Kaip istorikui, man tenka susidurti su nemažai nuostabių istorijų iš praeities. Vaizdo įrašai, kuriuos matėte mano kanale, tai patvirtina. Tačiau iki šiol nekalbėjau nei apie istorinius stebuklus, nei apie įvykius, tautas ir vietas, nepriklausančias Amerikos ar Europos istorijai. Na, šiandien nusižengiu šiai tradicijai ir noriu pasidalinti su jumis tikrai nepaprastu stebuklu, kuris įvyko šiuolaikinėje Libano valstybėje XIX a. pabaigoje. Šis stebuklas įvyko Švč. Mergelės Marijos malonės dėka; jį užrašė jėzuitų misionierius kunigas Juozapas Noory laiške, parašytame 1885 m. balandžio 25 d. Didžiąją šio vaizdo įrašo dalį noriu skirti išsamiai cituodamas ištrauką, kurioje aprašomas stebuklas, nes jis yra nuostabus ir turi būti pateiktas kunigo Noory žodžiais. Įdomu tai, kad laiškas buvo išsiųstas į Galvestoną, Teksase, kunigui J. B. Quinlan.
Trumpai apie istorines aplinkybes: 1885 m. Libanas buvo Osmanų imperijos dalis – nedidelė jos didžiulių valdų teritorija, priklausiusi imperijai 1516–1918 m. ir įėjusi į Sirijos provincijos sudėtį. [1] Pateikiu šią pastabą, nes kun. Noory vietą, kurioje įvyko stebuklas, pavadino Sirija, nors jis minėjo Libano miestelį Bikfają ir jai skirtą šventovę ant Libano kalno. Be to, kun. Noory Bikfają rašė kaip „Pikfaja“, todėl tai paminiu, kad nesusipainiotumėte, jei pradėsite ieškoti informacijos ir sakysite: „Atleiskite, daktare Moore, turite patikrinti faktus!“ Bet kokiu atveju, be tolesnių įžangų pereikime prie 1885 m. balandžio mėn. įvykusio Bikfajos Dievo Motinos stebuklo, apie kurį 1885 m. balandžio 25 d. kunigas Noory rašė taip:
„Šiais metais vienas iš mūsų vyresniųjų mokslininkų susirgo pavojinga liga. Mūsų visų labai mylimas Mykolas Antoon gimė Kaire, ir buvo kilęs iš kilmingos koptų šeimos, priklausiusios Šv. Morkaus katalikų bažnyčiai. Dėl gležno kūno sudėjimo, susilpninto pernelyg spartaus augimo, staiga išsivystė mirtina krūtinės ląstos liga. Iš jo plaučių tekėjo tokia gausi kraujo srovė, kad per labai trumpą laiką buvo pripildyti gilūs dubenys. Ištisas šešias dienas jis nei valgė, nei gėrė ir vos kvėpavo. Gabiausi mūsų fakulteto gydytojai išbandė visas įmanomas priemones, kad palengvintų jo kančias, tačiau viskas buvo veltui. Šeštą dieną jie surengė konsultaciją, kurios metu jų bendra nuomonė žadėjo blogiausia. „Jaunojo paciento“, – sakė jie, – „neįmanoma išgelbėti nuo neišvengiamos mirties.“ Netgi mums buvo atvirai pasakyta, kad jis neišgyvens ilgiau nei trijų valandų.
Jis gavo paskutinį patepimą ir Šventąjį Viatiką, skirtą mirštančiam krikščioniui. Jo veidas buvo išblyškęs, bet akys spindėjo neblėstančia viltimi. Staiga jis pakėlė savo išsekusią galvą ir arabų kalba sušuko: „O Marija, mūsų gailestingoji Pikfajos Švenčiausioji Mergele, tu nori ir gali mane išgydyti; – o! Atveskite Ją, atneškite prie mano lovos mano gailestingąją Motiną.“ Jūs patys ją gerai pažįstate – jos vardas yra Išgelbėjimo Dievo Motina, ir ji pateisina savo vardą. Dažnai esate matę jos šventovę Pikfajoje, apsuptą minios, iškilusią virš gėlėmis apipintos Libano kalno viršūnės. Deja, tuo metus Jos šventąjį atvaizdą gauti buvo keblu, nes iki metinių iškilmės minėjimo buvo likusios vos dvi dienos. Kadangi ji yra ypatinga Pikfajos globėja, jos pamaldūs tikintieji niekada nebuvo palikti be jos garbinamo atvaizdo. Argi buvo įmanoma jį išgabenti iš kaimo? Mūsų generalinis vyresnysis kunigas F. Lefevre, numatydamas šią kliūtį, parašė laišką Pikfajos valdytojui, prašydamas paskolinti mums stebuklingąją Madoną vienai dienai, pažadėdamas grąžinti ją laiku iki šventės. Savo laišką jis išsiuntė kartu su dviem kunigais, greitais ir nepavargstančiais keliautojais, kurie devynias valandas pėsčiomis besišypsančiu kalnu kopė į viršų ir leidosi žemyn.
„Sveiki, greitieji džiaugsmo pranašai! Savo glėbyje nešate paguodą ir gyvybę mūsų vargšui mirštančiam berniukui! Esate dvigubai narsūs, kad taip greitai įvykdėte šią gyvybiškai svarbią misiją!“ Tokiais sveikinimais juos pasitiko mūsų susirūpinusi bendruomenė. Šventasis paveikslas, priimtas su derama pagarba, buvo nedelsiant pastatytas Mykolo kambaryje. Toks didelis buvo jo tikėjimas, tokia galinga yra Marija, kad jis tuoj pat atsikėlė, kupinas gyvybės ir jėgų – tas, kurį gydytojai buvo pasmerkę mirčiai, dabar tvirtai žengė prie Dievo Motinos šventovės – kelias valandas be jokios pagalbos, atsiklaupęs iš visos širdies dėkojo, bėgiojo laiptais aukštyn ir žemyn, visiems sutiktiems pasakodamas apie nuostabų išgydymą, kurį jam suteikė jo dangiškoji gydytoja.
Mūsų jaunieji akademikai paskelbė jį savo iškilmingo ir viešo pristatymo didvyriu. Po penkių dienų jis jau galėjo keliauti iš Sirijos į Egiptą. Man buvo didžiulis džiaugsmas lydėti jį ir dar kartą pamatyti savo brangią senąją gimtinę. Dievo Motinos garbei turiu pasakyti, kad visos mūsų kelionės sausuma ir jūra metu jame nesimatė jokių neseniai patirtos ligos pėdsakų, nei menkiausio silpnumo požymio. Pasakojimas apie jo pasveikimą spaudė ašaras laivo įgulai ir mūsų bendrakeleiviams.
Labiausiai mane sujaudino Mykolo susitikimas su motina. Ji buvo per daug prisiklausiusi apie jo sekinančią ligą – dabar ji buvo paguosta ir atgijo kartu su savo sūnumi. Našlės širdis troško jo, ji ilgėjosi pamatyti savo vienintelį vaiką. Dvidešimt tris dienas kiekvieną rytą ir vakarą ji nuolat klausinėjo mūsų kunigų Kaire, kada atvyks jos sūnus. Jo atvykimo dieną jie pranešė jai šią gerą naujieną per keturias valandas mažiausiai penkis kartus, siekdami nuraminti bet kokį smarkų džiaugsmo protrūkį. „Dar keturios valandos“, – sakė jie, – „ir pamatysite savo brangųjį Mykolą. Jis dabar grįžta namo. Ar negirdite jo džiaugsmingų žingsnių gatvėje? Klausykite! Jis beldžiasi į duris. Jis lipa laiptais. Štai! Jis jau priešais jus.“
Nors ji buvo pasiruošusi, mačiau, kad ji atrodė sutrikusi, tarsi apimta beprotybės. Dvylika ilgų minučių, uždususi, išbalusi, apimta jausmų, apstulbinta džiaugsmo, ji žvelgė į savo sūnų. Kai atvykome, visoje jos viloje skambėjo Dievo Motinos šlovinimai. Daug draugų ir giminaičių, susirinkusių jos erdviuose kambariuose, akinančiuose rytietišku turtu, tris kartus skandavo šiuos šūksnius: „Šlovė Pikfajos Dievo Motinai, aleliuja! Šlovė gailestingajai Dangaus Karalienei, aleliuja!“ Visose aidinčiose salėse galingi vyrų šūksniai skambėjo pakaitomis su sidabrinėmis moterų siralektomis – giesmėmis, kurias Egipto dukterys dainuoja džiaugsmingomis progomis. Dabar visą susirinkimą apėmė tyla. Visi su nerimu žiūrėjo į susižavėjusią motiną. Bijojome, kad nuo nepakeliamo džiaugsmo nesusvyruotų jos protas ar širdis. Pats Mykolas, priblokštas motinos žvilgsnio, atsitraukė. Jis tyliai verkė, mes visi taip pat verkėme. Galiausiai ji giliai atsiduso ir pravirko upeliu ašarų. Ačiū Dievui! Ji buvo išgelbėta.
Galiausiai ji atpažino tą, kurį laikė mirusiu. „Tai jis“, – sušuko ji garsiai; „mano vienintelis vaikas vis dar gyvas! O, Marija, tu sugrąžinai jį jo motinai.“
Ji daugiau nieko nepasakė, tik prispaudė sūnų prie krūtinės ir apipylė bučiniais. Tada jos tarnaitės švelniai privertė ją atsisėsti šalia Mykolo, o aš pasinaudojau įsivyravusia tyla, kad papasakočiau visas jo nuostabaus išgydymo smulkmenas. Tai pasitarnavo Švenčiausiosios Mergelės garbei ir kartu padėjo našlei nukreipti mintis nuo ją užplūdusio nepaprastai stipraus susijaudinimo. Kai baigiau pasakojimą, ji garsiai tarė: „Aš sudariau sandorą su savo Nekaltąja Karaliene, ir mano siela, kol jos neištesėsiu, neras ramybės. Rytoj gabiausias Didžiojo Kairo auksakalys jai nukaldins karūną iš gryno aukso, inkrustuotą rytietiškais perlais ir deimantais. Pikfajoje, prie jos kojų, ji liks amžinu mano dėkingumo ir meilės atminimu. Aš niekada neabejojau, kad ji išgydys mano sūnų.“ Todėl nenuostabu, kad mūsų gailestingoji Dievo Motina stebuklu atlygino nepalaužiamą Mykolo ir jo motinos tikėjimą. [2]“
[1] Daniel Pipes, Greater Syria: The History of an Ambition, (New York, NY: Oxford University Press, 1990), 16.
[2] Fr. Joseph Noory to Fr. J. B. Quinlan, “Reverend Dear Father,” April 25, 1885, Woodstock Letters 14, no. 3 (1885): 340-343, https://jesuitarchives.omeka.net/items/show/921.
