2. Švenčiausioji Trejybė[1]
A.[2] Skirtumas prigimties ir asmens
Prigimtis ir asmuo ne tas pats yra. Didelė daugybė daiktų esančių pasaulyje visai neturi asmens, nors kiekvienas daiktas turi savo prigimtį. Vienokios yra akmens ypatybės, o kitokios medžio, dėl to mes teisingai sakome, kad skirtinga yra akmens ir medžio prigimtis. Ir paukštis, ir kirmėlė, ir vabalas, ir žuvis, ir didelis gyvulys, – visi turi kiekvienas savo prigimtį, bet jie nėra asmens.
Žmogus turi prigimtį ir yra asmuo. Nelengva pasakyti, kas tat yra žmogaus asmuo, bet visgi galima suprasti asmens ir prigimties skirtumą žmoguje. Mūsų prigimtis[3] mainosi augdama ir sendama, o asmuo liekasi vienokis kūdikyje ir senelyje; asmuo nesimaino. Kas netenka akies, rankos arba kojos, to prigimtis pasidaro mažiau turtinga, bet dėl sąnario netekimo asmuo nei kiek nepasidaro mažesnis. Prigimtis susideda iš dalių. Ausis, liežuvis, širdis, tai vis dalys žmogaus prigimties. Asmuo neturi dalių. Sulig žmogaus prigimties būva ir jo priedermės. Kitokia yra vyro prigimtis, kitokia moteries, dėl to jų pareigos ne vienokios. Bet vyro ir moteries vienokis asmuo, o pagal asmenis eina ir teisės, dėl to vienokios yra vyrų ir moterų teisės. Jei kur dar nėra tos lygybės, tai tiktai dėl to, kad tenai dar nesupranta skirtumo tarp asmens ir prigimties, tarp teisės ir pareigos. Užteks šitų paaiškinimų apie asmens ir prigimties skirtumą. Asmuo, trumpai sakant, yra atskiras protingos esybės buvimas.
Yra daiktų, turinčių prigimtį, [bet] neturinčių asmens, kaip jau minėjome. Yra daiktų, turinčių vieną prigimtį ir vieną asmenį. Tie daiktai, tai visi žmonės ir angelai. Angelai neprastojo[4] asmens nei piktomis dvasiomis virsdami. Dievas turi vieną prigimtį ir ne vieną asmenį, o V. Jėzus turi dvi prigimti viename Asmenyje.
Negalima tvirčiau mokyti kaip krikščionių tikėjimas mokina, jog Dievas tėra vienas. Podraug tas tikėjimas mokina, kad yra trys Dievo Asmenys: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Daugelis tikėjimo priešų nesupranta šito mokinimo ir sako, būk tikėjimas pats sau prieštaraująs, kad kalba, jog yra vienas Dievas ir trys Dievai. Tačiau tikėjimas dar niekuomet nesakė ir nesakys, būk esą trys Dievai, o tvirtina, kad yra trys Dievo Asmenys. Jei asmuo ir prigimtis būtų tas pats, tai išeitų prieštaravimas, bet kad asmuo ir prigimtis ne tas pats, todėl gali būti ir yra viena prigimtis trimis asmenimis. Mes esame žmonės, turime po vieną prigimtį ir po vieną asmenį, todėl mums sunku suprasti, kaip viena prigimtis gali būti trimis asmenimis. Tačiau nei vienas mokslas neapsieina be persilaužimo. Kas nenori proto pajėgų įtempti, tas turi liktis tamsuolis.
B. Trejybė Sename Įstatyme
Savo protu žmonės nebūtų galėję jos susekti. Nuo pasaulio pradžios iki V. Jėzui užgemant patys geriausieji žmonės tik tiek žinojo, kad Dievo yra viena prigimtis. Jiems neparėjo į galvą prigimties ir asmens skirtumas, o Dievas neapreiškė, kad vienoje Jo prigimtyje yra trys Asmenys. Tačiau kai kurie šv. Rašto išsitarimai buvo nesuprantami nežinantiems Dievo Asmenų Trejybės. Šv. Raštas, apsakydamas žmogaus sutvėrimą, išsireiškė, kad Dievas tarėsi: „Sutverkime žmogų sulig mūs paveikslo ir panašumo“ (Pr 1, 26). Nebūtų galima buvę tartis, jei būtų buvusi ne tik viena Dievo prigimtis, bet ir vienas tik asmuo. Paskui Dievas apsireiškė Abraomui trijų žmonių pavidalu (Pr 18, 1–3). Vėliaus Dievas prižadėjo atsiųsti Išganytoją ir pasakė, kad tas išgelbėtojas bus Dievas (Iz 9, 6). Psalmėje 109 apsakyta V. Dievo kalba su Išganytojum. Apsakyme juodu abudu vadinami tiktai vienam Dievui priklausančiu Viešpaties vardu. Antroje psalmėje pasakyta, kad tas mūsų Viešpats Išganytojas yra Dievo Sūnus (Ps 2, 1). Ne vieną kartą buvo minėta ir Dievo Dvasia, kuri skrajojo ant vandenų pasaulį sutveriant (Pr 1, 2), kuri pripildė pasaulį (Išm 1, 7), kuri pranašams duodavo įkvėpimą (2 Kar 2, 15). Tačiau žmonės nesuprato tų Šventojo Rašto vietų, kol V. Jėzus neatėjo ir nepasakė Šv. Trejybės paslapties.
C. Kristaus mokslas apie Trejybę
Jam prisiimant krikštą iš šv. Jono rankų, trys Dievo Asmenys apsireiškė žmonėms prieinamu būdu: Dievas Sūnus stovėjo upėje, Dievas Šv. Dvasia balandėlio pavidalu plesnojo ties Juo, o Dievo Tėvo balsas buvo girdėti iš aukštai: „Šisai mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 16). V. Jėzus, mokindamas žmones, sykį pažymėjo, kad Jis turi vieną veikimą su Dievu Tėvu: „Mano Tėvas veikia, ir aš veikiu“ (Jn 5, 17). Veikimas yra iš prigimties, todėl klausantieji Jėzaus turėjo suprasti, kad Jo ir Dievo Tėvo prigimtis yra viena. Dar aiškiau tą pačią mintį V. Jėzus išreiškė prašant Pilypui, kad Jis parodytų apaštalams Savo Tėvą. Tąsyk V. Jėzus tarė: „Pilypai, kas Mane mato, tas mato Mano Tėvą“ (Jn 14, 9). Ant galo V. Jėzus Savo ir Tėvo prigimties vienybę aiškiai pasakė: „Aš ir Tėvas vienas esame“ (Jn 10, 30).
Išmokinęs apaštalus, kad Dievuje yra viena prigimtis, o ne vienas Asmuo, V. Jėzus dar pridėjo, kad yra ir Trečias Asmuo, žadėdamas atsiųsti tą Trečiąjį Asmenį, kada pats sugrįš į dangų. „Ir kitą Palinksmintoją atsiųsiu jums, tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16). Per trejus metus V. Jėzus gerai išaiškino apaštalams prigimties vienybę ir Asmenų trejybę Dievuje, o siųsdamas juos į žmones trumpai, bet aiškiai priminė tą svarbiausiąją tiesą: „Eikite tad ir apsakinėkite linksmą naujieną visoms tautoms, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 20).
D. Trejybė ir gamta
Kur sodžiuose žmonės valgo mediniais šaukštais, ten patys vyrai pasidaro juos. Namiškiams nereikia klausti, kieno katras šaukštas darytas, nes iš šaukšto išvaizdos matyti darbininko ranka. Raštininkai nemoka daryti medinių šaukštų, bet kiekvienas savotišku badu išvaizduoja raides ant popieriaus: vieno raštas stambus, kito smulkus, vieno raidės gulsčios, kito stačios, vieno brūkšniai platūs ir stori, kito plonyčiai ir siauri. Raštininko ranka matyt iš jo parašytų raidžių. Lengva parinkti ir daugiau pavyzdžių, parodančių, kad veikėjo būdas žymu ant jo veikalo. Bet ir be pavyzdžių tą visi žino.
Tiktai galima klausti, ar neregimo Dievo ypatybės yra žymu ant regimo pasaulio, kaip darbininko ranka ant jo padarytojo daikto. Įsižiūrėkime atidžiau į pasaulį ir jo daiktus. Pradėkime nuo žmogaus. Jo kūno trys stambiosios dalys: galva, liemuo ir galūnės, t. y. rankos su kojomis. Taip pat ir gyvulių kūnai yra iš trijų stambiausiųjų dalių. Lygia dalimi šaknys, stuobris ir šakos sudaro medį. Orarykštėje[5] mes matome daugybę įvairiausių spalvų, bet jos visos susidaro iš trijų pamatinių: geltonos, mėlynos, raudonos. Visos kitos spalvos tai mišinys tų trijų. Sumaišius geltoną su mėlyna, darosi žalia, raudona su geltona daro rausvą, o mėlyna su raudona – violetinę; sumaišius visas tris, darosi balta. Kuomet visai nėra spalvos, tada darosi juoduma. Pasaulyje daugiausia yra šitų daiktų: kietos žemės, skysto vandens ir rūko oro. Pagaliaus kiekvienas daiktas gali būti kietas, skystas arba rūkas. Ledas yra kietas, įšilęs jis tampa vandenim, užviręs virsta garu. Geležis paprastai būva kieta, bet ją dažnai taip įkaitina, kad ji tampa skysta kaip vanduo. Tada iš jos nulieja visokių daiktų. Dar labiaus kaitinant galima padaryti, kad geležis virstų rūku, kaip užviręs vanduo. Iš visų šičia minėtųjų pavyzdžių matome, kad skaičius „trys“ daug reiškia gamtoje. Žinant, kad ant veikalo būva žymu veikėjo ypatybės ir kad Dievas yra Trimis Asmenimis, lengva suprasti dėl ko gamtoje taip dažnai žymu trejybė.[6]
Geras daiktas yra vienybė, bet ir daugybėje taipgi ne viskas bloga. Dievuje turi būti visokio gerumo. Jei Dievuje prie vienos prigimties tebūtų tik vienas Asmuo, tai Dievuje nebūtų daugybės gerumo, kitaip sakant, ne visi gerumai būtų susiėję Dievuje.
Tai tiek išmano mūs protas apie Šv. Trejybės paslaptį. Jis negalėjo jos permanyti, nes ji aukštesnė už jį. Jis negali nei įrodyti jos, nei permanyti, kaip trys Dievo Asmenys susiderina vienoje prigimtyje; tačiau, iš Dievo apreiškimo patyręs, kad Sutvėrėjas yra trimis Asmenimis, žmogiškasis mūs protas turi kuomi pasiremti tikėdamas V. Jėzaus žodžiais.
E. Dievo asmenų santykiai
Tėvas ir Sūnus. Tikėjimas dar mus mokina, kad yra nuolatinis ir negalintis persimainyti santykis tarp trijų Dievo Asmenų. Pirmasis Asmuo vadinasi Tėvas, nes Jis gimdo antrąjį, kuris vadinasi Sūnus. Tas dangiškasis santykis visai nepanėši į žemiškąjį gimdymą. Tarp žmonių sūnus visuomet turi būti jaunesnis už tėvą, o Dievuje Sūnus yra lygiai amžinas su Tėvu. Žmonėse iš tėvo prigimties gema sūnaus prigimtis, o Dievuje prigimtis ir tėvo, ir Sūnaus yra ta pati. Ji yra amžina. Dievuje gema tik Asmuo. Nors ir Asmuo Dievuje yra amžinas, tačiau Jis gema, o Jo gimimas taipgi skiriasi nuo visų gimimų, žinomų žmonėms. Dievo Sūnus visuomet buvo užgimęs. Jis gema praeityje, gema dabartyje, gema ateityje. Kalbant apie tuos laikus, kada dar nebuvo nei pasaulio, nei angelų, negalima sakyti, kad tada Dievo Sūnus gimė, bet reikia sakyti: gema. Jis gema dabar, ir pasauliui pasibaigus taipgi Jis gema. Tas nesimainantis žodis gema praeičiai, dabarčiai ir ateičiai reiškia, kad amžinasis Antrojo Asmens gimimas visai nesimaino.
Žmonėse gimimas vis taip būva, kad iš dviejų žmonių-gimdytojų gema trečias žmogus-kūdikis. Visai ne tokis yra Antrojo Asmens gimimas. Jis gema iš vieno Tėvo, bet Dievas Tėvas nėra Dievo Sūnaus priežastis, nes jųdviejų viena ir ta pati prigimtis. Dievas, iš savęs esąs, nėra kilęs iš jokios priežasties. Jis tik gali būti priežastis daiktams, kad iš Jo gautų pradžią. Tačiau Dievas Tėvas yra Dievo Sūnaus pradžia ne laiko prasme, kadangi abudu yra lygiai amžinu, o tik pirmenybės prasme, būtent, kad Dievo Sūnus amžinu gimimu eina iš Dievo Tėvo. Taip pirmajam Dievo Asmeniui priklauso pirmybė. Nors tos pirmybės neturi Antrasis Dievo Asmuo, bet gi nei kiek dėl to nėra mažesnis, nei menkesnis, nei jaunesnis, nei kokiu kitu būdu žemesnis už pirmąjį. Tėvo tėvybė ir Sūnaus sūnybė nėra tušti žodžiai, o svarbi tikrybė, esanti ne vien mintyse, bet tikrybėje.
Šv. Dvasia. Trečiasis Asmuo eina iš Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus. Dievas Sūnus gema iš Dievo Tėvo, Šventoji Dvasia eina iš Dievo Tėvo ir Sūnaus. Mūs protas nepajėgia suprasti to skirtumo, bet turi žinoti, kad yra skirtumo tarp „gema“ ir „eina“.
Viso pasaulio vyskupų susivažiavimas Florencijoje 1439 metais sutarė, o popiežius Eugenijus IV Liepos 6 dieną tų metų apskelbė, „kad Šventoji Dvasia iš Tėvo ir Sūnaus amžinu būdu yra, ir savo būtybę, kaip ir savo Asmenį, turi drauge iš Tėvo ir Sūnaus, ir iš abiejų amžinu būdu kaip iš vienos pradžios ir vienu kvėpimu eina“ (Denz[inger], ed. XII, 691). Šitą ištarmę išdavė ne vien katalikų vyskupai, bet ir pravoslavai. Gaila, kad vėliaus pravoslavai atsimetė nuo visuotinio surinkimo ištarmės ir grįžo į klaidą. Didžiausia būtų klaida Dievo Asmenų skirtumą dildyti arba Jo prigimtį skaldyti.
Trejybė ir sutvėrimai. Žinodami Asmenų skirtumą ir prigimties vienybę Dievuje, galime permanyti ir pasaulio sutvėrimą. Pasaulio sutvėrimas yra Dievo Prigimties veikimas. Todėl mus sutvėrė visa Šv. Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Malones teikia žmonėms taipgi Dievo Prigimtis, t. y. visi trys Asmenys. Visi trys Dievo Asmenys baudė pirmuosius tėvus už nuodėmę, visi trys Asmenys liepė Nojui statytis laivą, visi trys Asmenys išvedė žydus iš Egipto žemės. Trumpai sakant, visa tai, ką Dievas daro savo sutvėrimams, daro ne Asmuo skyrium, o Prigimtis. Visi Dievo veiksmai sutvėrimams yra jo prigimties veiksmai, dėl to tuose veiksmuose visų trijų Asmenų vienokia ir viena dalis. Tie veiksmai vadinasi viršujais veiksmais. Yra vidujų veiksmų tarp pačių Dievo Asmenų. Kad Dievas Tėvas pažįsta Sūnų, kad Tėvas ir Sūnus myli Šventąją Dvasią, tai tas pažinimas ir ta meilė vadinasi vidujai Dievo veiksmai. Jie priklauso kiekvienam Asmeniui skyrium. Tačiau ir vidujai Dievo veiksmai pripildo Dievo prigimtį, ir tokiu būdu tampa visos Šv. Trejybės veiksmais. Gal ir ne visi supranta šitą pasakymą, bet čia išpildyta kas reikėjo, nepaslėpta tiesos.
Trejybė ir Įsikūnijimas. Nors visi Dievo veiksmai sutvėrimams priklauso visiems Asmenims, tačiau kad Dievo Sūnus tapo žmogumi, tai tik vienas Asmuo įsikūnijo, o ne visi trys Asmenys. Mat įsikūnijimas įvyko tokiu būdu, kad žmogaus prigimtis užgimė be žmogiškojo asmens, kurio vietą užėmė Dievo Asmuo. Žmogaus prigimtis negali turėti trijų asmenų, nes ji menka. Jeigu visa Trejybė būtų įsikūnijusi, tai V. Jėzus būtų turėjęs tris Asmenis, o tada jis nebūtų galėjęs būti žmogum. Todėl žmogišką prigimimą tegalėjo prisiimti tik vienas Dievo Asmuo. Tačiau ar prisiimti, ar neprisiimti, ar įsikūnyti, ar neįsikūnyti, tas prigulėjo nuo visų trijų Dievo Asmenų. Todėl Dievo įsikūnijimas buvo visos Šv. Trejybės veikalas, nors tiktai vieno Dievo Sūnaus Asmuo tebuvo prisiėmęs žmogiškąją V. Jėzaus prigimtį.
Prigimties darbų priskyrimas Asmenims. Kalbėdami apie V. Dievo darbus žmonėms, Šv. Tėvai ir šiaip raštininkai dažnai vienus veiksmus priskiria vienam Asmeniui, kitus kitam. Mes patys mokinomės katekizme, jog Dievas Tėvas mus sutvėrė, Sūnus mus atpirko, Šv. Dvasia mus apšvietė. Dabar žinome, kad tos geradarybės buvo visos Šv. Trejybės veiksmai. Bet nesakykime, būk senoviškas išsitarimas yra klaida. Jis ne klaida, o protingas pažymėjimas Asmens ypatybių ant bendro veikalo. Atpirkimas buvo visos Šv. Trejybės veikalas, bet įsikūnijo žmones atpirkti tik Dievo Sūnaus Asmuo. Visas Šv. Trejybės veikalas yra pasaulio sutvėrimas, tačiau ant to sutvėrimo labiausiai žymu Dievo Tėvo ypatybė, nes Jis yra visų Asmenų pirmutinis. Visos Šv. Trejybės darbas yra žmonių apšvietimas, tačiau ant jo labai mums žymu Šv. Dvasios meilė ir šviesa. Mūs protas tiktai dalimis tegali pažinti tiesą, todėl jisai, tik iš dalies pažinodamas Šv. Trejybės Asmenis, juos žymi vienus vienomis, kitus kitomis ypatybėmis, nors tos ypatybės bendros visiems Asmenims.
Oficialus Trejybės mokslo išreiškimas. Moksle apie Šv. Trejybę labiausiai svarbu atsiminti skirtumas Asmens ir Prigimties bei žinoti, kad ypatybės pridera prigimčiai. Todėl visos Dievo ypatybės, kurias minėjome aukščiaus, priklauso visiems Asmenims. Ir Tėvas, ir Sūnus, ir Šv. Dvasia lygiai amžini, vienaip visagalingi, vienaip šventi. Visi trys Asmenys ne vien lygūs visame, bet jie yra vienas Dievas. Geriausiai šitą tiesą išreiškė Šv. Atanazo Simbolis, dėl to čia atkartoju jo žodžius: „Katalikų tikėjimas tas yra, kad garbintume vieną Dievą Trejybe ir Trejybę vienybėj, asmenų nemaišydami, nei prigimties neskirdami. Nes kitas yra Tėvo asmuo, kitas Sūnaus, kitas Šv. Dvasios, bet ir Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios viena yra dievybė, lygi garbė, jų vienaip amžino majestoto[7]. Kokis Tėvas, tokis Sūnus, arba Šventoji Dvasia. Nesutvertas Tėvas, nesutvertas Sūnus, nesutverta Šventoji Dvasia; didis Tėvas, didis Sūnus, didi Šventoji Dvasia; amžinas Tėvas, amžinas Sūnus, amžina Šventoji Dvasia. Tačiau ne trys yra amžini, o vienas tėra amžinasis, taip pat ne trys yra nesutverti, nei trys didieji, o vienas tėra nesutvertas ir vienas didis; lygia dalimi visagalis Tėvas, visagalis Sūnus, visagalė Šv. Dvasia, bet ne trys visagaliai, o tik vienas tėra visagalis. Taip pat Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas, bet ne trys yra Dievai, o vienas tėra Dievas; taip pat Tėvas yra Viešpats, Sūnus yra Viešpats ir Šv. Dvasia yra Viešpats, tačiau ne trys yra Viešpačiai, o vienas tėra Viešpats; nes krikščioniškoji tiesa verčia pripažinti Dievu ir Viešpatim kiekvieną Asmenį skyrium, bet katalikų tikėjimas draudžia tikėti tris Dievus ir tris Viešpačius. Tėvą nieks nepadarė iš ko nors, nei sutvėrė, nei pagimdė. Sūnus vien tik iš Tėvo yra gimęs. Šventoji Dvasia iš Tėvo ir Sūnaus yra einanti. Taigi vienas Tėvas, ne trys Tėvai; vienas Sūnus, ne trys Sūnūs; viena Šventoji Dvasia, ne trys Šventosios Dvasios; ir toje Trejybėje niekas nėra senesnis nei jaunesnis, nei didesnis, nei mažesnis, bet visi trys Asmenys yra lygiai amžini vienas kaip kiti ir lygiai lygūs“ (Denz[inger], Bannwarth, ed. XII, n. 39.)
Trejybė didesnė už mūs protą. Trejybė priklauso prie aukščiausių tikėjimo tiesų, kurias labai sunku suprasti. Tokios tiesos labai naudinga protui žinoti, bet labai pavojinga gvildenti. Todėl mes stipriai tikime V. Jėzum, apreiškusiu šitą tiesą, bet nesikėsinkime ją apimti savo protu. Pasakoja, būk vieną kartą didysis pasaulio mokslininkas šv. Augustinas, vaikščiodamas jūros krantais ties Hiponos miestu, visas savo genialiojo proto jėgas įtempęs, norėjo permanyti Šv. Trejybę. Beeidamas šventasis atrado kūdikį, kurs, prasirausęs smiltyse duobutę, pylė į ją vandenį iš jūros, semdamas rankute. Vyskupas užklausė kūdikio: „Ką čia veiki?“ Kūdikis atsakė norįs perpilti jūrą į duobutę. Vyskupas nusišypsojo ir tarė, kad tai negalimas daiktas. Tada vaikutis atsistojo, pažiūrėjo šventajam į akis ir tarė: „O tu ką darai? Juk nori Dievo didybę sutalpinti savo prote!“ Tai ištaręs vaikutis išnyko. Šv. Augustinas suprato, jog angelo būta, ir atsiminė, kad žmogaus protas, sulyginus su Dievo didybe, yra mažesnis negu vaiko prarausta smiltyse duobutė, sulyginus su Viduržemio jūra.
Retas žmogus supranta, kaip susidaro automobilio arba elektrinio tramvajaus bėgimas, bet naudinga yra žinoti, kad reikale galima greit nuvažiuoti automobiliu ir pigiai keliauti tramvajum. Nė visi mes žinome, kaip saulės šviesa pereina per stiklą, bet naudinga turėti stiklų languose. Taip ir Šv. Trejybę nesuprantame, kaip gali būti trys asmenys viena prigimtimi, bet naudinga mums žinoti, kad taip yra. V. Jėzaus mokslas ir Jo gyvenimas žmonėse padarė pasauliui daugiau naudos negu tramvajai miestuose ir stiklai languose. V. Jėzaus dievybės nežinotume, jei nebūtume patyrę Šv. Trejybės.
[1] Perspausdinta iš mano rašto „Katalikų Tikyba“, t. I, p. 106–117, pridedant tik literatūrą ir pastabas. – Aut. past. [Katalikų tikyba sulig apaštalų sudėjimo, arba Dogmatinės katalikų tikybos išdėstymas tokia eile, kokia stambiausios tiesos yra suimtos į Tikiu Dievą Tėvą / parašė Pranciškus Bučys, Chicago, Ill.: Draugas, 1921–1932, t. 1, 1921.]
[2] Kad nebūtų painiavos, 2. skyriaus poskyrių numeraciją pakeitėme iš 1., 2., 3... į A., B., C...
[3] Žodį „prigimtis“ čia imu konkrečiai, būtent, kad ji mumyse susideda iš kūno su jo dalimis ir sielos su jos jėgomis. Nuo prigimties sąvokos reikia skirti esmės sąvoką. Žmoguje yra žmogaus esmė, prigimtis, asmuo ir asmenybė. – Aut. past.
[4] Neprarado.
[5] Vaivorykštėje.
[6] Plg. Čėsnys, p. 172: „Visi žinome, jog šiokių ar tokių analogijų gamtos srityje ieškojimas yra labai senas teologų įprotis, siekiąs bent šv. Augustino laikų. Man pačiam tariamųjų analogijų dauginimas visados atrodė bergždžias darbas. Vertėtų su Akviniečiu tenkintis dviemis iš Augustino paimtomis tikrai vaisingomis analogijomis: tai – mūsų sieloje vidujo žodžio ir meilės ėjimas. Bet kiekvienas teologas, ar jis mažins, ar daugins gamtines analogijas, gerai padarys čia pat pažymėjęs, jog tat nėra tikrieji Trejybės įrodymai ir jog visa tai nereikia imti kaipo „gamtos argumentų“, o tik kaipo priemones, padedančias suprasti tai, ką apreiškimas skelbia apie Trejybę ir santykius Joje. Manau, jog taip galvoja ir pats gerb. autorius 198-me puslapyje ir toliau (200 p. punkte „Trejybė ir sutvėrimai“), kur porą sykių pabrėžia, kad pasaulio sutvėrimas yra Dievo Prigimties veikimas, kad visa tai, ką Dievas daro savo sutvėrimams, daro ne kiekvienas Asmuo skyrium, o visi drauge; tuose (vadinamuose viršujuose) Dievo veiksmuose visų trijų Asmenų vienokia ir viena dalis. Neabejotina. [...] O jeigu taip, tai ar ne beviltis yra ieškojimas gamtoje, kaipo Kūrėjo veikale, tam tikrų Triasmenio Dievo pėdsakų, ar ne beviltis noras, kad tame padariny būtų bent kiek žymu Trijų Asmenų savybės?“
[7] Didybės.
