Ps 53, 6–7. Štai Dievas man padeda, Viešpats gina mano gyvastį. Viešpatie, nukreipk blogį į mano priešus. Teisusis mano globėjau, išblaškyk juos!
Ps 53, 3. Dieve, gelbėk mane savo vardu ir apgink mane savo galybe.
(Introitas)
Kaip sako didžiausias Ankstyvosios Bažnyčios Tėvas šventasis Augustinas, Dievas nori, kad mes melsdamiesi prašytume ne todėl, lyg Jis nežinotų mūsų troškimų, bet tam, kad išmokytų mus trokšti to, ką Jis mums nori suteikti.
Tad kolektoje geroji Motina Bažnyčia ir meldžia Visagalį suteikti malonę, kad Jos vaikai prašytų to, ką Jis pats nori jiems suteikti, nes yra neįsivaizduojama, kad Dievas mums norėtų bloga. Mes galime trokšti gerų ir teisingų dalykų, tačiau Šviesybių Tėvas mums nori suteikti tai, kas geriausia ir reikalingiausia. Todėl su kūdikišku pasitikėjimu visuomet kartokime: tebūnie ne mano, bet Tavo valia.
Epistolėje Pagonių Apaštalas perspėja nesekti pėdomis tų, kurie dykumoje gundė ir maištavo prieš Viešpatį, nes jiems tas buvo įskaityta nusikaltimu. Tačiau jų kaltė buvo mažesnė, nei tų, kurie gyvename po Viešpaties atėjimo ir turėdami visas malones bei dvasinius ginklus, vis tiek elgiamės blogiau už pagonis. Anie izraelitai neteko malonės įžengti į Pažado Žemę, o mums gresia didesnis blogis – neįžengti į Dangaus Jeruzalę ir taip save pasmerkti amžinai pražūčiai: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų. Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą.“ Elkimės atsakingai ir tvirtai pasipriešinkime priešo puolimams, šaukimės Dievo pagalbos ir būsime išgelbėti iš visų pavojų.
Šventoji Evangelija pasakoja apie Viešpaties raudą dėl išrinktojo miesto, – jisai nesuprato, kas jam neša ramybę, ir taip save pasmerkė sugriovimui. Išganytojas išvalo Jeruzalės Šventyklą, kuri virtusi plėšikų lindyne, nes čia nebegarbinamas Dievas, o vyksta vien nedorybės.
Ši Evangelija primena ir mums, kad dažnai ir mes nesuprantame, kas iš tiesų mums teikia ramybę ir išganymą, – sekdami kūno, pasaulio ir velnio vilionėmis, mes suteršiame savo vidinę šventovę ir paverčiame ją plėšikų lindyne bei galvijų tvartu.
Kaip dažnai Viešpats sielvartauja žvelgdamas į savo išrinktųjų sielas, tapusias nuodėmės buveinėmis, kuriose Jam nebėra vietos.
Vadinamės krikščionimis, bet jais nesame, nes mūsų vidinėse šventovėse stovi altorius mūsų troškimams.
Išvarome Viešpatį iš savo širdžių, savo šeimų, savo valstybės ir džiaugiamės laisvės nuo Dievo laikmečiu. Tačiau tai tik puota maro metu.
Tegul niekas nesulaiko mūsų nuo kasdienės atgailos ir dažnos išpažinties bei šventosios Komunijos, idant nebūtume Viešpaties sielvarto priežastimi ir Jis galėtų mumyse karaliauti, o metui atėjus nuvesti mus į dangiškąją Jeruzalę, – visų šventųjų ir išrinktųjų miestą.
Viešpaties įstatai teisūs;
džiugina širdį.
Jo įstatymai saldesni už medų
ir korį, nes tavo tarnas jų laikosi.
(Ofertoriumas)
