Pamokslas sakytas V sekmadienį po Sekminių
Ave Maria
Brangūs tikintieji,
Ar įmanoma, kad miręs žmogus, tai yra žmogus, kurio siela atsiskyrė nuo kūno, prisikeltų ir grįžtų į gyvenimą?
Atsakymas yra toks: tai būtų visiškai neįprasta, tačiau tuo pačiu metu – visiškai įmanoma. Paneigti šią galimybę reikštų atmesti tiek šv. Raštą, tiek Bažnyčios istoriją.
Senasis Testamentas mini tris prisikėlimus, Naujasis – penkis, vokiečių teologas Vilhelmas Šamoni (Wihelm Shamoni, 1905 – 1991) priskaičiuoja daugiau kaip 20 pavyzdžių Bažnyčios istorijoje.
Gerai žinomas šv. Jono Bosko pavyzdys, kuris prikėlė berniuką, mirusį prieš dvyliką valandų. Kai šv. Bosko prikėlė berniuką vardu Karlas, pirmasis jo prašymas buvo prieiti išpažinties. Jis pasisakė šv. Bosko, kad mirė turėdamas sąžinėje mirtiną nuodėmę, bet Švč. Mergelės Marijos užtarimo dėka gavo galimybę grįžti ir ją išpažinti.
Jis ją išpažino, o tada ir vėl numirė.
Ši istorija, viena vertus, yra labai pamokanti, kita vertus, ji yra šiek tiek baugi – tam mirusiam berniukui buvo tik 14-a metų, tačiau dėl neišpažintos mirtinos nuodėmės jis galėjo patekti į pragarą. Šiais laikais, kai dauguma krikščionių galvoja, kad visi eina į dangų, taip sakant, tiesiog automatiškai, tokia mintis nėra labai populiari.
Bet pažiūrėkime į šiandienos Evangeliją, kur Mūsų Viešpats Jėzus Kristus sako:
„Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę.“ (Mt 5, 20)
Iš pirmo žvilgsnio šie žodžiai atrodo gana nekaltai, bet kai geriau susimąstome apie tai, ką jais nori pasakyti Viešpats Jėzus, galime išsigąsti: jei mes netapsime teisesniais nei fariziejai, mes nebūsime išganyti, o tai reiškia, kad nepatekus į dangų mūsų laukia kelias ne kur kitur, o į amžinąją tamsą.
Todėl yra galimybė būti atmestam ir pagal šios dienos Evangeliją visai nebūtina ką nors nužudyti. Bet šios dienos Evangelija sako ir tai, kaip šio likimo išvengti – o būtent, mes turime tapti teisesniais, nei fariziejai.
O kad tokiais būtume, mes turime laikytis trijų dalykų.
Visų pirma, mes turime rimtai žiūrėti į Dievo įsakymų vykdymą. Ne taip, kaip fariziejai, kurie laikėsi tik kai kurių įsakymų – vykdydavo kai kurias išorines apeigas ir ignoruodavo visa kita.
Mes, krikščionys, turime rimtai žiūrėti į visų Dievo įsakymų vykdymą. Visų – reiškia visų be išimties. Yra toks klaidingas įsitikinimas, kad galima atlyginti kai kurias savo nuodėmes ir morališkai blogus veiksmus atliekant kitus gerus darbus. Tai yra didelė klaida.
Kaip sakoma Jokūbo laiške:
„Kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų.“ (Jn 2, 10)
Ir toliau šv. Jokūbas paaiškina:
„Juk tasai, kuris yra pasakęs: Nesvetimauk!, taip pat yra pasakęs ir: Nežudyk! Jei tu nesvetimauji, bet žudai, – vis tiek esi įstatymo laužytojas.“ (Jn 2, 11)
Ir priešingai.
Kad būtume teisesni už fariziejus, reikia laikytis viso Įstatymo, visų įsakymų, nepraleidžiant nė vieno.
Antras dalykas yra tas, kad fariziejai laikėsi Įstatymo ne norėdami patikti Dievui, bet dėl paties Įstatymo ir dėl to, kad būtų matomi kitų žmonių. Tai, ko jiems trūko, buvo antgamtinis matmuo, tai ko jiems trūko, buvo Dievas ir amžinasis gyvenimas. Tai, ko jiems trūko, buvo meilė.
Jei norime būti teisesni už fariziejus, turime niekada neprarasti mąstymo apie antgamtinius dalykus, apie amžinąjį gyvenimą ir Dievą. Priešingu atveju visi mūsų gerai darbai bus nieko verti ir neturės jokio kito poveikio nei tie darbai, kuriuos darė fariziejai – tai bus tam tikras pasididžiavimas atliktu darbu ir kitų žmonių įvertinimu.
Trečias dalykas yra tas, kad mes niekada negalime įtikėti pasiekę tikslą, kad nesielgtume kaip fariziejai, kurie galvojo, kad jie jau teisūs ir šventi. Yra tokia dvasinio gyvenimo taisyklė, kuri sako, kad visą gyvenimą turime eiti pirmyn ir daryti dvasinę pažangą. Sustoti yra pavojinga, o dar pavojingiau yra žengti atgal, t. y. pradėti mažiau melstis ar apleisti dvasines pratybas be rimtos priežasties.
Mes turime visada stengtis likti ištikimi ir daryti bent mažą pažangą, kas nebūtinai reiškia, kad turime daryti daugiau, bet kad turime daryti geriau tai, ką darome – su didesniu rūpesčiu ir didesne meile.
Galiausiai mes galime pridėti ir ketvirtą dalyką – mes niekada neturime pamiršti, kad negalėsime pasiekti amžinojo tikslo vien savo jėgomis. Kad būtume išganyti, reikia antgamtinės jėgos, kurios žmogus pats iš savęs neturi. Ši jėga ateina iš Dievo, o Dievas ją duoda visiems, kurie meldžiasi.
Pasak šv. Bosko ir nesuskaičiuojamų kitų šventųjų, saugiausias kelias yra melstis Švč. Mergelei Marijai. Jos užtarimas turi galios padėti mums tapti teisesniems, nei fariziejams. Jos užtarimas gali pašalinti tai, kas mumyse dar likę fariziejiško. Jos užtarimas gali prikelti iš numirusių.
Amen.
Kun. Marcus Künkel yra Kristaus karaliaus instituto kunigas ir laiko Tradicines lotyniškas Mišias Stokholme, Švedijoje.
