Mokykloje aš nekenčiau drausmės. Nemėgau daryti namų darbų. Man nepatiko anksti keltis. Atrodė, kad reikia laikytis drausmės tik tam, kad gautum gerus pažymius, įstotum į gerą koledžą, susirastum gerai apmokamą darbą, užsidirbtum daug pinigų, nusipirktum didelį namą, o tada dirbtum kaip vergas norėdamas sumokėti už mokslą koledže ir grąžinti skolą už namą. Dėl to neatrodė verta laikytis drausmės.
Taigi, užuot siekęs šių tikslų, plaukiau pasroviui ir ieškojau malonumų bei komforto. Kodėl gi ne? Kaip sakoma, „gyvenk šia akimirka“. Ilgainiui komfortas tam tikra prasme tapo tikslu savaime, ir buvo vis sunkiau pasakyti „ne“ patogumams, kad galėčiau ištarti „taip“ sunkesniems dalykams. Vėliau, kai prieš akis iškildavo koks nors geidžiamas tikslas, man buvo labai sunku atkakliai jo siekti.
Mes, krikščionys vyrai, turime žinoti, kam mums reikalinga drausmė, nes jos iš tiesų mums reikia. Kalbant apie mane, kol nesuvokiau, kas aš esu Dievo akimis, ir kol nepradėjau iš tikrųjų sekti Jėzaus Kristaus nubrėžtu keliu, tol nesupratau, kas aš esu iš tikrųjų ir kaip vyras turi vertinti bei laikytis disciplinos. Norėdami geriau suprasti save, turime suprasti, ką Dievas yra apie save pasakęs.
Senovėje filosofai savo protu priėjo išvadą apie vieną Dievą. Jie manė, kad Dievas yra tarsi tobula mintis, mąstanti apie save. Turbūt neturėtume stebėtis, kad talentingi filosofai įsivaizdavo Dievą kaip patį geriausią filosofą! Filosofai protavo apie pačius aukščiausius dalykus – dorybę, garbę ir t. t., o kadangi nėra nieko aukštesnio už Dievą, vadinasi, Dievas turi mąstyti apie save. Taigi, Jis yra mintis, mąstanti apie mintį.
Tai skamba juokingai – Dievas sėdi ir mąsto apie save – bet tame yra dalis tiesos. Kai Jėzus atėjo į žemę, norėdamas žmonėms apreikšti Dievą, Jis atvėrė jiems visiškai naują Dievo supratimą, nušvietusį filosofų idėjas pilnutine tiesos šviesa. Kitaip tariant, filosofai buvo tikrai arti tiesos, bet Dievas turėjo pats ateiti pas mus Jėzaus asmenyje, kad padėtų mums geriau suprasti Jį, o kartu ir save.
Tiesa, kad nėra nieko aukštesnio už Dievą. Vadinasi, jei aukštesnės būtybės mąsto apie aukštesnius dalykus, tai Dievas turi mąstyti apie save. Taigi, yra tas, kuris mąsto, ir tai, apie ką jis mąsto – kitaip tariant, mąstytojas ir mintis.
p style="text-align: justify;">Kaip tik dabar jūs ką nors mąstote, ta mintis gimsta jumyse, bet tai ne jūs – tai kai kas atskiro. Norint tą mintį išreikšti reikalingi žodžiai – tavo žodžiai yra (ar bent jau turėtų būti) lyg tavo proto dovana pasauliui.
Dievas yra amžinoji Mintis, ta Mintis tapo žmogumi ir gimė iš Mergelės Marijos. Tas žmogus buvo Dievo Žodis – mintis, ištarta žodžiais. Štai kodėl Evangelija pagal Joną yra tokia gili, pirmajame skyriuje sakydama, jog „tas Žodis buvo pas Dievą... ir žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1).
Savo Žodžiu Dievas apibūdina save: „Štai kas aš esu.“ Tėvo Žodis (Sūnus) tiksliai nusako, kas yra Tėvas (Mt 11:27), ką Jis amžinai „galvoja“. Kaip vyras sako: „Aš duodu žodį“, norėdamas įrodyti savo patikimumą, taip Dievas suteikia mums savo Žodį, kad parodytų mums, kad galime Juo visiškai pasitikėti.
Per Jėzų mes sužinome, kad Dievo vidinis gyvenimas nėra tik labai didinga minties pratyba, bet amžinas meilės veiksmas. Tai Tėvas ir Sūnus, ne tik mąstytojas ir mintis. Jie abu vienas kitą myli, ir jų meilė yra tokia tikra, tokia intensyvi, kad tampa kitu asmeniu – Šventąja Dvasia. Šventoji Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus meilė, ji suteikiama mums, kad galėtume mylėti Tėvą aukščiausiu įmanomu būdu. „Kai šaukiame: „Aba, Tėve!“, ta pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.“ (Rom 8, 15–16)
Dievas yra ne mintis. „Dievas yra meilė.“ (1 Jn 4, 8)
Visa tai gali atrodyti kaip didingos idėjos, bet ką tai pasako apie mus, apie tai, kaip turėtume gyventi? Jei esame tikėjimu susivieniję su Dievu, tada Jo gyvenimas tampa ir mūsų gyvenimu. Kitaip tariant, kaip Sūnus rodo mums, kad Tėvas yra visiška meilės dovana, taip ir mes, sūnūs, turime tapti visiškomis meilės dovanomis ir gyventi pagal tai, kas esame – sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą.
Taigi, ką tai turi bendro su mano nenoru atsikelti anksti rytą ir padaryti namų darbus? Na, augant mano tinginystei ir savanaudiškumui aš negalėjau atiduoti savęs. Buvau pavergtas komforto ir iš jo išplaukiančių ydų bei nuodėmių. Taigi, kad galėčiau atiduoti save, turėjau save valdyti – turėjau būti visiškas savo paties šeimininkas.
Gyvenimas Kristuje padaro visas kančias ir naštas vertingomis, o ypač kenčiant ir drausminant save ne dėl mūsų pačių, o iš meilės. Kuomet Jis sako, kad nori, jog mes eitume ir imtume savo kryžių, Jis leidžia mums suvienyti kiekvieną savo kančią ir apsimarinimą su Jo kryžiumi. O kokia buvo Jo kryžiaus prasmė? Išgelbėti žmoniją pačiu didžiausiu meilės veiksmu. Visi mūsų apsimarinimai, kančios, atsižadėjimai ir atgailos yra suvienyti su Kristaus kryžiumi ir tik čia įgyja vertę – ir visa tai iš meilės. Tad nemėginkite tiesiog turėti daugiau tvirtumo ir ištvermės, bet eikite susivieniję su kryžiumi ir iš meilės.
Drausmės laikymasis iš meilės, o ne dėl žemiškos naudos, padeda mums gyventi Dievo vaikų, o ne nuodėmės ar kitų dalykų vergų gyvenimą. „Kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas, – sakė Jėzus. – Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams.“ (Jn 8, 34–35) Mes būname vyrai, kai atiduodame save. Taigi, jei norime būti tikri vyrai, turime visiškai apvaldyti save drausme.
