Gyvenimą galima nugyventi dvejopai: atidžiai arba negalvojant. Pirmuoju atveju mes būname dėmesingi. Matome ir pastebime dalykus, kad juos įvertintume. Girdime tam, kad suprastume. Siekiame viską žinoti ne paviršutiniškai, o pilnai. Gyvename dabartinę akimirką ir žvelgiame į pasaulį su nuostaba, įvertindami jo paslaptis.
Antruoju atveju būname išsiblaškę. Matome dalykus, bet jų nepastebime. Girdime, bet nesuprantame. Visą juslinę informaciją priimame su minimaliu dėmesiu. Mūsų gyvenimas yra migla, fragmentuota vos įsisąmonintų juslinių įspūdžių seka.
Pirmasis gyvenimo būdas būdingas viską matančiam ir giliai jaučiančiam poetui. Antrasis būdas labiau būdingas šiuolaikiniam žmogui, ir dėl to nemaža kaltė tenka mus supančioms technologijoms.
Technologijos ir dėmesys
Aš turiu išmanųjį telefoną ir dažnai būnu dėkingas dėl jo teikiamų privalumų. Bet lygiai taip pat dažnai juo ir bjauriuosi. Nes mano telefonas neišvengiamai atitraukia mane nuo dabartinės akimirkos. Trumpas žvilgtelėjimas norint sužinoti atsakymą į konkretų klausimą virsta karštligišku blaškymusi po nesibaigiantį informacijos srautą, nuolatos sklindantį iš šviesaus spalvoto ekrano. Šis prietaisas sukurtas dėl vienos priežasties – patraukti ir kiek įmanoma ilgiau išlaikyti mano dėmesį.
Suprantame tai ar ne, mūsų dėmesys yra perkama ir parduodama prekė. Mes manome, kad nerūpestingai peržiūrinėdami savo „Instagram“ ir „Facebook“ naujienas atsipalaiduojame. Iš tikrųjų reklamuotajai perka mūsų dėmesį, pasinaudodami ne vienerius metus kaupta socialine informacija, kurią mes jiems patys pateikiame, kad jie žinotų, ko mes norime, prieš mums patiems sužinant, jog mes to norime. Ir tai veikia. Atsispirti tam beveik neįmanoma. Tai buvo sukurta, kad taip veiktų.
Dėmesio suskaidymas ir sustiprinimas
Galima būtų teisėtai ginčytis, kad visos technologijos pasižymi neigiamu šalutiniu poveikiu, ir telefonai su prieinamu internetu nėra jokia išimtis. Problema ta, kad skaitmeniniai prietaisai yra sukurti suskaidyti dėmesį, o kitos technologijos – jį sustiprinti. Tinkamas pavyzdys būtų knyga. Iš tiesų knyga yra technologinis išradimas, skirtas dalytis informacija. Išradus spausdinimo mašiną, knygos tapo plačiausiai naudojama žinių keitimosi sistema.
Bet knygų skaitymas yra visiškai skirtingas potyris, palyginti su naršymu „Facebooke“. Skaitymas sutelkia dėmesį ir panardina mus į gilią, pastangų nereikalaujančią susikaupimo būseną. Skaitydamas, per tam tikrus žodžius patenki į idėjų karalystę, o grožinių knygų atveju – į fantazijos ir emocijų sritį. Visa knygos struktūra, nuo šrifto iki žodžių sudėliojimo puslapyje, yra skirta sukaupti ir sustiprinti dėmesį.
Antra vertus, skaitmeniniai prietaisai dėmesį suskaido. Vos įsijungus išmanųjį pasirodo aibė mėgstamų programėlių piktogramų. Kadangi jų pasirinkimas didelis, dėmesys yra iškart patraukiamas į skirtingas puses. Atsidaręs programėlę, susiduri su informacijos srautu – nesvarbu ar tai elektroniniai laiškai, socialinių tinklų įrašai, ar telefono pranešimai.
Kiekviena žinutė reikalauja tavo dėmesio. Ji kviečia susipažinti su ja ir į ją įsigilinti. Jis dirgina mūsų aistras ir moko elgtis impulsyviai. O kadangi visada atsiranda kai kas naujo, smegenys pripranta prie nuolatinio malonaus dirginimo. Naudotis tokiu prietaisu yra kaip laikantis griežtos dietos įeiti į spurgų kavinukę – ryžtas greitai išgaruoja.
Kova dėl sąmoningumo
Mano tikslas nėra menkinti technologijų vertę. Tokie prietaisai kaip išmanieji telefonai iš tiesų davė naudos mūsų gyvenimui. Pats neturėčiau vieno iš jų, jeigu jie būtų nenaudingi. Vis dėlto šie prietaisai tam tikra prasme mus nuskurdino, padarydami mus labiau abejingais aplinkiniam pasauliui. Dažnai mes plaukiame per gyvenimą tarsi migloje, blaškomi nuolatinių dirgiklių, giliau nesusikaupdami ir neapmąstydami pasaulio. Kiek nuostabiausių ir žavingiausių stebuklų nepastebime būdami įkalinti dvimačiuose ekranuose!
Privalome visomis jėgomis priešintis tokiam dvasios lėkštumui. Tikiu, kad turime rimtą pareigą kovoti su išsiblaškymu. Kaip krikščionys, mes esame pašaukti būti poetais – galbūt ne tiesiogine prasme, bet tais, kurie pastebi ir giliai išgyvena pasaulio paslaptis.
Kaip yra pasakęs poetas Gerardas Menlis Hopkinsas (Gerard Manley Hopkins), „Pasaulis yra persmelktas Dievo didybės.“ Tačiau būdami nesąmoningi ir nedėmesingi nepatirsime šios šventos tikrovės. Mes negalime priimti jos kaip dovanos, su džiaugsmu, nuostaba ir dėkingumu, jei nebūsime pakankamai budrūs, kad ją pastebėtume. Ir ne tik pastebėtume – paviršutiniškai, greitomis – bet apmastytume visą jos turtingumą ir grožį.
Mūsų suskaidytas dėmesys atima iš mūsų didelę dalį džiaugsmo. Tad kovokime prieš šį dirbtiną skaitmeninį pasaulį, kuris mus vilioja ir siekia užvaldyti bei suskaidyti mūsų dėmesį. Būkime atidūs, o ne buki. Grįžkime į tikrovę ir priimkime kūrinijos dovaną su pagarba bei dėkingumu ir atsilyginkime už ją garbindami Kūrėją.
