Brangūs tikintieji,
1940 m. gegužės 13 d. Šveicarija atsidūrė labai pavojingoje padėtyje: gegužės 10 d. Vokietijos kariuomenė pradėjo invaziją į Prancūziją ir Beniliukso šalis; gegužės 12 d. Vokietijos propagandos ministras Josefas Goebbelsas pareiškė, kad per 40 valandų Europoje neliks nė vienos neutralios valstybės; gegužės 14 d. Japonijos žinios pranešė, kad Vokietija įsiveržė į Šveicariją.
Tai nebuvo tiesa, tačiau tiesa buvo tai, kad Vokietijos kariuomenė iš tikrųjų buvo Šveicarijos pasienyje ir buvo pasirengusi įsiveržti į Šveicariją, bet taip ir neįsiveržė.
Priežastis, kodėl Hitleris paskutinę sekundę atšaukė invaziją, nėra žinoma, tai vis dar paslaptis.
Tačiau žinome kai ką kita: žinome, kad daugelis Šveicarijos katalikų karštai meldėsi, kad užkirstų kelią artėjančiai invazijai, ir žinome apie paslaptingą reiškinį, kuris gegužės 14-osios naktį pasirodė danguje virš Valdenburgo kaimo, esančio prie pat Vokietijos sienos:
Daugybė liudininkų 25 minutes danguje matė milžinišką ranką, kuri, regis, saugojo kaimą ir visą šalį.
Šią ranką matė ne tik daugelis gyventojų, bet ir daug vokiečių kareivių kitoje sienos pusėje. 15 iš 16 Valdenburgo liudininkų, kurie savo parodymus patvirtino priesaika, buvo protestantai.
Netrukus buvo sutarta, kieno buvo tą naktį danguje pasirodžiusi ranka – tai buvo šventasis Mikalojus iš Flue (Nikolaus von Flüe), dar žinomas kaip brolis Klausas iš Flue (Klaus von der Flüe), tuomet dar tik beatifikuotas, kuris 1467 m. pats sulaukė apreiškimo būtent Valdenburge ir tą pačią naktį pasirodė ir kitose Šveicarijos vietose.
Kas buvo šis šventasis?
Šventasis Mikalojus iš Flue, ūkininkas, teisėjas ir dešimties vaikų tėvas, būdamas 50 metų amžiaus, iškart po regėjimo Valdenburge, paliko savo šeimą ir likusius 20 metų gyveno kaip atsiskyrėlis.
Kai kalbama apie šv. Mikalojų iš Flue, visada pirmiausia paminima viena jo gyvenimo detalė, kuri buvo pati ryškiausia: Mikalojus 19 metų gyveno nieko nevalgydamas ir negerdamas, būdamas gyvas tik šventąja Komunija.
Vieną dieną savo nuodėmklausiui jis prisipažino, kaip tai vyksta: „Kai dalyvauju šventosiose Mišiose ir per konsekraciją matau Jėzaus mirtį ant kryžiaus, jaučiu tokį didelį pakilimą, sielos saldumą, kad negaliu to apibūdinti. O kai matau, kaip kunigas priima šventąją Komuniją, gaunu tokią didelę jėgą, kad man nebereikia nei valgyti, nei gerti.“
Atrodo, kad šv. Mikalojus iš Flue gavo daug malonių vien klausydamas šv. Mišių ir atlikdamas dvasinės Komunijos aktą, ką jis darė kasdien, tačiau nereikėtų nuvertinti to, kad jis taip pat priimdavo šv. Komuniją sakramentiniu būdu taip dažnai, kaip tuo metu buvo įmanoma.
Akivaizdu, kad šiuo stebuklu, nepaprastu šv. Komunijos poveikiu šventojo Brolio Klauso kūnui, Dievas norėjo nurodyti realų šv. Komunijos poveikį visų, kurie ją priima su tikėjimu ir meile, sielai.
Apie nuostabų šv. Komunijos poveikį mūsų Viešpats Jėzus Kristus giliausiai kalba Jono evangelijos 6 skyriuje, iškart po to, kai evangelistas pasakoja apie duonos stebuklą, kuris yra šiandienos Evangelija.
Kaip Jėzus stebuklingai pamaitino penkis tūkstančius žmonių, kuriems grėsė badas, nuostabia, bet materialia duona, taip Jis nori ir gali dar stebuklingesniu būdu pamaitinti sielas, kurioms gresia badas ir alkis – dar nuostabesne duona.
Bažnyčia moko, kad šv. Komunija sieloje padaro tai, ką duona ir vynas, maistas ir gėrimas padaro kūne.
Visų pirma yra keturi konkretūs šv. Komunijos poveikiai sielai, kuriuos paminėjo šv. Tomas Akvinietis ir patvirtino Liono Susirinkimas.
Pirmasis yra tas, kad ji „palaiko“, išsaugo dvasinį gyvenimą, meilę ir pašvenčiamąją malonę. Kaip kūnas, kuris nevalgo ir negeria, pamažu silpsta ir anksčiau ar vėliau miršta iš bado, taip ir siela paprastai negali ilgai gyventi nepriėmusi šio sakramento. Taip sako mūsų Viešpats Jn 6, 50-51:
„O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
Antrasis poveikis yra tas, kad ji „didina“ – ne tik išsaugo, bet ir didina dvasinį gyvenimą, didina tikėjimą, viltį ir meilę, didina visas antgamtines dorybes, didina pašvenčiamąją malonę, taip pat suteikia ypatingą galią atsispirti pagundoms ir demonų antpuoliams.
Trečiasis poveikis yra tas, kad ji „taiso“ – taiso tai, kas sieloje bloga, gydydama mūsų blogus polinkius, gydydama sielos žaizdas, net atleisdama smulkias nuodėmes ir panaikindama nuodėmės bausmę.
Ketvirtasis poveikis yra tas, kad ji „pamalonina“, suteikia tam tikrą paguodą ir sukuria sieloje tam tikrą antgamtinį džiaugsmą.
Visus šiuos poveikius šv. Komunija daro sieloje, nors ir skirtingu laipsniu, nes tai priklauso nuo mūsų troškimo gauti šį sakramentą ir nuo tikėjimo bei meilės laipsnio, kurį turime priimdami šį sakramentą.
Kai Antrojo pasaulinio karo metais Dievas norėjo išgelbėti ir apsaugoti Šveicariją nuo grėsmės per šventojo, kurio gyvenimas taip tinka parodyti šv. Komunijos poveikį, apsireiškimą, Jis neabejotinai taip pat norėjo parodyti, kad per šį sakramentą Jis gali, nori ir išgelbės mus iš dabartinės grėsmingos situacijos. Amen.
Pamokslas sakytas Laetare sekmadienį, 2021 m.
Kun. Marcus Künkel yra Kristaus karaliaus instituto kunigas ir laiko Tradicines lotyniškas Mišias Stokholme, Švedijoje.
