Józef Sebastian Pelczar (1842–1924) – vienas žymiausių lenkų dvasinių rašytojų. Liaudies švietėjas, Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos įkūrėjas, Pšemyšlio vyskupas. Paskelbtas palaimintuoju 1991 06 02, kanonizuotas 2003 05 18.
Ne visi žmonės vienodai kenčia savo kentėjimus: vieni kenčia kaip šalia Viešpaties nukryžiuotas blogasis plėšikas, t. y. jų kentėjimas yra kilęs iš jų pačių kaltės ir prisideda prie didesnės jų prapulties. Kiti kenčia kaip gerasis plėšikas, t. y. jų kančios darosi jiems atsivertimo ir atgailos priežastimi. Dar kiti kenčia panašiai į patį Išganytoją, t. y. kentėjimai sustiprina juos šventume ir padidina jų nuopelnus. Teisingai yra pasakęs šv. Augustinas, kad kentėjimas yra tartum ugnis, o Dievas – tartum auksakalys, kuris kursto tą ugnį. Todėl gerieji apsivalo joje kaip auksas, o piktieji sudega kaip šiaudai.
Apie tris kantrybės laipsnius
Yra trys kantrumo laipsniai. Pirmasis laipsnis yra tas, kad kentėjimuose nenusimintume, nekeiktume, nemurmėtume prieš Dievą, nepyktume ant artimo, trumpai tariant – neįsileistume jokios nuodėmės, bet nusižeminę atsiduotume Dievo valiai. Šis laipsnis yra įsakytas visiems. Kas kitaip kenčia, tas nusideda ir net neužsitarnauja krikščionio vardo, anot Išganytojo: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“ (Lk 14,17).
Tai nedraudžia jausti skausmą arba skųstis savo kentėjimais, jei tik tai nepriešinga Dievo valiai. Teisingai yra pastebėjęs šv. Pranciškus Salezietis, kad tikras Dievo tarnas retai tesiskundžia, o dar rečiau tetrokšta pasigailėjimo. Tie, kurie dejuoja, skundžiasi ir nori, kad jų pasigailėtų, yra panašūs į vaikus, kurie, susižeidę pirštelį, baisiai rėkia ir nurimsta tik tada, kai auklė papučia jų žaizdą arba apsimeta verkianti drauge, labai atjausdama jų sopulį. Tokios užuojautos pilnas pasaulis, bet joje visai nėra teisybės. Paprastai kiekvienas nusiskundimas turi savyje savimylos, ilgas ir baisus pasakojimas apie savo kančias ir nelaimes visuomet yra silpno būdo žymė. Be to, sako tas pats šventasis, gali pasitaikyti atvejų, kuriuose kentėjimų slėpimas ne tik nėra tobulybė, bet gali būti net nuodėmė, pvz., jei kas, tariamai nenorėdamas skųstis, nesakytų gydytojui savo ligos ir atmestų vaistus. Reikia tuo atžvilgiu protingai laikytis saiko. „Jei kartais esame per silpni, kad, sekdami Apaštalo patarimu, galėtume linksmai kęsti skausmą ir didžiuotis kryžiumi, tai kreipkimės su savo skausmais bent į rinktinius asmenis, į tuos, kurie ne tik mus myli ir yra verti mūsų pasitikėjimo, bet dar yra apdovanoti tvirta siela ir būdu. Silpnieji, perdaug jautriai dalydamiesi mūsų rūpesčiais, užuot juos sumažinę ir pasaldinę, tik labiau padidina jų kartumą. Kaip išlieta į ugnį alyva didina liepsną, taip jų per daug jautri užuojauta daro sielos skausmą didesnį ir gilesnį“.
Ar galima prašyti, kad kentėjimas nuo mūsų atsitolintų? Galima, nes juk ir Išganytojas meldėsi Getsemanės sode: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“, bet tuojau reikia pridėti: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mt 26,39). Galima taip pat nukreipti nuo savęs kentėjimus, o kartais tai yra net priedermė. Taip, pavyzdžiui, kiekvienas turi šalinti pavojus, kurie gresia šeimai, taip pat vengti pavojų savo sveikatai, jei aukštesni tikslai nereikalauja aukos.
Antras laipsnis siekia aukščiau. Čia siela ne tik neaimanuoja, ne tik priima kryžių, pasiduodama Dievo valiai, bet neša jį tvirtai ir ramiai. Dar daugiau, ji taip sutinka su Dievo valia, jog visus malonius ar nemalonius Jo sprendimus priima vienodai ir be perstojo kartoja: „Teesie Tavo valia“. Palaiminta siela, kuri taip kenčia, nes tame atsidavime ji randa saldžią linksmybę, malonią ramybę ir gausų užmokestį. Jai pritinka „Kristaus sekimo“ knygos žodžiai: „Kada pasieksi, kad nelaimės pasidarys tau saldžios ir dėl Kristaus jas pamilsi, tada būk tikras, kad esi gerame kelyje, nes atradai rojų žemėje“. Gražiai yra pasakęs ir šv. Pilypas Neris: „Šioje žemėje nėra skaistyklos, bet tiktai dangus arba pragaras. Kas gyvenimo kentėjimus noriai kenčia, tas turi dangų, kas yra nekantrus, tas turi pragarą“. Ir iš tikrųjų, kas gi kantrią sielą galės pajudinti? Ji yra panaši į dangaus skliautą, kuris visuomet yra skaistus, nors žemiau ir skrajotų debesys.
Todėl ramiai priimk savo kryžius, nes ką tau padės, jei juos atmesi? Be kryžiaus negali būti – kur tik eisi, kryžius visur seks paskui tave, nes visur pats save nusineši. Nors ir pavyktų vieno kryžiaus išvengti, prislėgs tave kitas, gal dar sunkesnis. Jei nenorėsi gera valia priimti kryžiaus, tai tau jį uždės prievarta, kaip Simonui Kirėniečiui, tuomet neturėsi jokio palengvinimo ir negausi jokio užmokesčio. Atmink, kad kryžius gerąjį plėšiką išganė, o piktąjį pasmerkė, nes tas nuo kryžiaus nužengė pragaran, ir tai, kas turėjo pabaigti jo kentėjimus, juos tik padaugino.
Pirmiausia, užuot bijojęs kryžiaus, atsiduok Dievo valiai ir būk pasirengęs viską kantriai nešti, ką jinai atsiųs – ar neturto kryžių, ar ligos, ar našlavimo, ar šmeižto, ar dvasinių bandymų. Kas seka Dievo valią, tas ne kryžių, bet kryžius jį neša, o nekantrūs priešingai – turi jį vilkti ant savo pečių ir lenktis po jo slegiančiu sunkumu. Jei tavo kryžius yra bausmė už nuodėmes, tai priimk jį tuo noriau, kad bausme taptų kartu ir atgaila. Pasilik tuomet ant kryžiaus su nužemintu gailesčiu, kaip gerasis plėšikas, kartodamas pranašo žodžius: „Štai, Viešpatie, aš pasirengęs smūgiams“.
Nesirink kryžių, nes nėra tikras tas kantrumas, kuris vienus kentėjimus priima, kitus atmeta. Čia reikia laikytis šv. Pranciškaus Saleziečio įspėjimo, duoto vienai sielai: „Mano dukra, dažnai bučiuok širdimi tą kryžių, kurį uždėjo tau Išganytojas. Nesvarstyk, ar jis yra iš brangaus ir kvepiančio medžio ar ne, nes juo labiau jis yra kryžius, juo blogesnis jo medis ir juo nemalonesnis jo kvapas“. Jei kai kurie kryžiai atrodo tau labai sunkūs, nunešk juos prie Kristaus kryžiaus ir priimk juos iš paties Išganytojo rankų, ir jie pasidarys tau lengvi. „Pažvelk į Mozės rykštę, – sako šv. Pranciškus Salezietis. – Numesta ant žemės, ji virsta žalčiu, paimta į rankas, tampa stebukladare: taip kentėjimai, žiūrint į juos paprastai, yra baisūs, bet atmenant, kad jie ateina iš Dievo valios, yra meilūs ir saldūs“.
Jei Viešpats uždės tau kryžių, padėkok Jam už jį, kaip dėkoji už palaiminimus, nes kryžius yra Dievo meilės ženklas. Todėl apkabink jį su meile ir nešk taip, kaip Viešpats Jėzus nešė savo kryžių į Kalvarijos kalną. Kada šv. Kyriakas buvo ištemptas ant pastolių ir žiauriai mušamas lazdomis, šis ištvermingas kankinys visą kankinimo laiką kartojo žodžius: „Garbė Tau, Jėzau Kristau, mano aukščiausiasis Viešpatie! Pasigailėk manęs nusidėjėlio, neverto tos malonės, kokią dabar gaunu, kentėdamas dėl Tavo vardo“. Su tokiu nusižeminimu ir dėkingumu ir tu visuomet priimk kiekvieną kryžių, visai netyrinėdamas, iš kur jis ateina ir ar jį užsitarnavai; gana to, kad tau Viešpats jį atsiuntė. Senojo Įstatymo levitai nešė taip apvyniotus indus, kad jų negalėjo matyti, o tejautė jų sunkumą: panašiai ir atsidavusi Dievo valiai siela nenori pašalinti uždangos, kuri dengia nuo jos akių Dievo sprendimus, tik viską priima su nusižeminimu.
Kada kenti, būk kaip uola, į kurią atsimuša ūždama jūra, o ne kaip menka skiedrelė, kurią mažiausia vilnis nuneša, t. y. nerodyk nuliūdusio veido ir būk ramus, kad niekas negalėtų suprasti, jog kenti. Neieškok tada užuojautos žmonėse ir nekankink tave mylinčių asmenų savo kentėjimų pasakojimais, nes versti kitus kentėti dėl to, kad mes kenčiame, yra bjauri savimeilė. Bet kita vertus saugokis, kad tas sielos tvirtumas nepakeltų tavęs puikybėn, todėl slėpk kentėjimus nuo kitų, net pats nuo savęs, t. y. nesvarstyk jų didumo.
Šv. Pranciškus Salezietis kartą buvo pas vieną ligonę, kuri tyliai ir nepaprastai kantriai kentėjo sunkiausius kentėjimus. Norėdamas išmėginti, ar ji yra laisva nuo žmonių teikiamos garbės troškimo, jis pradėjo plačiai kalbėti apie jos kantrybę ir ją girti. Į tai ana ligonė atsakė: „Mano tėve, tu nematai sukilimo, kylančio žemesnėje sielos dalyje. Iš tikrųjų, viskas ten putoja ir kunkuliuoja, ir jei Dievo malonė bei šventa Jo baimė nestiprintų manęs aukštesnėje sielos dalyje, jau seniai būčiau puolusi ir pasidavusi priešui. Tikėk manim, mano tėve, esu kaip anas pranašas, kurį angelas, laikydamas tik už vieno plauko, nunešė į Babiloną: taip ir mano kantrybė nesilaiko tvirčiau... Ne aš pati, bet Dievo malonė palaiko manyje tą ištvermę“. Šventasis vyskupas suprato, kad tos ligonės kantrybės būta ne tik didvyriškos, bet taip pat pilnos meilės ir nusižeminimo. Panašiai kentėk ir tu, tylėdamas ir nusižeminęs, neieškodamas tame nei žmonių supratimo, nei sau malonumo. Paraginimas tam tebūna pats Viešpats Jėzus, sunaikintas altoriaus paslaptyje, ir Sopulingoji Motina, stovinti po kryžiumi. Jei kentėjimai ilgai truktų, nesiduok jų nugalimas, bet būk kaip Mozės krūmas, kuris liepsnodamas nesudegė. Jei pats savaime esi labai silpnas, tai pasislėpk Išganytojo žaizdose ir sujunk savo kančias su Jo kentėjimais. Be to, žadink tikėjimo, vilties ir nusižeminimo aktus, gailestį už nuodėmes, pasidavimą Dievo valiai ir visišką atsidavimą Viešpačiui.
Trečias kantrybės laipsnis yra tas, kad priimtume kryžius ne tik kantriai ir ramiai, bet taip pat noriai ir linksmai. Siela, kuri pasiekė tokį dorybės laipsnį, džiaugiasi gavusi kryžių; kai jų neturi, trokšta gauti; kai troškimas yra karštas, ieško kryžių. Tam mus ragina pats mūsų Mokytojas Jėzus žodžiu ir pavyzdžiu. Jis juk kryžiaus troško ir pakėlė jį su džiaugsmu. Ragina mus ir šventieji: jie kryžių brangino už viską labiau. „Jei man duotų išsirinkti, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – ar būti su angelais danguje, ar su Pauliumi kalėjime, išsirinkčiau pastarąją vietą; jei galėčiau būti arba Petru, supančiotu grandinėse, arba angelu, sutraukančiu jas, tai norėčiau būti Petru, o ne angelu“. Viešpats iš dalies išpildė jo norus, nes jam buvo atimtas vyskupo sostas, jis buvo ištremtas ir patyrė daug ir didelių kentėjimų. Tačiau apie tai šitaip rašė šv. mergelei Olimpijai: „Mano širdis neapsakomai džiaugiasi kentėjimuose ir randa juose paslėptą turtą. Džiaukis su manimi ir garbink Dievą, kad Jis apdovanojo mane malone kentėti dėl Jo“.
Šventieji džiaugiasi kryžiumi. Apaštalai išeina iš tarybos linksmi, kad galėjo kentėti dėl Jėzaus. Šventas apaštalas Andriejus su džiaugsmu sveikina kryžių: „O šventas kryžiau, kuris priėmei paskutinį mano Mokytojo kvėptelėjimą, štai aš ateinu sudėti ant tavo pečių ilgos kelionės vargus ir įteikti tau savo nuopelnus ir savo amžinybę. O trokštamasis kryžiau, einu prie tavęs su linksmybe ir džiaugsmu, paimk mane iš žmonių tarpo ir atiduok mano mokytojui, kad per tave priimtų mane, kuris mane per tave atpirko“. Šv. Elzbieta, nuversta nuo sosto ir ištremta iš tėvynės, liepia giedoti „Te Deum“, kad Viešpats leido jai kentėti. Tas džiaugsmas kyla iš to, kad šventieji karštai mylėjo Viešpatį Jėzų ir todėl noriai kentėjo su Juo ir dėl Jo.
Šventieji trokšta kryžiaus. Šv. Pranciškus Asyžietis liūdi, jei diena praslinko be kentėjimų, manydamas, kad Dievas jį pamiršo. Šv. Magdalena de Pazzi trokšta geriau gyventi, nei mirti ir nueiti į dangų, kad dar ilgiau galėtų kentėti, kas danguje yra nebegalima. Šv. Pranciškus Ksaveras kentėjimuose meldžiasi: „Viešpatie, neatimk iš manęs to kryžiaus, o jei šį paimsi, duok man didesnį“. Šv. Teresė, sužinojusi iš Viešpaties, kad mūsų nuopelnai yra darbuose ir kentėjimuose, šaukia: „Viešpatie, arba kentėti, arba mirti!“ Šventasis Kryžiaus Jonas: „Viešpatie, kentėti ir būti pasmerktam!“ Panašiai kentėjimų prašė šv. Veronika Giuliani ir gavo tą nepaprastą malonę. Išganytojas apdovanojo ją savo žaizdų žymėmis ir davė jai paragauti savo kančios skausmo. Tokia kryžiaus meilės dvasia gaivino ir kankinius. Šv. Potamijonai budelis grasina, kad ją liepsiąs įmesti į pilną verdančios dervos katilą, o šventoji mergelė atsako: „Jei nusprendei nužudyti mane tokia mirtimi, tai prašau tave, padaryk man vieną malonę: nemesk manęs išsyk į katilą, bet įleisk pamažu, kad suprastum, kokia kantrybe apginkluoja mane mano Jėzus ir kaip aš noriu dėl Jo kentėti“.
Pagaliau, šventieji ieško kryžiaus kaip paslėpto turto. Kankiniai patys eina ant kryžiaus ar laužo, atgailą darantieji užsideda sau sunkius apsimarinimus, dar kiti skubiai bėga ten, kur jų laukia skausmas arba panieka. Brangioji Siela, jei tu dar toli nuo tokios kantrybės, tai prašyk Nukryžiuotąjį, kad Jis duotų tau bent kibirkštėlę savo meilės, ir meilė išmokys tave mylėti kiekvieną kryžių!
Dabar pereikim į platų kentėjimų lauką, kad pažintume, kaip kiekviename iš jų reikia elgtis.
Kantrybė mažuose nemalonumuose
Reikia kantrybės mažuose nemalonumuose, kurių kiekvieną gyvenimo dieną turime labai daug. Juose reikia net didesnės kantrybės kaip dideliuose, nes dideli yra reti ir garbingesni, o maži yra dažni ir pažeminantys. Teisingai pasakė šv. Pranciškus Salezietis, kad dažnai reikia didesnės dorybės nešti šiaudinį kryžių nei geležinį. Stenkis įgyti tą dorybę, dažnai nugalėdamas savo opumą ir savimylą ir nuolat atsimindamas, kad Dievas yra visur esantis. Jeigu tau kas pasako nemalonų žodį arba gatvėje tave pastumia, jei tarnas ne tuojau paklauso arba padaro kokį nuostolį, jei valgis netinka arba negali užmigti, jei plunksna nerašo arba neduoda ramybės musė ir t. t., nesierzink ir nepradėk tuščiai skųstis, bet prisimink, kad tą arba kitą nemalonumą prirengė tau išmėginti išmintingiausia Apvaizdos ranka. Todėl ir tuomet pasakyk nusiraminęs: „Teesie Tavo valia“.
Ypač jei patirsi kokį nemalonumą iš žmonių, ar dėl jų kaltės, ar be kaltės, nerūstauk dėl tokių jų poelgių ir neduok net jiems suprasti, kad jie tau įgriso. Jei reikia juos perspėti, daryk tai su dideliu malonumu. Šv. Dorotėjus pasakoja, kad kai vienas senas atsiskyrėlis sirgo, tai jam tarnaujantis broliukas, taisydamas pietus, vietoj medaus pripylė į valgį aliejaus. Senelis pastebėjo apsirikimą, tačiau ne tik nepasiskundė, bet regimai gardžiai suvalgė nors ir gana bjaurų valgį. Reikia, kad panašiais atvejais ir tu sulaikytum pykčio išsiveržimą, taip pat ir tada, kai kas nors trukdo tau miegą arba darbą, kai elgeta įkyriai prašo išmaldos, kai turi reikalą su nuobodžiu ir pikčiurna draugu arba kai šeimynoje yra koks nors įkyrus ir nepakenčiamas narys.
Jei dėl neturto, kelionės arba kokios kitos priežasties turi kentėti badą ir troškulį, būti be miego ir t. t., nenustok ramybės nei geros nuotaikos, kuri panašiais atvejais yra labai reikalinga. Todėl, kad lengviau galėtum susivaldyti, nebūk kokių nors patogumų arba įpročių kalinys, bet lavinkis apsimarinimais ir grūdinkis iš anksto.
Taip pat, jei kokios nors metų dalies oras tau nepatinka, nenustok kantrybės ir nesakyk susierzinęs: „Ak! Koks bjaurus oras!“ – nes visoks oras eina iš Dievo ir visi sutvėrimai yra Dievo tarnai. Pakilk mintimis prie švenčiausiosios Dievo valios, kuriai taip patiko, kad savo labui tai kentėtum ir garbintum Dievą, šaukdamas visus kūrinius: „Garbinkite lietūs ir rasa Viešpatį... Garbinkite visi Dievo vėjai Viešpatį... Garbinkite šalčiai ir karščiai Viešpatį ir skelbkite Jo garbę bei aukštinkite Jį per amžius“ (šv. Augustinas). Šv. Pranciškus Bordža kaitrą, šaltį, sniegą, audrą, badą, troškulį laikė Dievo tarnais ir savo bičiuliais, kurie padeda jam nugalėti piktus polinkius. Taip pat nebuvo jam didesnio džiaugsmo, kaip būti lauke per audrą ir lietų, arba kai po dienos kelionės turėdavo miegoti ant saujos žabų po atviru dangumi. Jei paklausi, kas jį privedė prie tokio aukšto gyvenimo supratimo, tai atsakysiu: nusižeminimas ir sutikimas su Dievo valia. Kartą jį gatvėje sutiko senas draugas ir, matydamas jį menku drabužiu apsitaisiusį ir be karališkų palydovų, nustebęs sušuko: „Kaip gi tai, Bordža, eini basas ir be draugų? Kas tau patarnauja toje bjaurioje kelionėje? Kas taiso pietus ir nakvynę?“ – „Tuo visu jau pasirūpinta taip, kad visur randu puikiausius valgius ir šaunias nakvynes“. „O kas gi tuo rūpinasi?“ – „Mano dvariškiai“. „Kur jie yra?“ – „Nusiunčiau juos pirm savęs“. „Kas jie tokie?“ – „Tuojau paaiškinsiu. Kiekvieną rytą vos tik savo širdį pakeliu prie Dievo, pareiškiu šitokį norą: visus nemalonumus, vargus ir kentėjimus, kuriuos šiandien Dievas man siųs, priimsiu noriai, kaip bausmę už nuodėmes, būdamas įsitikinęs, kad esu vertas dar didesnių. Tas noras yra mano dvariškis, kuris eina pirma manęs ir taip rūpestingai visa pataiso, jog aš visur esu geriau priimamas, negu esu užsitarnavęs“. – Gaivink ir tu savyje panašias mintis ir visus nemalonumus priiminėk kaip bausmę už savo nuodėmes, jungdamasis su Jėzaus Širdimi. Meilingasis Viešpats kiekvieną tavo nugalėjimą liepia užrašyti į gyvenimo knygas. Teisingai pasakė šv. Pranciškus Salezietis: „Gerai žinau, kad maži nemalonumai dėl jų daugumo ir dažnumo yra nepalyginamai įkyresni už didelius, ir kad namuose pasitaikantys yra nemalonesni už svetimus. Bet ir tai žinau, kad jų nugalėjimas yra dažnai malonesnis Dievui už daugelį kitų nugalėjimų, kurie pasaulio akyse atrodo dideliu nuopelnu“.
Kantrybė nusivylimuose
Reikia kantrybės nusivylimuose. Nerasim nė vieno, kuris pats nebūtų jų patyręs, nes žmogaus gyvenimas yra vilties ir nusivylimų seka. Nepasitenkindami tikrove, dažnai sau vaizduojamės aukso sapnus, po kurių paprastai seka skaudus nubudimas. Tai trūksta mums jėgų savo planams įvykdyti, tai vėl žmonės mus apgauna arba aplinkybės yra mums priešingos – žodžiu, nuolatiniai nusivylimai. Tada reikia jėgų, kad neišsiveržtų dejavimo balsas, arba kad nepultume dvasia. Tų jėgų mums duoda kantrybė. Šventieji nejaučia nusivylimo kartybės, nes neturi tuščių troškimų ir, be to, visuomet sutinka su Dievo valia. Dar daugiau, šv. Vaclovas, nuverstas nuo sosto ir įmestas kalėjiman, su džiaugsmu sako: „Niekada man nebuvo taip gera, kaip dabar“. Šventasis karalius Liudvikas, pralaimėjęs mūšį ir patekęs į saracėnų nelaisvę, kalba taip pat ramiai savo maldas, kaip kalbėjo prieš mūšį. Ar nori turėti tokią ramybę? Trokšk tik to, ko Dievas trokšta, visus savo norus, visas viltis pavesk Dievo valiai ir nieko nenutark be šito aiškaus arba slapto priedo: jei Viešpats Dievas leis. Čia atsimink, kad Dievas yra tavo Viešpats, o Jo valia yra tavo gyvenimo taisyklė. Todėl „pridera, kad tu Dievo valią vykdytum, o ne Dievas vykdytų tavo valią“ (šv. Augustinas). Puodžius gali sugadinti indą, kurį padarė, jei jis jam nepatinka. Juo labiau gali Viešpats sunaikinti tavo sumanymus ir planus, jei jie neatitinka Jo šventosios valios. Todėl, užuot dejavęs nusivylimuose, sakyk su atsidavimu ir nusižeminimu: „Teesie Tavo valia“. Ypač kai tave apleidžia ir apvilia žmonės, kai už tavo geradarybes tau moka bjauriausiu nedėkingumu, sakyk ramiai: „Teesie Tavo valia“, o už tuos žmones: „Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.
Pavyzdys mums yra pats švenčiausiasis Mokytojas ir ištikimieji Jo tarnai. Štai Elzbieta, Vengrijos karalaitė, išvaryta nedoro svainio iš savo rūmų, apsigyvena su mažais vaikeliais ankštoj ir negražioj pirkelėj, kęsdama badą ir šaltį. Be to, tie patys, kuriems prieš valandėlę ji teikdavo gausių geradarybių, tyčiojosi iš jos. Viena moteriškė, kuri daugiausia buvo gavusi malonių, sutikusi karalaitę siauroje gatvėje, net pastumia ir pargriauna ją purvynan. Koks skaudus tai nusivylimas! Tačiau šventoji Elzbieta iškentėjo visa tai su džiaugsmu, garbindama Viešpatį Dievą. Apie panašų didvyrišką poelgį skaitome kankinių istorijoje. Imperatoriaus Julijono Atsimetėlio laikais italų miestelyje Imolėje gyveno dievobaimingas vyras Kasijonas, kuris labai uoliai mokė to miestelio vaikus. Įvykus persekiojimui, Kasijonas buvo sugautas ir pastatytas prieš stabmeldį teisėją, o kadangi jis nenorėjo išsižadėti tikėjimo, buvo pasmerktas bjauriausiai mirti, kaip tik buvo galima sugalvoti. Pagonys surinko vaikus, apsiginklavusius žirklėmis, peiliukais, adatomis ir kitais aštriais įrankiais, ir atidavė Kasijoną į jų rankas. Tas baisus būrys metėsi ant savo mokytojo – vieni badė jam kojas, kiti, aukštesni, siekė nugaros ir šonų; kai parpuldavo žemėn, tuomet badė jam į akis, ausis, kaklą, krūtinę ir galvą. „Mokei mus rašyti, – šaukė jie tyčiodamiesi, – „dabar rašome ant tavo odos. Juk mums liepei nė valandėlės nedykinėti, todėl negaištame laiko ir be perstojimo rašome ant tavo odos“. Kitas vėl šaukė: „Mokytojau, jau ant tavęs didelį puslapį prirašiau, peržiūrėk jį, ar kartais nėra kokių klaidų; o jei kur trūksta kokio žodžio, arba kablelio ar taško, tai dar pridėsiu“. Dar kitas, įkibęs į jį ir darydamas jam įvairias kančias gnaibymu ar badymu, sakė tariamai mandagiai: „Šiandien, mokytojau, neprašome tavęs padaryti pertraukos, nes ši pamoka, kurią tau duodame, yra mums maloniausia pramoga“. Tokiu būdu tos mažos baidyklės, kurių žiaurumas viršijo jų amžių ir jėgas, kankino šventąjį labai ilgai, o jis, ištroškęs kentėti ir mirti dėl Kristaus, meldėsi už juos ir kalbėjo su jais kuo maloniausiai, kol jo dvasia nuėjo dangun.
Didesnės reikia kantrybės, kai nedėkingumas ir persekiojimas eina iš šeimos narių arba iš to žmogaus, kuriam esi padaręs daug gera. Tuomet reikia prisiminti Išganytoją, Judo išduotą, ir anuos kankinius, kuriuos kartais jų pačių tėvai išduodavo mirti. Dar sunkesnis yra skausmas, jei, pažindami kieno nors darbus ir dorybes, ne tik lygūs ir žemesni, bet taip pat ir vyresni, užuot padėję, visokiais būdais trukdo veikimą. Tą skausmą patyrė šv. Kryžiaus Jonas, kai norėjo pertvarkyti savo ordino vienuolynus Ispanijoje. Buvo prieita prie to, jog jo paties broliai vienuoliai sumušė jį ir uždarė tamsiame kambaryje. Bet šventasis vis tiek nenusigando ir nesidavė atstumiamas nuo pradėto darbo, o priešininkams dovanojo. Taip ir tau pritiktų daryti panašiuose atsitikimuose.
Jei Dievas neleistų tau įvykdyti tavo gerų troškimų arba sunaikintų kokį gerą darbą, nusižeminęs pagarbink Dievo valią, nes gal Viešpats nori ne tavo darbo, o tik troškimo. Gal Dievas nori tave pavartoti kitam darbui arba, pagaliau, bando tavo pasitikėjimą? Šv. Romualdas troško važiuoti į Panoniją skelbti krikščionybės tarp pagonių, bet kiek kartų norėjo tą sprendimą įvykdyti, visuomet sunkiai susirgdavo. Šv. Kamilas tris kartus stojo į vienuolyną ir tiek pat kartų turėjo jį mesti, nes Dievas jam skyrė kitus kelius. Šv. Juozapas Kalasantas turėjo žiūrėti į visišką savo įsteigtojo vienuolyno išnaikinimą, tačiau nenustojo pasitikėjimo ir ramumo, ir staiga tas vienuolynas atgijo.
Pagaliau, kai Viešpats Dievas neišklauso tavo maldos, užuot nuliūdęs arba šaukęs Dievą savo teisman, visų pirma giliai nusižemink. Prisimink, kiek kartų atmetei Dievą, kai beldė į tavo širdies duris, ir kiek kartų atstūmei elgetas, kai beldė į tavo namų duris; todėl teisinga, kad ir tu kartais apsivili. Nemanyk, kad Dievas nori tau keršyti, nes Jis, būdamas geras Tėvas, jei atsako, tai vien tik dėl tavo labo, kurio Jo meilė visuomet tau trokšta. Todėl teneįgrysta tau malda, bet melskis su dar didesne viltimi, nes Dievas tikrai tavęs išklausys – jei ne tuojau, tai vėliau, jei neduos tos malonės, kurios prašei, duos kitą reikalingesnę, jei neduos tau, duos kitiems. Nenustatinėk Viešpačiui išklausymo laiko arba dovanų saiko, bet pavesk Jo valiai savo maldos sėkmingumą, prašydamas, kad tik tai duotų, ką matys esant naudinga tavo išganymui. Melsk net, kad tavo maldos neišklausytų, jei prašytum daikto, nesutinkančio su Jo valia, nes tada išklausymas būtų tau bausmė. Ar tave Viešpats išklausys, ar ne, elkis kaip tas geras vaikas, kuris, kiek tik kartų ko nors motinos prašo, visuomet bučiuoja jai ranką, neatsižvelgdamas į tai, ar gaus ko prašo, ar ne.
Kantrybė neturte
Reikia būti kantriems trūkumuose ir neturte. Kai spaudžia badas ar šiaip koks vargas, iš lūpų norėtų išsiveržti žodžiai: „Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Tačiau tikras krikščionis ne tik nedejuoja, bet, priešingai, garbina Dievą neturte, nes, nors šis yra bjaurus ir žeminantis žmonių akyse, tačiau yra malonus ir garbingas Kristuje. Senovėje jis buvo negarbingas ir baisus, bet, kai Dievo Sūnus prisiėmė neturto apsiaustą, išaukštino jį, suteikdamas jam dangišką gražumą, todėl dabar neturtas jau yra pagarbos ir meilės ženklas. Šv. Pranciškus Asyžietis susiriša su neturtu kaip su savo sužieduotine; šv. Ignotas liepia gerbti neturtą, kaip vertą pagarbos motiną. Tūkstančiai krikščionių meta savo turtus, net sostus, kad laisva valia taptų neturtėliais. Ir nieko nuostabaus, nes, pagal aukščiausiosios Tiesos žodžius, neturtas dvasioje yra palaiminimas. Jis teikia sielai tikrą turtą, nes „ko gi neturi neturtėlis, jei turi Dievą, ir ką gi turi turtuolis, jei neturi Dievo?“ Jis teikia sielai ramybę ir laisvę, atpalaiduodamas ją nuo prisirišimo prie šio pasaulio turtų. Jis apsaugo nuo daugelio nusidėjimų, o turtai, priešingai, daugeliui yra „piktosios dvasios pinklės“. Jis yra daugelio dorybių motina ir auklėtojas. Neturtingus dvasia galima lyginti su tais kalnais, kurie iš viršaus yra negražūs ir pliki, o viduje slepia auksą ir brangius akmenis. Jis padeda tobulintis, nes pašalina daugelį kliūčių, trukdančių sielą kilti prie Dievo. „Neturtingas dvasia panašus į palmę, kuri žemai turi maža šakų ir todėl juo labiau auga į viršų“ (šv. Efremas). Jis palengvina sielos išganymą, nes atpalaiduoja ją nuo nereikalingų sumanymų, todėl ji gali lengviau ir greičiau eiti dorybių keliu. „Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų yra dangaus karalystė“ (Mt. 5, 3). Jei neturtas gali būti toks naudingas, tai ar skųsies, jei Viešpats tave juo apdovanojo arba apdovanos?
Tačiau retai kur sutiksi žmogų, kuris nesiskųstų savo neturtu, o dar rečiau tokį, kurį neturtas patobulintų. Priešingai, daugeliui jis yra suklupimo akmuo ir daugelio puolimų šaltinis, kaip sako Šv. Raštas: „Daugelis prasikalsta dėl neturto“ (Sir 27,1). Todėl teisingai daugeliui krikščionių pataria šv. Augustinas melsti, kad Dievas neduotų jiems nei didelio neturto, nei didelių turtų. Kaip gi turi elgtis, kad neturtas taptų tau palaiminimu?
Visų pirma, atmink, kad neturtas ir perteklius kyla iš Dievo. Todėl, ką tik tau Dievas davė, ar daug ar maža, priimk tai su dėkinga ir nuolankia širdimi. Jei davė daug, dalinkis su elgetomis, nes jie yra „dangaus vartų sargai“, ir tu turi papirkti juos, kad tave ten įleistų. Jei maža davė, pasitenkink ir tuo, nes „geresnis yra truputis su Viešpaties baime, negu dideli turtai, bet nepatenkinantys“. Ne tam atėjai pasaulin, kad krautum sau turtus, kuriuos mirtis anksčiau ar vėliau iš tavęs atims, bet vien tik tam, kad garbintum Dievą ir išganytum savo sielą. „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį, – sako Apaštalas, – ir nieko neišsinešime“ (1 Tim 6,7). Dirbk gerai ir noriai ne dėl to, kad būtum turtingas, bet todėl, kad tokia yra Dievo valia. Be to, prašyk duonos su vaikišku pasitikėjimu: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Jei žemiškojo tėvo širdį sujudina alkano vaiko prašymas, tai ar dangiškasis Tėvas liks nepajudintas tavo prašymais? Ar Tas, kuris aprengia lauko lelijas, kuris peni dangaus paukščius, pamirštų žmogų? Jeigu Dievas ne tuojau suteiks duonos arba šykščiai teduos, nemurmėk, nes Jis tave bando. Jei lieps tau visą gyvenimą būti vargšu, nusižeminęs pasiduok Jo valiai, nes, kaip motina draudžia vaikui per daug valgyti, nors ir labai jį myli, taip Dievas todėl neduoda tau turtų, kad jie galėtų tau pakenkti. Kad tuomet neaimanuotum, semkis stiprybės iš Išganytojo pavyzdžio. Štai Jis, dangaus ir žemės Sutvėrėjas ir Viešpats, gimsta iš neturtingos Mergelės menkame tvartelyje, dirba prie varstoto, neturi kur galvos priglausti, gyvena iš išmaldos, miršta apnuogintas ant kryžiaus ir ilsis svetimame kape. Tikrai neturtingas savo gimime, dar neturtingesnis gyvenime ir visų neturtingiausias ant kryžiaus. Palygink tik savo neturtą su Dievo Sūnaus neturtu, ir išnyks dejavimai iš tavo lūpų.
Negana to, stenkis pamėgti neturtą, kaip Jėzaus – neturtingųjų Mokytojo ir Tėvo – labai brangų atminimą. Todėl svarstyk, koks laukia užmokestis už neturtą, turėdamas prieš akis Evangelijos Lozorių. Pirmiau jis gulėjo didžiausiam varge ir skurde prie turtuolio vartų, o dabar matome jį Abraomo prieglobstyje; pirmiau jo žaizdas laižė šunes, o dabar jį laiko apsupę angelai; pirmiau buvo neturtingas, o dabar skęsta turtuose; pirmiau kentėjo badą, o dabar turi visko gausiai; pirmiau turėjo kariauti, o dabar turi pergalės vainiką. Toks užmokestis laukia ir tavęs, kai pabaigsi trumpą kelionę. Tad ar neturėtum džiaugtis, kad Viešpats veda tave Lozoriaus, o ne turtuolio keliu? Karštai mylėk savo Išganytoją, nes meilė padarys tave panašų į Jį, t. y. neturtingą dvasia. Pagaliau, žiūrėk į šventuosius. Šv. Germanai, piemenei, negailestinga pamotė teduodavo visai dienai kąsnelį sausos duonos, o nakvynei, kai ji sugrįždavo iš lauko namo, paskyrė seną, apleistą tvartelį. Kiek kartų sušlapusi nuo lietaus ir sušalusi nuo šalčio vargšė piemenė grįždavo vėlų vakarą su banda ir, negalėdama pasirodyti troboje, eidavo nakvoti į drėgną savo urvą, kuriame jos patalas būva mažutė saujelė supuvusių šiaudų. Taip ji praleido visą savo gyvenimą, nesiskųsdama savo varginga padėtimi, nes karštai mylėjo Viešpatį Jėzų.
Iš: Vysk. J. Pelčaras, Kantrybė, vertė J. Matulevičius, Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 666, Kaunas, Šviesa, 1936. Kalba taisyta.
