Šv. Tomas Akvinietis ir šv. Pilypas Neris parodo mums, kad turėtume palengvinti aplinkinių gyvenimą būdami gerai nusiteikę ir draugiški. Neturėti humoro, būti niūriam ar grubiam nėra jokia dorybė – tiesą sakant, šios savybės yra ydos.
Tai gali atrodyti labai akivaizdu. Tačiau ką tik užbaigus devyndienį, skirtą šv. Pilypui Neriui, kuris buvo gerai žinomas dėl savo širdies švelnumo ir linksmumo, bus verta pažiūrėti, kaip šiuos dalykus vertina šv. Tomas Akvinietis.
Linksmumas
Šv. Tomas, sekdamas Aristoteliu, „linksmumo trūkumą“ laiko yda. Jis rašo:
„Žmogiškųjų reikalų srityje viskas, kas prieštarauja protui, yra nuodėmė. O prieštarauja protui, kai žmogus tampa našta kitiems, nesuteikdamas jiems malonumo ir trukdydamas jiems džiaugtis. Todėl Seneka [teigia]:
„Tegul tavo elgesį veda išmintis, kad niekas nemanytų, jog esi grubus, ar neapkęstų tavęs kaip chuligano.“
„Žmogus, kuriam trūksta linksmumo, ne tik nemoka šmaikščiai kalbėti, bet ir tampa našta kitiems, nes jis yra kurčias kitų saikingam linksmumui. Dėl to jie laikomi ydingais ir vadinami grubiais ar nemandagiais, kaip teigia Filosofas.“ [1]
Be abejo, linksmumo perteklius yra yda, nes jis – pagal apibrėžimą – yra per didelis arba neapgalvotas. Šv. Tomas, remdamasis Aristoteliu, priduria, kad linksmumo perteklius yra nuodėmingesnis nei jo trūkumas.
Tačiau nagrinėdamas šį klausimą, Šv. Tomas parodo, kad tam tikros Šventojo Rašto ištraukos, kurios, atrodo, neigiamai vertina linksmumą, susijusios su pertekliumi, o ne su tinkamu ir deramu humoro jausmu. Humoro neturėjimas prilygsta buvimui našta kitiems – ir yda.
Eutrapelia
Panašiai šv. Tomas aiškina ir Aristotelio požiūrį į eutrapelia – dorybę, kuri reguliuoja teisingą žaidimų, žaismingumo ir humoro naudojimą.
Jis cituoja Augustiną ir susieja tekstą su eutrapelia:
„‚Prašau tave, kartais pasigailėk savęs: nes išminčiumi laikomam žmogui kartais dera atsipalaiduoti nuo didelio darbo įtampos.‘ Šis proto atpalaidavimas nuo darbo pasireiškia žaismingais žodžiais ar veiksmais. Todėl išminčiui ir dorybingam žmogui kartais dera pasinaudoti tokiais dalykais. Be to, Filosofas žaidimams priskiria eutrapelia dorybę, kurią galime vadinti „malonumu“. [2]
Jis toliau aiškina:
„Kaip žmogui reikia kūno poilsio, kad atgaivintų kūną, nes jis negali visą laiką dirbti, kadangi jo jėgos yra ribotos ir prilygsta tam tikram fiksuotam darbo kiekiui, taip pat yra ir su jo siela, kurios jėgos taip pat yra ribotos ir prilygsta fiksuotam darbo kiekiui.
„Todėl, kai jis viršija savo ribas atlikdamas tam tikrą darbą, jis jaučiasi prislėgtas ir pavargsta, tuo labiau, kad kai siela dirba, kūnas taip pat dirba, nes protinė siela naudoja jėgas, veikiančias per kūno organus.
„Juk jutiminiai gėriai yra žmogui būdingi, todėl, kai siela pakyla virš jutimų, sutelkdama dėmesį į proto veiklą, atsiranda tam tikras sielos nuovargis, nesvarbu, ar veikla, kuria ji užsiima, yra praktinio, ar spekuliatyvinio pobūdžio. Tačiau šis nuovargis yra didesnis, jei siela užsiima kontempliacijos darbu, nes taip ji pakyla dar aukščiau virš jutiminių dalykų; nors galbūt tam tikri praktinio proto išoriniai darbai reikalauja didesnio kūno darbo.
„Bet kuriuo atveju, vis dėlto vieną žmogų sielos nuovargis apima labiau nei kitą, priklausomai nuo to, kiek intensyviau jis užsiima proto darbais.“ [3]
Taigi, koks yra vaistas nuo šio nuovargio?
„Kaip kūno nuovargis išsklaidomas pailsėjus kūnui, taip ir sielos nuovargis būtinai turi būti išgydytas pailsėjus sielai: o sielos poilsis yra malonumas, kaip minėta aukščiau. Todėl vaistas nuo sielos nuovargio būtinai turi būti tam tikro malonumo suteikimas, sumažinant protinio darbo įtampą.“ [4]
Svarbu pažymėti, kad šis vaistas skirtas atgauti jėgas aukštesniems dalykams, o ne kokiam nors hedonizmui. Jis iliustruoja savo mintį įvykiu iš šv. Jono Evangelisto gyvenimo:
„Kai kurie žmonės pasipiktino, pamatę jį žaidžiantį kartu su savo mokiniais, ir sakoma, kad jis vienam iš jų, nešusiam lanką, liepė iššauti strėlę. Kai tas tai padarė keletą kartų, jis paklausė, ar galėtų tai daryti be galo, o vyras atsakė, kad jei ir toliau taip darys, lankas sulūš.
„Čia palaimintasis Jonas padarė išvadą, kad panašiai ir žmogaus protas palūžtų, jei jo įtampa niekada nebūtų atpalaiduota.“ [5]
Šiuolaikinis palyginimas – „pjūklo galandimas“: jei norime nupjauti medį, turime skirti šiek tiek laiko, kad mūsų įrankiai būtų geros būklės. Neskyrus šio laiko, darbas užtruks amžinai ir bus bereikalingai varginantis.
Kokie „įrankiai“ yra svarbesni mūsų kasdienėje veikloje nei mes patys ir mus supantys žmonės?
Visa, kas protinga ir saikinga
Matėme, kad šv. Tomas smerkia niūrumą, grubumą ir linksmumo trūkumą kaip ydas. Vis dėlto jis nepropaguoja klounados ar pernelyg didelio ar beprasmio kvailiojimo. Taigi, kas, šv. Tomo nuomone, yra tinkamas žaismingumas? Jis sako:
- Jis neturėtų būti nepadorus ar įžeidžiantis kitus;
- Jis turėtų būti subalansuotas – „turėtų atspindėti dorą protą”;
- Jis turėtų atitikti asmenis, laiką, vietą ir aplinkybes. [6]
Remdamasis šiais teiginiais, jis daro išvadą:
„Šie dalykai yra nukreipiami pagal proto taisyklę: o įprotis, veikiantis protingai, yra dorybė. Todėl žaidimuose gali būti dorybės. Filosofas ją vadina „eutrapelia“ (sumanumas), o žmogus laikomas maloniu dėl to, kad turi linksmą mąstyseną, dėl kurios jo žodžiai ir veiksmai įgauna linksmą atspalvį; ir kadangi ši dorybė sulaiko žmogų nuo nepamatuoto linksmumo, ji priskiriama kuklumui. [7]
Kitaip tariant, eutrapelia yra dorybė, leidžianti būti žaismingam ir linksmintis, laikantis to, kas tinkama ir protinga, siekiant tinkamo tikslo – atgaivinti save ir aplinkinius.
Taigi, nors tie, kurie smerkia klounadą, gali būti teisūs, jie turėtų stengtis nepatekti į kitą kraštutinumą – niūrumą, humoro trūkumą ir grubumą.
Draugiškumas
Kaip su tuo susijusį kitą klausimą, pažvelkime į šv. Tomo svarstymą apie affabilitas dorybę, verčiamą kaip draugiškumas:
„Žmogui dera išlaikyti tinkamą santykių su kitais žmonėmis tvarką, tiek veiksmais, tiek žodžiais, kad vieni su kitais elgtųsi tinkamu būdu.
„Todėl reikalinga ypatinga dorybė, kuri išlaiko šio santykio tinkamumą: ir ši dorybė vadinama draugiškumu.“ [8]
Dažnai girdime žmones kalbant taip, tarsi draugiškumas reikštų tik būti maloniam arba „geranoriškam“. Iš tiesų šv. Tomas draugiškumą priskiria teisingumo dorybei, o ne gailestingumui. Nors jis tiksliai nėra skola, kurią privalu sumokėti, jis moko, kad egzistuoja tam tikra „teisingumo skola“, reikalaujanti, kad „elgtumėmės maloniai su tais, tarp kurių gyvename, nebent kartais, dėl kokios nors priežasties, būtų būtina jiems nepatikti dėl kokio nors gero tikslo“.
Iš šio apibrėžimo matome, kad būti maloniu arba nemaloniu yra yda tada, kai to daryti neturėtume, pataikaujant arba niurzgant. Šv. Tomas taip pat aiškiai sako, kad „netinkama vienodai įtikti ir neįtikti artimiems draugams ir nepažįstamiems žmonėms“ – ir tai taikoma tiems, kurie tam tikru būdu yra mūsų viršininkai ar pavaldiniai. [9]
Elgtis kaip normalus žmogus
Gali atrodyti, kad tai, kas išvardyta, yra perteklinis būdas įrodyti tai, kas daugumai žmonių yra suvokiama sveiku protu.
Tačiau, kaip visi žinome, sveikas protas ne visada dažnai sutinkamas.
Viena iš pagrindinių malonumo savybių yra tiesiog būti normaliu ir priimtinu, elgiantis „tinkamu būdu“ kaip normalus žmogus, laikantis mūsų visuomenės elgesio normų.
Kitaip tariant, tiesiog būti mandagiam, įprastu būdu.
Kai kurie katalikai, atrodo, mano, kad šių dienų elgesio normų laikymasis yra silpnumo ženklas, o šiurkštus, grubus ir klausiamasis kalbėjimo būdas kažkokiu būdu tarnauja Evangelijai. Šiurkštumui yra savas laikas ir vieta: kasdienis bendravimas nėra ta vieta.
Kiti mano, kad pasaulis nėra pakankamai mandagus ir kad jų pareiga yra atkreipti kitų dėmesį į pernelyg didelį neformalumą – tarsi jie būtų paskirti etiketo mokytojais. Aš jokiu būdu nesakau, kad mūsų visuomenės elgesio normos yra tobulos – žinoma, kad ne. Tačiau grubus, įsakmus reikalavimas laikytis savo nuožiūra pasirinkto istorinio laikotarpio elgesio normų yra pedantiškas ir – ironiškai – giliai nepagarbus.
Argi tokiais atvejais nėra akivaizdu, kad reikėtų mokyti tuos, kurie nori mokytis, arba tuos, kuriuos privaloma mokyti – o visų kitų atžvilgiu elgtis pakankamai tolerantiškai ir draugiškai?
Išvada
Linksmybių, pramogų ir draugiškumo tikslas – teikti džiaugsmą ir atgaivinti save bei kitus, laikantis to, kas yra tinkama. Visus šiuos punktus galima apibendrinti taip:
„Išmintingam žmogui dera dalytis savo džiaugsmais su tais, tarp kurių jis gyvena, ne geidulingais malonumais, kurių dorybė vengia, bet doromis pramogomis, kaip sakoma (Ps 133, 1): „Štai kaip gera ir kaip malonu, kur žmonės gyvena vienybėje!“ [10]
Linksmumas, juokas ir draugiškumas, kai jie atitinka protą ir saiką, yra geri dalykai, skirti poilsiui ir atsipalaidavimui sau ir artimui. Tai matome šv. Pilypo gyvenime: jo linksmumas ir geras humoro jausmas buvo skirti ne tik paslėpti savo dvasines dovanas ir pažeminti išdidžiuosius, bet ir džiuginti tuos, kurie buvo liūdni.
Žinoma, su kai kuriais liūdnais ar depresiją patiriančiais žmonėmis juokavimas nebus veiksmingas: tačiau pažvelkime dar kartą, kaip jis elgėsi su liūdnuoju tėvu Bernardi: jis nepasakojo anekdotų – nei barė jį už tuštybę – bet, priešingai, pakvietė pabėgioti. Šv. Pilypo švelnumas buvo pritaikytas konkrečiam asmeniui.
Liūdesys ir depresija yra taip pat svarbios temos, ir tinkamu laiku aš paskelbsiu šio straipsnio tęsinį, kuriame parodysiu, ko šie du šventieji mus apie jas moko.
Tačiau kol kas, kaip glaustai išreiškė kardinolas Niumenas apmąstyme apie šv. Pilypo linksmumą:
„Kai jo buvo prašoma būti linksmu, jis buvo linksmas, kai jo buvo prašoma užjausti nelaimingus, jis buvo pasirengęs tai padaryti..“ [11]
Ir mes elkimės taip pat.
Straipsnio paveikslėlis – „Saint Philip Neri“, Lawrence OP, CC BY-NC-ND 2.0
[1] Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologica II-II, Q168 A4.
[2] ST II-II Q168 A2
[3] Ibid.
[4] Ibid.
[5] Ibid.
[6] Ibid.
[7] Ibid.
[8] Ibid, Q114 A1.
[9] Ibid.
[10] Ibid., A1
[11] Kard. šv. Jonas Henrikas Niumenas, ‘St Philip's Cheerfulness', Meditations and Devotions, Baronius Press, pp 106-9.
