Beveik 30 metų buvęs uoliu protestantu, 2018 m. vasario mėnesį, po beveik metus trukusių išsamių studijų, nusprendžiau tapti kataliku. Į Katalikų Bažnyčią turėčiau būti priimtas 2019 m. Velykų vigilijoje.
Kai žmonės, ypač protestantai, klausia manęs apie mano atsivertimą, aš jiems pusiau juokais atsakau: „Na, jei turite visą savaitę po dvylika valandų per dieną, galime pradėti apie tai kalbėti.“ Bendrą mano atsivertimo apžvalgą galima rasti tinklalaidės interviu, taip pat neseniai išleistoje knygoje „Protas, širdis ir siela: intelektualai ir kelias į Romą“, kurioje pateikiami įvairių į katalikybę atsivertusių intelektualų interviu. Mano interviu yra 7 skyriuje, pavadintame „Bažnyčios tėvų antausis“.
Nors sąmoningai tyrinėjau katalikybę visus metus prieš priimdamas sprendimą, tiesa yra ta, kad daugelį metų turėjau daug problemų su protestantizmu (protestantizmas nesuteikia jokio pagrindo krikščionių vienybei, išskyrus abstrakciją – tai buvo viena iš problemų, su kuriomis susidūriau – esminis vienybės trūkumas – todėl apskritai kalbu apie teologines doktrinas, priklausančias vienai ar kelioms protestantų sektoms). Taigi, mano sąmoningo katalikybės studijavimo metai iš tikrųjų pasirodė esantys metais, kurių metu atradau, kad visi klausimai, kuriuos taip ilgai kėliau dėl protestantizmo, turėjo atsakymą, ir tas atsakymas buvo Katalikų Bažnyčios mokymas.
Todėl nusprendžiau parašyti didelę, iš kelių dalių sudarytą straipsnių seriją, kurioje pateiksiu kai kurias priežastis, dėl kurių nusprendžiau atsiversti. Jaučiu poreikį paaiškinti savo sprendimą, taip pat norą pasidalinti savo neapsakomu džiaugsmu tapus kataliku. Ši kelionė buvo gili, todėl tokie bus ir šie tinklaraščio įrašai – tačiau pateikiami nedidelėmis dalimis, kad kuo daugiau žmonių galėtų juos sekti ir įsisavinti. Studijuodamas katalikybę įsigijau tiesiog šimtus knygų, todėl daugelis tose knygose pateiktų citatų ir minčių bus įtrauktos į šiuos tinklaraščio įrašus. Neturiu nė menkiausio supratimo, kiek bus įrašų, todėl šį pirmąjį tiesiog pavadinau „Tapimas kataliku Nr. 1“. Kaip tikriausiai spėjote, toliau rašydamas tiesiog didinsiu numerį, pridėdamas trumpą aptariamos temos santrauką.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl rašau šiuos įrašus, yra ne tik išsamiai paaiškinti savo atsivertimo priežastis, bet ir pateikti gerų šaltinių tiems, kurie tiesiog neturi laiko arba noro atlikti tokio išsamaus tyrimo, kokį atlikau aš.
Šis įrašas skirtas nepaprastai svarbiai temai: Kristaus Tikrajam Buvimui Eucharistijoje, kaip jį suprato Bažnyčios Tėvai. Iš tiesų, tai buvo pirmoji „raudonoji tabletė“, kurią nurijau atvertęs pirmąjį „Apaštalinių Tėvų“ tomą. Tai buvo pirmieji Bažnyčios Tėvai, kurių kai kurie pažinojo pačius apaštalus – todėl jie ir priskiriami prie „Apaštališkųjų Tėvų“. 38 tomų rinkinį, iš kurio paimta ši ištrauka, galite įsigyti čia. Daugelį svarbiausių Bažnyčios Tėvų raštų (įskaitant tuos, kurie yra 38 tomų rinkinyje) galite rasti internete nemokamai svetainėse „New Advent“ ir „Ethereal Library of Christian Classics“.
Taigi, be ilgų įžangų, čia pateikiu puikų Bažnyčios Tėvų citatų rinkinį apie Kristaus Tikrąjį Buvimą Eucharistijoje, kuris mane tiesiog pribloškė. Tai nėra išsamus sąrašas, bet greitai pastebėsite, kad Bažnyčios Tėvų supratimas šiuo klausimu buvo visiškai katalikiškas. Ypač svarbu tai, kad šie Tėvai yra tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų. Tai nėra „romėniškas“ išradimas. Stačiatikiai, kaip ir katalikai, iki šių dienų laikosi tos pačios pagrindinės doktrinos.
Tačiau pirmiausia pateikiu pagrindinį (bet ne vienintelį) Biblijos tekstą, kuriuo grindžiama Tikrojo Kristaus Buvimo Eucharistijoje doktrina (Jn 6, 22–71):
Minia, buvusi anoje pusėje, matė, kad ten tebuvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni. Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę Viešpaties palaimintos duonos. Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ O Jėzus prabilo į juos:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ 29 Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“. Tada Jėzus tarė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Bet aš jums jau sakiau: jūs mane regėjote, ir netikite.
Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu, nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.
Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję!
Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.
O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.
Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje. Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau,yra dvasia ir gyvenimas.
Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“. Jėzus jiems atsakė: „Argi ne aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias“. Jis turėjo omenyje Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, būtent vienas iš Dvylikos, turėjo jį išduoti.
Dabar – keletas citatų iš Bažnyčios Tėvų.
Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas romiečiams (§7) (apie 107 m.)
Man neberūpi gendantis valgis ar šio pasaulio smagumai. Aš trokštu Dievo duonos, tai yra iš Dovydo sėklos gimusio Jėzaus Kristaus Kūno. Aš trokštu ragauti jo Kraujo, kuris yra nemirtingoji meilė.
Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas smirniečiams (§6-7) (apie 107 m.)
(§6) ...Tik įsižiūrėkite į tuos, kurie kitaip mano apie Jėzaus Kristaus malonę, nužengusią pas mus: kokie jie priešingi Dievo mintims! Jie visiškai nesirūpina meile; jiems nerūpi nei našlė, nei našlaitis, nei nuskriaustasis, nei kalinys, nei laisvėn paleistasis, nei alkstantis, nei trokštantis…
(§7) ...Jie atsisako Eucharistijos bei maldos, nes nepripažįsta, kad Eucharistija yra mūsų išganytojo Jėzaus Kristaus Kūnas, kentėjęs už mūsų nuodėmes ir Tėvo maloningiausiai prikeltas iš numirusių. Šitaip tie, kurie atmeta Dievo dovaną, miršta beprieštaraudami.
Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas filadelfiečiams (§4) (apie 107 m.)
Tad rūpinkitės, kad būtų dalyvaujama tik vienoje Eucharistijoje, kadangi yra tik vienas Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir viena mus jungianti taurė, vienas altorius bei vienas vyskupas su presbiteratu ir diakonais, mano tarnystės bendradarbiais. Taigi, ką tik darysite, darykite pagal Dievo valią.
Šv. Justinas Kankinys, Pirmoji apologija (§66) (apie 151 m.)
Šis valgis mūsų vadinamas Εὐχαριστία [Eucharistija], ir jo valgyti leidžiama tik tam, kuris tiki, kad tai, ko mokome, yra tiesa, kuris yra nuplautas tuo nuplovimu, kuris teikia nuodėmių atleidimą ir atgimimą [krikštu], ir kuris gyvena taip, kaip Kristus įsakė. Mes juk priimame tai ne kaip paprastą duoną ir paprastą gėrimą. Kaip mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, per Dievo Žodį tapęs kūnu, turėjo ir kūną, ir kraują mūsų išganymui, taip ir mus išmokė, kad valgis, palaimintas Jo žodžio malda, kuriuo virsmo būdu maitinasi mūsų kraujas ir kūnas, yra to įsikūnijusio Jėzaus Kūnas ir Kraujas. Apaštalai savo užrašytuose atsiminimuose, kurie vadinami Evangelijomis, mums taip perdavė, kas jiems buvo įsakyta: Jėzus paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, tarė: „Tai darykite mano atminimui, tai yra mano kūnas“. Lygiai taip pat, paėmęs taurę ir sukalbėjęs padėkos maldą, tarė: „Tai yra mano kraujas“, ir davė tai tik jiems. Tai pamėgdžiojo pikti demonai Mitros misterijose, įsakydami daryti tą patį. Juk jūs arba žinote, arba galite sužinoti, kad įšventinamojo slaptosiose apeigose su tam tikrais užkeikimais padedama duona ir vandens taurė.
Šv. Ireniejus Lionietis, „Prieš erezijas“ (4 knyga, 33 skyrius, §2; 5 knyga, 2 skyrius, §§2–3) (apie 180 m.)
(4 knyga, 33 skyrius, §2)
Be to, kaip Viešpats galėtų teisingai pripažinti duoną savo kūnu, jei priklausytų kitam Tėvui, nors paėmė ją iš tos kūrinijos, kuriai priklausome ir mes, ir kaip galėtų patvirtinti, kad sumaišyta taurė yra Jo Kraujas?
(5 knyga, 2 skyrius, §§2–3)
(§2) Visais atžvilgiais tušti yra tie, kurie niekina visą Dievo veikimo planą, neigia kūno išganymą ir paniekinamai atmeta jo atgimimą, tvirtindami, kad jis negali įgyti negendamybės. Bet jei kūnas iš tiesų nepasiekia išganymo, tai nei Viešpats mūsų neatpirko savo Krauju, nei Eucharistijos taurė nėra bendrystė su Jo Krauju, nei duona, kurią laužome, nėra bendrystė su Jo Kūnu… Taurę (kuri yra kūrinijos dalis) Jis pripažino savo Krauju, iš kurio drėkina mūsų kraują, o duoną (taip pat kūrinijos dalį) nustatė esant savo Kūnu, iš kurio teikia augimą mūsų kūnams.
(§3) Taigi, kai sumaišyta taurė ir pagaminta duona priima Dievo Žodį ir tampa Kristaus Kraujo ir Kūno Eucharistija, iš kurios auga ir palaikoma mūsų kūno substancija, kaip jie gali tvirtinti, kad kūnas negali priimti Dievo dovanos, kuri yra amžinasis gyvenimas, jei tas kūnas maitinamas Viešpaties Kūnu ir Krauju ir yra Jo narys? Juk ir palaimintasis Paulius Laiške Efeziečiams sako, kad „esame jo kūno nariai, iš jo kūno ir iš jo kaulų“ (Ef 5, 30; vertimas pagal Vulgatą). Šių žodžių jis nesako apie kokį nors dvasinį ir neregimą žmogų, nes dvasia neturi nei kaulų, nei kūno. Jis kalba apie tą veikimo planą, kuriuo Viešpats tapo tikru žmogumi, turinčiu kūną, sausgysles ir kaulus. Kalba apie tą kūną, kuris maitinamas taure, kuri yra Jo Kraujas, ir auga iš duonos, kuri yra Jo Kūnas. Vynmedžio atžala, pasodinta žemėje, savo metu duoda vaisių. Kviečio grūdas, kritęs į žemę ir suiręs, daugeriopai pakyla per visa apimančią Dievo Dvasią, o paskui Dievo išmintimi tarnauja žmonių naudai ir, priėmęs Dievo Žodį, tampa Eucharistija, kuri yra Kristaus Kūnas ir Kraujas. Lygiai taip pat ir mūsų kūnai, maitinami ja, paguldyti į žemę ir ten suirę, savo metu prisikels: Dievo Žodis suteiks jiems prisikėlimą Dievo, būtent Tėvo, garbei. Jis dosniai suteikia šiam mirtingajam nemirtingumą ir šiam gendančiajam negendamybę…
Šv. Klemensas Aleksandrietis, „Mokytojas“ (1 knyga, 6 skyrius) (apie 197 m.)
Ją aš mėgstu vadinti Bažnyčia. Ši motina, būdama viena, neturėjo pieno, nes viena ji nebuvo moteris. Tačiau ji yra kartu mergelė ir motina: tyra kaip mergelė, mylinti kaip motina. Šaukdama prie savęs vaikus, ji maitina juos šventu pienu, tai yra kūdikiams skirtu Žodžiu. Todėl ji neturėjo pieno, nes pienas buvo šis gražus ir dailus vaikas, Kristaus Kūnas. Jis Žodžiu maitina jauną atžalyną, kurį pats Viešpats pagimdė kūno skausmuose ir kurį pats Viešpats suvystė savo brangiuoju Krauju. O nuostabusis gimime! O šventieji vystyklai! Žodis vaikui yra viskas: ir tėvas, ir motina, ir auklėtojas, ir maitintojas. „Valgykite mano kūną, – sako Jis, – ir gerkite mano kraują“ (plg. Jn 6, 53–54). Toks yra tinkamas valgis, kurį Viešpats teikia: Jis aukoja savo Kūną ir išlieja savo Kraują, ir vaikų augimui nieko netrūksta. O nuostabioji paslaptie! Mums įsakyta nusimesti senąjį ir kūniškąjį sugedimą, kaip ir senąjį maistą, ir vietoj jo priimti kitą, naują, Kristaus maistą. Priimti jį, jei galime, kad paslėptume savyje, ir, įkurdinę Išganytoją savo sielose, sutvarkytume savo kūno aistras.
Tertulijonas Kartaginietis, „Kūno prisikėlimas“ (8 skyrius) (apie 210 m.)
Iš tiesų pakaktų pasakyti, kad nė viena siela negali pelnyti išganymo, jei netiki būdama kūne. Taip tikra, kad kūnas yra pati ašis, apie kurią sukasi išganymas. Kadangi siela dėl savo išganymo išrenkama Dievo tarnystei, būtent kūnas padaro ją tokiai tarnystei tinkamą. Kūnas nuplaunamas, kad siela būtų apvalyta [krikštu]; kūnas patepamas, kad siela būtų pašventinta; kūnas paženklinamas (kryžiaus ženklu), kad ir siela būtų sustiprinta; kūną apgaubia rankų uždėjimo šešėlis, kad ir siela būtų apšviesta Dvasios [sutvirtinimu]; kūnas maitinasi Kristaus Kūnu ir Krauju, kad ir siela pasisotintų savo Dievu. Todėl jie negali būti atskirti atlygyje, kai yra sujungti tarnystėje…
Šv. Hipolitas Romietis, Fragmentas apie Patarlių knygos 9, 2 (apie 217 m.)
„[Ji] padengė net stalą“ (Pat 9, 2). Tai reiškia pažadėtąjį Švenčiausiosios Trejybės pažinimą. Tai taip pat nurodo į Jo garbingąjį ir nesuteptąjį Kūną ir Kraują, kurie kasdien teikiami ir aukojami prie dvasinio dieviškojo stalo, atminimui to pirmojo ir amžinai atmintino dvasinės dieviškosios vakarienės stalo.
Origenas, 7-oji homilija apie Skaičių knygą (2 skyrius, §2) (apie 249 m.)[1]
Matote, kaip Paulius išsprendžia įstatymo mįslę ir moko apie mįslių pavidalus, sakydamas, kad „uola“ Mozei buvo mįslė, kol jis dar nebuvo susijungęs su šia mūsų etiope. Dabar gi tikrovėje „uola yra Kristus“ (plg. 1 Kor 10, 4), nes dabar Dievas per įstatymą kalba „lūpomis į lūpas“ (Sk 12, 8; vertimas pagal Vulgatą). Anksčiau krikštas buvo „mįslėje“, „debesyje ir jūroje“ (plg. 1 Kor 10, 2), o dabar tikrovėje jis yra „atgimimas vandeniu ir Šventąja Dvasia“ (plg. Tit 3, 5; Jn 3, 5). Tuomet mana buvo valgis „mįslėje“, o dabar, „tikrovėje“, Dievo Žodžio Kūnas yra „tikras valgis“, kaip Jis pats sako: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas“ (Jn 6, 55). Taigi ir dabar Mozė užima savo vietą tarp mūsų ir susijungia su šia etiope. Arba jis pats kalba mums, arba Dievas kalba jam „ne mįslėmis, bet tikrovėje“.
Šv. Kiprijonas Kartaginietis, 3-ias traktatas: Apie atkritusius (§§15–16) (251)
(§15) …Be to, jis [šv. Paulius] grasina užsispyrusiems ir nepaklusniems ir smerkia juos, sakydamas: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Kor 11, 27).
(§16) Visi šie įspėjimai paniekinami ir atmetami. Dar prieš atpirkdami savo nuodėmę, prieš išpažindami savo nusikaltimą, prieš apvalydami sąžinę auka ir kunigo ranka, prieš permaldaudami užsirūstinusio ir grasinančio Viešpaties įžeidimą, jie smurtauja prieš Jo Kūną ir Kraują – dabar jie savo ranka ir burna nusideda Viešpačiui labiau nei tada, kai jo išsigynė.
Šv. Kiprijonas, 4-asis traktatas: „Apie Viešpaties maldą“ (§18) (apie 251/252 m.)
Maldai tęsiantis, prašome ir sakome: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Tai galima suprasti ir dvasiškai, ir pažodžiui, nes abu supratimo būdai yra kupini dieviškos naudos mūsų išganymui. Kristus juk yra gyvybės duona, ir ši duona priklauso ne visiems žmonėms, bet yra mūsų. Kaip sakome „Tėve mūsų“, nes Jis yra Tėvas tų, kurie supranta ir tiki, taip ir vadiname ją „mūsų duona“, nes Kristus yra duona tų, kurie yra vienybėje su Jo Kūnu. Prašome, kad ši duona būtų mums duodama kasdien [per Mišias], kad mes, kurie esame Kristuje ir kasdien priimame Eucharistiją kaip išganymo valgį, nebūtume atskirti nuo Kristaus Kūno. Tai galėtų atsitikti, jei įsiterptų kokia sunki nuodėmė ir mus sulaikytų, atskirtus ir nepriimančius Komunijos, nuo dangiškosios duonos. Juk Jis pats skelbia ir įspėja: „Aš esu gyvybės duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 48.51). Taigi, kai Jis sako, kad kas valgys Jo duonos, gyvens per amžius, akivaizdu, kad gyvi yra tie, kurie dalyvauja Jo kūne ir teisėtai, per bendrystę, priima Eucharistiją. Ir priešingai, turime bijoti ir melstis, kad tas, kuris, sulaikytas nuo Komunijos, yra atskirtas nuo Kristaus Kūno, neliktų toli nuo išganymo, nes jis pats grasina ir sako: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jn 6, 53). Todėl ir prašome, kad mūsų duona, tai yra Kristus, būtų mums duodama kasdien, kad mes, kurie pasiliekame ir gyvename Kristuje, neatsitolintume nuo Jo pašventinimo ir Kūno.
Nikėjos visuotinis susirinkimas (18 kanonas) (325 m.)
Šventajam ir didžiajam Sinodui tapo žinoma, kad kai kuriose apygardose ir miestuose diakonai teikia Eucharistiją presbiteriams [kunigams], nors nei kanonas, nei paprotys neleidžia tiems, kurie neturi teisės aukoti, teikti Kristaus Kūną tiems, kurie aukoja…
Šv. Afraatas Persas, „12-asis įrodymas: Apie Velykas“ (§6) (apie 340 m.)[2]
Tai pasakęs, mūsų Viešpats pakilo nuo tos vietos, kur šventė Velykų auką ir davė savo Kūną valgyti bei savo Kraują gerti, ir su savo mokiniais išėjo į tą vietą, kur buvo suimtas. Kai buvo davęs valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują, Jis buvo priskaičiuotas prie mirusiųjų. Mūsų Viešpats savo paties rankomis davė savo Kūną valgyti. Savo Kraują Jis davė gerti dar prieš tai, kai buvo nukryžiuotas.
Šv. Kirilas Jeruzalietis, 19-oji katechetinė paskaita: Pirmoji paskaita apie paslaptis (§7) (apie 350 m.)
Be to, tai, kas pakabinama per stabų šventes [pagonių], ar mėsa, ar duona, ar kiti panašūs dalykai, suteršti nešvariųjų dvasių šaukimu, priskiriama prie velnio puikybės. Kaip Eucharistijos Duona ir Vynas prieš Šventosios ir garbintinos Trejybės šaukimą buvo paprasta duona ir vynas, o po šaukimo Duona tampa Kristaus Kūnu, o Vynas – Kristaus Krauju, taip lygiai ir tokie šėtono puikybei priklausantys valgiai, nors savo prigimtimi paprasti, tampa nešventi dėl piktosios dvasios šaukimo.
Šv. Kirilas Jeruzalietis, 22-oji katechetinė paskaita: Apie Kristaus Kūną ir Kraują (§§6, 9) (apie 350 m.)
(§6) Todėl žiūrėk į Duoną ir Vyną ne kaip į paprastus pradmenis, nes, pagal Viešpaties žodžius, jie yra Kristaus Kūnas ir Kraujas. Net jei pojūčiai tau kužda ką kita, tegul tave sutvirtina tikėjimas. Nespręsk apie tai pagal skonį, bet tikėjimu būk tvirtai ir be jokios abejonės įsitikinęs, kad tau buvo dovanoti Kristaus Kūnas ir Kraujas…
(§9) Tai sužinojęs ir tvirtai įsitikinęs, kad tariama duona nėra duona, nors skoniui ji tokia atrodo, bet Kristaus Kūnas, ir kad tariamas vynas nėra vynas, nors skonis taip tvirtina, bet Kristaus Kraujas; ir kad apie tai seniai giedojo Dovydas, sakydamas: „Duona stiprina žmogaus širdį, kad aliejumi nušvistų veidas“ (Ps 104, 15; vertimas pagal Vulgatą), – „sustiprink savo širdį“, dalyvaudamas joje kaip dvasinėje duonoje, ir „tegul nušvinta tavo sielos veidas“. Ir taip, atidengęs jį tyra sąžine, tegul „Viešpaties šlovę atspindi“ (plg. 2 Kor 3, 18) ir eini iš šlovės į šlovę Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, kuriam garbė, galybė ir šlovė per amžių amžius. Amen.
Šv. Grigalius Nysietis, „Didžioji katechezė“ (37 skyrius) (apie 380 m.)
Todėl teisingai tikime, kad ir dabar Dievo Žodžiu pašventinta duona perkeičiama į Dievo Žodžio Kūną. Mat tas Kūnas kadaise iš esmės buvo duona, bet buvo pašventintas įsikūnijusio Žodžio buvimu jame. Todėl dėl tos pačios priežasties, dėl kurios tame Kūne perkeista duona virto dieviška galia, panašiai vyksta ir dabar. Kaip ir anuomet Žodžio malonė šventino Kūną, kurio substancija kilo iš duonos ir kuris tam tikru būdu pats buvo duona, taip ir šiuo atveju duona, kaip sako Apaštalas, „pašventinama Dievo žodžiu ir malda“ (1 Tim 4, 5). Ji ne valgymo eigoje palaipsniui pereina į Žodžio Kūną, bet iš karto per Žodį perkeičiama į Kūną, kaip pats Žodis pasakė: „Tai yra mano kūnas“.
Be to, kiekvienas kūnas maitinamas ir tuo, kas drėgna (be šio junginio mūsų žemiškoji dalis negalėtų gyventi). Kaip tvirtu ir kietu maistu palaikome kietąją savo kūno dalį, taip drėgnąją dalį papildome jai giminingu pradmeniu. Šis, patekęs į mus, dėl savo gebėjimo kisti virsta krauju, ypač jei per vyną įgyja gebėjimą virsti šiluma.
Taigi tas Dievą talpinęs kūnas savo substancijai ir išlaikymui gavo ir šio maisto. Apsireiškęs Dievas įsiliejo į gendančią žmogiškąją prigimtį tam, kad per šią bendrystę su Dievybe žmonija kartu būtų sudievinta. Todėl savo malonės plano dėka Jis per tą Kūną, kurio substancija kilusi iš duonos ir vyno, pasisėja kiekviename tikinčiajame ir susijungia su tikinčiųjų kūnais, kad per šią vienybę su nemirtinguoju ir žmogus taptų negendamybės dalininku. Šias dovanas Jis teikia palaiminimo galia, kuria šių regimų dalykų prigimtį perkeičia į tą nemirtingąjį dalyką.
Šv. Ambraziejus, „Apie sakramentus“ (9 skyrius, §§50, 58) (apie 390 m.)
(§50) Galbūt sakysi: „Aš matau ką kita; kaip tu gali tvirtinti, kad priimu Kristaus Kūną?“ Būtent tai mums ir lieka įrodyti. Kokiu liudijimu pasiremsime? Įrodykime, kad tai nėra tai, ką padarė gamta, bet tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo galia yra didesnė už gamtos galią, nes palaiminimu pakeičiama pati prigimtis…
(§58) Todėl ir Bažnyčia, regėdama tokią didelę malonę, ragina savo sūnus ir savo bičiulius rinktis prie sakramentų, sakydama: „Valgykite, bičiuliai, gerkite ir apsvaikite [iš meilės], mano broliai“ (Gg 5, 1; vertimas pagal Vulgatą). Ką valgome ir ką geriame, Šventoji Dvasia kitoje vietoje aiškiai parodė per pranašą, sakydama: „Paragaukite ir pamatykite, koks geras Viešpats; laimingas žmogus, kuris juo viliasi“ (Ps 34, 9; vertimas pagal Vulgatą). Tame sakramente yra Kristus, nes tai yra Kristaus Kūnas; todėl tai ne kūniškas, bet dvasinis valgis. Dėl to ir Apaštalas apie jo provaizdį sako: „Mūsų protėviai valgė to paties dvasinio maisto ir gėrė to paties dvasinio gėrimo“ (plg. 1 Kor 10, 1.3–4), nes Dievo Kūnas yra dvasinis kūnas; Kristaus Kūnas yra dieviškosios Dvasios Kūnas, nes Dvasia yra Kristus, kaip skaitome: „Mūsų veido Dvasia – Kristus Viešpats“ (Rd 4, 20; vertimas pagal Vulgatą). Ir Petro laiške skaitome: „Kristus kentėjo už mus“ (plg. 1 Pt 2, 21). Pagaliau tas valgis stiprina mūsų širdį, o tas gėrimas „linksmina žmogaus širdį“ (Ps 104, 15), kaip užrašė pranašas.
Teodoras Mopsuestietis, „Katechetinės homilijos“ XV, 10 (apie 410 m.)[3]
Dalydamas duoną, [mūsų Viešpats] nesakė: „Tai yra mano kūno provaizdis“, bet: „Tai yra mano kūnas“; ir taip pat dėl taurės [vyno] nesakė: „Tai yra mano kraujo provaizdis“, bet: „Tai yra mano kraujas“. Mat, kai priimame Šventosios Dvasios teikiamą malonę, [mūsų Viešpats] norėjo, kad nebežiūrėtume į [kūno ir kraujo] prigimtį, bet priimtume juos kaip mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują. Be to, ir mūsų Viešpaties Kūnas iš prigimties neturėjo nemirtingumo ir [galios] teikti nemirtingumą, bet tai jam suteikė Šventoji Dvasia. Prisikėlęs iš numirusių, jis pasiekė [visišką] vienybę su dieviškąja prigimtimi ir tada tapo nemirtingas bei kitų nemirtingumo priežastimi.
Šv. Augustinas, „Psalmių aiškinimai“ (Enarrationes in Psalmos), Ps 33 (34), I pamokslas, 1 ir 9.
(§1) Ten buvo auka pagal Aarono tvarką, o paskui Jis iš savo Kūno ir Kraujo įsteigė auką Melchizedeko būdu. Taip Jis tada pakeitė savo veidą kunigystėje, atstūmė žydų karalystę ir atėjo pas pagonis…
„Ir buvo nešamas savo paties rankose“ (1 Sam 21, 14; vertimas pagal Vulgatą). Kaip „nešamas savo paties rankose“? Kai pavedė savo Kūną ir Kraują, Jis paėmė į savo rankas tai, ką žino tikintieji, ir tam tikru būdu nešė pats save, kai tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26)…
(§9) …Bet prieikime prie Jo ir būkime apšviesti; ne taip, kaip prie Jo priėjo žydai, kad aptemtų, nes jie priėjo prie Jo, kad Jį nukryžiuotų. Prieikime prie Jo, kad priimtume Jo Kūną ir Kraują. Jie, Jį nukryžiavę, aptemo; mes, valgydami ir gerdami Nukryžiuotąjį, esame apšviečiami. „Prieikite prie Jo ir būkite apšviesti“ (Ps 34, 6; vertimas pagal Vulgatą).
Šv. Augustinas, 227 pamokslas, „Velykų dieną naujai atsivertusiems apie sakramentus“ (apie 414–415 m.).[4]
Neužmirštu savo pažado. Mat buvau pažadėjęs jums, kurie buvote pakrikštyti, pamokslą, kuriame paaiškinsiu Viešpaties stalo sakramentą, kurį ir dabar matote ir kuriame praėjusią naktį tapote dalininkais. Turite žinoti, ką priėmėte, ką priimsite ir ką turite priimti kasdien. Ta duona, kurią matote ant altoriaus, pašventinta Dievo žodžiu, yra Kristaus Kūnas. Ta taurė, tiksliau, tai, kas yra taurėje, pašventinta Dievo žodžiu, yra Kristaus Kraujas. Per šiuos dalykus Viešpats Kristus norėjo mums pavesti savo Kūną ir Kraują, kurį dėl mūsų praliejo nuodėmėms atleisti. Jei gerai priėmėte, jūs esate tai, ką priėmėte. Juk Apaštalas sako: „Viena duona, ir mes, nors daugelis, esame vienas kūnas“ (plg. 1 Kor 10, 17). Taip jis paaiškino Viešpaties stalo sakramentą: „Viena duona, ir mes, nors daugelis, esame vienas kūnas“. Šia duona jums pavedama, kaip turite mylėti vienybę.
Šv. Augustinas, 272-oji pamokslo dalis: Sekminės, naujai atsivertusiems, apie sakramentą (408)[5]
Tai, ką matote ant Dievo altoriaus, matėte ir praėjusią naktį; bet kas tai yra, ką tai reiškia, kokios didelės tikrovės sakramentą tai savyje turi, dar nebuvote girdėję. Taigi tai, ką matote, yra duona ir taurė; tai jums sako ir jūsų akys. O tai, apie ką jūsų tikėjimas prašo pamokyti, – duona yra Kristaus Kūnas, taurė – Kristaus Kraujas.
Šv. Kirilas Aleksandrietis, Trečiasis laiškas Nestorijui (§7); Efezo susirinkimas, 1-oji sesija (431 m. birželio 22 d.)[6]
Būtinai pridursime ir tai. Skelbdami viengimio Dievo Sūnaus, tai yra Jėzaus Kristaus, mirtį pagal kūną ir išpažindami Jo prisikėlimą iš numirusių bei žengimą į dangų, mes bažnyčiose atnašaujame nekruvinąją auką, taip artinamės prie slėpiningųjų palaiminimų ir esame pašventinami, tapdami visų mūsų Išganytojo Kristaus šventojo Kūno ir brangiojo Kraujo dalininkais. Ir priimame jį ne kaip paprastą kūną (neduok Dieve!), nei kaip kūną žmogaus, kuris buvo pašventintas ir sujungtas su Žodžiu orumo vienybe ar kuriame Dievas apsigyveno, bet kaip tikrai gyvybę teikiantį ir paties Žodžio nuosavą Kūną. Mat būdamas iš prigimties gyvybė kaip Dievas, kai tapo viena su savo Kūnu, Jis padarė jį gyvybę teikiantį. Todėl, nors Jis mums ir sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo…“ (Jn 6, 53), mes nelaikysime jo kūnu žmogaus, vieno iš mūsų (nes kaip žmogaus kūnas galėtų teikti gyvybę savo paties prigimtimi?), bet laikysime jį tikrai tapusiu nuosavu Kūnu To, kuris dėl mūsų tapo Žmogaus Sūnumi ir buvo taip vadinamas.
Šv. Jonas Damaskietis, „Tikrojo tikėjimo išsamus aiškinimas“ (4 knyga, 13 skyrius) (VII a.)
Jei tad Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas (Žyd 4, 12) ir Viešpats padarė visa, ko tik norėjo (plg. Ps 135, 6); jei Jis tarė: „Tebūna šviesa!“, ir šviesa pasirodė, „Tebūna skliautas“, ir atsirado skliautas (Pr 1, 3.6); jei „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs ir Jo burnos alsavimu visos jų galybės“ (Ps 33, 6); jei dangus ir žemė, vanduo, ugnis ir oras su visa savo puošmena, ir iš tiesų pats kilniausias kūrinys – žmogus – buvo sukurti Viešpaties žodžiu; jei Dievas Žodis savo valia tapo žmogumi ir šventosios bei visada mergelės tyras ir nesuteptas kraujas be sėklos pagalbos davė Jam Kūną, – argi Jis negali padaryti duonos savo Kūnu, o vyno ir vandens – savo Krauju? Pradžioje Jis tarė: „Teželdina Žemė augmeniją“ (Pr 1, 11), ir iki šios dienos, kai lyja, ji, raginama ir stiprinama dieviškojo įsakymo, duoda savo vaisių. Dievas tarė: „Tai yra mano kūnas“ ir „Tai yra mano kraujas“, ir „Tai darykite mano atminimui“. Ir taip vyksta pagal Jo visagalį įsakymą, „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26), nes būtent ta prasme pasakyta „kol jis ateis“. O pridengianti Šventosios Dvasios galybė per šaukimą tampa lietumi šiai naujai dirvai. Kaip Dievas visa, ką sukūrė, sukūrė Šventosios Dvasios veikimu, taip ir dabar Dvasios veikimas atlieka tai, kas yra antgamtiška ir ko neįmanoma suvokti kitaip, kaip tik vienu tikėjimu. „Kaip tai įvyks, – klausė šventoji Mergelė, – jeigu aš nepažįstu vyro?“ Ir arkangelas Gabrielius jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 34–35). Ir dabar tu klausi, kaip duona tapo Kristaus Kūnu, o vynas ir vanduo – Kristaus Krauju. O aš tau sakau: „Šventoji Dvasia čia esti ir daro tai, kas pranoksta protą ir mintį.“
Be to, vartojama duona ir vynas, nes Dievas žino žmogaus silpnumą. Mat žmogus paprastai nepatenkintas nusigręžia nuo to, kas nėra įprasta. Todėl Jis, kaip visada nuolaidus, savo antgamtinius darbus atlieka per pažįstamus dalykus. Kaip krikšte, kadangi žmonės įpratę praustis vandeniu ir teptis aliejumi, Jis sujungė Dvasios malonę su aliejumi ir vandeniu ir padarė jį atgimimo vandeniu, taip ir čia, kadangi žmonės įpratę valgyti ir gerti vandenį bei vyną, Jis su jais sujungė savo dievystę ir padarė juos savo Kūnu ir Krauju, kad per tai, kas įprasta ir prigimtiška, pakiltume prie to, kas antgamtiška.
+ + +
Pastaba: Bažnyčios Tėvų tekstai, kurių vertimai į anglų kalbą saugomi autorių teisių, buvo išversti naudojant DI iš originalių tekstų lotynų ir graikų kalbomis.
