksmas gali būti vadinamas didingu dvejopai: vienu atveju proporcingai, kitu – absoliučiai. Proporcingai veiksmas gali būti vadinamas didingu, net jei jį sudaro kokio nors mažo ar paprasto daikto panaudojimas, jei, pavyzdžiui, žmogus jį labai gerai panaudoja; tačiau veiksmas yra tiesiog ir absoliučiai didingas, kai jį sudaro geriausias didžiausio daikto panaudojimas.“
Iš šio didžiadvasiškumo idealo kilo riterių kodeksas, kuris savo ruožtu davė pradžią (XIX a. pradžios romantinio judėjimo, iš naujo atradusio viduramžių vertybes, dėka) džentelmeno kodeksui. Markas Girouardas jį apibūdina taip:
„XIX a. pabaigoje džentelmenas turėjo būti riteriškas, drąsus, tiesus ir garbingas, ištikimas savo monarchui, šaliai ir draugams, be galo ištikimas savo žodžiui, pasiruošęs susidoroti su kiekvienu, kuris netinkamai elgiasi su moterimi, vaiku ar gyvūnu. Jis buvo natūralus žmonių lyderis, ir kiti nedvejodami sekė jo pavyzdžiu. Jis visada buvo švelnus silpniesiems, o su moterimis elgėsi švelniai, pagarbiai ir mandagiai.“
Kad tai išliko ir XX amžiuje, gali paliudyti pirmojo Emily Post etiketo knygos leidimo įžanga:
„Tai, kad jis griežtai to nesilaikydamas negali būti laikomas džentelmenu, yra daug svarbiau už bet kokius etiketo nurodymus. Džentelmeno garbė reikalauja, kad jo žodis būtų neliečiamas, o principai – nepaperkami; jis yra riterio, kryžiuočio palikuonis; jis yra beginklių žmonių gynėjas ir teisingumo gynėjas – arba jis nėra džentelmenas.“
Net mano tolimoje jaunystėje tai vis dar buvo laikoma idealu – atitinkamai ir moterims, su joms būdingais bruožais. Skautai, Kolumbo riteriai, Amerikos legionas ir netgi mokykla stengėsi įtvirtinti šias jaunimo savybes; 1978 m., kai įstojau į koledžą, ši kova jau buvo pralaimėta.
Tačiau didžiadvasiškumo praradimas tiek istorine, tiek tiesiogine prasme, kurią tyrinėjome, lėmė ir artimai susijusios didingumo dorybės praradimą. Sumoje šventasis Tomas paaiškina šių dviejų dalykų ryšį ir skirtumą:
„Didžiadvasiškumui priklauso ne tik siekti ko nors didingo, bet ir daryti didelius darbus visose dorybėse, tiek kuriant [faciendo], tiek bet kokiu kitu veiksmu, kaip teigiama Ethic. iv, 3: tačiau taip, kad didžiadvasiškumas šiuo atžvilgiu turi vienintelį didybės aspektą, o kitos dorybės, kurios, jei yra tobulos, daro ką nors didingo, savo pagrindinę intenciją nukreipia ne į ką nors didingo, bet į tai, kas būdinga kiekvienai dorybei: ir padaryto dalyko didybė kartais priklauso nuo dorybės didingumo.
Kita vertus, didingumui priklauso ne tik daryti ką nors didingo, „daryti“ [facere] suprantant siaurąja prasme, bet ir protu siekti daryti didingus dalykus. Todėl Tully sako (De Invent. Rhet. ii), kad „puikybė yra didžių ir kilnių sumanymų aptarimas ir administravimas, turint tam tikrą platų ir kilnų tikslą, kai aptarimas reiškia vidinį ketinimą, o administravimas – išorinį įgyvendinimą. Todėl kaip didžiadvasiškumas kiekviename reikale ketina ką nors didingo, taip iš to išplaukia, kad didingumas tą patį daro kiekviename darbe, kurį galima atlikti išorinėje materijoje [factibili].“
Visa tai reiškė, kad tie, kuriuose viešpatauja didžiadvasiškumas (aukščiausia arba didžiausia dvasia), natūraliai stengsis daryti aukščiausius arba didžiausius dalykus. Džentelmenas natūraliai ir nesavanaudiškai elgsis ir apsirengs gerai ir tinkamai; jo namai pakylės jį patį, tuos, su kuriais jis gyvena, ir tuos, kurie jį aplanko. Tų, kurie turi didesnes pareigas ir galias, veiksmai ir darbai taip pat bus atitinkamai didingi. Jų statomi pastatai – bažnyčios, visuomeniniai pastatai, bibliotekos, ligoninės, tiltai ir panašūs – bus tokie didingi, kokius jie sugebės padaryti; net jų namai pakankamai dažnai atspindės jų pareigų šlovę, o ne užtikrins jų patogumą. Daugybė karališkųjų rūmų ir kilmingų pilių gali pasigirti įspūdingais reprezentaciniais ir svečių kambariais – ir gana nepatogiais šeimininkų miegamaisiais. Jų valstybės gyvenimo ceremonijos bus atliekamos kruopščiai – ne todėl, kad jos daro garbę asmeniui, bet jo tarnybai.
Būtent mūsų bažnytinių ir pasaulietinių valdovų didžiadvasiškumo praradimas lėmė dabartinį Bažnyčios, valstybės ir kultūros drovumą. Nepaisant lygybės mito (pakankamai dažnai pasitelkiamo ir didžiadvasiškumui, ir didingumui sunaikinti ten, kur jiems pavyko išsilaikyti), žmogus iš prigimties yra hierarchiškas. Mūsų vadovai kuria atmosferą, kurioje gyvename, ir mes daugiau ar mažiau nesąmoningai daug jos pasisaviname, kaip ir orą, kuriuo kvėpuojame. Tačiau jei su pasibjaurėjimu žvelgiame į tai, ką matome, privalome ką nors daryti. Kyla klausimas – ką?
Turime pradėti nuo savęs, nes, tiesą sakant, mūsų kaukolės erdvė yra vienintelė sritis, kurią dauguma iš mūsų gali realiai kontroliuoti. Turime stengtis būti didžiadvasiški – nereaguoti į smulkius įžeidimus, taupyti pyktį svarbiems dalykams. Turime galvoti apie kitus, o ne apie save, ir stengtis į nesutarimus atsakyti ne ad hominem išpuoliais, bet, jei įmanoma, pagrįstais argumentais, o jei ne – linksmu atsiribojimu. Turime neskubėti pykti ir greitai atleisti. Turime stengtis išmokti etiketo taisyklių, kad ir kokios pasenusios jos atrodytų, ir stengtis jomis vadovautis.
Bet kaip jiems būti didingiems? Na, jei mūsų ištekliai riboti, reikia rūpintis, kad mes patys ir mūsų būstai būtų kuo švaresni, padoresni ir patrauklesni. Jei turime pakankamai, kad išstatyti papuošimų, jie turėtų būti pakylėjantys ir elegantiški, proporcingi tam, kas daroma, – ypač kalbant apie religinį elementą savo namuose. Tačiau puošnumas taip pat reiškia didelius darbus – o tai gali būti malda ir savanoriškas darbas siekiant bet kokio pagirtino religinio, politinio ar kultūrinio tikslo, pradedant abortų fabriko neįsileidimu į kaimynystę ir baigiant istorinio namo priežiūra ar darbu benamius maitinančioje valgykloje.
Galima būtų teigti, kad tokios pastangos mažai ką reiškia. Be abejo, bet jos padarys mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą daug malonesnį jau artimiausiu metu. Be to, jomis galima mėgdžioti mūsų Dievą, kuris pats yra didžiadvasiškumas ir didingumas, kaip Jis parodė ne tik sukurdamas kosmosą, bet ir įsikūnydamas, kad jį atpirktų. Jei pakankamai mūsų tai darys, vieną dieną galbūt nusipelnysime ir galbūt net būsime palaiminti gauti valdovus, kurie bus panašūs į Jį šiomis ir kitomis dorybėmis.
