Po lapkričio 11 d. įvykdytos jaunos moters Giulios Cecchettinos žmogžudystės Italijoje pareikšta, kad jai pavojų vis dar kelia „patriarchatas“. Lapkričio 24 d. laikraščio La Repubblica vedamojo straipsnio pavadinimas iškalbingas: „Feminicidas: sustabdykite žudynes“. Tokia tezė, neva vyksta masinės moterų žudynės, o atsakomybė dėl to tenka vis dar dominuojančiai „patriarchato“ kultūrai, yra skleidžiama didžiojoje žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir visokio plauko vadinamųjų influencerių. Teigiama, kad norint sustabdyti smurtą prieš moteris, turime kovoti su patriarchatu.
Patriarchatas – tai socialinė sistema, įtvirtinanti vyrų autoritetą ir vaidmenų pasiskirstymą šeimoje. Išskyrus dabartinius laikus, tėvo valdžia visada buvo laikoma vienu iš nekintamų socialinės santvarkos elementų, būtinų visoms tautoms ir visais laikais. Daugelį amžių tėvas šeimoje atliko tą patį vaidmenį, kurį politinėje visuomenėje atliko valdovas (pats žodis tėvynė kilęs iš žodžio tėvas) ir kurį Bažnyčioje atlieka popiežius, Šventasis Tėvas. Dar prieš penkiasdešimt metų toks buvo Italijos šeimos modelis: tėvas turėjo vadovauti šeimai ir rūpintis jos finansiniu išlaikymu, motina rūpinosi namais ir vaikų, kurių buvo gausu, auklėjimu. Šeimos gyvenime dažnai figūravo ir seneliai, kurie buvo tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, saugotojai.
Šią socialinę sistemą sugriovė 1968 m. kultūrinė revoliucija ir tai, kas po jos sekė: skyrybų, abortų įstatymai, o Italijoje – ypač 1975 m. balandžio 22 d. Naujosios šeimos įstatymas, kuris panaikino tėvo autoritetą ir panaikino teisinę tėvo viršenybę, prisidėdamas prie autoriteto ir tapatybės išnykimo Italijos šeimose.
Tarp 68-ųjų ideologų taip pat prisimename „antipsichiatrijos“ teoretikus, tokius kaip Davidą Cooperį, kelis kartus perspausdintos knygos reikšmingu pavadinimu „Šeimos mirtis“, autorių. Tai buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjęs plisti įsitikinimas, kad šeimos institucijos išnykimas yra neišvengiamas ir pageidautinas. Knygoje Cooperis siūlė ištrinti tėvo vaidmenį, pakeičiant jį brolišku egzistavimu, taip tikėdamasis paradoksalios brolių, neturinčių tėvo, arba, tiksliau, brolių, kurie yra tėvo žudikai, visuomenės: kaip nutiko 1793 m. nužudžius Prancūzijos karalių, kaip tikėjosi Nyčė, pranašavęs Dievo Tėvo nužudymą.
Bažnyčios, visuomenės ir šeimos demokratizavimo procesas yra vienas ir tas pats. Šeimos naikinimas turėjo ypač remtis moterų „išlaisvinimu“. Feminizmas teigė panaikinsiantis vyro ir moters vaidmenų skirtumą, prigimtinį pašaukimą motinystei ir moterystei. Abortų ir kontracepcijos „teisė“ buvo iškelta kaip moters teisė savarankiškai spręsti apie savo kūną ir seksualumą, išsilaisvinant nuo vyro valdžios ir motinystės „naštos“. Moterų maskulinizaciją lydėjo vyrų demaskulinizacija, kurią visu smarkumu skatino mada, reklama ir muzika. Atvykimo taškas yra lyčių teorija, tačiau šiandien skambančių šūkių prieš patriarchato kultūrą ištakos – feministinės demonstracijos, tokios kaip 1975 m. gruodžio 6 d. Romoje vykusi demonstracija, kurioje dalyvavo apie 20 000 moterų, skandavusių tokius šūkius kaip šis: „Daugiau jokių žmonų, motinų, dukterų! Sunaikinkime šeimas!“
Šeima buvo sugriauta. Tėvo autoritetas išnyko, lyčių vaidmenys buvo paneigti, o visi šeimos nariai – tėvas, motina ir vaikai – patyrė gilią tapatybės krizę. Patriarchalinė šeima Italijoje nebeegzistuoja, išskyrus kelias laimingas salas. Ir tose keliose salose, kurias labiau nei patriarchalinėmis turėtume vadinti natūraliomis, žmona gerbia savo vyrą, vaikai gerbia savo tėvus, o moteris ne žudoma, bet mylima ir gerbiama. Giulios Cecchettinos žudikas yra ne patriarchalinės kultūros vaikas, o 1968 m. reliatyvistinės ir feministinės kultūros, kuri šiandien persmelkusi visą visuomenę ir už kurią visi yra atsakingi, vaikas.
Tačiau šeimos krizė neapsiriboja vien patriarchalinės šeimos pabaiga. Italija yra pakeliui į „vienišių“ visuomenę, kurioje nebeliks šeimų. Remiantis naujausia CENSIS [Italijos socialinių tyrimų centro] ataskaita apie šalies socialinę padėtį, 2040 m. tik kas ketvirta pora, arba 25,8 proc. visų porų, turės vaikų, o šeimų, kurias sudarys vienas asmuo, bus 37 proc. 34 % italų bus pagyvenę ir vieniši. Taip yra todėl, kad šiandien krizę išgyvena ne tik šeima, bet ir pats poros egzistavimas. Žmonės ne tik vis mažiau tuokiasi ir gimdo mažiau vaikų, bet ir mažiau gyvena kartu, nes vengia minties apie atsakomybę prieš bet kokį partnerį ar sugyventinį, kurį bijo turėti per ilgai šalia savęs.
Vadinamąjį feminicidą lemia ne senoji patriarchalinė kultūra, o naujoji antipatriarchalinė kultūra, kuri painioja idėjas, susilpnina jausmus, destabilizuoja psichiką, atimdama natūralią paramą, kurią nuo pat gimimo teikė šeima su savo saugumo atramomis – tėviškomis ir motiniškomis. Žmogus lieka vienas su savo košmarais, baimėmis ir nerimu ant bedugnės krašto: tuštumos bedugnės, į kurią žmogus patenka, kai atsisako būti tuo, kuo jis yra, kai atsisako savo nekintamos ir nuolatinės prigimties – vyro, moters, tėvo, motinos, vaiko. Ir jei visi kalba apie moterų žudymą, niekas nekalba apie kur kas didesnį ir labiau paplitusį nusikaltimą – kūdikių žudymą, kurį kasdien Italijoje, Europoje ir visame pasaulyje vykdo tėvai ir motinos, smurtaujantys prieš savo nekaltą vaiką dar prieš jam išvystant dienos šviesą.
Visuomenė, kuri žudo savo vaikus, yra pasmerkta mirčiai, o mirties dvelksmas vis labiau jaučiamas visomis formomis, ne tik feminizmo. Gyvybė, visuomenės atkūrimas įmanomas tik susigrąžinus natūralų ir dievišką šeimos modelį. Kad sustabdytume mūsų visuomenę naikinančią beprotybę, su Dievo pagalba turime grįžti prie patriarchalinio šeimos modelio, pagrįsto tėvo, šeimos galvos, autoritetu ir motinos, kuri yra jos širdis, šventumu: abu susivieniję atlikti užduotį – gimdyti ir auklėti vaikus, kad jie taptų dangaus piliečiais. Alternatyva – pragaras, kuris prasideda jau šioje žemėje.
