Mūsų Viešpaties Nukryžiavimas: kur buvo vinys?

O jei kas jį paklaus: 'Iš kurgi tos žaizdos tavo rankų[1] viduryje?'– jis atsakys: 'Jas gavau namuose tų, kurie mane myli'. (Douay-Rheims)[2]

[et dicetur ei quid sunt plagae istae in medio manuum tuarum et dicet his plagatus sum in domo eorum qui diligebant me] (Vulgata)

„...nedorėlių gauja mane apspinta; jie pervėrė mano rankas ir kojas;“ (Ps 22, 17)[3][4]

Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite[...] Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. (Lk 24, 39-40)

Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. (Jn 20, 20)

Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. (Jn 20, 27)

Senojo Testamento pranašystės. Naujojo Testamento liudijimai. Žodinė tradicija. Istoriniai įrašai. Penkiolika šimtmečių krikščionybės mene.

Visa liudija tai, kad nukryžiuotojo Mesijo vinys buvo pervėrę jo plaštakas. Bet šiais laikais, pirmą kartą nuo Nukryžiavimo, yra prasidėjusi nesibaigianti ir dažnai tampanti pagiežinga diskusija, skaičiuojanti vos aštuoniasdešimtuosius metus ir pagrįsta tik vieno gydytojo, nors ir turinčio gerų intencijų, prielaidomis. Diskusija kelią sumišimą, nes jos turinys dažniausiai tik mechaniškai atkartojamas. Vis dėlto, tiesos reikėtų ieškoti ne prielaidose, paprastuose eksperimentuose ar netgi senovinių žodžių aiškinime (ar "plaštaka" reiškia "riešas"[5][6]), o tinkamai interpretuojant istorinius faktus ir pasitelkiant medicinos mokslą.

Nėra jokių įrodymų iš pirmųjų Bažnyčios amžių istorijos, kurie dokumentuotų ar bent jau leistų numanyti, kad Kristus buvo prikaltas per riešus. Be aukščiau cituotų Naujojo Testamento ištraukų ankstyvoji Bažnyčia beveik nepateikia kitos medžiagos šia tema, kas nėra netikėta, turint omenyje, kad krikščionybės išpažinimas tuo metu buvo laikomas sunkiu nusikaltimu. Tačiau atėjus Konstantinui baimių sumažėjo ir Nukryžiuotojo atvaizdai plačiai paplito. Šiandien Britų muziejuje yra dramblio kaulo krucifiksas, datuojamas 420 m., ir laikoma, kad jis yra seniausias Nukryžiavimo atvaizdas. Medinės Šv. Sabinos bažnyčios durys Romoje taip pat vaizduoja Nukryžiavimą ir yra datuojamos 430-432 m. Abejose scenose vinių vietos yra delnuose, ne riešuose. Šiuos atvaizdus paremia ir istoriniai šaltiniai. Tokie istorikai, kaip Justus Lipsius[7], John Hewitt[8] ir John Robinson[9] tvirtino, kad vinys buvo plaštakose. Martinas Hengelis pabrėžė praktikos įprastumą: „Reikia pažymėti, kad romėnų laikais auka būdavo nukryžiuojama prikalant ją per plaštakas ir kojas.“[10] Toks konsensusas buvo ištisus 1900 metų.

Tik 1930 m. Pierre'as Barbet (1884-1961), turintis medicinos daktaro laipsnį, po Turino drobulės eksponavimo pirmą kartą pasiūlė teoriją, kad Kristus buvo prikaltas per riešus, o ne per plaštakas, ir pagrindė savo teoriją eksperimentais, atliktais su lavonais ir savo Turino drobulės interpretacija. Jo pagrindinis darbas Gydytojas Kalvarijoje (Doctor at Calvary, 1950) smulkiai nagrinėjo daugelį Nukryžiavimo medicininių aspektų – vinių vietą, Kristaus padėtį ant kryžiaus, uždusimą kaip mirties priežastį ir daugelį kitų, ir buvo pirma tokios rūšies studija. Daugelis jo išvadas priėmė kaip nenuginčijamas, nes jis teigė, kad savo teorijas grindžia medicininiais įrodymais. Kalbant apie vinių vietą, jis atliko paprastą eksperimentą, įkaldamas vinį į centrinę, minkštąją lavono plaštakos dalį ir užfiksavo tą faktą, kad veikiant ją svoriu taip, kaip turėjo būti veikiama Kristaus plaštaka jam kabant ant kryžiaus, vinis tiesiog ištrūktų per pirštų tarpą. Nesuprantama kodėl, tačiau nepabandęs įkalti vinies jokioje kitoje vietoje, jis tiesiog padarė prielaidą, kad ji negali būti jokioje kitoje vietoje ir ranka turėtų būti perkalta per riešą. Jis išrinko tašką arčiau rankos centro ties riešo linija link mažojo piršto (1a ir 1b pav.), kur vinis turėtų perverti ertmę, esančią tarp keturių riešo kaulų, dar vadinamą Desto ertme[11] (Destot space - angl.) (2 pav.)

1a pav. Villandre krucifiksas, pagamintas pagal Barbet užsakymą, „atsižvelgiant į tikslią mano pateiktą informaciją.“ (Barbet, 101 psl.). Atkreipkite dėmesį į vinių vietas riešuose arčiau mažojo piršto.

Barbet pademonstravo, kad vinis šioje vietoje gali išlaikyti nukryžiuoto žmogaus svorį ir manė, kad ši vieta gali atitikti šv. Brigitos apreiškimą, kurį ji gavo iš Švč. Mergelės Marijos, kad „mano Sūnaus delnai buvo perverti toje vietoje, kur kaulas buvo tvirčiausias“. Jis tvirtino, kad vinis išlįstų kitoje plaštakos pusėje toje vietoje, kuri atitiktų žymę Drobulėje, tačiau taip pat neteisingai tvirtino, kad vinis pažeistų medianinį nervą, kuris eina į nykščių raumenis: tokiu būdu juos sutrauktų mėšlungis, kas, jo įsitikinimu, turėtų paaiškinti, kodėl nykščiai Drobulėje nėra matomi.

80 metų Barbet teorijos buvo nuolatos kartojamos TV dokumentikoje, žurnalų straipsniuose, knygose ir interneto svetainėse. Nepaisant istorinių duomenų, rodančių, kad žmonės buvo nukryžiuojami perkalant plaštakas (netgi nenaudojant pagalbinių virvių prilaikymui[12]) ir daugelio kitų eksperimentų, prieštaraujančių Barbet hipotezėms, ginčas vyksta toliau.

Fredericas Zugibe, medicinos ir filosofijos mokslų daktaras (1928–2013), priešingai nei Barbet, buvo kriminalistikos patologas (turėjo mokslų daktaro laipsnį žmogaus anatomijos srityje) ir 30 metų dirbo medicinos ekspertu Niujorke. Kaip kriminalistikos patologas (iš esmės medicinos detektyvas, nustatantis mirties priežastį), jis buvo labiau kvalifikuotas nei Barbet lygindamas žymes Drobulėje su medicininiais atradimais. Knygoje „Kryžius ir Drobulė“ (The Cross and the Shroud, 1988) Zugibe aprašė gerokai detalesnius eksperimentus, kuriuos jis atliko 1970-iais ir 80-iais (turėdamas gerokai daugiau technologinių priemonių nei Barbet) ir kuriais įrodė daugelio Barbet hipotezių nepagrįstumą.

Analizuodamas Barbet perkalimo per riešus teoriją, Zugibe pažymėjo keletą klaidų Barbet tezėje:

1. Vinis, esanti Desto ertmėje, būtų pernelyg arti mažojo piršto linijos plaštakoje, kad atitiktų žaizdos vietą Drobulėje,
2. Vinių vietos Desto ertmėje neatitikų stigmų vietų dar iki Barbet žinomuose stigmatikuose,
3. Vinis, einanti per Desto ertmę, greičiausiai nepataikytų į medianinį nervą, todėl turėtų būti kita priežastis, kodėl Drobulėje nesimato nykščių.

Zugibe manymu, žaizda Drobulėje (rodanti vinies išėjimo vietą kitoje plaštakos pusėje) buvo arčiau nykščio pusės ir toliau link pirštų nei tai leistų Barbet parinkta vieta, net ir tuo atveju, jei Barbet vinis, eidama per riešą būtų palinkusi kampu. Atlikdamas žymiai išsamesnius tyrimus su lavonais, Zugibe pademonstravo, kad faktiškai vinis galėjo būti perkalta per plaštaką tarp rodomojo ir vidurinio piršto atraminių kaulų ir kitų aplink esančių smulkesnių kaulų, jų nesulaužydama. (3a, 3b, 3c pav.)

3c pav. Tikroji vinies žaizdos, parodytos 3a ir 3b pav., vieta delne.

Šioje vietoje esanti vinis, eidama per plaštaką pasvirtų ir išlįstų toje vietoje, kur žaizdos vieta užfiksuota Drobulėje (3d, 3e, 3f). Kaip Barbet padarė išvadą, kad vinis, einanti per kaulėtą vietą išlaikytų kūno svorį, taip ir Zugibe tolimesniais eksperimentais parodė, kad ši kaulėta vieta ne tik išlaikytų kūno svorį[13] be prilaikančių virvių, bet ir atitiktų tradicinį tikėjimą tuo, kad vinių vieta buvo plaštakose. Zugibe vieta taip pat geriau dera su žaizda Drobulėje, apreiškimu šv. Brigitai ir stigmų vietomis pas stigmatikus, pvz., Tėvą Pijų. (4 pav.)

Kalbant apie medianinį nervą, Zugibe nurodė, kad Barbet vinis jo nepažeistų. Medianinis nervas eina į delno raumenį ties nykščio pagrindu, o jo kelią žymi riešo sausgyslė, vadinama palmaris longus (5 pav.) Medianinis nervas paprastai yra tiesiai po ja arba link nykščio pusės. Tačiau Barbet vinies vieta yra nuo sausgyslės link mažojo piršto pusės, kas reiškia, kad ji visiškai negalėtų pažeisti medianinio nervo. Dar svarbiau, kad jei vinis ir pažeistų medianinį nervą, jis paralyžiuotų ir jį, ir nykščio raumenis, į kuriuos šis eina, todėl nykštis nebūtų sulenktas šių, dabar jau paralyžiuotų raumenų, tačiau atsilenktų, kadangi jį veiktų raumenys, esantys kitoje riešo pusėje. Zugibe darė teisingą prielaidą, kad vienintelė priežastis, kodėl nykščiai nėra matomi Drobulėje, yra ta, kad žmogui mirus riešai nulinksta ir nykščiai atsipalaiduoja (ką jis matė daugybę kartų kaip patologas). Tokį bandymą su savo riešais gali padaryti bet kas – jei padėsite alkūnę ant stalo ir ištiesę pirštus nukreipsite juos į lubas, atpalaidavus riešą plaštaka nusvyra, o nykščiai nusvyra gerokai žemiau kitų pirštų, todėl Drobulė liečia rankų viršų, bet ne nykščius (6 pav.).

Labai gaila, kad, nepaisant Šv. Rašto ir beveik 2000 metų tradicijos, rodančios, kad mūsų Viešpats buvo prikaltas per plaštakas, vieno gydytojo grįstais eksperimentais paremta spekuliacija tapo tokia kontroversija. Nors gydytojas Barbet buvo vedamas gerų ketinimų, tačiau jo eksperimentai su lavonais buvo ne ką labiau moksliški, nei tie, kuriuos darydavo viduramžių menininkai, kurie taip pat prikaldavo kūnus prie kryžiaus kaip modelius (jie taip pat pastebėjo, kad vinys, įkalti per arti pirštų, ištrūksta), ir remdamasis savo prielaidomis jis padarė išvadas, kurios neatitinka medicininių faktų.

Tikėkimės, kad plačiau pasklidus žiniai apie Zugibe ir kitų darytus detalius mokslinius tyrimus, tikintieji jausis tvirčiau sužinoję, kad Bažnyčia ir jos menininkai buvo teisūs nuo pat pradžių.

Originalių piešinių autorius Adrienne De Prisco.

Paul Casey yra medicinos mokslų daktaras, plaštakų ir riešų chirurgas, dirbantis Pietų Kalifornijoje. Jis taip pat turi teologijos magistro laipsnį.

---

[1] Lietuviškas A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertime (biblija.lt) naudojamas žodis „ranka“, tačiau angliškame Šv. Rašto vertime naudojamas žodis „hand“, kuris reiškia „plaštaka“. Žr. taip pat straipsnio autoriaus paaiškinimą 5 išnašoje.

[2] Biblija.lt vertimas yra "O jei kas jį paklaus: 'Iš kurgi tos žaizdos tavo krūtinėje?' – jis atsakys: 'Jas gavau muštynėse bičiulių namuose'“, su paaiškinimu "... žaizdos tavo krūtinėje: pažodžiui žaizdos tarp tavo rankų. Netikrieji pranašai, panašiai kaip Baalo pranašai, pranašaudami save sužeisdavo. Žmogus, apkaltintas kaip netikras pranašas, ginsis nuo kaltinimo, teigdamas, kad ne jis pats save sužeidė, bet gavo žaizdas muštynėse bičiulių namuose."

[3] Biblija.lt vertimas yra – „Juk mane šunys apgula iš visų pusių,nedorėlių gauja mane apspinta; jie drasko man rankas ir kojas;“ (Ps 22,17) su paaiškinimu „...jie drasko man rankas ir kojas: senieji vertimai – Septuaginta ir Vulgata – verčia: ...jie pervėrė mano rankas ir kojas.“

[4] Brown, Raymond, ed., The New Jerome Biblical Commentary, Englewood Cliffs, NJ: Prentice-Hall, 1990, 530 psl. Braunas pateikia keturis skirtingus šio fragmento vertimus. Visuose keturiuose naudojama „plaštaka“, ne „riešas“.

[5] Graikų koine neturi žodžio, atitinkančio angliškąjį „riešas“. Pažodinė graikiško žodžio χεῖράς reikšmė, naudojama šiose Naujojo Testamento ištraukose yra „plaštaka“ ir yra verčiama atitinkamai.

[6] Barbet, Pierre. Daktaras Kalvarijoje: Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančia, aprašyta chirurgo (Doctor at Calvary: The Passion of Our Lord Jesus Christ As Described by a Surgeon, New York: Image Books, 1963, p. 94.) Barbet teigia – „Šventajame rašte... kalbama ne apie delnus, bet apie plaštakas. Ką reiškia plaštaka, turi pasakyti anatomai. Bet kurios šalies, bet kokio amžiaus gyventojai sutiktų su teiginiu, kad plaštaką sudaro riešas, delnas ir pirštai.“ Barbet klysta dėl dviejų dalykų:
a) Bibliniai rašytojai nebuvo anatomai (nepaisant to, kad Lukas buvo gydytojas), tačiau jie šnekamojoje kalboje, kaip ir bet kuris kitas, būtų skyrę plaštaką nuo riešo,
b) Nors medicinos profesionalai vietą tarp delno ir riešo vadina kaulėtu persidengimu, niekas, net ir nebūdamas anatomu, nepasakytų, kad jo nurodytos vinies vieta Vilandro kryžiuje (Pav. 1a ir 1b) yra „plaštakoje“.

[7] Lipsius Justus, De Cruce, 1594.

[8] Hewitt, John, “The Use of Nails in the Crucifixion.” Harvard Theological Review 25 (1932): 41 psl.

[9] Robison, John, “Crucifixion in the Roman World: The Use of Nails at the Time of Christ.” Studia Antiqua 2, Nr. 1 (2002). 28 psl.

[10] Hengel, Martin, Crucifixion in the Ancient World and the Folly of the Message of the Cross, išvertė John Bowden. Philadelphia: Fortress, 1977, p. 31

[11]Barbet, 102–103 psl.

[12]Blinzler, Joseph, The Trial of Jesus: The Jewish and Roman Proceedings against Jesus, išvertė Isabel ir Florence McHugh, The Newman Press, 1959, 264 psl.

[13]Zugibe, Frederick T., The Cross and the Shroud: A Medical inquiry into the Crucifixion. Paragon House, New York, 1988, 66–68 psl.