Evangelijos pagal Matą 16 skyriuje taip rašoma apie Petro padarytą nuodėmę: „Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16, 22) Ir tai yra popiežių nuodėmių, daromų Mišių atžvilgiu, archetipas.
Atkreipkite dėmesį, kad Petro „priekaištas“ yra paremtas Kryžiaus vengimu. Mišios yra Kryžiaus aukos pakartojimas; todėl tokia Petro laikysena, jeigu ją perkeltume į Šventosios Dvasios epochą, t. y. epochą, besitęsiančią nuo Sekminių iki Antrojo atėjimo, pasireikštų tuomet, jeigu kuris nors jo įpėdinis kada nors mėgintų priešintis reikalavimams – moraliniams, asketiniams, doktrininiams, estetiniams – kuriuos mums kelia sakramentinė auka; jei mėgintų priešintis neigiamų ir sunkių dalykų naštai, kurią reikia prisiimti mūsų pačių labui ir kurią ignoruodami arba prieštaraudami patys sau kenktume.
Evangelistas tęsia: „O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ (Mt 16, 23)
Kaip pažymi Roberto de Mattei:
„Popiežiaus neklystamumas jokiu būdu nereiškia, kad jis turi neribotą ir savavališką valdžią valdymo ir mokymo klausimais. Neklystamumo dogma, apibrėždama aukščiausią neklystamumo privilegiją, nustato ir aiškias ribas, reiškiančias, kad yra įmanoma ir popiežiaus neištikimybė, klaida bei išdavystė. Priešingu atveju maldose už aukščiausiąjį pontifiką nebūtų prasmės melstis non tradat eum in animam inimicorum eius [kad jis nebūtų atiduotas į savo priešų rankas]. Jei būtų neįmanoma, kad popiežius pereitų į priešų stovyklą, nereikėtų melstis, kad taip neatsitiktų. Petro išdavystė yra pavyzdys galimos neištikimybės, kuri istorijos eigoje grėsė visiems popiežiams ir grės iki laikų pabaigos. Popiežius, net būdamas aukščiausia valdžia žemėje, visada gali pasirinkti tiek herojišką ištikimybę savo mandatui, tiek apostazės bedugnę.“ (Love for the Papacy and Filial Resistance to the Pope in the History of the Church, p. 84)
Žodis „šėtonas“ reiškia priešininką arba kaltintoją. Savo pasipriešinimu Kalvarijai Petras save padaro priešininku to, ką Kristus atėjo daryti ir kentėti. Petro įpėdinis taip pat gali tapti priešininku to, ką Kristus ir toliau daro, pirmiausia per savo Kančios Sakramento, Švenčiausiosios Eucharistijos, paslaptį, įtvirtintą Mišių apeigose. Petras kaltina Kristų, kad šis tam tikra prasme „nueina per toli“ – leidžia, kad su Juo atsitiktų tai, kas Jam nedera, arba tai, kas iš mokinių pareikalautų per daug tikėjimo ar pastangų.
Liturgija savo pilnoje Antikos-Viduramžių-Tridento raidoje ritualine forma įgyvendina nukryžiuoto ir pašlovinto Kristaus karališkumą ir, norėdama įtvirtinti Jo viešpatavimą mums, daug iš mūsų reikalauja: turime išsižadėti savęs, atsiklaupti ant kelių ir melstis, vienydamiesi su kunigu, kuris už mus aukoja auką. Esame gundomi priešintis šiai bažnytinės savidisciplinos formai, atstumti jos reikalavimus. Kitaip tariant, esame gundomi tapti mažais „šėtonais“, kliūtimis Viešpaties misijai tarp mūsų, nes labiau mėgstame žmogiškus, o ne dieviškus dalykus.
Kas yra tie žmogiški dalykai, kuriais mėgaujamės?
„Tu mėgsti ne tai, kas iš Dievo“ – Jo liturginę Apvaizdą, Šventąją Dvasią, vedančią mus į tiesos pilnatvę mūsų garbinime ir doktrinoje, – „bet tai, kas iš žmonių“: aggiornamento, „grįžimą prie šaknų“, Nouvelle théologie, „išdrįskime tikėtis“ ir t. t. Tai įvairūs pasiteisinimai, kuriais galima išbraukti ir palaidoti ištisas mūsų krikščioniškosios tradicijos dalis, kad rastume patogesnę nišą savo modernybei, maloniai apipavidalintai pasirinktinai antikvarinėmis puošmenomis.
Kalbant tiesmukiškiau, atrodo, kad lengvumas ir patogumas yra pagrindinės liturginės reformos duotybės. Kodėl? Nes apeigos buvo pabrėžtinai suprojektuotos būti:
- lengvai suprantamos (todėl liaudies kalba, visuomet kalbama garsiai, kunigui stovint veidu į žmones),
- lengvesnės laikysenos (taigi mažiau klūpėjimo ir mažiau pokyčių per liturginius metus),
- tiesiog trumpesnės (todėl mažiau maldų ir jos trumpesnės, daugėja ekstraordinarinių tarnautojų, kad būtų galima greičiau priimti Komuniją),
- su mažiau sudėtingų, t. y. keblių ar griežtų, Šventojo Rašto ištraukų (todėl iš lektorijaus ir brevijoriaus pašalinta daug sudėtingesnių Biblijos eilučių),
- tokiomis, kurioms pasiruošti reikia trumpesnio pasninko (viena valanda [prieš Komuniją] vietoj trijų valandų arba nuo vidurnakčio),
- su familiaresniais ir pasaulietiškesniais muzikos stiliais, mažiau priklausomais nuo muzikantų pasirengimo lygio.
Palyginus su tradicinėmis apeigomis:
- nebepabrėžiamas Mišių, kaip Dievui permaldauti skirtos aukos, apibrėžimas ir vyrauja svetingos broliškos puotas aspektas;
- oracijos keičiamos taip, kad būtų pašalinti arba sumenkinti tradiciniai tikėjimo aspektai: „atsiribojimas nuo žemiškųjų gėrybių ir amžinybės ilgesys; kova su erezija ir schizma; netikinčiųjų atsivertimas; būtinybė grįžti į Katalikų Bažnyčią ir priimti neiškraipytą tiesą; nuopelnai, stebuklai, šventųjų apsireiškimai; Dievo rūstybė prieš nuodėmę ir amžinojo pasmerkimo galimybė“ (ši citata iš Michaelo Fiedrowicz‘iaus);
- „atstumas“ tarp kunigo ir žmonių – pabrėžiant Kristų kaip vienintelį tarpininką tarp Dievo ir žmogaus – panaikinamas arba reliatyvizuojamas naudojant vietinę kalbą, kunigui aukojant Mišias versus populum ir t. t.;
- naujasis apeigynas tarsi laiko mus už rankos, pateikdamas mums atsakymus ir veiksmus, skatindamas dvasinį infantilizmą ir neleisdamas natūraliai vystytis vidiniam gyvenimui, palaikomam pamaldumo;
- naujasis apeigynas yra daug mažiau reiklus kunigui apeigų sudėtingumo ir rubrikų specifiškumo požiūriu.
Tai tik keletas iš daugelio būdų, kuriais reformuotos apeigos atitinka mūsų puolusios žmogiškosios prigimties polinkius: nemėgti disciplinos, pastangų, atidumo, savęs išsižadėjimo, meditacijos ir paklusnumo nustatytoms formoms, nors krikščioniškoji žmogiškoji prigimtis linksta būtent į šiuos dalykus, kaip protingas ligonis pritaria tinkamiems vaistams nuo savo būklės.
Kodėl visa tai sugriuvo?
Šiandienos skeptikai greitai suformuluos prieštaravimą. Jūs giriate tradicinę Bažnyčios discipliną, bet pasakykite man: kodėl visa struktūra taip greitai sugriuvo 7-ajame dešimtmetyje ir vėliau? Be abejo (sakys skeptikai), turėjo būti kažkas negerai su tuo, kas buvo anksčiau – koks nors lemtingas trūkumas ar sistemos silpnumas. Tai buvo kortų namelis, termitų lizdas, trapus fasadas, slepiantis socialinės rutinos tuštumą.
Iš tikrųjų, pabendravęs su daugybe vyresnio amžiaus žmonių, esu įsitikinęs, kad paaiškinimas daug paprastesnis ir ne toks grėsmingas. Puolusi žmogaus prigimtis mėgsta pailsėti nuo disciplinos. Kai žmonės išvyksta atostogų, jie dažnai „leidžia sau viską“: geria daug daugiau alaus ar vyno nei įprastai, valgo daug desertų, kurių paprastai vengia, be saiko žiūri filmus, neužsisega marškinių (o gal išvis jų nenešioja) ir pan. Tai matome ir iš katalikų, labai laukiančių penktadienių, kurie yra „iškilmės“, kad galėtų laisvai valgyti mėsą, kurią ir taip valgo kas antrą dieną. Iš esmės, jei nesame nepaprastų dorybių asmenys, mielai pasinaudojame bet kokia dingstimi atsipalaiduoti nuo disciplinos.
Kad ir kaip ten būtų, Katalikų Bažnyčia iki Vatikano II Susirinkimo apskritai buvo disciplinos, tvarkos, taisyklių ir reikalavimų karalystė – to ne visada nuosekliai laikytasi, bet tai nuosekliai girta ir palaikyta, ir būtent taip ir turi būti. Katalikybė kitaip negali egzistuoti, kaip kad žinduolio kūnas negalėtų išlikti vientisas be jį palaikančio skeleto arba organizmas galėtų išlikti vientisas be gyvybę jam teikiančios sielos. Taip, Tikėjime yra kur kas daugiau nei tik tokia struktūra, tačiau ji irgi yra būtina ir nepakeičiama.
Jeigu staiga pasakytumėte visai Bažnyčiai: „Ei, Bažnyčia, viskas atšaukiama! Gavėnios pasninkas ir penktadieninis susilaikymas išnyko arba yra neprivalomi. Jums, ponios, nebereikia bažnyčiose prisidengti galvos, jūs, vienuolės, galite atsikratyti daugiasluoksnių apsiaustų. Dvasininkai, jums nereikia mokytis lotynų kalbos, dabar viskas vyksta vietine kalba; jums nereikia prakaituoti dėl išsamių rubrikų; brevijoriaus nebesudaro aštuonios dalys, o tik penkios (ir tos gerokai sutrumpintos) ir t. t., tai iš esmės būtų lyg pranešimas, kad esame amžinose mokyklos atostogose: nuolatinių pertraukų metas ir jokių pamokų.
Jeigu žmonėms nustatysite aukštą kartelę ir pasakysite: „Jūs privalote ją įveikti“, jie stengsis ją įveikti, o nepavykus pripažins save nevykėliais ir eis išpažinties. Bet jeigu sakysite: „Štai žema kartelė, ir jos visiškai užtenka; perženkite ją ar net apeikite, jei taip jausitės labiau savimi“, kiek žmonių treniruosis norėdami peršokti aukštą kartelę? O kiek, tiesą sakant, jiems apskritai rūpės žema kartelė? Jie tikriausiai tiesiog nueis į barą.
Paprasčiausias posusirinkiminio žlugimo paaiškinimas yra tas, kad Bažnyčia – žinoma, turiu omenyje jos narius, ne Nekaltąją Kristaus Nuotaką, gyvenančią Švenčiausiosios Trejybės akivaizdoje – tiesiog nustojo reikalauti asketizmo kaip pagrindo ir tobulumo kaip idealo, o puolusi žmogiškoji prigimtis žinojo, kaip tuo pasinaudoti. Netvarkingas įkarštis užpildė tą bjaurų vakuumą. Kaip žinome iš architektūros srities, norint pastatyti ką nors didingo, prireikia dešimtmečių ar šimtmečių, o norint tai sugriauti – vos kelių patrankos sviedinių ar bombų.
C. A. Thompsonas-Briggsas apibendrina: „Patogumas yra vienas iš modernybės stabų ir vienas didžiausių grožio priešų.“ Sistemingas lengvumo ir patogumo diegimas šiuolaikinėje liturgijoje kartu su ją remiančiais teisės aktais ir aplinka atspindi ir stiprina šiuolaikinį vakarietišką egocentrišką gyvenimo būdą ir jo nepaliaujamą grožio išstūmimą, kuris laikomas nenaudingu ir (ironiška) savanaudišku. Atrodo, kad jis remiasi galutiniu pripažinimu, jog Apšvieta vis dėlto buvo teisi, apibrėždama žmogų kaip grynai racionalią arba grynai gyvūnišką būtybę (priklausomai nuo to, ar kalbama apie idealistines, ar skeptiškesnes ir materialistines sroves), užuot laikiusi žmogų iš esmės estetine būtybe, kuriai įsakyta siekti transcendencijos per kontempliaciją ir bendradarbiavimą kūrimo akte, taigi kaip būtybę, kuriai skubiai reikia tradicijos, disciplinos, tvarkos ir iššūkių, kad galėtų įgyvendinti savo žmogiškumą, humanizuoti jį supantį pasaulį ir pakelti save ir savo pasaulį Dievui kaip auką ant altoriaus, Kryžiaus papėdėje.
Trumpai tariant: arba mėgaujamės Dievo dalykais, kurie mus pakylėja virš mūsų pačių, - tai kelias, vedantis į dangų paradoksaliu askezės ir grožio derinimo keliu; arba mėgaujamės nuo Dievo bėgančio žmogaus dalykais – tai kelias, kuris visais atžvilgiais veda žemyn, asmeniškai ir kultūriškai. Šv. Mato dėka žinome, kaip mūsų Viešpats vertina šias alternatyvas. Iš tiesų žinome, kad šventasis Petras paeiliui pademonstruoja abu kelius, taip pat ir jo įpėdiniai – skirtingais laipsniais ir būdais.
