Seminarijoje turėjome senelį kunigą, kuris sukiojosi aplinkui ir drąsino mus, jaunuolius, kunigų ugdymo procese. Kartą, kai rengiau diplominį darbą apie santuokos gėrybes, paklausiau monsinjoro Leone‘o: „Kai jums augant kas nors užsimindavo apie lytinį aktą, kas jums ateidavo į galvą?“ Jis nedvejodamas atsakė: „Prokreacija.“
Neabejoju, kad prieš septyniasdešimt metų tai buvo įprastas atsakymas į paprastą klausimą apie lytiškumą. Juk prokreacija yra natūrali lytinio akto pabaiga. Tačiau galiu lažintis, kad šiandien sunkiai rastumėte vieną iš šimto žmonių, kurie sąžiningai pasakytų, kad prokreacija yra pirmoji mintis, ateinanti į galvą, kai kas nors užsimena apie seksą.
Tai tikriausiai nieko nestebina. Šiandien dauguma žmonių, kalbėdami apie lytinį aktą, dažniau galvoja apie malonumą, o ne apie dauginimąsi. Tiesą sakant, šiandien prokreacija dažnai laikoma neigiamu šalutiniu sekso poveikiu ir net kažkuo, kas nepavyko. Šios tikrovės pripažinimas gali parodyti, kurioje vietoje mūsų šiuolaikiniame pasaulyje seksualumas nuvažiavo nuo bėgių.
Iki XX a. septintojo dešimtmečio prokreacija galbūt ne visada buvo sveikinama, tačiau ji buvo suprantama kaip natūralus lytinio akto tikslas. Pokytis įvyko šiame dešimtmetyje, kai visuomenei tapo lengvai prieinamos dirbtinės kontracepcijos formos, ypač kontraceptinės tabletės. Nuo to laiko kontracepcija, kuri pažodžiui reiškia „prieš pastojimą“, tapo įprastu lytinio akto mąstymo būdu.
Matydamas, kokią grėsmę pasauliui gali sukelti tokia neigiama įtaka, Katalikų Bažnyčios mokymo autoritetas ėmėsi veiksmų. 1968 m. enciklikoje Humanae Vitae popiežius Paulius VI rašė:
„Ši konkreti doktrina [kad kiekvienas santuokinis aktas būtinai turi išlaikyti savo prigimtinį ryšį su žmogiškosios gyvybės prokreacija], dažnai aiškinama Bažnyčios magisteriumo, remiasi Dievo nustatytu neatskiriamu ryšiu, kurio žmogus savo iniciatyva negali nutraukti, tarp vienijančios reikšmės ir prokreacinės reikšmės, kurios abi būdingos santuokiniam aktui.“ (12)
Bažnyčia tvirtina, kad lytinis aktas natūraliai skirtas sutuoktinių malonumui ir vaikų gimdymui. Kartu ji viešai smerkia kontraceptinį mentalitetą, kuris šiuos du dalykus laiko atskirtais (žr. HV 14).
Šiandien su lytiškumu susijusios problemos mūsų pasaulyje yra gausios ir pribloškiančios. Nuo ištvirkavimo iki homoseksualumo ir abortų – pasaulis susipainiojęs dėl tikrosios lytinio akto prasmės. Tokie netvarkingi veiksmai griauna šeimos struktūrą ir lemia tai, kad gyventojų kaitos rodikliai smarkiai mažėja.
Pastaraisiais dešimtmečiais daug gerų pastangų įdėta skatinant susilaikymą iki santuokos, rodant natūralią heteroseksualumo tvarką ir palaikant žmogaus gyvybės orumą nuo pradėjimo momento. Tačiau šios pastangos galiausiai nueis perniek, jei nespręsime pagrindinės problemos – kontracepcijos.
Iki kultūrinio pritarimo dirbtinei gimstamumo kontrolei nesusituokę žmonės dažniau susilaikydavo nuo lytinių santykių, bijodami pastoti. Homoseksualumas akivaizdžiai buvo laikomas prieštaraujančiu prigimtiniam įstatymui, nes jis nebuvo nukreiptas į kartų kūrimą. O abortas nebuvo laikomas atsaku į kažką, kas nepavyko lytinio akto metu.
Kontracepcija yra visų mūsų problemų, susijusių su lytiškumu, priežastis. Kai lytiniame akte sąmoningai trūksta arba vienijamojo, arba prokreacinio aspekto, lytiškumas tampa netvarkingas. Taip jis netenka teisingo proto moralinio kompaso, padedančio siekti galutinio tikslo – žmogaus klestėjimo. Šiandien dėl vyraujančio kontraceptinio mentaliteto visuomenė patiria begalę seksualinių nuodėmių.
Popiežius Paulius VI numatė seksualinės moralės žlugimą, jei bus leista naudoti dirbtinę kontracepciją (žr. HV 17). Deja, jo prognozės išsipildė. Nuo tada, kai XX a. septintajame dešimtmetyje visuomenė pritarė kontraceptinėms lytinėms priemonėms ir ėmė jas skatinti, smarkiai išaugo skyrybų skaičius, atsivėrė palaidumas, vyrauja bendra seksualinė sumaištis.
Jei tikrai norime išgelbėti lytiškumą nuo visiško sunaikinimo, turime iš naujo išsiugdyti suvokimo mentalitetą. Vaiko pradėjimas yra natūrali lytinio akto pabaiga. Nors tai pasiekiama ne kiekvienu lytinio santykiavimo atveju, atvirumas pastojimui vis tiek leidžia susituokusioms poroms patirti laisvę laikytis Dievo duoto plano. Kad lytiškumas pasiektų visą savo potencialą, tiek vienijamoji, tiek prokreacinė reikšmė turi išlikti nepažeista.
Pirmasis žingsnis atkuriant pastojimo kultūrą yra laikytis Bažnyčios mokymo, kad bet kokie su santuokiniu aktu susiję veiksmai, dėl kurių prokreacija tampa neįmanoma, yra savaime blogi (KBK 2370). Kai tai derinama su visišku žinojimu ir visišku sutikimu, tai taip pat yra mirtina nuodėmė – kuri, neatgailaujant, veda į amžinąją pragaro mirtį (KBK 1856-1861).
Teigiama suvokimo pusė yra ta, kad tam ir buvo sukurta žmonija. Pirmasis Dievo įsakymas mūsų pirmiesiems tėvams buvo: „Būkite vaisingi ir dauginkitės.“ (Pr 1, 28) Atvirumas vaikų pradėjimui santuokinio akto metu ne tik padaro žmogų visiškai žmogišku, bet ir panašų į Dievą. Prieš pat šį Dievo įsakymą buvo Jo pareiškimas: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.“ (Pr 1, 26) Atvirumas naujai gyvybei lytinio akto metu sutuoktinius įtraukia į gilesnį Trejybės, kuri visada yra vaisinga, patyrimą.
Iš šio dieviškojo pagrindo galima sukurti gražų lytiškumo statinį, kuriam jis buvo skirtas – šeimą. Tačiau bet kokie pamatai, sąmoningai atskiriantys vienijančiąją ir prokreacinę lytinio akto dimensijas, yra ne tik statomi ant smėlio, bet ir ant judančio smėlio! Kontracepcija gadina lytiškumą.
Santuokinė meilė ir lytinis aktas reikalauja atsakomybės. Jei jos nėra, meilė virsta geismu. Kiekvienas moralinis veiksmas turi pasekmes. Šia prasme nėra laisvos meilės, yra tik atsakinga meilė. Kontracepcijos mentalitetas siekia pašalinti asmeninę atsakomybę iš lytinio akto ir pažeminti jį iki sekso be pasekmių. Savo ruožtu lytiškumas praranda savo tikrąjį orumą ir veda asmenis į egoizmo spiralę.
Dažnai, kai pristatomas šis Bažnyčios mokymas, žmonės atsako: „Niekada anksčiau to negirdėjau.“ Nors tai apgailėtina, tai taip pat yra tiesa. Paskelbus encikliką Humanae vitae, daug dvasininkų, katalikiškojo švietimo vadovų, mokslininkų ir teologų atvirai nepritarė šiam Bažnyčios mokymui. Ir iki šiol atviras pamokslavimas ir mokymas šia tema yra marginalizuojamas, jei ne kritikuojamas.
Atvirai kalbu šiuo klausimu ne tam, kad ką nors sugėdinčiau, o tam, kad mus išlaisvinčiau. Jėzus sakė: „Tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8, 31) Tik tada, kai mūsų gyvenimas atitinka sukurtąją tikrovę, atrandame tikrąją laisvę. Katalikų Bažnyčia yra „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15). Kaip motina, ji vadovauja ne jėga, bet meile – kad padėtų savo vaikams tapti visiškai tokiais, kokius juos sukūrė Tėvas. Tokią žmogaus laisvę galima pasiekti tik tada, jei laikomės Dievo, mūsų Kūrėjo, nustatytų gamtos dėsnių.
Bažnyčia taip pat supranta, kad vaikų auklėjimas šiuolaikiniame pasaulyje yra iššūkis. Todėl toje pačioje enciklikoje ji moko, kad dėl pagrįstų priežasčių, susijusių su laiko tarpu tarp vaikų gimimo, susituokusios poros gali pasinaudoti natūraliais ciklais ir lytiškai santykiauti tik nevaisingu laikotarpiu, „o tai nė kiek nepažeidžia... ką tik paaiškintų principų“ (HV 16). Šis supratimas išsivystė į tai, kas šiandien vadinama natūraliu šeimos planavimu.
Sugrąžinus lytinio akto suvokimą, kad jis iš esmės susijęs su prokreacija, gali nepavykti tiesiogiai sustabdyti seksualinės prievartos. Tačiau viena yra tikra: jei ir toliau laikysimės kontraceptinio mąstymo, tik sugriausime daugiau šeimų. Viltis slypi Jėzuje Kristuje, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Laikydamiesi Katalikų Bažnyčios mokymo, mes sekame Juo.
Kovoti su ištvirkavimo, homoseksualumo, abortų ir panašiais nuodėmingais vaisiais yra gerai; dar geriau yra kovoti su jų bendromis šaknimis. Kontracepcija yra visų mūsų problemų, susijusių su lytiškumu, priežastis. Atskleisdami melą, slypintį už kontraceptinio mąstymo, išsklaidome visus kitus nuodėmingus padarinius.
Prigimtinis įstatymas mums atskleidžia, kad lytinis aktas yra ir vienijantis, ir prokreacinis. Šios reikšmės yra tarsi gyvenimo bėgiai, išlaikantys lytiškumą kelyje. Jei kurios nors iš jų trūksta, lytiškumas tampa netvarkingas ir kenčia visuomenė. Kita vertus, kai abi jos išlaikomos, lytinis aktas suteikia pasauliui gyvybę.
Ačiū Dievui už Katalikų Bažnyčios išmintį, kuri visada rūpinasi žmogaus klestėjimu. Ji ir toliau moko, kad lytiškumas, ypač lytinis aktas, skirtas padėti mums pasiekti visą savo dieviškąjį potencialą. „Dievas yra meilė.“ (1 Jn 4, 8) O tikra lytinė meilė visada atvira naujos gyvybės kūrimui.
