Feria Sexta Quattuor temporum Pentecostes
Sekminių metų ketvirčio penktadienis
Šiandien Metų ketvirčio periodo tematiką vėl visiškai užgožia prisiminimai apie stebuklus, kuriuos Dievas įvykdė savo tautoje. Paralyžiuoto žmogaus išgydymas (Evangelija) ir gausus derlius (skaitinys) yra dieviškosios globos ir dar vertingesnių antgamtinių dovanų simboliai.
Introitus
Ps. 70, 8 et 23. Repleátur os meum laude tua, allelúia: ut possim cantáre, allelúia: gaudébunt lábia mea, dum cantávero tibi, allelúia, allelúia.
Ps. 70, 1–2. In te, Dómine, sperávi, non confúndar in ætérnum: in iustítia tua líbera me et éripe me.
Introitas
Ps 70, 8 ir 23. Tebūnie mano burna kupina tavo šlovės, aleliuja, kad galėčiau giedoti, aleliuja. Mano lūpos džiaugsis giedodamos tau, aleliuja, aleliuja.
Ps 70, 1–2. Tavim, Viešpatie, pasitikiu ir nebūsiu sugėdytas per amžius. Kadangi esi teisus, išvaduok mane ir išgelbėk mane.
Oratio
Da, quæsumus, Ecclésiæ tuæ, miséricors Deus: ut, Sancto Spíritu congregáta, hostíli nullaténus incursióne turbétur. Per Dominum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate eiusdem Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Meldžiame Tave, gailestingasis Dieve, neleisk savo Bažnyčiai, Šventosios Dvasios sujungtai, nukentėti nuo priešų puolimo. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja tos Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Léctio Ioélis Prophétæ. (Ioel. 2, 23–24; 26–27)
Hæc dicit Dóminus Deus: Exsultáte, fílii Sion, et lætámini in Dómino, Deo vestro: quia dedit vobis doctórem iustítiæ, et descéndere fáciet ad vos imbrem matutínum et serótinum, sicut in princípio. Et implebúntur áreæ fruménto et redundábunt torculária vino et óleo Et comedétis vescéntes et saturabímini, et laudábilis nomen Dómini, Dei vestri, qu fecit mirabília vobíscum: et non confundetur pópulus me us in sempitérnum. Et sciétis, quia in médio Israel ego sum: et ego Dóminus, Deus vester, et non est ámplius: et non confundétur pópulus meus in ætérnum: ait Dóminus omnípotens.
Skaitinys
Skaitinys iš pranašo Joelio knygos. (Jl 2, 23–24; 26–27)
Taip kalba Viešpats Dievas: „Linksminkitės ir džiaukitės, Siono vaikai, Viešpačiu, savo Dievu, nes jis davė jums rudens lietų, kaip reikalauja teisumas, išliejo žemėn jums gausų lietų – rudens ir pavasario lietų – kaip seniau. Klojimai prisipildys grūdų, iš kubilų liesis per kraštus naujas vynas ir aliejus. Valgysite ir pasisotinsite, šlovinsite vardą Viešpaties, savo Dievo, kuris taip nuostabiai pasielgė su jumis. Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius. Žinosite, kad aš esu Izraelyje, – aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kito, be manęs, nėra. Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius“, – kalba visagalis Viešpats.
Alleluia
Allelúia. Allelúia.
Ps. 12, 1. V. O quam bonus et suávis est, Dómine, Spíritus tuus in nobis! Allelúia.
V. Veni, Sancte Spíritus, reple tuórum corda fidélium: et tui amóris in eis ignem accénde.
Aleliuja
Aleliuja. Aleliuja.
Ps 12, 1. V. O, kaip gera ir saldi yra tavo dvasia mumyse, Viešpatie! Aleliuja.
V. Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir savo meilės ugnį jose uždek.
Sequentia
Veni, Sancte Spíritus, / Et emítte cælitus, / Lucis tuæ rádium.
Veni, pater páuperum, / Veni, dator, múnerum, / Veni, lumen córdium.
Consolátor óptime, / Dulcis hospes ánimæ, / Dulce refrigérium.
In labóre réquies, / In æstu tempéries, / In fletu solátium.
O lux beatíssima, / Reple cordis íntima, / Tuórum fidélium.
Sine tuo númine, / Nihil est in hómine, / Nihil est innóxium.
Lava quod est sórdidum, / Riga quod est áridum, / Sana quod est sáucium.
Flecte quod est rígidum, / Fove quod est frígidum, / Rege quod est dévium.
Da tuis fidélibus, / In te confidéntibus, Sacrum septenárium.
Da virtútis méritum, / Da salútis éxitum, / Da perénne gáudium.
Amen. Allelúia.
Sekvencija
Ateik, Šventoji Dvasia, / Ir atsiųsk iš dangaus / Spindulį šviesos Tavosios.
Ateik, vargdienių Tėve, / Ateik malonių dovanotoja, / Ateik, širdžių šviesa.
O geriausioji guodėja, / O mieloji sielos viešnia, / O saldžioji atgaiva!
Darbe esi atilsis, / Kaitroje – vėsa, / Raudoje – paguoda.
O labiausiai palaimintoji šviesa, / Pripildyk slapčiausias širdies gelmes / Tavųjų tikinčiųjų.
Be Tavosios malonės / Nieko nėra žmoguje, / Nieko nėra nepažeisto.
Nuplauk tai, kas purvina, / Sudrėkink, kas išdžiūvę, / Išgydyk, kas sužeista.
Palenk užkietėjusį, / Sušildyk sušalusį, / Vesk iškrypusį iš kelio.
Duok Taviesiems tikintiesiems, / Viltį į Tave sudėjusiems / Šventą septyneriopą malonę.
Duok atpildą už dorybę, / Duok išganingą išėjimą, / Duok amžinąjį džiaugsmą. Amen. Aleliuja.
Evangelium
Sequéntia sancti Evangélii secúndum Lucam. (Luc. 5, 17–26)
In illo témpore: Factum est in una diérum, et Iesus sedébat docens. Et erant pharisæi sedéntes, et legis doctóres, qui vénerant ex omni castéllo Galilææ et Iudææ et Ierúsalem: et virtus Dómini erat ad sanándum eos. Et ecce, viri portántes in lecto hóminem, qui erat paralýticus: et quærébant eum inférre, et pónere ante eum. Et non inveniéntes, qua parte illum inférrent præ turba, ascendérunt supra tectum, et per tégulas summisérunt eum cum lecto in médium ante Iesum. Quorum fidem ut vidit, dixit: Homo, remittúntur tibi peccáta tua. Et cœpérunt cogitáre scribæ et pharisæi, dicéntes: Quis est hic, qui lóquitur blasphémias? Quis potest dimíttere peccáta nisi solus Deus? Ut cognóvit autem Iesus cogitatiónes eórum, respóndens dixit ad illos: Quid cogitátis in córdibus vestris? Quid est facílius dícere: Dimittúntur tibi peccáta, an dícere: Surge et ámbula? Ut autem sciátis, quia Fílius hóminis habet potestátem in terra dimitténdi peccáta [ait paralýtico]: Tibi dico, surge, tolle lectum tuum et vade in domum tuam. Et conféstim consúrgens coram illis, tulit lectum, in quo iacébat: et ábiit in domum suam, magníficans Deum. Et stupor apprehéndit omnes et magnificábant Deum. Et repléti sunt timóre, dicéntes: Quia vídimus mirabília hódie.
Evangelija
Šventosios Evangelijos pagal Luką tęsinys. (Lk 5, 17–26)
Anuo metu: Vieną dieną Jėzus mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti. Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti: „Tavo nuodėmes tau atleistos“, ar pasakyti: „Kelkis ir vaikščiok“?! O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų.“
Offertorium
Ps. 145, 2. Lauda, ánima mea, Dóminum: laudábo Dóminum in vita mea: psallam Deo meo, quámdiu ero, allelúia.
Ofertoriumas
Ps 145, 2. Girk, mano siela, Viešpatį. Šlovinsiu Viešpatį savo gyvenime. Giedosiu savo Dievui, kol būsiu gyvas, aleliuja.
Secreta
Sacrifícia, Dómine, tuis obláta conspéctibus, ignis ille divínus absúmat, qui discipulórum Christi, Fílii tui, per Spíritum Sanctum corda succéndit. Per eundem Dóminum nostrum... in unitate eiusdem Spiritus Sancti...
Sekreta
Viešpatie, tesudegina šias aukas, atnašaujamas Tavo akivaizdoje, toji dieviška ugnis, kuri per Šventąją Dvasią uždegė Kristaus, Tavo Sūnaus, mokinių širdis. Per Tąjį mūsų Viešpatį... tos Šventosios Dvasios vienybėje...
Præfatio de Spiritu Sancto
Vere dignum et iustum est, æquum et salutare, nos tibi semper et ubique gratias agere: Domine, sancte Pater, omnipotens æterne Deus: per Christum, Dominum nostrum. Qui, ascendens super omnes cælos sedensque ad dexteram tuam, promissum Spiritum Sanctum hodierna die in filios adoptionis effudit. Quapropter profusis gaudiis totus in orbe terrarum mundus exsultat. Sed et supernæ Virtutes atque angelicæ Potestates hymnum gloriæ tuæ concinunt, sine fine dicentes: Sanctus.
ŠV. Dvasios prefacija
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, mums visada ir visur Tau dėkoti, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, per Kristų, mūsų Viešpatį. Kuris, įžengęs aukščiau visų dangų ir sėdėdamas Tavo dešinėje, pažadėtąją Šventąją Dvasią šiandieną įsūniuose išliejo. Todėl, pasklidus džiaugsmams žemės rutulyje, visas pasaulis džiūgauja. O ir aukščiausiosios kariaunos, taip pat ir angeliškosios galybės garbės himną Tau drauge gieda, be paliovos tardamos: Šventas.
Communio
Ioann. 14, 18. Non vos relínquam órphanos: véniam ad vos íterum, allelúia: et gaudébit cor vestrum, allelúia.
Komunija
Jn 14, 18. Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais. Vėl ateisiu pas jus, aleliuja, ir jūsų širdis džiaugsis, aleliuja.
Postcommunio
Súmpsimus, Dómine, sacri dona mystérii: humíliter deprecántes; ut, quæ in tui commemoratiónem nos fácere præcepísti, in nostræ profíciant infirmitátis auxílium: Qui vivis et regnas...
Postkomunija
Viešpatie, priėmę šventąsias paslaptis, nuolankiai Tave prašome, kad tai, ką mums įsakei atlikti Tavo atminimui, padėtų mums mūsų silpnume. Kuris gyveni ir viešpatauji...
{snippet gail_novena}
