Vienas iš mano pomėgių yra kolekcionuoti ir skaityti populiarius žurnalus, išleistus maždaug 1875-1910 m. Turiu maždaug penkiolikos metų „The Century“, mano mėgstamiausią, dar penkis ar šešis metus „Scribner's“, penkis ar šešis „Harper's“ ir šį bei tą iš kelių kitų. Kad ir kur juos vartau, man daro įspūdį avantiūrizmas žmonių, kurie nesinaudojo mūsų aukštųjų technologijų sveikatos apsauga, neturėjo iki dantų ginkluotų policijos pajėgų ir kurie vis dėlto dažnai įsitraukdavo į veiklą, reikalaujančią drąsos, o dažnai ir didelių fizinių sunkumų bei ištvermės.
Štai keletas pavyzdžių: Johnas Muiras viename iš žurnalų pasakoja, kaip stovyklaujantis šuo Stickeenas padėjo jam per rūką rasti kelią atgal nuo kelių mylių ilgio adatos formos ledyno atšakos, kurią riboja tūkstančio pėdų gylio bedugnė; skaitau, kaip darbininkai po žeme kasa, sprogdina ir kala dvidešimties mylių ilgio vamzdį, kuriuo vanduo iš Krotono užtvankos bus tiekiamas į Niujorką; lygumų indėnai švenčia ritualinį „Saulės šokį“, kurį jaunuolis turi pereiti, kentėdamas ilgai trunkantį skausmą ir netekdamas daug kraujo, kad būtų priimtas tarp drąsuolių; vaikai žaidžia visą naktį po to, kai sniego audra Niujorką pavertė žiemos šalčio vieta; trylikametis Džonas Džozefas Džefersonas devynerius metus dirba aktoriumi, kad padėtų išlaikyti šeimą po tėvo mirties; Herbertas Huveris su žmona Lou Henri Huver, abu kalnakasybos inžinieriai ir abu pacifistai, per Bokserių sukilimą Tientsine šautuvais gina savo stovyklą nuo sukilėlių; ir taip toliau ir be galo.
Kongas, Antarktida, garo mašinos, oro balionai, geležinkeliai, žvejyba prie Didžiųjų krantų, plaukiojimas atviroje jūroje, kelionės į svetimus kraštus, didžiųjų medžiojamųjų gyvūnų medžioklė, taip pat proto ir sielos nuotykiai; mokslininkas, aprašantis Krabo ūką, šalia teologo, kruopščiai ir be baimės griaunančio Herberto Spencerio materializmą.
Tomas Akvinietis sako, kad drąsa yra būtina norint praktikuoti visas dorybes. Galite žinoti, kaip teisinga ar protinga elgtis, bet be drąsos to nepadarysite arba padarysite tik tada, kai rizikuosite labai nedaug, tikriausiai todėl, kad situacija nėra kritinė. Kiekvienas gali įeiti į namus, kurie nedega. Kiekvienas gali sakyti tiesą, kai žino, kad visi aplinkiniai jį už tai pagirs. Čia nekalbu apie žmones, kuriems patinka sakyti tiesą nepatogiose situacijose, nes jie žino, kad tai įskaudins ar įžeis kitus; tai yra iškreipta drąsos rūšis, ir kalbantysis nerizikuoja niekuo, ką jis vertina.
Troškimas visų pirma būti saugiam ir užtikrintam negali būti suderinamas su krikščioniškuoju gyvenimu. Jėzus duoda išganymą, o ne apsimestinį saugumą. Būtent pasitikėjimas Dievu yra tai, ko mus moko šv. Paulius, o ne asmeninis saugumas. Puolusiame pasaulyje meilė negali būti kitokia. „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, turi ją prarasti“, – sako Jėzus. Jis liepia mums leistis į gilius vandenis, o ne irkluoti apie krantą. Jis įsako savo žmonėms „eiti ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones“. Jis išsiunčia septyniasdešimt du iš jų į misiją neturint nieko. Pirklys, ieškantis gražių perlų, parduoda viską, ką turi, kad gautų brangiausią perlą.
Tą patį sakė ir krikščionių poetai. „Kas renkasi mane, turi atiduoti ir rizikuoti viskuo, ką turi“, – rašoma Šekspyro „Venecijos pirklyje“ ant švininės skrynios, kurią pasirenka išmintingasis sužadėtinis Basanijus, norėdamas laimėti Portijos ranką. Miltono Adomas turi vilioti Ievą, iš tiesų turi bėgti paskui ją, šaukdamas: „Dalimi savo sielos aš ieškau tavęs, o tu reikalauk / kitos mano pusės.“ Spenserio personažas Amoretti atsisako visko, ypač to, kas jo meilėje dar liko egoistiška, ir tada jo mylimoji atsako tuo pačiu. 67 sonete, esančiame prieš pat didįjį sonetą, kuriuo švenčiamos Velykos, ir atkartojančiame 42 psalmės žodžius: „Kaip elnias ilgisi tekančių upelių“, mylimoji pristatoma kaip elnias, norintis būti surištas visiems laikams:
Ji žiūri į mane švelnesniu žvilgsniu,
nesistengė skristi, bet be baimės vis tiek liko:
Kol aš ją paėmiau į rankas, bet ji dar drebėjo,
Ir savo gera valia ją tvirtai surišau.
Keistas dalykas, man atrodė, matyti tokį laukinį žvėrį,
taip gerai laimėtą, savo valia suviliotą.
„La Vita Nuova“ romane didinga figūra Dantės sapne, vaizduojanti Meilę, lotyniškai jam sako: „Ego dominus tuus“ – „Aš esu tavo Viešpats“. Tai reiškia, kad jo gyvenime niekas negali likti taip pat; jis turi palikti bendrą minią; atsidavimas Meilei reikalauja visko.
Juk meilė nėra saugi. Kaip ji gali tokia būti? Dievas mums taip pat nežadėjo nuobodaus žemiško gyvenimo be nuotykių, Jis nežadėjo nereikšmingų smulkmenų, apmuštos kameros, žaidimų kambario su minkštais žaislais. Prisiminkime didvyrius, kurie mylėjo Dievą labiau nei savo gyvenimą ir kurie toje meilėje rado gyvenimą. Mozė įkopia į baisųjį kalną, vienas, ir jis ten būna taip ilgai, kad apačioje esantys žmonės mano, jog jis mirė. Elijas turi pasitraukti į Horebo kalną nuo jį persekiojančios Jezabelės, kuri siekia jo gyvybės. Jėzus klausia Petro, ar jis Jį myli, ir kai Petras tris kartus atsako, kad Jį myli, taip pakeisdamas trigubą išsižadėjimą tą naktį, kai Jėzus buvo pasmerktas, Viešpats išpranašauja, kokia mirtimi mirs Petras: jis bus nukryžiuotas. Kankiniai išryškėja kiekvienos dienos kalvėje.
Nenorėkime Jėzaus sumenkinti iki pseudomylėtojo, malonaus nereiklaus vaikinuko ar mielo šypsenėlės veiduko danguje. Johnas Donne'as šaukiasi Dievo, kad jis taranu sudaužytų jo širdį, nes tik toks taranas gali pralaužti priešui atiduotos širdies sienas. „Brangiai tave myliu ir norėčiau, kad mane mylėtum, - sako jis, - bet esu susižadėjęs su tavo priešu.“
Jei atvira širdimi ir protu grįžtume prie senųjų giesmynų, pamokslų knygų ir populiarių straipsnių apie krikščionių tikėjimą, mus nustebintų kvietimas į krikščionišką drąsą. YMCA judėjimas buvo begėdiškai jo įkvėptas. Misionieriai vis dar vykdavo į priešiškus kraštus (įskaitant kai kurias Jungtinių Valstijų dalis), rizikuodami savo gyvybe. Tėvas Damijonas de Veusteris į Havajus pateko pasislėpęs laive. Tačiau kiek nedaug mūsų laikų katalikų nors kartą gyvenime yra giedoję tokius žodžius kaip šie:
Atsikelkite, Dievo vyrai,
Bažnyčia jūsų laukia,
Jos jėgos nepakaks užduočiai atlikti;
Kelkitės ir padarykite ją didingą!
Susidurti su tuo – tai tarsi pamatyti pagrindinę spalvą, kurios kažkodėl trūko jūsų paletėje, tarkime, raudoną. Įsivaizduokite pasaulį ir moralinį gyvenimą, kuriame nėra raudonos spalvos, t. y. drąsos širdies, o tik mėlyna, geltona ir (mano mėgstamiausia spalva) žalia, visi jų atspalviai ir deriniai, sumišę su balta, pilka ir juoda, bet nėra raudonos spalvos.
Sakysite, tai būtų nerealu. Būtent.
