Kryžius yra ne tik krikščionybės simbolis, bet raktas, kurs išriša gyvenimo problemą. Kryžius, teisingai suprastas, yra brangiausias daiktas, kokį žmogus gali turėti, Kryžius yra garbė. Ką reiškia tikras nugalėjimas sunkiai kovojančiam kareiviui, tą reiškia Kryžius krikščioniui, Kristaus kareiviui.
Ką reiškia tikras pasisekimas sunkiai dirbančiam pirkliui, tą reiškia Kryžius krikščioniui, žemės keleiviui. Ką reiškia tikras pasveikimas ligoniui, tą reiškia Kryžius krikščioniui, įvairių kentėjimų ir gyvenimo nepastovumų varginamam. Kryžius, gerai suprastas, kelia mus aukščiau gyvenimo vargų. kreipdamas mūsų žvilgsnį aukščiau, į aną buveinę, kame vargas pakeičiamas džiaugsmu.
Kristus buvo didis Gydytojas ne tik kol Jis buvo žmonių tarpe, bet visais laikais. Joks gydytojas neturi tokios tikros žmogaus ligų diagnozės, kaip Kristus, didysis Gydytojas, turi žmogaus sielos ir jos reikalų diagnozę. Nėra vaistų, kurie būtų panašūs į Jo vaistus. Jo vaistai yra Kryžius. Jei mes teisingai suprasime Kryžiaus reikšmę, matysime, kad per jį Kristus davė mums tikrų vaistų mūsų gyvenimo ligoms, nelaimėms ir vargams gydyti.
O kaip mes suprantame Kristaus Kryžių? Dėl ko jis yra taip galingas? Kaip jis pakeičia skurdžiausią ir sunkiausią likimą ramiu ir didingu? Kristus numirė prie kryžiaus, bet kuriuo būdu tas faktas daro Kryžių taip svarbiu mums daiktu?..
Savo mirtimi prie kryžiaus Jėzus liko garbingas. Per Kryžių Jis nugalėjo mirtį ir pikta, per Kryžių Jis davė kentėjimams tą vertę, kuri gali padaryti mus Dievo vaikais ir Jo Karalystės dalyviais.
Kas daro kentėjimą baisų? Kas daro, jog kentėjimas sunku yra nešti? Kentėjimas yra negyva skausmo ir rūpesčio našta. Bet dabar leiskime, kad kentėjimas, užuot nešęs tau skausmą ir rūpestį, suteikia džiaugsmo, juk tada jis nustoja savo baisumo. Ar kentėjimas gali suteikti džiaugsmą? Taip, be abejonės. Jei tavo sulaužytas kaulas sudėtas, tu kenti, bet vis dėlto ir džiaugies, nes ateis laikas, kada kaului sugijus turėsi sveiką koją. Ir gydytoją apmoki už skaudžią operaciją ir darai tat su džiaugsmu, nes jie grąžina tau sveikatą.
Todėl ne pats kentėjimas yra blogas, bet kentėjimas be jokios geros naudos. Jei kentėjimas atneštų tau didelę naudą, tada geriau norėtum turėti kentėjimų, kaip jų neturėti. Kryžius duoda galimumą, kad visi mūsų kentėjimai būtų mums didžiausios naudos ir džiaugsmo šaltinis.
Tamsta matei pirklį, kurs keliasi anksti rytą, kad eitų prie darbo, ir savo krautuvėj darbuojasi ištisą dieną. Vakare jis grįžta namo pavargęs, bet laimingas, jei tą dieną jis turėjo gero pasisekimo. Kada žmogaus reikalai eina gerai, ir pasisekimas tikras, jis nebeatsižvelgia į ilgas valandas, sunkų darbą ir kitus vargus. Bet jei dalykas eina blogai, jei bankrutavimas žiūri jam į akis, tada diena atrodo jam per ilga, darbas jį alsina, ir mažas pavargimas įvaro jam sunkaus ūpo ir nusiminimo. Rūpestis ir kentėjimas abejais atvejais yra toks pat, bet pirmu atveju užtikrintas pasisekimas paverčia visa į malonumą, antru gi atveju jo nenaudingumas padaro visa skaudu.
Kryžius krikščioniui yra užtikrinimas, kad visos jo pastangos, aukos, kentėjimai ir gyvenimo svyravimai duoda naudingiausių ir sėkmingiausiu vaisių. Dievo Sūnaus žodžio ir pavyzdžio vardu jis mums sako, kad jei mes kantriai nešame mūsų kryžių paskui Kristų. Jis leis mums bendrauti su Juo. Jis mus tikina, jog kad ir kokie būtų mūsų vargai ir apsivylimai, mūsų gyvenimas yra garbingas pasisekimas, jei tik mes sekame keliu, kuriuo Jėzus Kristus vaikščiojo.
Tas Dievo pažadas atima Kryžiui visą sunkumą, atima kentėjimams visą jų geluonį. Čia yra priežastis, dėl ko šventieji džiaugėsi vargais, džiaugėsi tada, kada kentėjo. Čia taip pat yra priežastis, dėl ko kiekvienas geras katalikas savo varguose randa didelį nusiraminimą ir sustiprinimą ir kantriai pakelia kentėjimus.
Ar nematei, kaip džiaugiasi ligonis įtikintas, jog jis pasveiks? Įsižiūrėk į žmogų džiovininką. Kol jis turi vilties pasveikti, jis nė kiek nesiskundžia nuobodžia dieta, varginančiu kosuliu, atskyrimu nuo sveikųjų žmonių ir visais kitais sunkumais, kokiais jį liga apkrauna. Jis linksmas. Dėl ko? Gydymasis, kad ir vargingas, žada jam sveikatą grąžinti. O tačiau šiame dalyke net geriausi žadėjimai abejotini. Kryžius gi netik žada, bet ir laiduoja amžiną, begalinę naudą, kuri seka kentėjimus, tinkamai pakeltus. Tai padaro Kryžius, kurs ir yra tokia galinga pagalba krikščionims.
Atsimenu, mačiau vienoj ligoninėj žmogų, kurs sirgo vėžiu. Liga pasiekė tokio laipsnio, jog skausmas buvo neapsakomas. Vargšas baisiai kentėjo. Vienas gydytojų pareiškė abejojimą, ar liga tikrai yra vėžys. X—spinduliai parodė, jog čia nebūta vėžio, tik gumbo, kurs, nors ir skaudus, bet gali būti gydomas.
Kada ligonis tat išgirdo, jis pasidarė visai kitas žmogus,—jis tuoj nublaivėjo. Jam buvo skirta sunki dieta, ir jis turėjo pakelti kelias mažesnes, bet skaudžias operacijas. Jis jas su džiaugsmu iškentė, nes jos žadėjo jam tikrą pasveikimą. Jis kentėjo, bet buvo kantrus ir laimingas. Dėl ko? Kentėjimas jam nebebuvo negyvas, nenaudingas skausmas, bet priemonė sveikatai ir gyvybei grąžinti. O Kryžius krikščioniui yra laidas, kad jei kenčiame dėl Kristaus, tai ir viešpatausime su Kristum.
Vieną kartą aš buvau pakviestas į valstybinio kalėjimo mirties kambarį prie žmogaus, kurs laukė egzekucijos. Jo prieteliai pavartojo visą savo įtaką, kad teismas dar kartą įvyktų. Sprendimo vykdymas buvo ką tik sustabdytas, kada aš atvykau pas pasmerktąjį žmogų. Nors jis buvo uždarytas kalėjimo kambary ir turėjo kęsti visus nusikaltėlio gyvenimo trūkumus ir nepatogumus, jis buvo gero ūpo. Savo kentėjimų jis nepaisė. Dėl ko? Jis turėjo vilties per naują teismą pasiekti laisvės. Jis nejautė visų kalėjimo vargų ir sunkumų, nes jie žadėjo pasibaigti laisve.
Kelioms dienoms praslinkus aš vėl apsilankiau pas tą patį žmogų. Naują teismą daryti jam atsakė, ir nebetoli buvo jo egzekucijos diena. Kada aš vargšą pamačiau, vos begalėjau pažinti. Jis paseno per kelias dienas, buvo be ūpo, prislėgtas, opus dėl kiekvieno mažmožio. Jis skaudžiai jautė savo vienumą ir trūkumus. Dėl ko? Dabar jo kentėjimai buvo baisus sunkumas, dabar jie lydėjo jį į tamsią, baisią, nežinomą ateitį.
Palengvėle aš pradėjau kalbėti tam vargšui, kad jis savo baisų likimą gali baigti laisve, laisve anapus karsto. Pradėjau jam pasakoti, kad po šio gyvenimo yra kitas gyvenimas, kad šis gyvenimas yra tik žmogaus buvimo stadija, ir mirtis yra durys į amžiną laimingą gyvenimą, jei žmogus miršta Dievo prieteliu.
Parodžiau jam, kaip vagis ir žmogžudys, kurs buvo nukryžiuotas šalia Kristaus, perėjo nuo kryžiaus į Rojų, ir nurodžiau, jog jei jis priimtų savo pasmerkimą atgailos kupina dvasia už savo nuodėmingą gyvenimą ir paaukotų Dievui savo kentėjimus, jungdamas juos su Atpirkėjo kentėjimais, jie atneštų jam amžino gyvenimo vaisių. Pasakiau jam, kad jei jis sugrįš prie Dievo visa širdimi, Dievo gailestingumas, kuris yra visuose Jo darbuose, neleis jam žūti amžinai.
Kartais atrodė, jog mano pasikalbėjimas maža teturi reikšmės. Tačiau, sugrįžęs po trijų dienų aš radau vėl visai kitą žmogų. Kristaus Kryžius įėjo į jo gyvenimą, ir jis laukė savo baisaus likimo su kankinio džiaugsmu. Jis kalbėjo man, jog jis priėmė savo kalėjimą ir kentėjimus kaip teisingą bausmę už savo nusikaltimus. Be to, jis man pasakojo, kaip nuo pat mano apsilankymo kiekvieną kartą valgydamas jis išrenką valgio dalį, kuri jam labiau patinka, ir nuo jos susilaiko. Jis miegojo ant akmens grindų, norėdamas tai pridėti prie atgailos už savo nusidėjimus.
Kadangi artinosi egzekucijos diena, prižiūrėtojai be galo stebėjosi jo ramumu ir pasiryžimu. Jis ėjo egzekucijon su tokiu nusistatymu, tartum jis sektų Kristų ir Kalvariją, kad šalia Jo numirtų, kaip padarė gerasis galvažudys. Jo paskutinieji žodžiai buvo: „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. „Kaip aš esu gyvas“, sako Viešpats, „aš nenoriu nusidėjėlio mirties, bet kad atsiverstų ir gyventų“. (Ez. XVIII, 32.).
Tas žmogus atsivertė, jis gavo amžiną gyvenimą. Gal jis turėjo ilgesnę skaistyklą, kadangi suteptas niekas į dangų negali įeiti, bet apsivalęs skaistykloj jis turėjo amžiną gyvenimą gauti, nes jis visa širdimi atsivertė prie Viešpaties. Tokia yra Kryžiaus reikšmė nusidėjėliui. Jis pakeičia nusiminimą viltimi, jis neša rezignaciją ir gailestį paklydusiam sūnui, jis duoda sergančiai sielai sveikatą, jis nuveda piktadarį iš kalėjimo į amžinojo gyvenimo laisvę, jis padaro vagį Dievo prieteliu.
„Ne sveikiems reikia gydytojo, bet sergantiems“, sako Viešpats. Nėra sielos taip nuodėmių suteptos, kurios negalėtų išgydyti Kryžius. Nėra sielos taip juodos, kurios nepadarytų baltos Kraujas To, kurs prie kryžiaus numirė. Todėl nusidėjėliui Kryžius reiškia atleidimą, atnaujintą gyvenimą, išganymą.
Kryžius turi savo reikšmės ne tik nusidėjėliams, bet ir kitiems. Daug yra sielų nuliūdusių, paskendusių rūpesčiuose ir varguose. Joms Kryžius turi ypatingos reikšmės. Jis parodo joms Jėzų nuliūdusį iki mirties ir pasako joms, kad per Kryžių Jo skausmai liko pakeisti džiaugsmais. Jas pasiekia paties Kristaus žodžiai: „Argi nereikėjo, kad Kristus taip kentėtų ir taip įeitų į savo garbę?“
Jis, šventas, nešė Kryžių už mus. Ar mes nusidėjėliai negalime nešti savo kryžių dėl Jo, matydami kaip Jis mus padarys savo garbės dalininkais? „Jei drauge šuo Juo kentėsime, drauge ir viešpatausime”.
Vieną kartą aš apsilankiau pas sergančią vargšę moteriškę, kuri septyniolika metų buvo ligos prikalta prie lovos. Nė karto neteko jai apleisti savo lovos. Aš paprastai atnešdavau jai šv. Komuniją kartą per mėnesį. Vieną kartą aš nustebau jos ramumu ir geru ūpu ir tariau jai: „Mano vaikeli, tau yra gera ir esi kantri“.
„O kodėl aš neturėčiau būti kantri“, atsakė ji, „kuomet Jis taip daug kentėjo dėl manęs“. Tai sakydama ji parodė į didelę Dievo kančią ant sienos šalia lovos. Tęsdama toliau ji kalbėjo: „Juk negaliu aš laukti, kad mano likimas būtų geresnis, kaip mano Viešpaties“.
Ta vargšė ligonė davė man pamoką. Kryžius parodė jai, jog kentėjimus pašventė Tas, kurs prie jo mirė, ir jog tie, kurie sekdami Jo pavyzdžiu neša kantriai savo kryžių, turės Jo garbės dalį danguje.
Tokią žinią skelbia Kryžius kenčiantiems. Jis jiems parodo, kad jų kentėjimai nėra nenaudinga našta, — jie gamina jiems didžiausią garbę. Kaip tas pirklys, kurs matydamas, kad jo darbai ir aukos ir vargai neša jam pasisekimą, nepaiso to, ką kenčia, nes turi geros vilties, taip ir kenčiąs krikščionis, numatydamas savo kentėjimų vaisius, džiaugsmingai kenčia kryžių, kurs neša vainiką.
Ne vienas žmogus palieka namus, patogumus ir civilizuotą pasaulį ir eina į laukinius kraštus, kirką ir kastuvą pasiėmęs; jis tenai kasinėja ir ieškodamas aukso kenčia įvairių rūšių vargus ir nepatogumus. Kol jis turi vilties laimėti, jo darbas ir trūkumai atrodo jam niekas.
Kryžius duoda krikščioniui ne tik geros vilties, bet pozityvišką laidavimą, jog jo gyvenimo vargai ir kentėjimai duos jam Dangaus Karalystės auksą. Nes Kryžiaus laidavimas turi dieviškos galybės ir niekuomet negali apvilti. Dangus ir žemė gali praeiti, bet Jo žodžiai nepraeis niekuomet. „Jei kas nori būti mano mokinys, teima savo kryžių ir seka mane“, ir turės amžiną gyvenimą.
Mums yra žinoma, jog Kryžius bus nugalėjimo ženklas, kada pasibaigs mūsų gyvenimo kelionė. Žmogaus gyvenimas žemėje yra kelionė. Tai visi žinome. Bet su Kryžium mes jaučiamės kaip tie kareiviai, kurie supranta, jog kad ir kokios būtų jų žaizdos ir vargai, jie eina į tikrą nugalėjimą.
Pasakoja mums, jog kovos karštyje kareiviai kartais nė savo žaizdų nebejaučia, tik kovai pasibaigus, pamatę save sukruvintus, jie supranta, jog yra sužeisti. Panašiai yra ir su Kryžiaus kareiviais. Žiūrėk, kaip kankiniai ėjo į mirtį, į baisiausią mirtį! Su tokiu ramumu, kad net patys jų persekiotojai neretai žiūrėdami į juos atsiversdavo. Įsižiūrėk į blaivų džiaugsmą, kuris spindi iš gailestingųjų seserų veido, kada jos aukoja savo gyvenimą monotoniškam sunkiam darbui apleistiems, ligoniams ar nelaimingiems patarnauti.
Įsižiūrėk į Tėvą Damijaną, kurs apsikrėtė raupais, norėdamas raupuotiems patarnauti. įsižiūrėk į Pranciškų Ksaverą, kurs paliko Paryžiaus Universiteto garbingą vietą ir linksmas išėjo darbuotis į pagonių kraštą; jis baigė savo gyvenimą visų apleistas ant jūros kranto. Įsižiūrėk į Tomą Morą, žymiausią Anglijos vyrą šešioliktame šimtmety, kurs linksmas eina verčiau žudyklon, kaip palaiko garbingą vietą, kur nesutinka su jo sąžine.
Šitie žmonės suprato Kryžių. Jie suprato, jog kame nėra Kryžiaus, tenai nėra nei Vainiko. Jie suprato, jog Kryžius yra palaimintas daiktas, nes Kristus jį pasirinko savo vėliava. „Jei nori būti mano mokinys, imk ant savęs savo kryžių ir sek mane“.
Kryžius, teisingai suprastas, pakeičia paprasčiausią gyvenimą. Jis pakeičia žemės rūdis dangaus auksu. Jis skelbia kenčiančiam žmogui ir tam, kurs yra neteisybės auka, ir kiekvienam, kurs yra kokiame varge ir kentėjime, kad Kryžiaus kelias yra karališkas kelias, kuriuo ėjo Kristus, ir kad jis veda mus į dangiškojo Tėvo rūmus. Jei tik mes esame tame takely, kurs mus tikrai veda į mūsų dangiškąją tėvynę, ar daug tada bereiškia kelio nelygumai ir kelionės vargai?
Jei tik mes einame gyvenimo keliu po Kryžiaus vėliava, mes turime paties Dievo žodžius, jog mes pas Jį einame. „Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų užmokestis gausus danguje“. Tokia yra Kryžiaus reikšmė, jis yra raktas gyvenimo problemai išrišti. Kryžius mums parodo, jog čia mes neturime pasiliekančio miesto, bet ieškome busimojo.
Kryžius mums sako, kad šiame laikiname gyvenime mes galime pasiekti laimingą amžinąją ateitį. Jis sako dar daugiau — jog mes galime tapti pačios dieviškos prigimties dalininkai. Šis gyvenimas yra laikas, kame Dievo ranka rengia mus amžinajam gyvenimui anapus karsto. Čia mes esame nenutašyti marmuro grumstai, iš kurių dieviškasis Skulptorius iškala formas, turinčias Dievo panašumo. Skulptoriaus smūgiai gali skaudžiai jaustis, bet jų tikslas nėra sugadinti, tik duoti mums sumanytąjį pavidalą.
Kristaus Kryžius yra simbolis tos dieviškos transformacijos, per kurią mes tampame Jėzaus Kristaus broliai ir amžinojo Tėvo vaikai. Kryžius gyvenimo kentėjimams duoda tikslą ir reikšmę, Kryžius mums primena, jog gyvenimas yra kelionė.
Kryžius yra krikščionio kareivio vėliava, ir visi, kurie po ja kovoja, bus amžinu nugalėjimu vainikuoti. „Kas nugalės, tam aš duosiu sėdėti su manim mano soste“. Tikri Kristaus sekėjai žiūri į gyvenimo kovą kaip į tokią, kuri baigiasi nugalėjimu; nešamus vargus ir kentėjimus jie neskiria nuo garbės, kurios laukia, ir Kryžių nuo Vainiko ir Amžinojo Tėvo meilės.
