Neseniai du mūsų tikintieji paprašė specialaus palaiminimo jų vestuvių penkiasdešimties metų sukakties proga. Romos rituale tam skirta nuostabi ceremonija. Ji prasideda nuo santuokinių įžadų atnaujinimo. Visada susijaudini matydamas, kaip du pagyvenę sutuoktiniai paima vienas kitą už raukšlėtų rankų ir patvirtina savo pasižadėjimą likti ištikimiems iki pat mirties. Štai čia yra tikra meilė, užgrūdinta drauge iškęstų išbandymų. Sakoma, kad moteris niekada nesupras tikros vyriškos draugystės, kokia būna tarp kareivių mūšio lauke. Tačiau garsaus katalikiško žurnalo „Integrity“ redaktorius Edas Willockas paaiškina, kad ilgai vedusios poros gali iš tikrųjų išgyventi ginklo draugų jausmus, nes jos kartu dalyvauja dvasinėje kovoje. Mūsų brangių parapijiečių akyse buvo nesunku matyti meilę, kylančią iš šventu santuokos ryšiu sujungtų jų širdžių. Jie su šypsena (ir, galbūt, ašara akyse) galėtų vienas kitam tarti: „Mes tiek daug kartu išgyvenome. Štai kiek turime randų,.. bet mūsų vėliava vis dar plazda!“
Nuostabus nuotykis
Katalikiška santuoka iš tiesų yra nuostabus nuotykis, tačiau tam, kad jis baigtųsi sėkmingai, reikia mokėti kainą. Ši kaina yra pasiaukojimas. Tai labai gerai išreiškia Romos rituale esantis „Paraginimas prieš jungtuves“:
„Nežinodami, kas jūsų laukia, jūs pasižadate vienas kitą mylėti džiaugsme ir varge, turte ir skurde, sveikatoje ir ligoje, iki pat mirties. Šie žodžiai yra be galo rimti. Jie nuostabiai išreiškia jūsų tvirtą pasitikėjimą vienas kitu – net ir suprasdami jų reikšmę, jūs vis dėlto esate pasiryžę juos ištarti. Kadangi jie susiję su tokiais iškilmingais įsipareigojimais, dera, kad savo santuokinį gyvenimą grįstumėte didžiuoju pasiaukojimo principu. Jūs laisvai ir visiškai atsižadate savo individualaus gyvenimo dėl šio gilesnio ir nuostabesnio bendro gyvenimo, kurį nuo šiol gyvensite drauge.
Nuo šios akimirkos jūs priklausysite vienas kitam; būsite vienos minties ir vienos širdies. Kad ir kokių aukų ateityje pareikalaus šio bendro gyvenimo išsaugojimas, visada aukokitės kilniaširdiškai. Auka paprastai būna sunki ir nemaloni. Ją palengvinti gali tik meilė, o tobula meilė gali ją paversti džiaugsminga.“
Prieš kunigui duodant palaiminimą, ceremonija numato keletą padėkos maldų. Ištikimybė iš tiesų yra Dievo dovana, todėl vyrui ir žmonai normalu jausti dėkingumą po penkiasdešimties kartu pragyventų metų. Dievas suteikė jiems drąsos, reikalingos kartu nešti kryžių. Taigi jie priklaupia prieš altorių ir meldžiasi tokiais žodžiais:
„O Dieve, kurio gailestingumas beribis ir kurio gerumas neišsenkamas, dėkojame Tau už viską, ką mums dėl savo meilės ir didybės davei. Prašome, kad visada išklausytum Tavęs besišaukiančiųjų, gailestingai jų neapleistum ir padėtum jiems pasiruošti amžinajam atlygiui. Amen.“
Ši auksinio santuokos jubiliejaus ceremonija padės mums suprasti santuokinę ištikimybę. Galbūt kai kurie iš jūsų yra skaitę šiuos garsaus anglų katalikų rašytojo Gilbertho K. Chestertono žodžius:
„Gindami šeimą nesakome, jog tai visada darni šeima. Kalbėdami apie santuoką neturime galvoje, kad tai visada laiminga santuoka. Tai yra dvasinės dramos laukas, vieta, kurioje vyksta įvairūs dalykai, ypač svarbūs dalykai. Tai ne tiek vieta, kur vyras nužudo savo žmoną, kiek vieta, kur jis gali žengti ne mažiau stebėtiną žingsnį nenužudydamas savo žmonos.“
Kas neįžvelgs gilios tiesos, slypinčios šioje šmaikščioje citatoje. Daugelis tikinčiųjų savo santuokoje susiduria su sunkumais. Daugelis slapta kenčia dėl pačių įvairiausių priežasčių: „Ji visai neauklėja mūsų vaikų... Jis nerodo man jokio švelnumo... Kad ir ką daryčiau, jai viskas negerai... Jis neduoda man pakankamai pinigų... Ji nemoka gaminti valgyti ir yra netvarkinga... Jis labiau rūpinasi savo motina nei manimi... ir t. t.“ Visi kunigai iš savo parapijiečių yra girdėję panašių skundų ir yra stebėjęsi, kaip meiliai kai kurie sutuoktiniai pakenčia vienas kito trūkumus.
Kai jauni žmonės sudaro santuoką, dažnai galvoja, kad pradeda visiškos ir tobulos laimės gyvenimą. Po kelerių metų (kartais po kelių mėnesių) ši romantiška iliuzija greitai išsisklaido, vos tik jie susiduria su pirmaisiais rimtais sunkumais. Tada prasideda dažni nesutarimai ir ginčai, sutrinka bendravimas. Vedybinis gyvenimas, pasirodo, nėra tobula palaima, apie kurią jie svajojo, ir susidūrimas su tikrove būna skausmingas.
Jau girdžiu kai kuriuos skaitytojus atsidūstant: „Ak, jei turėčiau tobulesnį sutuoktinį, viskas būtų kitaip!“ Tai irgi iliuzija. Pasiaukojimas yra būtinas kiekvienoje santuokoje (net jeigu jūsų partneris būtų idealus). „Pagrindinė priežastis, kodėl esate krikščionys, yra ta, kad galėtumėte aukoti save kaip atnašas kartu su dieviškąja Atnaša, esančia ant altoriaus. Jūs aukojate visus savo vargus, visas savo kančias, visa, kas esate. Tai vienintelė jūsų buvimo žemėje priežastis, nes aukodami savo kančias jūs išganote savo sielas“, – sako arkivysk. Lefebvre‘as.
Kaip žinote, šv. Teresėlės ir Lizjė tėvai, Louis ir Zelie Martinai, buvo beatifikuoti. Bažnyčia oficialiai patvirtino jų šventumą. Tačiau ar tai reiškia, kad šios pavyzdinės poros gyvenimas buvo be kentėjimų? Anaiptol. Jei paskaitysite jų gyvenimo istoriją, pamatysite, kad ir jiems buvo nesvetimi santuokinio gyvenimo išbandymai. Net ir šv. Juozapas turėjo kentėti dėl Švč. Mergelės tylėjimo, kai ji laukėsi Mūsų Viešpaties, o ji kentėjo matydama šv. Juozapo kančią. Tai ir yra „Karališkasis Kryžiaus kelias“. Perskaitykite dar kartą šį nuostabų Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“ skyrių (II knyga, 12 sk.).
Šv. Paulius Laiške galatams išvardija Šventosios Dvasios vaisius: tai „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, maloningumas, gerumas, pakantumas, romumas, tikėjimas, padorumas, saikingumas, skaistybė.“ (Gal 5, 22–23). Vyras ir žmona turi stengtis bendradarbiauti su dieviškąja malone, kad išaugintų šiuos nuostabius vaisius. Šv. Paulius juos priešpriešina „kūno darbams“: „ištvirkavimui, netyrumui, gašlavimui, stabmeldystei, burtininkavimui, priešiškumui, nesantaikai, pavyduliavimui, piktumams, vaidams, nesutarimams, susiskaldymams, girtavimui, apsirijimui ir pan.“ Deja, apsižvalgę aplinkui, pamatysime nemažai tokių santuokų. Kaip sako šv. Robertas Belarminas komentare 61‑ajai psalmei: „Jie neturi tikros išminties ir, savo nelaimei, apgaudinėja save, sąmoningai naudodami „neteisingas svarstykles“. Didžiausias gėris yra Dievo malonė šiame gyvenime ir amžinoji laimė danguje, o didžiausias blogis – nuodėmė ir amžinos kančios pragare. Vis dėlto, kai reikia pasirinkti, jie dažnai renkasi tariamą gėrį, atmesdami tikrąjį gėrį. Kai reikia juos pasverti svarstyklėse, laikinoji nauda dažnai nusveria.“ Labiausiai už viską turėtume stengtis laikytis Dievo įsakymų, gyventi pagal katalikišką tikėjimą ir atiduoti visą savo širdį Dievui.
Norint būti ištikimam santuokiniams įžadams, reikia kasdien kantriai savęs išsižadėti. Mūsų puolusiai prigimčiai tai nėra lengva. Tačiau nėra kito būdo pasiekti tikrąją meilę. Taip pat nepamirškite, kad nugalėdami savo savanaudiškumą ne tik tobulėjate dvasiškai, bet ir atsilyginate už savo praeities nuodėmes. (Skaistyklos kančios daug sunkesnės nei bet kokia mūsų pačių pasirinkta auka.) G. K. Chestertonas yra pasakęs:
„Santuokos priešai įsivaizduoja, kad ištikimybės idealas yra jungas, kurį žmonijai paslaptingai uždėjo velnias, nesuprasdami, jog tai jungas, kurį nuolatos sau užsideda visi įsimylėjėliai. Meilei būdinga save susaistyti. Egzistuoja tam tikras malonumas, kurį patiria tik už savo vėliavą kovojantis karys, dėl sąmonės nušvitimo badaujantis asketas ar galutinai apsisprendžiantis įsimylėjėlis – tai žmogų perkeičianti savidrausmė, dėl kurios įžadas yra iš tiesų sveiko proto dalykas.“
Norint, kad meilės medis neštų vaisių, jį reikia apgenėti. Arkivysk. Fultonas Sheenas yra pasakęs: „Kaip violončelę reikia suderinti norint, kad ji grotų, kaip marmuro gabalą reikia aptašyti norint, kad iš jo išeitų skulptūra, taip ir vyro ir žmonos meilę reikia nuskaistinti norint, kad ji pasiektų naujas viršūnes.“ Brangūs tikintieji, jei išgyvenate nusivylimą savo vedybiniu gyvenimu – nepasiduokite. Prisiminkite, kad mūsų Viešpats tris ilgas valandas kabėjo prikaltas ant kryžiaus, kad pelnytų mums pakankamai malonės nešti savąjį kryžių. Kai kareiviai, žiauriai tyčiodamiesi iš savo mirštančio Išganytojo, sušuko: „Gelbėkis pats! Nuženk nuo kryžiaus!“, ar Jis nužengė? Taigi nenuženk nuo savojo.
Nėra blogai trokšti meilės, tačiau klaidinga manyti, kad mirtingas žmogus gali visiškai patenkinti mūsų meilės troškimą. Tai, ko mūsų siela iš tikrųjų trokšta, pati to nežinodama, yra Dievas. Kaip sako arkivysk. Sheenas: „Mūsų skurdo bedugnė šaukiasi Dieviškos Meilės begalinės gausos bedugnės. Užuot kaltinę savo partnerį dėl tuštumos, kurią jaučiame, verčiau turėtume pažvelgti į savo sielą. Norime vandenyno, o geriame iš puoduko. Norėdamas nuskaistinti šv. Paulių, Viešpats jam davė „dyglį kūne“. Jei kuriuo nors savo gyvenimo momentu ir mes jaučiame kokį nors „dyglį kūne“, jis yra tam, kad paragintų mus siekti Meilės Liepsnos, t. y. Dievo.“ Taigi pakelkime savo akis į dangų ir prašykime gerojo Dievo padėti mums kantriai ir ištvermingai nešti savo kryžių, kad vieną dieną galėtume gauti galutinį atlygį, kurį Jis mums paskyrė, jei būsime jam ištikimi: aukščiausią Palaimintojo Regėjimo laimę.
Tobula meilė bus tik danguje
Antrąjį sekmadienį po Epifanijos per Mišias skaitoma Evangelijos ištrauka apie vestuves Kanoje. Apie tai kun. Charlesas Hugo Doyle‘as rašo: „Mūsų Viešpats pavertė vandenį vynu, vos tik apie tai užsiminė jo brangiausioji Motina. Jeigu jūsų santuokoje pritrūksta meilės vyno, kreipkitės į Švč. Mergelę pagalbos. Dėl jos maldų jos Dieviškasis Sūnus mūsų ašaras vėl pavers meilės vynu.“ Santuokoje, kaip ir Kanoje, geriausias vynas paliktas pabaigai. O tobula meilė ir tobula laimė bus tik danguje.
Brangūs skaitytojai, pažvelkite į savo Nukryžiuotąjį. Nuo kryžiaus medžio Kristus viešpatauja šeimos namams, vadovauja šeimos maldai, stiprina šeimą varguose, džiaugiasi šeimos šventėmis, yra stiprybės šaltinis liūdesio akimirkomis, visą laiką moko apie pasiaukojimo reikšmę šeimos gyvenime. Išmintingi tėvai, kurie savo namus stato ant tvirto altoriaus pamato, nes, nors ir prapliuptų liūtys, ištvintų upės, pakiltų vėjai – jie nesugriūtų, nes būtų pastatyti ant uolos. (Plg Mt 7, 25) Pasitikėkime Dievo Apvaizda.
Savo apmąstymus noriu užbaigti Edo Willocko žodžiais:
„Už mūsų šeimos laivo vairo stovi už mus daug aukštesnė jėga. Kiekvienas mūsų džiaugsmas ir skausmas turi savo vietą dieviškajame plane. Išbraukite iš jo nors vieną sunkumą, ir pusiausvyra mūsų gyvenime dings, laimė bus ne tokia maloni, o ramybė – ne tokia tobula. Tai yra krikščioniška santuoka – atšiaurus, tikras, praktiškas nuotykis, besitęsiantis dieną, naktį, metus ir amžinybę. To kaina – tiesiog nuolatinis pirmųjų įžadų kartojimas. „Taip“ – Dievui, ir „taip“ – vienas kitam.“
VERSTA IŠ: Kun. Hervé de la Tour, FSSPX, „The Key to a Fruitful Marriage“, The Angelus 2012 m. gegužė.
