1-oji advento savaitė. Šeštadienis.
Dvasiniam gyvenimui Šventųjų knygų skaitymas yra, ko gero, ne mažiau naudingas nei mąstymo malda. Šv. Bernardas sako, kad skaitymas vienu metu moko ir melstis, ir praktikuoti dorybes. Taigi jis daro išvadą, kad Dvasinis skaitymas ir malda yra ginklai, kuriais nugalimas pragaras ir laimimas dangus.
Ne visada galime kreiptis į dvasinį tėvą, kad šis patartų dėl mūsų veiksmų, ypač abejonių, tačiau skaitymas su kaupu atstos jo vietą, suteikdamas mums šviesą ir nurodymus, kaip išvengti velnio ir mūsų pačių savimeilės iliuzijų bei kartu paklusti dieviškajai valiai. Šv. Atanazas sakydavo, kad nėra nė vieno atsidavusio Dievo tarnystei žmogaus, kuris nepraktikuotų dvasinio skaitymo. Todėl visi vienuolinių ordinų steigėjai savo vienuoliams primygtinai rekomendavo šią šventą pratybą. Tačiau visų pirma apaštalas šv. Paulius dvasinį skaitymą nurodė Timotiejui: Užsiimk skaitymu. (1 Tim 4, 13). Atkreipkite dėmesį į žodį užsiimk, kuris reiškia, kad nors Timotiejus, būdamas vyskupas, buvo labai užimtas savo kaimenės rūpesčiais, vis dėlto apaštalas norėjo, kad jis užsiimtų šventųjų knygų skaitymu ne atsitiktinai ir trumpai, bet nuolatos ir ilgą laiką.
Dvasinių knygų skaitymas yra toks pat naudingas, kaip yra kenksmingas blogų knygų skaitymas. Pirmasis pamaldžių knygų autorius yra Dievo Dvasia, o žalingų raštų autorius - velnias. Pamąstykite apie kai kurias dideles malones, kurias dvasinių knygų skaitymas atneša sielai.
Kaip blogų knygų skaitymas pripildo protą žemiškų ir nuodingų jausmų, taip pamaldus skaitymas pripildo sielą šventų minčių ir gerų troškimų. Tas, kurio protas pripildytas pamaldžių minčių, pavyzdžiui, dvasinių išminčių, šventųjų dorybingų veiksmų pavyzdžių, ne tik maldos metu, bet ir kitu metu bus lydimas šių minčių ir jų dėka beveik nuolatos bus suvienytas su Dievu. Šv. Bernardas tai paaiškina gražiu palyginimu, aiškindamas žodžius „Ieškokite, ir rasite“ (Mt 7, 7): „Ieškokite skaitydami pamaldžias knygas, ir surasite apmąstydami, nes skaitymas tarsi įdeda į burną maistą, kurį vėliau suvalgo apmąstymas.“
Siela, kuri skaitydama persiima šventomis mintimis, visada ir visur pasirengusi išvaryti vidines pagundas. Šv. Jeronimas savo mokinei Salvinai patarė: „Stenkis visada turėti rankose pamaldžią knygą, kad šiuo skydu galėtum atremti visas blogų minčių strėles.“
Dvasinis skaitymas pasitarnauja tam, kad pamatytume sielą tepančias dėmes, ir padeda jas pašalinti. Tas pats šv. Jeronimas rekomenduoja Demetriadei naudotis dvasiniu skaitymu kaip veidrodžiu. Kaip veidrodis parodo veido dėmes, taip šventosios knygos parodo mums mūsų sielos ydas. Šv. Grigalius, kalbėdamas apie dvasinį skaitymą, sako: „Jame pastebime patirtas netektis ir įgytas gėrybes, savo atsilikimą arba pažangą dorybėje.“
Skaitydami šventąsias knygas gauname daugybę apšvietimų ir dieviškų paraginimų. Šv. Jeronimas sako, kad kai meldžiamės, kalbamės su Dievu, o kai skaitome, Dievas kalba mums. Tą patį sako ir šv. Ambraziejus: „Kai meldžiamės, kreipiamės į Jį, kai skaitome – girdime Jį.“ Maldoje Dievas girdi mūsų prašymus, o skaitydami klausomės Jo balso. Kaip jau sakiau, negalime visada turėti po ranka dvasinį tėvą ir dažnai girdėti šventųjų pamokslininkų pamokymų, kurie mus nukreiptų ir suteiktų šviesos, kad gerai eitume Dievo keliu. Pamokslus pakeičia geros knygos. Šv. Augustinas rašo, kad geros knygos yra tarsi daugybė „meilės laiškų“, kuriuos mums siunčia Viešpats. Jose Jis įspėja mus apie pavojus, moko mus išganymo kelio, skatina mus kentėti nelaimes, apšviečia mus ir uždega dieviškąja meile. Tad kas nori įgyti dieviškos meilės ir būti šventas, turėtų dažnai skaityti tuos rojaus laiškus. O, kiek daug šventųjų, skaitydami dvasines knygas, buvo paskatinti palikti pasaulį ir atsiduoti Dievui! Šv. Augustinas, šv. Ignacas, šv. Jonas Kolombietis ir daugelis kitų. „Mano Dieve, - šaukia šv. Augustinas, - Tavo tarnų pavyzdžiai, kai juos apmąstydavau, sunaikindavo mano drungnumą ir uždegdavo mane Tavo šventa meile.“
Tačiau norėdami iš Dvasinio skaitymo gauti puikių vaisių:
1. Turėtumėte iš anksto pavesti save Dievui, kad skaitymo metu Jis apšviestų protą. Jau minėta, kad dvasinio skaitymo metu Viešpats pasilenkia mums kalbėti, todėl, paėmę knygą, turėtume melsti Dievą Samuelio žodžiais: Kalbėk, Viešpatie, nes Tavo tarnas klauso (1 Sam 3, 9). Kalbėk, mano Dieve, nes aš noriu paklusti Tau visame, ką Tu man atskleisi kaip savo valią.
2. Turėtumėte skaityti ne tam, kad įgytumėte žinių ar patenkintumėte smalsumą, bet tik tam, kad tobulėtumėte dieviškoje meilėje. Skaitymas vien dėl žinių nėra dvasinis skaitymas, o veikiau tuo konkrečiu metu sielai nenaudingas mokymasis. Dar blogiau skaityti iš smalsumo, kaip daro kai kurie žmonės, kurie graužia knygas, siekdami per trumpą laiką jas pabaigti, kad patenkintų savo smalsumą. Visas tokiam skaitymui skirtas laikas yra prarastas laikas. Šv. Grigalius sako, kad skaito daugelis, ir skaito daug, bet kadangi skaito iš smalsumo, po skaitymo atsikelia tokie pat alkani, tarsi nebūtų skaitę.
3. Todėl pamaldžias knygas reikia skaityti lėtai ir atidžiai. „Maitink savo sielą dieviškuoju skaitymu“, - sako šv. Augustinas. Norint pasisotinti maistu jį reikia ne praryti, bet gerai sukramtyti. Gerai kramtykite ir apmąstykite tai, ką skaitote, pritaikydami sau tai, kas ten įdėta. O tai, kas perskaičius padaro jums gyvą įspūdį, šv. Efremas pataria skaityti antrą kartą. Darykite kaip bitės, kurios neperskrenda prie kito žiedo, kol nesurenka viso medaus, esančio pirmajame.
4. Kai skaitydami gaunate kokį nors ypatingą apšvietimą arba kokį nors nurodymą, kuris įsiskverbia į širdį, bus labai naudinga sustoti ir pakelti mintis į Dievą priimant gerą sprendimą, atliekant gerą veiksmą arba karštai pasimeldžiant. Baigę skaityti, pasirinkite kokį nors skaityto teksto sukeltą pamaldumo jausmą ir nusineškite jį su savimi kaip gėlę iš gėrybių sodo.
