Ps 65, 1–2. Šlovinkite Dievą džiaugsmo šūksmais, visa žeme, aleliuja; giedokite šlovės giesmę jo vardui, aleliuja; teikite jam iškilmingą garbę, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 65, 3. Sakykite Dievui: „Kokie baisūs tavieji darbai, Viešpatie! Tavo galybės akivaizdoje tau meluos tavieji priešai.“
Šio sekmadienio Mišių introitas ragina džiaugsmingai šlovinti Prisikėlusį Viešpatį, kuris nugalėjo mirtį, nuodėmę bei tamsą ir mus daro savo Prisikėlimo dalininkais.
Kolektoje Bažnyčia dėkoja Visagaliui Dievui, kad parodo klystantiems vaikams tiesos spindesį ir sugrąžina iš klaidų sutemos, bei kartu meldžia, kad mes išmoktume išmintingai atskirti tai, kas yra tinkama ir naudinga Kristaus mokiniams, o kas žalinga ir vengtina. Tokios išminties reikia ypač šiais laikais, kuomet gyvename aplinkoje, kurioje beveik viskas yra priešiška tam, ko moko mūsų tikėjimas.
Epistolės skaitinyje apaštalas Petras moko, jog geriausiais tikėjimo liudijimas remiasi ne žodžiais, bet doro gyvenimo pavyzdžiu: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną.“ Kuomet tikinčiojo gyvenimas niekuo nesiskiria nuo netikinčiojo, - kaip bus paskelbta Geroji Naujiena? Tikėjimo tiesos yra sėklos, kurios turi sudygti mūsų kasdienybės dirvoje ir duoti gausių vaisių: „Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones. Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.“
Šventoji Evangelija mus nukelia į Paskutinės Vakarienės menę, kur Išganytojas prieš eidamas kentėti stiprina ir drąsina savo mokinius: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.“ Taip, pasaulis džiūgauja, kuomet išveja Kristų, džiūgauja, kuomet įteisina vis naujas nuodėmingumo formas pavadindamas jas lygybės bei tolerancijos vardais, pasaulis džiūgauja, - tačiau šis džiaugsmas yra tarsi girto žmogaus šėlionės, joms pasibaigus ateina neviltis ir tuštuma. Mūsų džiaugsmas, kurio niekas iš mūsų neatims – tai Kristus, visada esantis su mumis. Glauskimės prie Viešpaties, esančio savo Bažnyčioje iki pat laikų pabaigos. Dėkokime ir šlovinkime Viešpatį už Jo nuostabius darbus, ištikimai pakelkime kasdienybės vargus ir iššūkius, nes mums nėra ko bijoti, - nebent atsitraukti nuo Kristaus.
Šlovink, mano siela, Viešpatį;
šlovinsiu Viešpatį savo gyvenime;
giedosiu savajam Dievui psalmę,
kol gyvas būsiu, aleliuja.
