Žiloje senovėje vienas Saksonijos karalius turėjo vykti į tolimesnę savo valstybės dalį malšinti sukilimo. Kai maištas buvo numalšintas ir sukilėliai nugalėti, karalius pastatė žvakę duryse pilies, kur jis buvo įsirengęs laikiną būstinę. Jis uždegė žvakę ir pranešė, kad visų tų sukilėlių, kurie atsisakys maišto, kurie duos ištikimybės priesaiką, kol dar žvakė tebedegs, bus ... pasigailėta. Atleidimui laikas tebuvo paskirtas — kol sudegs žvakė.
Ir mes, o Viešpatie, kaip gi dažnai esame buvę maištininkai prieš mūsų Kūrėją! Ir mums prisimena svarbi tiesa — atleidimo tegalime susilaukti iš mūsų Dangiškojo Valdovo tik kol dar degs mūsų gyvybės žvakė. Kai ji užges, gausime tai, ko būsime nusipelnę.
Mes esame dulkė iš žemės ir dėl to žemė mus dažnai taip labai traukia. Bet kaipgi nedaug mums ta žemė, tas pasaulis gali duoti! Aleksandras Didysis buvo užkariavęs visą anų laikų žinomą pasaulį. Ir vistiek nesijautė laimingas. Jis verkė, kad jau nebeliko jam daugiau nieko užkariauti. Pagaliau jis uždegė miestą ir mirė nusivylimo orgijose. Hanibalas buvo pripildęs tris bušelius žiedais nuo jo nugalėtų, išžudytų, pavergtų didikų, valdovų ir jų šeimų rankų. Ir kaip iš viso to jis mažai turėjo džiaugsmo! Jis mirė savo ranka paėmęs nuodų, svetimoje žemėje, nežinomas ir neapverktas. Cezaris užkariavo 800 miestų. Jis savo drabužius buvo perdažęs krauju milijono savo priešų, kuriuos buvo išžudęs. Ir jis žuvo perdurtas durklu savo geriausio draugo, toje pačioje vietoje, kuri buvo jo triumfo vieta. Napoleonas, nesulaikomai žygiavęs per Europą, pagaliau mirė ištrėmime, nugalėtas ir belaisvis. Taigi, net tie, kurie buvo gausiai atsiekę valdžios, garbės, turto ir pomėgių, galų gale pasijuto palikę tik paprasta žemės dulkė, lašelis jūroje.
Jaunas poetas Joyce Kilmer, pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje žuvęs teturėdamas tik 26 m. amžiaus, vienu metu rašė savo pažįstamam kunigui:
— Melskite, kad aš galėčiau daugiau Dievą mylėti ir kaskart labiau Jį pajusčiau.
To siekdamas jis net fronte, kai tik nebuvo apkasuose, kasdieną eidavo prie šv. Komunijos. Kiekvieno iš mūsų pareiga siekti, kad Dievą daugiau pajustume ir mylėtume.
Kai kartą Gustavas Dorė piešė Jėzaus veidą, į jo studiją įėjo viena ponia. Ji stebėjo paveikslą. Jos susidomėjusį, pasitenkinimu švytintį veidą stebėjo dailininkas. Staiga ji atsigrįžo ir tarė:
— Dailininke, šitokio Kristaus veido negalima nupiešti, jeigu Jo nemylėtumei...
— Taip, aš Jį myliu, — atsiliepė dailininkas, — ir kai aš Jį dar labiau mylėsiu, aš dar geriau Jį nupiešiu.
Mūsų gyvenimo aukščiausias uždavinys — nupiešti Kristaus paveikslą savo širdyje. Ir kuo mes Jį labiau mylėsime, tuo geriau tai pasiseks. Nuolankumo pelenais galvas pasibarsčius kaip tik geriausia ugdyti Kristaus meilę savyje, kad, kol mūsų gyvenimo žvakė baigs degti, Kristaus paveikslas jau gyvai atsispindėtų mūsų sieloje.
