Tikintieji priima šv. Komuniją tradicinėse šv. Mišiose

Visose diskusijose, vykstančiose dėl posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris Laetitia, neabejotinai svarbiausiu išliks klausimas, kas gali ar negali priimti Komuniją. Atrodo, kad šiandien Bažnyčioje daugelis visiškai nesuvokia, kokių siaubingų pasekmių gali turėti tai, kad į šventąjį pokylį einama neturint malonės, t. y. priimant Eucharistiją mirtinos nuodėmės būsenoje. Tokia Komunija ne tik nepadeda ir negali padėti, bet ir, būdama naujos bausmės mūsų sieloms priežastimi, pablogina mūsų būklę.

Pirmasis ir aiškiausiai šios tiesos mus moko šventasis Paulius:

Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. (1 Kor 11, 27-29)

Savo paskutinėje enciklikoje Ecclesia de Eucharistia popiežius Jonas Paulius II cituoja šv. Joną Auksaburnį:

„Ir aš keliu balsą, maldauju, prašau ir meldžiu: nesiartinkite prie šio šventojo stalo suteptomis ir sugadintomis sąžinėmis. Toks prisiartinimas vadintinas ne bendryste, net jei tūkstantį kartų paliestume Viešpaties kūną, bet veikiau pasmerkimu, kankyne ir bausmių padidinimu“[1].

Jonas Paulius II paaiškina priežastį:

Vis dėlto Eucharistijos šventimas negali būti bendrystės išeities taškas, nes ją teigia kaip jau esančią ir siekia sustiprinti bei padaryti tobulą. […] Neregimoji bendrystė, kuri iš prigimties niekada nepaliauja augusi, suponuoja malonės gyvenimą, per kurį tampame „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4), ir tikėjimo, vilties ir meilės dorybių praktikavimą. […] Krikščioniui, norinčiam dalyvauti Eucharistijoje visavertiškai, priimant Kristaus kūną ir kraują, tenka griežta moralinė pareiga paisyti visų neregimųjų saitų. Tas pats apaštalas primena tikintiesiems šią pareigą įspėdamas: „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės“ (1 Kor 11, 28). […] Trokštu dar kartą pakartoti: Bažnyčioje galioja ir liks galioti taisyklė, kuria Tridento Susirinkimas konkrečiai išreiškė griežtą apaštalo Pauliaus įspėjimą nustatydamas, jog asmuo, norintis vertai priimti Eucharistiją, privalo „prieš tai išpažinti nuodėmes, jei jaučiasi nusidėjęs mirtina nuodėme“. […] Kristus yra tiesa ir liudija tiesą (plg. Jn 14, 6; 18, 37); jo kūno ir kraujo sakramentas nepakenčia dviveidiškumo.[2]

Lietuva meldžiasi

Nėra jokio būdo to išvengti: katalikai yra įpareigoti atidžiai atsižvelgti į „griežtą“ Pauliaus įspėjimą, minimą 1 Kor 11, 27-29.

Tradicinėse lotyniškose Mišiose šių eilučių žinia kasmet girdima bent tris kartus: vieną kartą Didįjį ketvirtadienį (kur skaitinys yra 1 Kor 11, 20-32)[3] ir du kartus Kristaus Kūno šventėje (skaitinyje 1 Kor 11, 23-29 ir Komunijos antifonoje – 1 Kor 11, 26-27). Katalikai, kurie pirmenybę teikia usus antiquior, niekuomet nepraleis jų sąžinėms pateiktų reikliųjų šventojo Pauliaus žodžių[4].

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Galima buvo manyti, kad, konsiliumo XI grupei parengus naują labai išplėstą skaitinių ciklą, apimantį trejų metų sekmadienius ir dvejų metų darbo dienas, į jį tikrai buvo įtraukti visi skaitiniai, kurie yra tradicinėje Romos liturgijoje (pagal Sacrosanctum Concilium 23 ir 50) ir kad, atsižvelgiant į plačią Naujojo Testamento knygoms skirtą sritį, nebus praleistos jokios svarbiausios ištraukos.

Vietoj to, laikantis programinio sprendimo vengti, jų manymu, „sudėtingų“ biblinių tekstų,[5] peržiūrėtame Lekcionare 1 Kor 11, 27-29 vietos neliko. „Griežtas“ Pauliaus įspėjimas, draudžiantis priimti Viešpaties Kūną ir Kraują nevertai, t. y. užsitraukiant pasmerkimą, jau beveik pusę amžiaus neskaitomas jokiose ordinarinės formos Mišiose[6].

Būkime atviri: nevertos Komunijos sąvoka išnyko iš bendrosios katalikiškos sąmonės, bent jau pasiturinčiuose, savimi patenkintuose Vakaruose. Prisimenu ne vieno komentatoriaus nuostabą, kai Sinodo tėvai svarstė, ar kas nors turėtų susilaikyti nuo Komunijos priėmimo. Argi tikrai ne visi – beveik be išimties – eina priimti Komunijos[7]?

Gali kilti mintis, kad perdedu problemos rimtumą. Tokiu atveju įsiklausykite ne į mane, bet į Arso klebono, šventojo Jono Vianėjaus, parapijų kunigų globėjo, žodžius:

Vienas pagonių imperatorius iš neapykantos Jėzui Kristui ant Kalvarijos ir šventojo kapo pastatė gėdingus stabus ir manė, kad taip elgdamasis Jėzaus Kristaus įžeisti labiau nebegali. Ak, didis Dieve! Argi galima tai bent iš tolo palyginti su nevertai priimančiu Komuniją? Ne, ne! Savo Dievą jis pastato nebe tarp nebylių ir beprasmiškų stabų, bet, deja, tarp liūdnai pagarsėjusių gyvųjų aistrų, kurios yra tarp budelių, nukryžiavusių jo Gelbėtoją. Deja! Ką aš galiu pasakyti? Tas vargšas nelaimėlis sujungia Švenčiausiąjį su parsidavėliška siela ir parduoda jį nedorybei. Taip, tas vargšas nelaimėlis panardina savo Dievą į siautulingą pragarą. Ar galima įsivaizduoti ką nors baisesnio[8]?

Summorum Pontificum suteikė Bažnyčiai neatidėliotiną vaistą šioje nesuprasto gailestingumo ir užmirštų dogmų epochoje. Popiežius Benediktas XVI pripažino, kad usus antiquior yra visos Bažnyčios lobis. Lobis, kuriam dėl visų labo turi būti skirta derama vieta. Vienas vertingiausių šio lobio įnašų (kartu su jo palaikoma pamaldumo kultūra) yra tai, kad jis palaiko Šventojo Rašto ir Tradicijos mokymo gyvybę klausimais, kurie šiuolaikiniam žmogui yra „sunkūs“.

Tradicinių Mišių aplinkoje dažnai pastebime, kad tikintieji gerai supranta reikalavimą ištirti savo sąžinę ir, jei žino apie kokią nors mirtiną nuodėmę, jie pirmiausia eina išpažinties – tai padaryti daug lengviau, nes prieš Mišias (o kartais ir per jas), ypač sekmadieniais, galima atlikti išpažintį. Komunijos metu tiesiog nebūna taip, kad visi, eilė po eilės, kiltų priimti Komunijos. Dalis žmonių lieka suoluose, todėl tie, kurie dėl kokių nors priežasčių negali priimti Eucharistijos, nesijaučia keistai izoliuoti ar nepatogiai pastebėti. Galiausiai tikintieji, norintys priimti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną, Kraują, Sielą ir Dievystę bei neturintys jokių mirtinų nuodėmių, kurios neišpažintos ar už kurias neatlikta atgaila, žengia į priekį, su pagarba atsiklaupia ir iš pašventintos kunigo rankos priima Karalių Karalių ir Viešpačių Viešpatį ant liežuvio. Visa tai daroma tinkamai, teisiai ir teisingai. Žmogus ateina prieš Dievą ir prašo priimti nuostabią Jo dieviškojo gyvenimo dovaną, kurios mes, kaip kūriniai ir nusidėjėliai, visada būsime neverti: Domine, non sum dignus, ut intres sub tectum meum, sed tantum dic verbo, et sanabitur anima mea.


[1] Homiliae in Isaiam, 6, 3: PG 56, 139; plg. 36. Ecclesia de Eucharistia.

[2] Ecclesia de Eucharistia 35-36. Toliau popiežius kalba apie neatskiriamą Eucharistijos ir Atgailos sakramentų ryšį. Čia turime reikalą su doktrina, kuri tęsiasi nuo šventojo Pauliaus iki dabartinio Magisteriumo nenutrūkstamu ir nedviprasmišku crescendo.

[3] Didįjį ketvirtadienį pagal Novus Ordo antrąjį skaitinį sudaro 1 Kor 11, 23-26, kuriame tiesiog pasakojama apie Eucharistijos įsteigimą. Ilgesnis skaitinys, randamas usus antiquior, pateikia visą kontekstą to, ką sako šventasis Paulius, ir aiškiau parodo ryšį tarp Šventosios Eucharistijos įsteigimo ir dabartinio krikščionių susirinkimo Mišių šventimui.

[4] Jei tikintiesiems pasitaikys dalyvauti Švenčiausiojo Sakramento votyvinėse Mišiose – populiarus pasirinkimas tarp usus antiquior votyvinių Mišių – jie dar kartą susidurs su šiomis eilutėmis. Be to, 1 Kor 11, 27-29 yra Didžiojo Ketvirtadienio aušrinės devintojo skaitinio dalis ir Kristaus Kūno šventės mišparų trečiojo skaitinio dalis.

[5] Žr. Bendrąjį įvadą į Lekcionarą 76; taip pat žr. Anthony Cekada komentarą, pateikiamą Work of Human Hands: A Theological Critique of the Mass of Paul VI (West Chester, OH: Philothea Press, 2010), 265–72.

[6] Panagrinėkime tokį palyginimą: bet kur, kur nuo naujojo Lekcionaro įvedimo prieš 46 metus buvo laikomos usus antiquior Mišios, 1 Kor 11, 27-29 (arba 26-27 eil., kuriose perteikiama ta pati žinia) buvo privaloma skaityti 138 kartus. Per tą patį laikotarpį Ordinarinės Formos liturgijoje jis nebuvo skaitomas iš viso. Kaip tai galėtų nepakeisti tikinčiųjų, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, formacijos? Be to, ta pati Pauliaus ištrauka buvo visiškai pašalinta iš Valandų liturgijos, kurioje ji buvo du kartus (žr. 4 pastabą ir čia).
Pastaraisiais metais pastebėjau, kad ši ir kitos panašios spragos tampa vis labiau žinomos, tačiau visa problema nusipelno, kad apie ją būtų žinoma kur kas plačiau, kad galėtume pradėti (ar tęsti) rimtai kelti sudėtingus klausimus. Dabar šį darbą gerokai palengvins ką tik pasirodęs mokslinis šaltinis: Index Lectionum: A Comparative Table of Readings for the Ordinary and Extraordinary Forms of the Roman Rite. Šią knygą NLM apžvelgs kitame pranešime.

[7] Josephas Ratzingeris šią problemą sprendė iš esmės: „Vienas iš džiuginančių posusirinkiminio garbinimo bruožų yra tai, kad vis daugiau žmonių visapusiškai dalyvauja Eucharistijoje, priimdami Viešpaties kūną, bendraudami su Juo ir Jame su visa Dievo Bažnyčia. Tačiau ar kartais nejaučiame lengvo nerimo, matydami Komunijos ateinančią visą bendruomenę? Paulius primygtinai reikalavo, kad korintiečiai „išskirtų“ Viešpaties kūną (1 Kor 11, 29): ar tai vis dar vyksta? Kartais susidaro įspūdis, kad „komunija“ laikoma ritualo dalimi – kad ji vyksta savaime ir yra tiesiog bendruomenės tapatybės išraiška. Turime atgauti daug stipresnį suvokimą, kad Eucharistija nepraranda savo prasmės ten, kur žmonės nekomunikuoja. Eidami prie Komunijos jos „neišskirdami“, nepasiekiame to, kas vyksta Komunijoje, aukštumų; Viešpaties dovaną sumenkiname iki kasdienybės ir manipuliavimo lygio. Eucharistija nėra ritualinis valgis; tai bendra Bažnyčios malda, kurioje Viešpats meldžiasi kartu su mumis ir dovanoja mums save. Todėl ji išlieka kažkas didingo ir brangaus, išlieka tikra dovana net tada, kai negalime jos priimti. Jei tai geriau suprastume ir todėl teisingiau vertintume pačią Eucharistiją, daugelis pastoracinių problemų – pavyzdžiui, išsiskyrusiųjų ir vėl susituokusiųjų padėtis Bažnyčioje – nebebūtų tokia sunki našta" (The Feast of Faith, vert. Graham Harrison [San Francisco: Ignatius Press, 1986], 151-52).

[8] Iš knygos Sermon sur la Communion indigne, cituojama ucharistic Meditations: Extracts from the Writings and Instructions of St. John Vianney, abatas H. Convert, vert. Sr. Mary Benvenuta (Wheathampstead: Anthony Clarke Books, 1923, repr. 1964), 94-95.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    +Plebanus · 22:33 21/06/2022
    50 PSALMĖ
    Pasigailėk manęs, Dieve:
    tu didžiai gailestingas,
    gerumas tavo beribis, –
    naikinki mano kaltybę.
    Grynai nuplauk mano dėmę,
    numazgok mano kaltę!
    Aš savo kaltybę pažįstu,
    man vis akyse mana nedorybė.

    ŠV. JONO AUKSABURNIO MALDA

    Dieve, išrišk, dovanok, atleisk man mano nuodėmes, laisva valia
    ar nevalingai padarytas žodžiu, darbu ar mintimis, valingai ar
    nevalingai, sąmoningai ir nesąmoningai, viską man atleisk, nes
    geras ir žmones mylintis esi. Ir Skaisčiausios Tavo Motinos, Tavo
    dvasinių tarnų ir Dangaus Galybių ir visų per visus amžius Tau
    patikusių šventųjų maldų užtarimu leisk man be pasmerkimo
    priimti švenčiausiąjį Tavo Kūną ir Garbingąjį Kraują, sielos ir
    kūno išgydimui bei mano piktų minčių nuskaidrinimui. Nes Tavo
    yra karalystė ir galybė, ir garbė, kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia,
    dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.