Myliu Tave taip, kad negaliu be Tavęs gyventi.
Mūsų laikais bent jau krikščioniškoje visuomenėje yra visuotinai atmesta ir pasmerkta primesta moterystė prieš vieno ar abiejų asmenų norą. Visi plačiai ir garsiai skelbia, kad kelias į moterystę turinti būti dviejų suinteresuotų asmenų abipusė meilė, o ne kokie nors kitų išskaičiavimai, įtaka ir t.t. Apie tų dviejų asmenų meilę kiek poetai yra prirašę poezijos, kiek prirašyta laiškų viens antram įsimylėjusių asmenų, kiek juose gražių žodžių ir visokių pažadų... Kiek prikalbama apie meilę jaunimui paskaitose, juos ruošiant moterystei. Ir aš manau, kad apie moterystę verčiau visai nekalbėti, jeigu apie ją kalbant nekalbėtum apie meilę.
Toliau bus paaiškinta, kad moterystė yra natūrali sutartis, kad krikščionių tarpe ji yra Sakramentas. Ta sutartis yra šventa, begalinės svarbos ir t.t., tačiau jos sąvokos esminis elementas yra tas, kad ji yra sutartis. Kaip vėliau matysime, ji daug kuo skiriasi nuo kitų sutarčių, tačiau vis tiek ji yra sutartis. Žmonės vienas kitą kad ir kažin kaip mylėdami ne dėl visko gali sutarti vien tik todėl, kad vienas kitą myli. Yra daug kitų klausimų, kaip, pavyzdžiui, ar asmenys iš viso yra kompetentingi sutartį sudaryti, ar turi teisę į tai, dėl ko norėtų tartis, ar abu laisvai pritaria susitarimui ir eilė kitokių klausimų. Kai teismai sprendžia kokių nors sutarčių teisėtumą ir jų galiojimą, tai nuo tada, kai turime suformuluotus teisės paminklus, likusius per tūkstančius metų užrašytuose paminkluose ar tradicijoje, ir ligi dabar susitarusių šalių niekas neklausia, ar darydamos sutartį šalys viena antrą mylėjo ar ne. Ir moterystės sutarčiai svarbiausi reikalavimai yra tie, ar asmenys yra kompetentingi, ar abi pusės laisvai sutinka sudaryti šią sutartį. Svarbiau už jausmus yra tai, ar sutarčiai nėra kokių kliūčių, ar nėra tos sutarties esmei priešingų intencijų, ir t.t. Šalių tarpusavio meilės laipsnis moterystės sutarties tikrumui ir teisėtumui neturi lemiamos reikšmės. Gali būti negaliojančių ar niekinių įvykdytų moterysčių, nors į jas buvo kėsintasi su didžiausia abipuse meile. Gali būti ir yra tikrų moterysčių, kurias kuriant daugiau lėmė įvairūs praktiški motyvai, o ne meilė.
Tačiau iš aukščiau pasakyto nereikia daryti išvados, kad kuriant moterystę meilė būtų nesvarbus veiksnys. Šalių abipusė meilė beveik visada turi lemiamą reikšmės vedusiųjų laimei, viso gyvenimo ir net žemiškų reikalų sėkmingumui. Einantiems moterystėn ir joje gyvenantiems abipusė meilė yra tiek reikšminga, kad ir viską žinant, kas yra būtina moterystės sutarties teisėtumui, galima drąsiai ir atvirai visiems patarti be meilės moterystėn neiti.
O kas yra ta meilė, kuri turėtų asmenis vesti moterystėn?
Kas iš viso yra meilė? Šv. Jonas (1 Jn 4, 16) sako, kad „Dievas yra meilė ir kas pasilieka meilėje, pasilieka Dieve ir Dievas jame“. Jeigu šį sakinį rastume ne Šventajame Rašte, o pas kokį nors filosofą ar poetą, jį vargiai priimtume. Pratę meilę suprasti taip, kaip ją supranta žmonės savo kasdieninėje kalboje, sakytume, kad Dievo ir meilės sutapatinimas yra Dievo pažeminimas. Tačiau, kai randame tai pasakyta Šventajame Rašte, tai mums lieka tik pasvarstyti ir pasitikrinti, ar tai, ką žmonės vadina meile savo kasdieninėje kalboje, yra meilė.
Aišku, kad Šventajame Rašte Dievo ir meilės sugretinimas arba judviejų sutapatinimas yra teisingas. Jeigu taip, tai aną šv. Jono pasakymą galima kitaip pakartoti. Meilė yra Dievas ir kas pasilieka Dieve, pasilieka meilėje ir meilė jame. Šv. Jonas tame pačiame laiške (1 Jn 4,8) turi dar kitą panašų posakį. „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“. Kur nėra meilės, negali būti nė Dievo ir kur nėra Dievo, negali būti nė meilės. Dievas yra meilė. Kas randa Dievą, tas randa tikrą meilę ir kas moka mylėti tikra meile, tas suranda Dievą.
Kuo tas Dievas-Meilė pasireiškia arba kuo pasireiškia tikroji meilė? Kai apaštalas Jonas sako, kad Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kurs į jį tiki, nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3,16), tai kalba ne apie meilės pradžią, o apie meilės tąsą. Kitaip sakant — apie vieną iš meilės pasireiškimų. O meilės pradžia ten ir tada, kur ir kada Dievo pradžia, t.y. meilė yra amžina ta pačia prasme, kuria prasme yra amžinas Dievas. Žmogus gali turėti meilės pradžią ir meilės pabaigą, pagal tai, kada jis pamilo Dievą ir kada vėl to Dievo neteko.
Iš tikrosios Meilės ekspansingumo, t.y. iš Dievo noro dalintis su kuo nors meile ir laime, kilo pasaulis. Sakoma, jis sutvertas iš nieko, t.y. ne iš kokios prieš tai buvusios medžiagos, kuri nežinia iš kur būtų atsiradusi be Dievo žinios. Visa yra kilę iš Dievo noro pasireikšti tuo būdu, ką mes vadiname Dievo galia, jėga, mintimi. Iš meilės kilo ta Dievo mintis, dalintis su kuo nors savo meile arba savimi. Ta meilė, mūsų vadinamo pasaulio formoje, reiškiasi įvairiausiais, įdomiausiais būdais. Iš viso, ką dabartiniame gyvenime mes pajėgiame matyti, didžiausias ir įdomiausias Dievo meilės kūrinys yra pats žmogus. Apreiškimas sako, kad yra dar ir kiti už mus didingesni kūriniai — angelai. Dabartiniais mūsų jausmais mes tačiau negalime jų pažinti, nei daug ką apie juos tikslaus pasakyti. Daugiau, kad ir ne viską, galime pasakyti apie žmogų. Čia nesiimsime aiškinti visko, ką pajėgiame suprasti apie žmogaus kūną, gyvybę, sielą. Pasitenkinkime apie tai [pasakydami] tik kelis žodžius. Žmogus yra ne tik sąmoningas savo buvimo, savo galių, savo veiksmų [šeimininkas], jis ne tik gali norėti ir siekti sau laimės. Žmogus gali mylėti. Mylėti ne taip, ką kasdieninėje kalboje kartais vadiname meile kalbėdami apie gyvulių instinkto pasireiškimą, kai pavyzdžiui gyvulėliai ir jų motina rodo vieni kitiems daug laikino prisirišimo, kol mažieji paauga. Mylėti ir ne taip, kaip senovės pagonys ir visų laikų pagoniškos dvasios žmonės. Tikroji iš Dievo einanti ir malone apsireiškianti meilė yra kitokia. Žmogus gali mylėti sąmoningai, laisvai ir panašiai, kaip Dievas, t.y. trokšti laimės, laimės sau, laimės kitiems iš to sau nieko neieškodamas. „Žmogui duota galia mylėti yra didžiausia dovana, kokią Dievas sukūrė iš savo širdies gerumo, kuri labiausiai išreiškia tą jo gerumą, ką jis pats labiausiai vertina“ (Dantė, Dieviškoji komedija 5,19-21). Kalbėdami apie žmogų labai pabrėžiame žmogaus panašumą Dievui savo siela, jos dvasingumu, nemirtingumu, galiomis. Kad Dievas yra meilė, kad žmogus gali sąmoningai mylėti, panašiai kaip Dievas, tai mums dar daugiau pasako, kiek mumyse yra panašumo į Dievą. „Kas pasilieka meilėje, pasilieka Dieve ir Dievas jame“. Ar kada nors bandėme pakankamai susimąstyti, kuo mes esame ir kur esame, kol turime tikrą meilę?
Ta meilė, kuri yra Dievas ir kuria prasme Dievas yra meilė, yra troškimas laimės ir gėrio pirmiausiai ne sau, o kam nors kitam, yra troškimas ką nors padaryti laimingu. Tai yra troškimas dalintis su kuo nors turima laime, viskuo, ką tik turi ir kuo esi. Ta prasme ir Dievas yra meilė. Ta meilė pašaukė ir vis šaukia būti daugybes nesąmoningų ir sąmoningų būčių, kad jos nors kaip, nors kiek patirtų džiaugsmo, laimės. Tikros meilės turįs žmogus daugiau laimės trokšta ne tiems, kurie jos turi nors tiek pat, kaip jis, o tiems, kuriuos jis mato mažiau laimingus už save. Galime juk pasakyti, kad žmogus, pamatęs ką nors nelaimingą, palieka savo tėvą ir motiną ir eina bandyti kam nors laimės suteikti. Ši tikroji meilė, per kurią mes esame Dieve ir Dievas mumyse, kuri mus šaukia nešti kitiems nors spindulėlį laimės, nuveda žmones įvairiais keliais, kuriuos mes vadiname pašaukimais. Ta meilė vedžiojo Kristų po visą Palestiną, jo apaštalus nuvedė į tolimas šalis. Ta pati meilė Joną Vianėjų ir jo dvasios draugus veda į miestų ir nuošaliausių kaimų bažnyčias ir koplyčias. Ta pati meilė Tėvą Damijoną ir jo dvasios draugus nuvedė tarnauti raupsuotiesiems. Ta pati meilė silpnas moteris Prancišką Kabrini ir jos dvasios drauges išveda iš švelnios gimdytojų globos ir net iš tėvynės iki toliausių, nuošaliausių žemės užkampių, kur tik jos pamato esant per maža laimės. Jeigu nestovėtų ant kelio piktas žmogus su ginklu rankoje, meilė daugelį nuvestų į vergų koncentracijos stovyklas, ten uždarytiems nunešti meilės spindulį ir iš kančių vietos sukurtų rojų. Ta meilė paveikia tūkstančius jaunų širdžių nesustoti prie kasdieninių savanaudiškumo smulkmenų, jas palikus eiti į našlaitynus, ligonines, mokyklas ir visur vis tuo pačiu tikslu — suteikti nelaimingiems daugiau laimės, laimingiems užtikrinti jos pastovumą. Suteikti laimės ne iš anksto savo pasirinktiems asmenims, o kiekvienam, kas tik bus reikalingas, kas tik norės patirti sau gero iš jo ar jos mylinčios širdies.
Taip ir dar kilniau suprantama meilė turi būti ne tik tų, apie kuriuos sakoma, kad jie pasitraukia iš pasaulio — kunigų ir vienuolių. Tikrumoje jie nepasitraukia iš pasaulio, o pasilikę pasaulyje pasirenka darbuotis, kad pasaulis būtų šviesesnis. Ta pati meilė turi būti ir tų, apie kuriuos sakoma, kad jie pasilieka pasaulyje. Ta pati meilė turi šviesti visiems, visus įkvėpti ir visiems vadovauti. Kur nėra meilės, nėra Dievo, ten negali būti gyvenimo šviesos, jaukumo ir laimės.
Ta pati ir taip suprasta meilė turi vesti du asmeniu moterystėn. Ne pripuolamai ir ne retorikai paminėjau eilę pavyzdžių, kur žmones veda meilė. Jeigu kas sakosi mylįs kitą asmenį, norįs su juo kurti vieną bendrą gyvenimą moterystėje, tas privalo rimtai save paklausti, ar jis-ji tikrai myli kitą asmenį. Meilė žiūri ne savo interesų, naudos, malonumų. Meilė veda teikti kitam žmogui laimės, sakoma — aukotis dėl kito. Kas siektų moterystės savo malonumams, kitokiems saviems išskaičiavimams, toks nieku nesiskirtų nuo kito asmens, kurs eitų kunigystėn ar vienuolynan pelno, lengvo gyvenimo ar kitokiais egoistiniais išskaičiavimais. Kas galėtų būti labiau atstumiančio!—
„Pamilau tave taip, prisiekdinėja viens antram du asmeniu, kad be tavęs gyventi negaliu“. Ar šiame pasakyme ir tokiame jausme daug meilės? Taip, čia byloja labai didelė.... savęs meilė. Čia kalba ne ta meilė, kuria yra Dievas. Dievas neklausia, ar jis gali be mūsų apsieiti. Jam tik rūpi, kad mes be jo negalime apsieiti. Mus mylėdamas, Dievas sau iš to nieko nenori ir nelaukia. Jis tik trokšta laimės mums. Ir žmogus, kai tikrai myli kitą asmenį, tai iš tos meilės sau jis nieko negeidžia ir nieko nelaukia. Jam net nerūpi, ar anas kitas asmuo jį myli, ar žino, kad yra mylimas. Tikrai meilei užtenka pačios savęs. Ji nori kitam gero, stengiasi daryti gera ir tuo būdu ji pati yra mylinčiojo laimė. Tėvas Damijonas ir tūkstančiai jam panašių “meilės aukų”, kaip jas kiti vadina, nešdami širdyje meilę net nematytiems žmonėms, tikrai niekad savęs neklausė, ar juos kas supras, ar mylės. Mylinčiai širdžiai pati meilė suteikia pakankamai laimės.
Yra, ką žmonės vadina meile, kas tačiau nėra meilė. Paaiškinę kas yra meilė, eikime prie moterystės ir šeimos. Kai žmogus yra susirūpinęs, ar kitas asmuo jį ar ją myli, tai iš to dar ne visada seka, kad jis-ji myli aną asmenį. Tačiau tikrai aišku, kad tas jis-ji tikrai myli save. Kai žmogus svajoja, koks jis-ji būtų laimingas (-a) turėdamas kurį asmenį, gal jis myli ir aną asmenį, bet pirmoje vietoje myli save. O kai žmogus nori laimėti meilę kurio asmens jau mylinčio kitą asmenį, toks save myli beatodairiškai labiau už kitus žmones. Kai žmogus „iš meilės“ siekia suardyti kitų tarpusavio meilę ir vieną iš tų asmenų laimėti sau, jo egoizmas yra labai juodas, pasiryžęs savo labui ar malonumui net nepagydomai sužaloti kitų širdis, gal suardyti vieno asmens kitam jau duotus pažadus, gal net jau sukurtą šeimą. Visi lig šiol savižudžiai „iš meilės“ kad negalėjo sau laimėti kurio nors asmens, nėra jokie meilės riteriai. Nepaisant to, kad kurį iš tokių kas būtų ir gražiausiai apdainavęs, jie yra savanaudiški savižudžiai. Visi, apie kokius čia kalbėjome, galvojo apie savo laimę kitų asmenų sąskaita. Kas kitą asmenį myli, tas laimės ieško ir siekia ne sau iš mylimo asmens, o galvoja, kaip suteikti laimės kitam asmeniui.
Ar tokia tačiau meilė (kas nors ją pavadins vien „platoniška“), pirmiausiai žiūrinti ne savęs, o kito, gali du asmenis atvesti lig moterystės? Ar tai nėra tik svajotojų meilė ir pasiliekanti tik svajotojo širdyje? Tik tokia meilė yra visiems patartina ir kas per ją sieks moterystės, jos ir pasieks. Ir idealiausios širdies žmogui, mylinčiam visą pasaulį, nėra jokių kliūčių pamilti ką nors ypatingiau už visus kitus žmones. O kad tokia ypatingoji vienam asmeniui meilė netaptų egoistine, kad ji netaptų kam nors žalinga ir daranti skriaudą, ji tegul ieško laisvos širdies, tokios kuri dar nėra su kuo nors ypatingai susirišusi.
Kad du asmenys suartėtų, meilei nereikia ypatingų įrodymų. Šis klausimas gal ir galėtų kelti rūpesčio, jeigu neturėtume sielos, kokią turime. Motinos kasdien mato, kaip jų dar visai maži kūdikiai skirtingai reaguoja į ją ir kitus asmenis, į skirtingas pačios motinos nuotaikas. Kūdikis aiškiai parodo atskiriąs, kada motina eina prie jo su didesne ar mažesne meile. Šiuo atžvilgiu visi žmonės esame vienodi. Mes nežinome, kas yra žmogus ir nesuprantame, kas yra žmogaus siela. Tiek tačiau žinome, kad siela sielą jaučia. Jaučiame vieni gyviau, kiti ne taip aiškiai, vieni kitus, nepaisant nuotolių ar kitokių kliūčių. Žmonės jaučia ir tai, ką jie vienas kitam jaučia. Ką myli, ko nekenti, būk ramus, nereiks mokėti už apskelbimą. Anie asmenys tai savaime sužinos, sakome — pajaus. Būkite taip pat ramūs, nebus reikalo įrodinėti savo meilės kuriam nors pamiltam asmeniui.
O jeigu atsitiktų, kad tikra meilė nerastų kitame asmenyje atgarsio? Kas tikrai myli, nusiramins ta mintimi, kad anas mylimas asmuo yra pakankamai laimingas kuo nors kitu, gal kitos sielos meile. Jeigu meilė nebuvo egoistinė, ji nejaus kitiems nei pavydo nei neapykantos. Mylinčiu tampama. Yra pakankamai laisvų sielų ir širdžių, ieškančių ką mylėti ir būti kieno nors mylimos. Tegul dvi tokios sielos ir širdys suranda viena antrą, žmogus nesiekia savo meile tapti kam nors našta, nepageidaujamu būdu kaip nors painiotis kitų žmonių gyvenimo kelyje. Ir moterystės siekiant meilės keliu nereikia brautis ardyti dviejų sielų sandaros. Yra pakankamai laisvų sielų ir širdžių ieškančių ką mylėti ir būti kieno nors mylimos. Tegul dvi tokios sielos ir širdys suranda viena antrą.
Kalbant šiuo klausimu yra verta nors trumpai prasitarti apie nutrauktą meilę. Gali būti daug priežasčių, dėl kurių du, viens antrą pamilę ir gal net jau susitarę moterystei, asmenys išsiskiria. Gal pasipainiojo trečias asmuo ir vieną iš jų paviliojo, gal dėl ko nors vienas antram nepatiko. Tokie atvejai paprastai yra ženklas, kad bent vienoje iš tų dviejų širdžių tikros meilės nebuvo. Buvo savimeilės, pasitaikė kas nors geresnio už neva mylėtą asmenį, paaiškėjo kas nors sau nenaudingo, pasipainiojo kitokios priežastys ir „meilė suiro“. Juridiniu ar ekonominiu atžvilgiu didele tragedija žmonės tokių įvykių nelaiko. Psichologiniu tačiau atžvilgiu tokie atvejai yra tas pats, kas ir skyrybos po moterystės sutarties. Ir tokie atvejai yra peiktini, yra žalingi. Rimtam ir rimtai mylėjusiam asmeniui toks atvejis gali būti labai skaudus. Gi apie lengvabūdžius, vedybinius susitarimus daryti ir nutraukti, būtų galima pasakyti nemaža neigiamų dalykų. Jauniems žmonėms patartina nepradėti rimtos draugystės vedybų tikslu su nepatikimos meilės asmenimis. Yra pagrindo iš viso abejoti, ar tokie asmenys supranta, kas yra tikra meilė, o jeigu supranta, tai jos nevertina. Dažniausiai jie yra tik paprasti naudos ieškotojai.
Sekant Filotėjos mintimis (111, 38), jaunų žmonių meilė prieš moterystės sutartį ir jau gyvenančių moterystėje tenebūna tik balandžių ir pagonių meilė. Žmogaus meilė žmogui turi būti tyra, šventa, dieviška savo kilme, savo tikslais, savo turiniu, savo apraiškomis. Ji tebūna meilė siekianti kito laimės, o ne savo naudos. Tik tokia abipusė meilė yra tinkamas kelias į moterystę, yra abipusės laimės garantija.
Kadangi tikroji meilė žmoguje yra dieviškumo atspindys, tai kalbant apie meilę yra būtina užsiminti apie Dievo malonę. Dieviškoji ir krikščioniškoji meilė yra tas pats. Krikščioniška ją vadiname todėl, kad Kristus ir jo apaštalai priminę, kas yra tikroji meilė, ją priešpastatė pagoniškai-egoistinei meilei. Kol meilė yra krikščioniška, ji yra tikroji meilė ir yra patvari. Juo ji yra krikščioniškesnė, tuo patvaresnė ir didesnė. Krikščioniškoji meilė yra kantri, maloninga, meilė nepavydi, nesielgia savavališkai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, neieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa, visa nukenčia, visa tiki, viskuo viliasi, visa pakelia (1 Kor 13, 4).
Pagoniškoji meilė yra tikrosios meilės antitezė. Ji savanaudiška, aistrų vergė, pigaus ir nepastovaus malonumo ieškotoja, išdidi, kitiems užgauli ir įkyri. Ji greitai baigiasi. Su ja baigiasi viskas, kas rišo du asmenis. Ji suardė daugybes šeimų, yra sugriovusi galingų imperijų ir išnaikinusi kadaise didelių tautų.
Kadangi ir žmonėse esanti meilė yra iš Dievo, tai žmonių tikrajai meilei lemiamą reikšmę daro ryšio su tikrąją Meile-Dievu išlaikymas. Pagrindinė, ir turbūt vienintelė tam priemonė yra būti Dievo malonėje ir jos kuo daugiausiai patirti. Malonė tobulina sielą ir jos galias. Dievo malonė nenaikina tos meilės, kuri du asmenis veda į bendrą gyvenimą. Malonė ir tą meilę sustiprina, sukilnina, palaiko. Tos malonės šviesoje du asmenys viens antram trokšta laimės ne tik šiam laikinam gyvenimui, o trokšta ir vienas antram padeda siekti amžinos laimės. Dievo malone gaivinamos meilės nepanaikina jokie išgyvenimai nei amžius. Ta meilė pasiryžusi tesėti ne tik ligi mirties, o nori ir tikisi būti amžina.
Kalba taisyta.
