Ištrauka iš knygos „Christus Vincit: Kristaus pergalė prieš amžiaus tamsą“ (Christus Vincit: Christ’s Triumph over the Darkness of the Age). Vyskupas Athanasius Schneideris kalbasi su žurnaliste Diane Montagna.
Diane Montagna: Jūsų Ekscelencija, anksčiau sakėte, kad išeitis iš dabartinės Bažnyčios krizės yra „iš naujo atrasti antgamtiškumą“ ir „suteikti antgamtiškumui pirmenybę Bažnyčios gyvenime“, atnaujinant dėmesį maldai ir Šventajai Eucharistijai. Ar dabar galime grįžti prie [Kristaus – red. past.] Realaus buvimo [Švč. Sakramente – red. past.] paslapties ir aptarti jos svarbą?
Vyskupas Athanasius Schneideris: Kai kalbame apie Eucharistiją, turime sutelkti dėmesį į liturgijos esmę, į Eucharistijos paslaptį, o tai yra Kristus – gyvasis Kristus, mūsų Įsikūnijęs Dievas, kuris savo protu, širdimi, siela ir dieviškumu yra tikrai gyvas Švenčiausiosios Eucharistijos sakramente. Tačiau šiame slėpinyje Jis yra lyg pridengtas šydu, kaip buvo pridengtas ir Jo dieviškumas, kai Jis vaikščiojo žemėje su savo tauta, mokė ją ir kalbėjosi su ja. Kadangi Jis buvo toks paprastas ir atrodė kaip paprastas žmogus – nors Jame buvo dieviškumo pilnatvė – daugelis žmonių Jo neatpažino ir atmetė – fariziejai, Rašto aiškintojai ir kiti – dėl Jo kuklios išvaizdos. Šventasis Paulius apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų sako: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.“ (Fil 2, 7).
Giliau ir radikaliau tas pats vyksta Eucharistijos slėpinyje, kuri yra Įsikūnijimo pratęsimas. Įsikūnijimas tęsiamas, nes dabar ne tik Kristaus dieviškumą gaubia jo žmogiškumas, bet ir eucharistiniai duonos ir vyno pavidalai gaubia ir Kristaus žmogiškumą, ir dieviškumą. Kristus yra pridengtas, bet Jis ir toliau lieka tas pats; Jis gyvena čia, žemėje, toje pačioje savo Įsikūnijimo tikrovėje, tik kitu būdu. Dabar tai yra sakramentinis būdas. Jo žmogiškumas Eucharistijoje jau yra pagarbintas žmogiškumas, tačiau pagarbintasis žmogiškumas yra tikras ir toks, kurį galima paliesti. Kai Jėzus prisikėlė iš numirusių, Jį buvo galima paliesti; Jis turėjo realų, bet perkeistą Kūną. Tas pats pasakytina ir apie Eucharistiją: Jo tikrasis kūnas, tikroji siela ir visa Jo dieviškumo pilnatvė yra paslėpta po mažo duonos gabalėlio pavidalu.
Tai nuolatinis iššūkis mūsų tikėjimui ir meilei. Mes raginami atnaujinti savo meilę Įsikūnijimui, nuolat praktikuodami savo tikėjimą, kai matome konsekruotąją Ostiją. Tai mūsų Įsikūnijęs Dievas: et Verbum caro factum est: et habitavit in nobis, „ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Ir dabar Jis gyvena tarp mūsų dar giliau, nuolankiau ir paslaptingiau – iš tikrųjų, taip pat realiai, kaip ir vaikščiojo žemėje, bet kitu būdu. Jis yra tikras, štai kodėl mes kalbame apie realųjį buvimą – noriu tai pabrėžti. Toks yra mūsų tikėjimas: kad po Eucharistiniu duonos ir vyno pavidalų šydu yra mūsų Viešpaties žmogiškumo ir dieviškumo pilnatvė. Tai turėtų paliesti giliausias mūsų sielos gelmes ir išprovokuoti mumyse atitinkamą sielos ir kūno nusiteikimą, nes tai yra Įsikūnijimas. Negalime apsieiti be kūniškų nuolankumo ir pagarbos ženklų, nes Jis yra esantis kūniškai; Dievas–Žmogus yra tikrai esantis. Konkretūs garbinimo, adoracijos ir pagarbos gestai yra logiška mūsų tikėjimo pasekmė.
Diane Montagna: O kai atsisakome šių gestų, tikėjimas slėpiniu susilpnėja?
Vyskupas Athanasius Schneideris: Taip. Kai sumenkiname išorinius pagarbos, šventumo ir garbinimo ženklus, ilgainiui beveik būtinai susilpnėja mūsų tikėjimas realiu mūsų Viešpaties buvimu ir Jo Įsikūnijimu. Tai susiję. Kiekvieną kartą, kai sumenksta mūsų pagarba ir suvokimas apie Kristaus buvimą Eucharistijos sakramente – realų, visavertį, esminį ir dievišką buvimą, – kartu sumenksta ir mūsų tikėjimas pačiu Įsikūnijimu. Tikėjimas Eucharistija ir tikėjimas Įsikūnijimu yra neatskiriamai susiję. Taigi tai yra nuolatinis tikėjimo Įsikūnijimu ir antgamtine realybe aktas, nes tai yra antgamtiška, nes dieviškumas yra taip arti mūsų. Eucharistijos sakramente mūsų Viešpats leidosi būti pridengtas šiais išoriniais, silpnais medžiaginiais duonos ir vyno pavidalais. Niekur visame pasaulyje, visoje pasaulio istorijoje, visoje visatoje nėra vietos, kur Dievas būtų taip arti, kur dieviškumas būtų taip arti savo kūrinių, kaip Eucharistijos slėpinyje.
Eucharistijoje išlieka tik išoriniai materijos [duonos ir vyno – red. past.] pavidalai, kurie vadinami „akcidencijomis“. Duonos ir vyno substancija virsta šventojo Kristaus Kūno ir Kraujo substancija, o per Kristaus žmogiškumą išlieka ir Kristaus dieviškumas. Įsikūnijimo metu Dievas neatskiriamai sujungė savo dieviškumą su mūsų žmogiškąja prigimtimi: abi prigimtys susijungia Sūnuje, antrajame Švenčiausiosios Trejybės Asmenyje; tai vadiname hipostatine sąjunga. Eucharistijoje ši hipostatinė sąjunga įgauna naują aspektą. Duonos ir vyno akcidencijos susiejamos su Kristaus Kūno ir Kraujo substancija ir tokiu būdu jos paslaptingai ir neišsakomai susijusios su Jo dieviškumu. Šventasis Tomas Akvinietis sako, kad Kristaus dievystė yra šiame sakramente dėl tikro bendrumo: „Kadangi dieviškumas niekada neatmetė prisiimto Kūno, ten, kur yra Kristaus Kūnas, būtinai turi būti ir dieviškumas; todėl būtina, kad dieviškumas būtų šiame sakramente kartu su Jo Kūnu. Todėl Efeso tikėjimo išpažinime (1, sk. 26) skaitome: „Mes tampame Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ne kaip priimdami paprastą kūną, ne kaip šventojo žmogaus, oriai sujungto su Žodžiu, bet kaip paties Žodžio tikrai gyvybę teikiančio kūno“ (Summa theologiae III, q. 76, a. 1, ad 1). Tridento Susirinkimas taip pat mokė: „po duonos ir vyno pavidalais yra dieviškumas dėl nuostabios hipostatinės vienybės su Jo kūnu ir siela“ (ses. 13, cap. 3).
