Kun. Edmundas Naujokaitis, Pamokslas XVII sekmadieniui po Sekminių – Dievo meilė
2026.09.20
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu...“ (Mt 22, 37).
Brangūs tikintieji!
Šio sekmadienio skaitinyje šv. apaštalas Paulius efeziečiams (Ef 4) kalba apie svarbiausią, esmingiausią dalyką: Viešpatį Dievą. Būdamas „kalinys Viešpatyje“, neturi laiko antraeiliams patarimams, skuba pabrėžti esmę, pamatinį monoteizmą: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.“ Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus Evangelijoje (Mt 22) užveda su fariziejais kalbą taip pat pačia esmingiausia tema: kas yra laukiamasis Mesijas? Ar jis yra tik žmogus, Dovydo sūnus, ar ir Dievas, Viešpats?
Dvasiniame gyvenime dažnai susitelkiame į smulkmenas: kokias nors maldas, elgesio normas, teologinius klausimus ir pan., bet kaip dažnai ilgėliau susimąstome apie Dievą, apie Švč. Trejybę, Kristaus dievystę? Šios realijos mums atrodo savaime suprantamos, banalios ir nevertos specialaus apmąstymo.
Žmogaus ryšys su vienatiniu Dievu, su Išganytoju – tai teologinė meilės dorybė. Pirmasis, svarbiausias Dievo įsakymas žmogui, taigi ir svarbiausias gyvenimo uždavinys: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą!“ Ar jis iš tiesų yra pagrindinis mūsų siekis? Gal jis liko tik Evangelijos ir katekizmo puslapiuose, kaip kažkas tolimo, abstraktaus, su kuo teoriškai sutinkame, bet apie tai nesukame galvos? Kiek dar šiandien yra tokių, kurie meilę Viešpačiui Dievui iškėlė aukščiau visų savo minčių? Kur tie, kurie myli Dievą visa širdimi ir visa siela? Ar mes, vadinantys save „tikinčiaisiais“, šį didžiausią ir pirmąjį įsakymą pavertėme visos savo širdies, visos sielos ir viso proto tikslu? Juk nuo atsakymo į šį klausimą priklauso tai, kas svarbiausia: „o reikia tik vieno“ dalyko – unum necessarium (Lk 10, 42).
Šiandien apmąstysime: A) kokie yra tikros meilės Viešpačiui Dievui požymiai ir B) kas mus veda į šią tikrą Dievo meilę.
A) Antgamtinė meilė negali būti vien jausmas, religinis entuziazmas. Ji turi apimti visas sielos galias, visus gyvenimo aspektus, visą žmogaus asmenį. Ar taip iš tiesų yra, rodo tam tikri požymiai: 1) džiaugsmas Dievu, 2) uolumas skleidžiant Jo garbę ir 3) artimo meilė.
Pirmas ir neabejotinas meilės Viešpačiui Dievui požymis yra gilus ir nuoširdus džiaugsmas Dievu. Vėlgi – ne jausminis džiaugsmas, bet gilus, visą sielą apimantis susidomėjimas Dievu, dėmesys Jam, gyvas interesas siekti visko, kas artina prie Dievo ir vengti visko, kas nuo Jo tolina. Siela, kuri iš tiesų myli Dievą, džiaugiasi Jo didybe, palaima, šventumu ir begaliniu tobulumu. Kiekviena savybė, kurią Dievas turi aukščiausiu laipsniu, tokiai sielai tampa džiaugsmo ir dėmesio šaltiniu. To nesupranta šio pasaulio vaikai – Dievo tobulumas lieka „paslėptas nuo jų akių“ (Lk 19, 42).
Siela, iš tiesų mylinti Dievą, kūriniuose regi dieviškųjų tobulybių atspindį. Juose ji mato tarsi išbarstytus neaprėpiamos šviesos spindulėlius – šviesos, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų, atėjusį į šį pasaulį“ (Jn 1, 9 Vulg.), atsispindinčios visame, kas sukurta, prie ko prisilietė visagalė Kūrėjo ranka. Ji regi Dievą už visų daiktų, asmenų, įvykių, nelaimių, tiek prigimties, tiek dvasinėje srityje. Apmąstydama Dievo tobulybes, siela taip Juo džiaugiasi, kad neretai tampa pajėgi visko išsižadėti – ji gali visiškai ir nedalomai atsiduoti Viešpačiui vienuoliniame gyvenime. Pasaulis labai klysta Dievo tarnystę laikydamas nuobodžiu ir niūriu dalyku. Tai džiaugsmo kupina tarnystė! Vienuolynai ir atsiskyrėlių buveinės visuomet buvo kuriamos dėl tikro džiaugsmo, kylančio iš Dievo meilės.
Antras tikras ir patikimas meilės Viešpačiui požymis yra uolumas skleidžiant Dievo garbę. Sielai, iš tiesų mylinčiai Dievą, nepakanka asmeninės vienybės su Dievu ir gėrėjimosi aukščiausiu Jo tobulumu: ji veržiasi į apaštalinį darbą, kad kuo daugiau kitų sielų įtikintų, koks didis, tobulas ir šventas yra Dievas! Neįmanoma įsivaizduoti tikros meilės Dievui, kuriai neišaugtų apaštalinio uolumo sparnai. Šie sparnai nuneša misionierius į tolimus užjūrio kraštus, kad pačiomis sunkiausiomis sąlygomis jie laimėtų Dievui širdis ir protus, neštų Jo garbę iki žemės pakraščių. Tik toks ramus, ištvermingas uolumas paaiškina, kaip misionieriai gali darbuotis daug metų nematydami vaisių, patirdami persekiojimus ir net kankinystę. Šiandien nepakanka „profesionalių“ misionierių, kunigų ir vienuolių, todėl visi esame pašaukti didžiam darbui, vadinamam Dievo Karalystės įgyvendinimu žemėje. XX a. tai buvo vadinama „Katalikų akcija“ – šis pavadinimas tinka ir šiandien, tai pasauliečių akcija, apaštalinis veikimas savo aplinkoje.
Kas iš tiesų myli savo artimą, tuo pačiu parodo tikrą meilę Viešpačiui Dievui. Tai trečias meilės Dievui ženklas. Negalime pateikti tikros meilės Dievui įrodymo nei Dievo didybės, nei žmonių, nei savo sąžinės akivaizdoje, jei mūsų artimo meilė nepasireiškia konkrečiais darbais. Apaštalas Jonas rašo: „Dievas pirmas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas taip mus pamilo, ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 4, 10). Ir štai, Viešpats Dievas tarsi priartėja prie mūsų kitų žmonių, artimųjų pavidalu, kad savo meilę Jam įrodytume mylėdami kiekvieną kaip savo artimą – ir „tolimą“ nepažįstamąjį, ir nesimpatišką žmogų, ir net savo neprietelį.
B) Šventieji mini įvairias konkrečias priemones praktikuoti mūsų sielon įlietąją meilės Dievui dorybę. Iš jų galime paminėti keturias: 1) Dievo apmąstymą, 2) dėkingumo Viešpačiui Dievui ugdymą, 3) geros intencijos žadinimą bei 4) Dievo artumo atminimą. Tai neturėtų būti tik bendros, „implicitinės“, „pagal nutylėjimą“ turimos nuostatos: kažkur pasąmonėje turiu omenyje Dievą; esu iš principo Jam dėkingas (juk Jis pats tai žino, kam tai kartoti?); turiu bendrąją gerą valią ir sutinku, kad Dievas yra visur. Ne, reikia reguliariai sužadinti tuos keturis aktus, sąmoningai skirti jiems laiko ir juos išoriškai išreikšti.
Galime mylėti tik tai, ką tinkamai pažįstame. Tik tada, kai deramai pažinę įvertiname savo meilės objekto vertę, galime kalbėti apie pilną ir tikrą meilę. Tai tinka ir mažiems, ir dideliems dalykams, žmonėms ir Dievui. Tik tas pajėgia širdyje įžiebti tikrą meilę Viešpačiui, kas tinkamai Jį pažino. Čia iškyla dvasinio skaitymo (lectio divina), apmąstymo, arba minties maldos, meditacijos, kontempliacijos uždavinys, kurį visi dvasinio gyvenimo mokytojai laiko būtina krikščioniškojo tobulumo sąlyga. Žinoma, negalime pamiršti ir šv. Bazilijaus Didžiojo žodžių, kad „mūsų žinojimas apie Dievą remiasi Jo neaprėpiamumo pažinimu“ (Contra Eunomium): skaitome, mąstome, teologiškai diskutuojame apie Tą, kuris iš principo neaprėpiamas mūsų protu – lot. incomprehensibilis. Žinoma, nelengva susikaupus mąstyti apie Tikrovę, kuri nepažini, bet išsiblaškymus galime nuvyti prisiminę, kad tai vertingiausia, apie ką apskritai galime pagalvoti.
Antroji priemonė – dėkingumo Viešpačiui Dievui ugdymas. Dievo geradarybių apmąstymas, žadinantis mumyse dėkingumą Dievui, labai padeda įtvirtinti meilę. Šventasis Jonas sako: „Mes mylime Dievą, nes Jis pirmas mus pamilo!“ (1 Jn 4, 19). Už ką dėkoti, rasime kiekvieną minutę apsidairę aplink: turiu gyvastį ir šiokią tokią sveikatą, turiu artimus žmones, namus, užsiėmimą, kasdienės duonos, tikėjimą, Bažnyčią, kiek daug negandų manęs neištiko ir pan. Gyvename laikais, kai įprasta tik reikšti priekaištus Viešpačiui Dievui: abejingieji religijai paprastai prisimena Dievą tik ištikus nelaimei – ir ne tam, kad priimtų tai kaip bausmę atgailos dvasia, bet kad papriekaištautų Dievui, koks Jis esąs žiaurus ir neteisingas.
„Gera intencija“ – tai mūsų valios pavertimas „gera valia“, jos nukreipimas, kad visa darytume didesnei Dievo garbei – Ad maiorem Dei gloriam (šv. Ignacas), kad ne tik stengtumės vengti nuodėmės, nes ji prieštarauja Dievo valiai, ne tik vykdytume Dievo įsakymus, bet kiekvieną savo veiksmą kreiptume į Dievą kaip į savo tikslą. Tik dėl geros intencijos mūsų gyvenimas įgyja išliekamąją vertę, o be jos visi mūsų darbai panašūs į smėlyje be pėdsako pradingstantį vandenį. Nuolat daug dalykų darome ir nemaža blogybių nukenčiame, bet be antgamtinės intencijos visa tai lieka be vertės amžinajam gyvenimui, nevirsta nuopelnais dangui.
Gerą intenciją lengva žadinti tam, kuris visada atmena Dievo artumą – praesentia Dei, Dievo realų buvimą hic et nunc, čia ir dabar. Dievas ne abstrakčiai yra visur, lyg koks fluidas ar būties principas – Jis yra čia ir dabar iš meilės, specialiai šalia manęs ir man, kaip atidus ir globojantis Tėvas. „Dievo artumo atminimas, – rašo dvasinis autorius G.B. Skaramelis (Scaramelli), – yra toks svarbus dalykas, kad tas, kuris pastebėtų, jog jo neugdo ir visai juo nesirūpina, jau vien tuo turėtų įrodymą: jo širdyje meilė Viešpačiui Dievui yra arba labai silpna, arba jos apskritai nėra. Juk mylinčiajam būdinga dažnai galvoti apie tą, kurį jis myli.“ Todėl tikri Jėzaus mokiniai visada ugdo Dievo artumo atminimą. Štai ką apie vieną iš jų – Leoną Diuponą (Dupont), pamaldumo į Jėzaus Veidą skleidėją – rašo biografas: „Jis buvo tarsi paniręs į Dievą. Dirbant ir ilsintis, vienumoje ar draugijoje, Dievo artumo pajautimas aplink jį kūrė savotišką šventovę. Ten buvo Dievas, visada Dievas ir tik vienas Dievas...“ („Leono Diupono gyvenimas“, 1902, p. 190). Tad Leonas lyg nuolatos nešiojosi su savimi nematomą bažnyčią, pilną Dievo Artumo ir visokių šventenybių.
Vienas baroko tapytojas norėjo pavaizduoti žmogaus meilę Viešpačiui Dievui. Jis nutapė jaunuolį, stovintį ant žemės rutulio. Kaire ranka jaunuolis rodo į šį dulkių ir puvėsių rutulį ir sako: „Huic nihil!“ („Šiam – nieko!“). Taip skelbia užrašas prie kairės rankos. Dešinėje jaunuolis laiko liepsnojančią širdį ir kelia ją į dangų. Liepsnose matyti užrašas: „Soli Deo!“ („Vienam Dievui!“). Taip – mūsų širdis turi priklausyti tik Dievui! Kaip sako šv. Teresė Avilietė savo žymioje maldoje: Solo Dios basta – Dėl nieko nesijaudink, visa praeina, vien Dievo gana. Amen.
Pagal Ks. Omikron, in: Nowa bibljoteka kaznodziejska, t. XLIX, 1935, p. 210.
