Bartolomeo Nazari paveiksle (tarp 1731 ir 1732) vaizduojamask Gustavo Hamiltono, lordo Boyne, pokalbis su draugais laivo kajutėje, plaukiant iš Venecijos į Lisaboną.
Bartolomeo Nazari paveiksle (tarp 1731 ir 1732, drobė, aliejus, 66 x 82) vaizduojamas Gustavo Hamiltono, lordo Boyne, pokalbis su draugais laivo kajutėje, plaukiant iš Venecijos į Lisaboną. Tuo metu Boyne buvo išvykęs į didžiąją kelionę.

Uolus dorybių praktikavimas dažnai vaizduojamas kaip kažkas atšiauraus, nepatrauklaus. Dorybingi žmonės, regis, nespindi gyvenimo džiaugsmu, slopina savo troškimus, kuriuos patenkinę dauguma tampa laimingi: susilaikydami nuo gražių, žavingų dalykų, per kuriuos reiškiasi pagedęs, nuodėmingas pasaulis, dorybingieji nepasižymi rafinuotumu ir elegancija. Tačiau ar toks požiūris tikslus?

Moderniojoje kultūroje kiekvienam, norinčiam patirti visą gyvenimo džiaugsmo pilnatvę, aukščiausias tikslas yra malonumų ir džiaugsmo fontanai. Žmonės primygtinai reikalauja puikiausių valgių, gėrimų, būstų. Toks laimės vaikymasis nesuskaičiuojamai daugybei žmonių tampa gyvenimo prasme ir pagrindiniu siekiu.

Tokius tikslus priėmus kaip normą, uolus dorybių praktikavimas dažnai vaizduojamas kaip kažkas atšiauraus, nepatrauklaus. Dorybingi žmonės, regis, nespindi gyvenimo džiaugsmu, slopina savo troškimus, kuriuos patenkinę dauguma tampa laimingi.

Prie šios neteisingos sampratos prisideda klaidinantis požiūris, kad kultūrą vysto tie, kurie mėgaujasi gyvenimu. Dorybingieji, susilaikydami nuo gražių, žavingų dalykų, per kuriuos reiškiasi pagedęs, nuodėmingas pasaulis, nepasižymi elegancija ir rafinuotumu.

Gali kilti klausimas: ar uoliam katalikui galima gardžiuotis šokoladiniu plikytu pyragaičiu iš rinktinės cukrainės? Ar krikščioniui galima turėti įstabių meno kūrinių? Ar moralu būti prašmatnių, net didingų namų savininku ir palaimingai juose gyventi? Ar dorybė ir kultūra nėra nesutaikomos priešybės? Ar tikrą dorybę rodo tik prastos medžiagos ir pilkuma?

Taigi iškyla didysis paradoksas: dorybė prieš kultūrą. Iškilus šiai netikrai dilemai, daug kas pasijunta atsidūrę tarp dviejų ugnių ir, nusisukę nuo krikščioniško gyvenimo, pasineria į kultūros teikiamus malonumus. Kiti apsigavę ima vengti bet kokios kultūros, klaidingai įtikėję, kad ji būtinai pastūmės į nuodėmę, ir atvirkščiai.

Abu šie požiūriai iškreipia tikrovę ir juos reikia paneigti.

Dilemą išsprendžia saikingumas  

Išspręsti šią dilemą leidžia viena pagrindinių dorybių – saikingumas. Iš esmės remdamasis šia dorybe žmogus pagal sveiko proto ir Bažnyčios nustatytas normas suvaldo prigimtinius savo potraukius ir aistras.

Saikingumo reikia viskam, kas susiję su jausmais ir aistromis. Jo laikantis būtinai pasitelkiami apribojimai, sukeliantys įvairių nepatogumų. Negana to, jausmai yra nepastoviausias žmogaus ypatumas, greitai sukylantis prieš intelekto keliamą nuosaikumo reikalavimą.

Pirmieji sestadieniai

Taigi nevaldomi jausmai sukelia kultūros priešpriešos dilemą. Ją išspręsti galima deramai laikantis saikingumo, kuris leidžia visur rasti pusiausvyrą ir akylai saugotis nesaikingumo įvairiomis jo apraiškomis.

Nesaikingumo žavesys

Nesaikingumas patrauklus tuo, kad tučtuojau teikia pasitenkinimą. Žmogaus dvasiai susidūrus su pasigėrėtinu ar geistinu objektu, kilę jausmai sužadina palaimingą savaimę energiją. Patenkinti jausmai reikalauja daugiau. Vėliau įsikišus protui ar valiai susimąstoma ir tai gali sulaikyti pirminį postūmį bei padėti neperžengti deramų ribų. Numojus ranka į šias ribas, prasiveržę jausmai lengvai gali pereiti prie jų patenkinimo, ir atvirkščiai.

Taigi daug kas siekia išvengti šios kovos, leisdamiesi į spontaniškų potroškių ir poelgių valdomą gyvenimą, teikiantį laisvės ir džiaugsmo regimybę. Šiuo nesaikingumo modeliu remiasi begalė šiuolaikinių malonumų. Hiperseksualizuota šių dienų visuomenė ir individualistinis siekis gauti kuo stipresnių ir įmantresnių malonumų sukuria apgaulingą laisvės sampratą.

Negana to, paviršutinišką kuo intensyvesnio pasitenkinimo sistemą žmonės klaidingai sieja su kultūra. Taip pat painioja saikingumą su senamade, atgyvenusia žmogui neva privaloma jo karikatūra.

Teisinga saikingumo samprata

Teisingai suvoktas saikingumas leidžia pagal protingas normas suvaldyti ir reguliuoti aistras ir troškimus. Jis neverčia sunaikinti ar nuslopinti savo aistrų, bet padeda jas suvaldyti. Su juo dera visi nuosaikūs, tyri troškimai, kylantys iš sąlyčio su kultūra. Saikingumas turi veikti kartu su jausmingumu, kad kultūroje rastas grožis žmogui teiktų didesnį pasigėrėjimą.

Pavyzdžiui, nuostabus muzikos kūrinys nusipelno audringų plojimų ir saikingumo nepamirštantis žmogus laisvai, nesivaržydamas prie jų prisideda. Galima su malonumu gardžiuotis subtilaus skonio patiekalu, ypač maloniai, linksmai šnekučiuojantis. Saikingumas gali žmogui sužadinti energijos ir entuziazmo antplūdį, kai protui tai atrodo reikalinga. To nereikia slopinti: saikingumas gali pastūmėti ir į aktyvią veiklą.

Tiesą sakant, negebėjimas stipriai, su reikiama energija reaguoti dažnai būna nesaikingumo apraiška. Esmė yra ne veiksmų smarkumas, o jų proporcingumas sveiko proto ir tikėjimo požiūriu.  

Kitoks gyvybingumas

Vis dėlto, palyginti su paviršutiniškai spontanišku pirmu jausmingumo postūmiu, sveiko proto valdomi veiksmai kai ko stokoja. Jie teikia mažiau ūmai patiriamo džiaugsmo ir malonumo. Nuosaikus veiksmas vis tiek įskelia pasitenkinimo jausmą, bet jis būna mąsliau išgyventas, gilesnis.

Pirmieji sestadieniai

Saikingumas ugdo stiprią asmenybę, nes leidžia pasinaudoti asmeninėmis savybėmis, kuriomis remiasi refleksija ir valia. Taigi saikingumas plečia akiratį. Jis sustiprina ištvermę. Jo dėka pasiekiami nepaprasti planai. Visos šios savybės spindi visai kitaip negu džiugiai spontaniški jausmingumo postūmiai. Toli gražu neuždusindamas gyvybingumo, saikingumas jį pagilina, prideda raiškos.

Vadinasi, saikingumas palengvina kelią į tikrosios kultūros teikiamą džiaugsmą. Saikingumas per refleksiją pagilina kultūroje atsiskleidžiantį grožį ir tiesą, taigi padeda žmonėms toliau vystyti kultūrą. Saikingumas leidžia deramai įvertinti kultūros elementus, keliančius žmogaus mintis į Dievą.  

Saikingumas leidžia praktikuojantiems dorybę mėgautis kultūra per skonėjimąsi tikrove – ar tai būtų šokoladinis pyragaitis, ar muzikos šedevras. Tokioms sieloms įmanomi ir maži, ir dideli žygdarbiai.

Iš nesaikingumo kylančių iliuzijų griūtis

Akinantis nesaikingumo žavesys sukelia iliuziją, kad dorybė ir kultūra prieštarauja viena kitai. Kol gyvuos kerintis džiugaus spontaniškumo paveikslas, tol paviršutiniški stebėtojai teiks pirmenybę nesaikingumui.

Ir iš tikro nesaikingų asmenų išgyvenami džiugaus spontaniškumo proveržiai leidžia patirti didžiulį palaimingą malonumą. Šiems malonumams priklauso virtuvės kūriniai, pokalbiai, nuotykiai, kelionės ir visa kita, kas sudaro kultūrą.

Šiuos malonumus sustiprina karštligiškas nesaikingumas, būdingas šiuolaikinei kultūrai, kuriai priklausantys žmonės nori visko iškart, be pastangų ir be pasekmių. Karštligiškas tų malonumų pobūdis tik sustiprina tų malonumų troškulį. Kiekybės poreikis griauna meilę kokybei, kuri ir teikia kultūrai prasmę.

Nesaikingumo apgaulė

Malonumų fejerverkai gali atrodyti kaip nenutrūkstama palaimos virtinė. Vis dėlto kiekvienas žino, kad tai nėra pastovus procesas. Šia prasme nesaikingumas yra apgaulingas pažadas gauti viską, nors iš tikrųjų vyksta kaita tarp pakilimų ir nuopuolių.

Modernybei būdingas milžiniška klaida besiremiantis mokymas, kad nesaikingi asmenys patiria vien malonumus. Žiniasklaidoje, kine, reklamoje vaizduojami tokiu stiliumi gyvenantys žmonės. Vis dėlto kiekvienam, pasinėrusiam į tokį gyvenimo būdą, žinoma, kad ilgainiui malonumai išblėsta. To ištiktas žmogus neišvengiamai susimąsto apie gyvenimo prasmę. Ir tada išvysta vienadienių besaikių malonumų tuštumą. Pradeda suvokti, kad malonumams skirtas hedonistinis gyvenimas neturi tikslo nei konteksto.

Nesaikingi asmenys dedasi neturintys rūpesčių, bet patiria depresijos, susierzinimo, galvos skausmo, melancholijos, liūdesio priepuolius. Tokių besaikių sielų vidus itin nepatrauklus. Liūdesio ir džiaugsmo ruožai kaitaliojasi netolygiai, pasiskirstę netikslingai.

Saikingumas teikia priemones ištverti sunkumus ir įgyti pusiausvyrą. Skatindamas veikti apgalvotai, saikingumas išsprendžia dėl gyvenimo prasmės kylančius klausimus, persekiojančius postmoderniąją žmoniją. Jis leidžia puoselėti kultūrą, atspindinčią ir džiaugsmą, ir liūdesį, kurie yra neatsiejama gyvenimo dalis. 

Ir iš tikrųjų tai įrodo atsiradusi paviršutiniška feisbuko kultūra, atskleidžianti tokių malonumų tuštumą. Kiek žmonių pasineria į besaikio žiniatinklio naršymo antikultūrą, po išoriniu dirbtinės laimės sluoksniu pilną vienišumo ir nevilties.

Tikroji kultūra suponuoja saikingumą

Tikroji kultūra yra prielaida praktikuoti saikingumą. Kultūroje turi būti pirmo impulso šviežumo ir kartu apgalvoto svarumo. Žmogui reikia nuolat saugotis su sveiku protu nesuderinto jausmingumo. Neprarandant šio budrumo, galima mėgautis patiriamais malonumais ir išlikti dorybingiems. Kultūros tikslas yra padėti patirti šiuos malonumus – kartu tai visuomeninė jos nauda.

Kai kuriuos žmones, ypač tikinčius, saikingumas skatina atmesti daugelį teisėtų, tyrų malonumų, kuriuos Dievas duoda jų kelyje. Vis dėlto tai nėra daugumai tinkamas gyvenimo būdas. Pasaulietinė visuomenė neturi sekti vienuolyno pavyzdžiu, nors jis nusipelno žavėjimosi ir pagarbos.

Krikščioniškomis dorybėmis grįstame gyvenime turi būti kultūros elementų, kupinų gyvybingumo ir kartu pusiausvyros, padedančių žmogui išgyventi ir savo kelyje sutinkamus džiaugsmus, ir liūdesį. Jo gyvenime turi būti vietos menui, įvairiai meistrystei, skatinančiai žmogų ugdyti savo asmenybę.

Ko moko saikingumas

Saikingumas – tai žinia, kad žmogaus gyvenimas neturi būti pragaras. Kultūra sukilnina gyvenimą, padaro jį pakeliamą, kai sunku, ir mielą. Tokiame gyvenime tenka ir nešti kryžių, ir kai ką aukoti, tačiau iš esmės jis laimingesnis už tų, kurie neturi saiko.

Apibendrinant galima sakyti, kad nieko bloga saikingam žmogui mėgautis kultūros vaisiais, jeigu jie teikia tyrą malonumą akyloje sveiko proto ir tikėjimo priežiūroje. Šio mėgavimosi tikslas turi būti malonumas būti dorybingam. Krikščionys supranta, kad gyvenimas negali būti vieni malonumai, tačiau kultūra sušvelnina kentėjimus šioje ašarų pakalnėje. Kultūra turi būti priemonė žmogui pažinti Dievą ir Jo Apvaizdą.

Tarp dorybės ir tikrosios kultūros nėra jokio prieštaravimo. Tikras krikščionis brangina bet kokia forma pasireiškiantį grožį. Uoliam katalikui galima gardžiuotis šokoladiniais plikytais pyragaičiais.

Johnas Horvatas II yra mokslininkas, tyrinėtojas, švietėjas, knygos „Return to Order“ („Grįžimas prie tvarkos“), taip pat šimtų straipsnių autorius. Gyvena Spring Grove, Pensilvanijoje (JAV), yra Tradicijos, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos Amerikoje pirmininkas.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.