Popiežius Pijus XII

Pijaus XII apaštalinė konstitucija

MUNIFICENTISSIMUS DEUS

Apibrėžianti Švč. Mergelės Marijos paėmimo į dangų dogmą

1950 m. lapkričio 1 d.[1]

I. Įvadas

1. Dievas džiaugsmais palengvina žmonių kančias / 1

2. Švč. Mergelės Marijos garbinimo dauginimas / 2

II. Dogmos paskelbimo istorija

A. Švč. Mergelės Marijos privilegijos

1. Jos malonių privilegijų harmonija / 3

2. Nekaltojo Prasidėjimo ir Ėmimo į dangų ryšys / 4

B. Krikščionybė trokšta dogmatizavimo

1. Po Nekaltojo Prasidėjimo paskelbimo / 5

2. Peticijos Šv. Sostui / 6

3. Raginimas melstis ir studijuoti / 7

C. Tradicijos įrodymas Bažnyčios Mokymu

1. Vyskupų įsitikinimų sutapimas / 8-9

2. Bažnyčios tikėjimo liudijimas

a) krikščioniškos tautos tikėjimo liudijimas / 10

b) krikščioniški papročiai ir Rožančiaus slėpinys / 11

c) liturginė Ėmimo į Dangų šventė / 12

d) liturginės knygos

α) Romos apeigų knygos / 13

β) Rytų ir Vakarų apeigų knygos / 14

e) privalomos šventės įvedimas / 15

3. Bažnyčios Tėvų liudijimas / 16–18

4. Scholastikai teologai ir pamokslininkai / 19–27

5. Vėlesnių laikų bažnytiniai rašytojai / 28–29

6. Pagrindimas Šv. Rašte / 30

III. Dogmos deramumas ir jos paskelbimas

1. Visų malonių pirmenybių kariauna / 31

2. Motyvų visuma / 32

3. Tikėjimo skelbimo tinkamumas / 33

4. Dogmos paskelbimas

a) laimingas sutapimas su jubiliejiniais metais / 34

b) dogmos definicija / 34

V. Pabaiga. Įpareigojimas su tikėjimu priimti dogmą / 35

 1. Dosniausiasis Dievas, kuris yra visagalis, kurio apvaizdos planas paremtas išmintimi ir meile, slaptu savo sumanytu tikslu švelnina tautų ir pavienių žmonių sielvartus džiaugsmais, kuriuos Jis retkarčiais įterpia į jų gyvenimus taip, kad skirtingomis sąlygomis ir skirtingais būdais visi dalykai kartu išeitų į gera tiems, kurie Jį myli[2].

Pirmieji sestadieniai

 2. Mūsų pontifikatas, kaip ir dabartiniai laikai, yra slegiamas daugybės rūpesčių, neramumų ir vargų dėl įvykusių labai sunkių negandų ir dėl to, kad daugelis nuklydo nuo tiesos ir doros. Tačiau Mes esame didžiai paguosti matydami, kad katalikų tikėjimas yra išpažįstamas viešai ir energingai, o pamaldumas Dievo Motinai Mergelei klesti ir kasdien darosi vis karštesnis, ir kad beveik visur žemėje jis rodo geresnio ir šventesnio gyvenimo ženklus. Todėl kol Palaimintoji Mergelė švelniausiai atlieka savo motiniškas pareigas Kristaus krauju atpirktųjų naudai, jos vaikų protai ir širdys yra energingai žadinami dėmesingiau apsvarstyti jos privilegijas.

 3. Iš tiesų Dievas, kuris nuo amžių žvelgia į Mariją su palankiausia ir neprilygstama meile, „atėjus laiko pilnatvei“[3] ėmėsi vykdyti Savo apvaizdos sumanymą tokiu būdu, kad visos privilegijos ir prerogatyvos, kurias Jis jai suteikė iš savo didžiausio dosnumo, turėjo nušvisti joje tobulai harmoningai. Ir nors Bažnyčia visuomet pripažino šį didžiausią dosnumą bei tobulą malonių harmoniją ir, bėgant amžiams, kasdien juos tyrinėjo vis daugiau ir daugiau, vis dėlto mūsų laikais Dievo Motinos Mergelės Marijos kūniško Paėmimo į dangų privilegija iš tiesų nušvito aiškiau.

 4. Ši privilegija nušvito naujoje šviesoje, kadangi Mūsų pirmtakas, nemirtingo atminimo Pijus IX, iškilmingai paskelbė mylinčios Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Šios dvi privilegijos yra glaudžiai susijusios. Kristus nugalėjo nuodėmę ir mirtį savo paties mirtimi, o tas, kuris per Krikštą buvo atgimdytas antgamtiniu būdu, nugalėjo nuodėmę ir mirtį per tą patį Kristų. Tačiau vadovaudamasis bendrąja taisykle, Dievas nenori suteikti teisiajam viso pergalės prieš mirtį rezultato, kol neateis laikų pabaiga. Ir todėl net teisiųjų kūnai po mirties sugenda, ir tik paskutiniąją dieną kiekvienas bus sujungtas su savo šlovinga siela.

Tačiau Dievas panoro, kad Palaimintoji Mergelė Marija būtų atleista nuo šios bendrosios taisyklės. Ji per išimtinę ir unikalią privilegiją visiškai nugalėjo nuodėmę savo Nekaltuoju Prasidėjimu ir todėl buvo nepavaldi tam dėsniui, kuris verčia kūnus likti kape ir suirti, ir jai savo kūno atpirkimo nereikėjo laukti iki laikų pabaigos.

Pirmieji sestadieniai

 5. Todėl kai buvo iškilmingai paskelbta, kad Dievo Motina Mergelė Marija nuo pat pradžių buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės dėmės, tikinčiųjų protus užvaldė stipresnė viltis, kad greitai gali ateiti diena, kai Mergelės Marijos kūniško Paėmimo į dangų dogma taip pat bus apibrėžta aukščiausiojo mokomojo Bažnyčios autoriteto.

Iš tiesų buvo matyti, kad ne vien tik pavieniai katalikai, bet taip pat ir tie, kurie galėtų kalbėti už tautas ar bažnytines provincijas, ir netgi nemažai Vatikano Susirinkimo Tėvų primygtinai prašė Apaštalų Sostą šio dalyko.

 6. Laikui bėgant, tokių reikalavimų ir prašymų ne mažėjo, bet veikiau nuolat daugėjo, ir jie darėsi vis primygtinesni. Buvo dievobaimingų maldos kryžiaus žygių šia intencija. Daugybė žymių teologų entuziastingai ir uoliai atliko tyrimus šiuo klausimu privačiai arba viešosiose bažnytinėse institucijose bei mokyklose, kuriose yra dėstomos šventosios disciplinos. Daugelyje katalikiškojo pasaulio kraštų buvo surengti marijiniai kongresai, tiek tautiniai, tiek tarptautiniai. Šios studijos ir tyrinėjimai į ryškesnę šviesą iškėlė tą faktą, kad Mergelės Marijos Paėmimo į dangų dogma glūdi Bažnyčiai patikėtame krikščioniškojo tikėjimo depozite. Jie paskatino rašyti dar daugiau peticijų, prašančių ir raginančių Apaštalų Sostą, kad ši tiesa būtų iškilmingai apibrėžta.

Šiame pamaldžiame siekyje tikintieji nuostabiai susivienijo su savo šventais vyskupais, kurie palaimintojo Petro Sostui siuntė šios rūšies peticijas, tikrai stebinančias skaičiumi. Todėl kai Mes buvome iškelti į aukščiausiojo pontifikato sostą, tūkstančiai tokių peticijų jau buvo siunčiama iš visų pasaulio kraštų, iš vyskupijų ir parapijų ir visų žmonių klasių, Mūsų mylimų sūnų Šventosios Kolegijos kardinolų, Mūsų garbingųjų brolių arkivyskupų ir vyskupų.

 7. Todėl siųsdami nuoširdžias maldas Dievui su prašymais, kad Jis duotų Mūsų protui Šv. Dvasios šviesos, įgalintų Mus priimti sprendimą šiuo rimčiausiu klausimu, Mes išleidome specialius nurodymus, kuriuose įsakėme, kad bendromis pastangomis šia tema būtų pradėtos pažangesnės apklausos, ir kad visos peticijos dėl Palaimintosios Mergelės Marijos Paėmimo į dangų, kurios buvo atsiųstos į Apaštalų Sostą nuo šviesaus atminimo Mūsų pirmtako Pijaus IX laikų iki Mūsų dienų, būtų surinktos į vieną vietą ir kruopščiai įvertintos[4].

 8. Ir kadangi Mes susidūrėme su tokios didžios reikšmės ir svarbos dalyku, Mes pamanėme būsiant tinkama tiesiogiai ir autoritetingai paprašyti savo garbingųjų brolių vyskupystėse, kad kiekvienas iš jų praneštų Mums savo nuomonę formaliu pareiškimu. Tad 1946 m. gegužės 1 d. Mes skyrėme jiems savo laišką Deiparæ Virginis Mariæ, kuriame yra šie žodžiai: „Ar jūs, Garbingieji Broliai, turintys didžią išmintį ir protą, manote, kad kūniškas Palaimintosios Mergelės Paėmimas į dangų gali būti pateiktas ir apibrėžtas kaip tikėjimo dogma? Ar jūs kartu su savo dvasininkija ir liaudimi to trokštate?“

 9. Bet tie, kuriuos „Šventoji Dvasia paskyrė vyskupais, kad ganytų Dievo Bažnyčią“[5], beveik vienbalsiai teigiamai atsakė į abu šiuos klausimus. Šis „nuostabus katalikų prelatų ir tikinčiųjų sutarimas“[6] patvirtina, kad kūniškas Dievo Motinos Paėmimas į dangų gali būti apibrėžtas kaip tikėjimo dogma, kadangi jis parodo mums sutapimą įprastinio Bažnyčios mokomojo autoriteto mokymo su tikėjimu krikščioniškos liaudies, kurią tas pats mokomasis autoritetas palaiko ir nukreipia, taip savaime ir visiškai tikru bei neklaidingu būdu įrodydamas šią privilegiją esant Dievo apreikšta tiesa ir glūdinčia tame dieviškame depozite, kurį Kristus atidavė savo Sužadėtinei, kad ištikimai jį saugotų ir neklaidingai jo mokytų[7]. Iš tiesų šis mokomasis Bažnyčios autoritetas, remdamasis ne tik žmogiškomis pastangomis, bet vadovaujamas Tiesos Dvasios[8] ir todėl absoliučiai neklystantis, vykdo jam patikėtą užduotį, tai yra saugo apreikštąsias tiesas grynas ir ištisas per visus amžius taip, kad perduoda jas nesuterštas, nieko prie jų nepridėdamas ir nieko iš jų neatimdamas. Nes kaip moko Vatikano Susirinkimas: „Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad Jos apreiškimu jie skelbtų naują doktriną, bet tam, kad Jai padedant jie šventai saugotų ir ištikimai perteiktų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą.“[9] Tuo būdu iš įprastinio mokomojo Bažnyčios autoriteto visuotinio sutarimo mes gauname tikrą ir tvirtą įrodymą, kad Palaimintosios Mergelės Marijos kūniškas Paėmimas į dangų, kurio savo prigimtinėmis jėgomis tikrai negalėtų pažinti jokia žmogaus proto galia, kadangi tai yra susiję su skaisčiojo mylinčios Dievo Motinos kūno išaukštinimu danguje, yra tiesa, kuri buvo apreikšta Dievo ir todėl visi Bažnyčios vaikai turi tuo tvirtai ir ištikimai tikėti. Nes, kaip teigia Vatikano Susirinkimas, „privalu dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu tikėti visu tuo, kas yra Šv. Rašte ir Tradicijoje bei visu tuo, kas Bažnyčios tiek iškilmingu sprendimu, tiek jos įprastiniu ir visuotiniu mokymu pateikiama kaip dieviškai apreikšta tiesa“[10].

 10. Įvairūs šio bendro Bažnyčios įsitikinimo liudijimai, požymiai ir ženklai yra akivaizdūs nuo seniausių laikų ir per visus amžius iki šių dienų; ir diena iš dienos tas įsitikinimas tampa vis aiškesnis.

Kristaus tikintieji, mokomi ir vadovaujami savo ganytojų, iš šventųjų knygų sužinojo, kad Mergelė Marija per savo žemiškąją kelionę gyveno rūpesčių, vargų ir sielvartų apsunkintą gyvenimą, ir kad tai, ką šventasis senelis Simeonas buvo išpranašavęs, iš tiesų išsipildė, tai yra, kad siaubingai aštrus kalavijas pervėrė jos širdį, kai ji stovėjo po savo dieviškojo Sūnaus, mūsų Atpirkėjo, kryžiumi. Todėl jiems nebuvo sunku pripažinti, kad kilnioji Dievo Motina, taip pat kaip ir jos vienatinis Sūnus, iš tiesų paliko šį gyvenimą. Bet tai jokiu būdu nesutrukdė jiems tikėti ir atvirai išpažinti, kad jos šventas kūnas niekada nebuvo paliktas sugesti kape, ir kad kilnusis Dievo Žodžio tabernakulis niekada nevirto dulkėmis ir pelenais. Iš tiesų apšviesti dieviškosios malonės ir skatinami meilės jai, Dievo Motinai ir mūsų pačių brangiausiajai Motinai, jie vis aiškesnėje šviesoje apmąstė tų privilegijų, kurias visa numatantis Dievas dosniai suteikė šiai mylinčiai mūsų Atpirkėjo bendradarbei, nuostabią harmoniją ir tvarką, privilegijų, kurios sudaro tokį aukštą planą, kad išskyrus ją, niekas kitas Dievo sukurtas, tik Jėzaus Kristaus žmogiškoji prigimtis, niekada negalėjo pasiekti šio lygio.

 11. Nesuskaičiuojamos šventovės, kurios buvo dedikuotos į dangų paimtajai Mergelei Marijai, aiškiai liudija šį tikėjimą. Taip pat ir šventi paveikslai, išstatyti jose tikinčiųjų garbinimui, iškeliantys šį nepaprastą Palaimintosios Mergelės triumfą prieš visų žmonių akis. Be to, specialiai į dangų paimtosios Dievo Motinos Mergelės globai ir užtarimui buvo pavesti miestai, vyskupijos ir pavieniai regionai. Tuo pačiu būdu, Bažnyčiai pritariant, buvo įkurti ir iš šios privilegijos sau vardą prisiėmė vienuoliniai institutai. Taip pat negalime nutylėti ir fakto, kad Marijos Rožančiuje, kurį kalbėti šis Apaštalų Sostas taip primygtinai pataria, yra viena pamaldžiam apmąstymui tinkama paslaptis, kuri, kaip visi žinome, kalba apie Palaimintosios Mergelės Paėmimą į dangų.

 12. Šis šventųjų ganytojų ir Kristaus tikinčiųjų įsitikinimas yra visuotinai ir dar puikiau įrodomas tuo faktu, kad nuo senų laikų tiek Rytuose, tiek Vakaruose yra buvę iškilmingų liturginių pamaldų, mininčių šią privilegiją. Šventieji Bažnyčios Tėvai ir mokytojai visada rėmėsi šiuo faktu, nes, kaip visi žino, šventoji liturgija, „kadangi ji yra dangiškų tiesų išpažinimas, pavaldus aukščiausiajam mokomajam Bažnyčios autoritetui, tai ji gali pateikti ne mažesnės vertės įrodymų ir liudijimų, kai sprendžiama dėl kokio nors atskiro krikščioniškosios doktrinos punkto.“[11]

 13. Liturginėse knygose, kuriose kalbama apie Palaimintosios Mergelės užmigimą, arba Paėmimą į dangų, yra posakių, vieningai liudijančių, jog kai Dievo Motina Mergelė išėjo iš šios žemiškos tremties į dangų, tai, kas atsitiko su jos šventu kūnu, įvyko Dieviškosios apvaizdos sprendimu ir atitiko Įsikūnijusio Žodžio Motinos kilnumą bei kitas jai suteiktas privilegijas. Taip, jei pasiremsime žymiu pavyzdžiu, tai yra išaiškinta tame sakramentarijuje, kurį nemirtingo atminimo Mūsų pirmtakas Adrijonas I nusiuntė imperatoriui Karoliui Didžiajam. Toje knygoje randami šie žodžiai: „Gerbtina mums, o Viešpatie, yra iškilmė šios dienos, kurią šventoji Dievo Motina patyrė laikiną mirtį, bet vis tiek mirties grandinės negalėjo išlaikyti tos, kuri pagimdė joje įsikūnijusį Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį.“[12]

 14. Tai, kas čia yra nurodyta su tuo Romos liturgijai būdingu santūrumu, aiškiau ir išsamiau vaizduojama kitose senovinėse liturginėse knygose. Pavyzdžiui, viena iš jų, Galijos sakramentarijus, apibrėžia šią Marijos privilegiją kaip „neapsakomą paslaptį, juo vertesnę pagyrų, kad Mergelės Paėmimas į dangų yra unikalus tarp žmonių.“ O bizantinėje liturgijoje Mergelės Marijos kūniškas Paėmimas į dangų dažnai buvo siejamas ne tik su Dievo Motinos kilnumu, bet ir su kitomis privilegijomis, ir ypač su mergaitiška motinyste, suteikta jai ypatingu Dievo apvaizdos sprendimu. „Dievas, Visatos Karalius, suteikė tau prigimtį pranokstančių malonių. Taip, kaip išlaikė tave mergele tau gimdant, taip Jis išlaikė tavo kūną nesugedusį kape ir išaukštino jį savo dieviškuoju jo pernešimo iš kapo aktu.“[13]

 15. Tas faktas, kad Apaštalų Sostas, paveldėjęs apaštalų kunigaikščiui patikėtą funkciją stiprinti brolius tikėjime[14], savo autoritetu darė šios šventės minėjimą vis iškilmingesnį, neabejotinai ir veiksmingai paskatino atidžius tikinčiųjų protus vis labiau branginti didybę tos paslapties, kuri šia švente paminima. Nes buvo taip, kad Marijos Ėmimo į dangų šventė buvo išskirta iš padėties, kurią ji nuo pradžių užėmė tarp kitų Marijos švenčių, ir priskirta prie iškilmingiausių ištiso liturginio ciklo minėjimų. Ir kai Mūsų pirmtakas šv. Sergijus I įsakė, kad tai, kas žinoma kaip litanija arba stacijinė procesija, būtų atliekama per keturias Marijos šventes, jis kartu nurodė Kalėdų, Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, Švč. Mergelės Marijos apsivalymo ir Užmigimo šventes[15]. Taip pat ir šv. Leonas IV rūpinosi, kad šventė, kuri jau buvo švenčiama vadinant ją Palaimintosios Dievo Motinos Ėmimu į dangų, būtų švenčiama dar iškilmingiau, įsakydamas laikytis vigilijos dieną prieš ją ir nurodydamas maldas, kurias reikia kalbėti per visą oktavą. Kai tai buvo padaryta, jis nusprendė pats dalyvauti šventėje, didžiulės tikinčiųjų minios viduryje[16]. Be to, tas faktas, kad nuo senų laikų buvo įsakyta dieną prieš šią šventę laikytis šventojo pasninko, tampa visiškai akivaizdus iš to, ką Mūsų pirmtakas šv. Mikalojus I liudija kalbėdamas apie pagrindinius pasninkus, kurių „Šventoji Romos Bažnyčia laikėsi ilgą laiką ir laikosi iki šiol“[17].

 16. Kadangi Bažnyčios liturgija negimdo katalikų tikėjimo, bet veikiau kyla iš jo tokiu būdu, kad šventųjų pamaldų praktikos atsiranda iš tikėjimo kaip vaisius iš medžio, iš to išplaukia, kad šventieji Bažnyčios Tėvai ir didieji mokytojai homilijose ir pamoksluose, kuriuos jie sakė žmonėms šios šventės dieną, savo mokymą sėmė ne iš pačios šventės kaip iš pirminio šaltinio, bet veikiau jie kalbėjo apie šią doktriną kaip apie kažką, kas jau žinoma ir Kristaus tikinčiųjų priimta. Jie pateikė tai aiškiau. Jie pasiūlė nuodugnesnių jos prasmės ir prigimties paaiškinimų, į ryškesnę šviesą iškeldami faktą, kad ši šventė parodo ne tik tai, kad Palaimintosios Mergelės Marijos miręs kūnas pasiliko negendantis, bet ir tai, kad ji pasiekė pergalę prieš mirtį, savo dangišką išaukštinimą pagal savo viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus pavyzdį – tiesas, kurias liturginės knygos dažnai minėjo glaustai ir trumpai.

 17. Taip šv. Jonas Damaskietis, žymus šios tradicinės tiesos šauklys, nepaprastai iškalbingai mylinčios Dievo Motinos kūnišką Paėmimą į dangų palygino su kitomis jos prerogatyvomis ir privilegijomis. „Derėjo, kad ta, kuri gimdydama išsaugojo savo mergystę nepaliestą, išsaugotų savo kūną laisvą nuo bet kokio sugedimo net po mirties. Derėjo, kad ta, kuri nešiojo Kūrėją kaip vaiką prie savo krūtinės, apsigyventų dieviškosiose padangtėse. Derėjo, kad Sužadėtinė, kurią Tėvas pasiėmė sau, gyventų dieviškuosiuose rūmuose. Derėjo, kad ta, kuri matė savo Sūnų ant kryžiaus ir tuomet pajuto savo širdį esant pervertą kančios kalavijo, kurio ji buvo išvengusi Jį gimdydama, žvelgtų į Jį, sėdintį su Tėvu. Derėjo, kad Dievo Motina turėtų tai, kas priklauso jos Sūnui, ir kad ji būtų visų kūrinių pagerbta kaip Dievo Motina ir tarnaitė.“[18]

Šie šv. Jono Damaskiečio žodžiai tobulai atitinka tai, ko šiuo klausimu mokė kiti. Ne mažiau aiškių ir tikslių teiginių galima rasti ankstesnių laikų ar to paties laikotarpio Bažnyčios Tėvų pamoksluose, ypač pasakytuose šios šventės proga. Ir taip, remdamasis keletu kitų pavyzdžių, šv. Germanas iš Konstantinopolio svarsto, jog tai, kad Marijos, skaisčiosios Dievo Motinos, kūnas nesugedo ir buvo paimtas į dangų, dera ne tik su jos dieviškąja motinyste, bet ir su ypatingu jos mergiško kūno šventumu. „Tu esi ta, kuri, kaip parašyta, pasirodo visu grožiu, ir tavo mergiškas kūnas yra visas šventas, visas skaistus, visas ištisai Dievo buveinė, todėl jis nuo tol visiškai apsaugotas nuo subyrėjimo į dulkes. Nors vis dar žmogiškas, jis yra perkeistas į dangišką negendamumo gyvenimą, tikrai gyvas ir šlovingas, nepažeistas ir dalyvaujantis tobulame gyvenime.“[19] O kitas labai senas rašytojas pareiškia: „Kadangi šlovingiausioji Kristaus, mūsų Išganytojo, Dievo ir gyvybės bei nemirtingumo davėjo, Motina buvo Jo apdovanota gyvenimu, tai ji gavo amžiną kūno negendamumą kartu su Tuo, kuris ją pakėlė iš kapo ir pasiėmė pas save tik Jam vienam žinomu keliu.“[20]

Nors ši liturginė šventė buvo švenčiama vis plačiau, su vis augančiu pamaldumu ir dievobaimingumu, vis daugiau Bažnyčios vyskupų ir pamokslininkų laikė savo pareiga aiškiai ir atvirai aiškinti tą paslaptį, kurią ši šventė mini, ir paaiškinti, kaip glaudžiai ji susijusi su kitomis apreikštosiomis tiesomis.

 18. Tarp scholastų teologų netrūko tokių, kurie, norėdami nuodugniau ištirti Dievo apreikštas tiesas ir trokšdami parodyti darną, kuri egzistuoja tarp to, kas vadinama teologiniu įrodymu, ir katalikų tikėjimo, visada manė esant verta pabrėžti, kad ši Mergelės Marijos Paėmimo į dangų privilegija nuostabiai derinasi su tomis dieviškomis tiesomis, kurias mums pateikia Šv. Raštas.

Aiškindami šį punktą, jie pateikia įvairių įrodymų, nušviečiančių šią Marijos privilegiją. Kaip pirmą šių įrodymų elementą jie pabrėžia faktą, kad iš sūniškos meilės savo motinai Jėzus Kristus panoro, kad ji būtų paimta į dangų. Jie grindžia savo įrodymų tvirtumą neprilygstamu jos dieviškos motinystės kilnumu ir visomis kitomis iš to kylančiomis prerogatyvomis. Į tai įeina jos aukštas šventumas, visiškai pranokstantis visų žmonių ir angelų šventumą, glaudi Marijos vienybė su savo Sūnumi ir išskirtinės meilės prisirišimas, kurį Sūnus jaučia savo brangiausiajai Motinai.

 19. Buvo nemažai teologų ir pamokslininkų, kurie, sekdami šventųjų Tėvų pėdomis[21], savo tikėjimą Paėmimu į dangų aiškino gana laisvai naudodamiesi iš Šv. Rašto paimtais įvykiais ir posakiais. Čia paminėsime tik keletą tekstų, dažnai naudotų šiuo reikalu. Kai kurie pasinaudojo psalmininko žodžiais: „Pakilk, Viešpatie, ir ateik į savo poilsio vietą, tu ir tavo galybės Skrynia“[22]; ir į Sandoros Skrynią, padarytą iš negendančio medžio ir pastatytą Viešpaties šventykloje, žiūrėjo kaip į simbolį tyriausio Mergelės Marijos kūno, apsaugoto ir išlaisvinto nuo bet kokio sugedimo kape ir iškelto į tokią garbę danguje. Nagrinėdami šią temą, jie taip pat vaizdavo ją kaip Karalienę, pergalingai įeinančią į karališkuosius dangaus rūmus ir sėdinčią dieviškojo Atpirkėjo dešinėje[23]. Panašiai jie minėjo Giesmių giesmės Sužadėtinę, kuri „ateina iš dykumos tarsi dūmų stulpas, persmelktas miros, smilkalų ir visų kvepiančių pirklio miltelių“[24], kad būtų karūnuota.

Šios eilutės yra pateikiamos kaip vaizduojančios tą dangišką Karalienę ir dangišką Sužadėtinę, kuri buvo pakelta į dangaus rūmus su dieviškuoju Jaunikiu.

 20. Maža to, scholastikos mokytojai atpažino Dievo Motinos Mergelės Paėmimą į dangų kaip kažką, randamą ne tik įvairiose Senojo Testamento vietose, bet ir toje saule apsisiautusioje moteryje, kurią apaštalas Jonas regėjo Patmos saloje[25]. Panašiai ypatingą dėmesį jie atkreipė į šiuos Naujojo Testamento žodžius: „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi, palaiminta esi tarp moterų“[26], kadangi Paėmimo į dangų paslaptyje jie matė tos tobuliausios malonės, suteiktos Palaimintajai Mergelei, išsipildymą ir ypatingą palaiminimą, įveikusį Ievos prakeikimą.

 21. Ankstyviausiu scholastinės teologijos laikotarpiu tas pamaldusis vyras Amadėjus, Lozanos vyskupas, teigė, kad Mergelės Marijos kūnas išliko negendantis, nes klaidinga tikėti, kad jis patyrė gedimą, kai jis buvo tikrai vėl sujungtas su jos siela ir kartu su ja vainikuotas su didžia garbe dangiškuose rūmuose. „Nes ji buvo pilna malonės ir palaiminta tarp moterų. Ji viena nusipelnė pradėti tikrąjį Dievą iš tikrojo Dievo, kurį ji pagimdė kaip mergelė, kurį ji maitino savo pienu kaip mergelė, myluodama Jį savo glėbyje, ir visuose dalykuose ji Jam tarnavo su meilingu rūpesčiu.“[27]

 22. Ypatingą vietą tarp šventų rašytojų, kurie tuo metu naudojo Šv. Rašto teiginius ir įvairius paveikslus bei analogijas, kad pailiustruotų ir patvirtintų Paėmimo į dangų doktriną, kuria buvo pamaldžiai tikima, užima evangelinis mokytojas šv. Antanas Paduvietis. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventės dieną, aiškindamas pranašo žodžius: „Aš pašlovinsiu vietą, kur ilsėsis mano kojos“[28], jis pareiškė, kad yra tikra, jog dieviškasis Atpirkėjas aukščiausia šlove papuošė savo mylimiausiąją Motiną, iš kurios Jis buvo gavęs žmogiškąjį kūną. Jis teigia, kad „jūs čia turite aiškų patvirtinimą, kad Palaimintoji Mergelė buvo paimta į dangų su savo kūnu, kuriame buvo Viešpaties kojų vieta. Todėl šventasis psalmininkas rašo: „Pakilk, o Viešpatie, į savo poilsio vietą, tu ir skrynia, kurią pašventinai.“ Ir jis teigia, kad kaip Jėzus Kristus pakilo iš mirties, kurią nugalėjo, ir įžengė į vietą Tėvo dešinėje, taip ir Jo pašventinimo skrynia „pakilo, nes tą dieną Motina Mergelė buvo paimta aukštyn į savo dangišką buveinę.“[29]

 23. Kai viduramžiais scholastinė teologija ypač klestėjo, šv. Albertas Didysis, kuris, norėdamas įtvirtinti savo mokymą, į vieną vietą buvo surinkęs daugybę įrodymų iš Šv. Rašto, senesniųjų rašytojų teiginių, ir, pagaliau, iš liturgijos bei to, kas yra žinoma kaip teologinis pagrindimas, padarė tokią išvadą: „Iš šių ir daugybės kitų įrodymų bei autoritetingų šaltinių yra akivaizdu, kad Švč. Dievo Motina buvo paimta į dangų ir iškelta aukščiau angelų chorų. Ir mes tikime, kad tai neišvengiamai turi būti tiesa.“[30] O pamoksle, kurį pasakė Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventės dieną, paaiškino žodžius „Sveika, malonės pilnoji“ – žodžius, ištartus angelo, kuris kreipėsi į ją. Šiame pamoksle Visuotinis Daktaras, lygindamas Palaimintąją Mergelę su Ieva, aiškiai ir įžvalgiai išdėstė, kad ji buvo atleista nuo keturgubo prakeikimo, kuris buvo uždėtas Ievai.[31]

 24. Eidamas savo įžymaus mokytojo pėdomis, Angeliškasis Daktaras, nepaisant fakto, kad niekada tiesiogiai nenagrinėjo šio klausimo, kaskart, kai su juo susidurdavo, kartu su Katalikų Bažnyčia laikėsi požiūrio, kad Marijos kūnas buvo paimtas į dangų kartu su jos siela[32].

 25. Kartu su daugybe kitų, Serafiškasis Daktaras laikėsi tų pačių pažiūrų. Jo nuomone, visiškai tikra yra tai, kad jei Dievas apsaugojo Švč. Mergelę Mariją nuo jos mergiško tyrumo ir nekaltybės pažeidimo jai pradedant ir gimdant Kūdikį, tai Jis niekada nebūtų leidęs jos kūnui pavirsti dulkėmis ir pelenais[33]. Aiškindamas šiuos Šv. Rašto žodžius: „Kas yra ta, kuri ateina iš dykumos, pasirėmusi į mylimąjį?“[34] ir tam tikra priderinta prasme pritaikydamas juos Palaimintajai Mergelei, jis samprotauja šitaip: „Iš to mes galime matyti, kad ji čia yra kūniškai. [...] Jos palaima būtų buvusi nevisiška, jei ji ten nebūtų buvusi kaip asmuo. Siela nėra asmuo, bet su kūnu sujungta siela yra asmuo. Akivaizdu, kad ji čia yra su siela ir kūnu. Kitaip ji neturėtų viso savo palaiminimo.“[35]

 26. XV amžiuje, vėlesniame scholastinės teologijos laikotarpyje, šv. Bernardinas Sienietis surinko ir kruopščiai įvertino visa tai, ką viduramžių teologai šiuo klausimu buvo sakę ir mokę. Jis nepasitenkino išdėstymu pagrindinių svarstymų, kuriuos tie ankstesnių laikų rašytojai buvo išreiškę, bet nuo savęs pridėjo ir kitų. Dievo Motinos ir jos dieviškojo Sūnaus kūno ir sielos kilnumo ir garbingumo panašumas – panašumas, kuris draudžia mums galvoti apie dangiškąją Karalienę kaip apie atskirtą nuo dangiškojo Karaliaus – būtinai reikalauja, kad Marija „būtų tik ten, kur yra Kristus“[36]. Maža to, yra pagrįsta ir tinkama, kad ne tik vyro, bet ir moters siela bei kūnas pasiektų dangiškąją šlovę. Pagaliau, kadangi Bažnyčia niekada neieškojo Palaimintosios Mergelės kūno relikvijų ir nesiūlė jų žmonėms garbinti, mes turime apčiuopiamos patirties įrodymą[37].

 27. Anksčiau minėtais šventųjų Tėvų ir daktarų mokymais visi naudojosi ir vėlesniais laikais. Surinkdamas į vieną vietą ankstesnių laikų krikščionių liudijimus, šv. Robertas Belarminas sušuko: „Ir kas, klausiu aš, galėtų tikėti, kad šventumo skrynia, Dievo Žodžio apsigyvenimo vieta, Šv. Dvasios šventykla, galėtų pavirsti griuvėsiais? Mano siela prisipildo siaubo nuo minties, kad šis mergiškas kūnas, kuris pradėjo Dievą, Jį pagimdė, maitino ir nešiojo, galėjo būti paverstas pelenais ar atiduotas sugraužti kirminams.“[38]

Panašiai ir šv. Pranciškus Salezietis, pareiškęs, kad yra klaidinga abejoti, jog Jėzus Kristus pats tobuliausiu būdu laikėsi Dievo įsakymo, kuriuo vaikams liepiama gerbti tėvus, kelia šį klausimą: „Koks sūnus nesugrąžintų savo motinos atgal į gyvenimą ir nenuvestų jos į rojų po mirties, jei galėtų?“[39] O šv. Alfonsas rašo, jog „Jėzus nenorėjo, kad Marijos kūnas po mirties sugestų, kadangi Jam pačiam būtų buvusi negarbė, jei jos mergiškas kūnas, iš kurio Jis pats prisiėmė kūną, būtų pavirtęs į dulkes“[40].

 28. Kai jau paslaptis, kuri minima per šią šventę, buvo deramai nušviesta, netrūko mokytojų, kurie, užuot užsiėmę teologiniais samprotavimais, parodančiais, kodėl dera ir teisinga tikėti kūnišku Palaimintosios Mergelės Marijos Paėmimu į dangų, nusprendė savo mintis ir dėmesį nukreipti į tikėjimą pačios Bažnyčios, kuri yra mistinis Kristaus kūnas, neturintis jokios dėmės nei raukšlės[41] ir apaštalo vadinama „tiesos šulu ir atrama“[42]. Remdamiesi šiuo bendru tikėjimu, jie laikė Švč. Mergelės Marijos Paėmimo į dangų doktrinai priešingą mokymą neatsargiu, ar net eretišku. Tad panašiai kaip ir daugelis kitų, šv. Petras Kanizijus, paskelbęs, kad pats žodis assumptio[43] reiškia išaukštinimą – ne tik sielos, bet ir kūno, ir kad Bažnyčia garbino bei iškilmingai šventė Marijos Ėmimą į dangų daugelį šimtmečių, priduria šiuos įspėjančius žodžius: „Šis mokymas jau buvo priimtas ne vieną šimtmetį, jis buvo laikomas tikru pamaldžių žmonių protuose, ir jo buvo mokoma visoje Bažnyčioje tokiu būdu, kad tų, kurie neigia, jog Marijos kūnas buvo paimtas į dangų, nereikia kantriai klausytis, bet juos visur reikia pasmerkti kaip pernelyg mėgstančius ginčytis ar neapdairius žmones ir kaip persiėmusius dvasia, kuri yra veikiau eretiška nei katalikiška.“[44]

Tuo pat metu didysis Suaresas mariologijos srityje skelbė normą, kad „turint omenyje tinkamumo standartus, ir kai nėra prieštaravimo ar nesuderinamumo su Šv. Raštu, tos malonės, kurią Dievas įvykdė Mergelėje, paslaptys turi būti vertinamos ne pagal įprastus dėsnius, bet pagal Dievo visagalybę“[45]. Palaikomas bendro visos Bažnyčios tikėjimo Paėmimo į dangų paslapties klausimu, jis galėjo padaryti išvadą, kad šia paslaptimi reikia tikėti su tokiu pat tvirtu pritarimu, kaip tikima Nekaltuoju Palaimintosios Mergelės Prasidėjimu. Taip jis jau laikėsi požiūrio, kad tokios tiesos galėtų būti apibrėžtos.

 29. Visi šie šventųjų Bažnyčios Tėvų ir teologų įrodymai bei pasvarstymai yra pagrįsti Šventuoju Raštu kaip jų galutiniu pagrindu. Jie tarsi prieš mūsų pačių akis pastato mylinčią Dievo Motiną, kaip glaudžiausiai susivienijusią su savo dieviškuoju Sūnumi ir visuomet besidalijančią Jo likimu. Todėl apie tą, kuri pradėjo Kristų, Jį pagimdė, maitino savo pienu, laikė savo rankose ir glaudė prie savo krūtinės, atrodo neįmanoma galvoti kaip po šio žemiškojo gyvenimo esančią atskirai nuo Jo kūnu ir netgi siela. Kadangi mūsų Atpirkėjas yra Marijos Sūnus, Jis, kaip tobulai laikęsis Dievo įsakymų, negalėjo pasielgti kitaip, nei pagerbti ne tik savo amžinąjį Tėvą, bet ir savo mylimiausiąją Motiną. Ir kadangi Jo galioje buvo suteikti jai šią didžią garbę, apsaugoti ją nuo suirimo kape, mes turime tikėti, kad Jis iš tiesų taip pasielgė.

Mes turime ypač atsiminti, kad nuo antrojo šimtmečio Mergelė Marija Bažnyčios Tėvų buvo vadinama naująja Ieva, kuri, nors ir pavaldi naujajam Adomui, yra glaudžiausiai su Juo susijusi toje kovoje su pragaro priešu, kuri, kaip išpranašauta protoevangelijoje[46], pagaliau baigsis visiška pergale prieš nuodėmę ir mirtį, kurios Tautų apaštalo raštuose visuomet minimos kartu[47]. Todėl kaip šlovingas Kristaus prisikėlimas buvo esminė šios pergalės dalis ir galutinis ženklas, taip ir ta kova, kuri Palaimintajai Mergelei ir jos dieviškajam Sūnui buvo bendra, turi užsibaigti jos mergiško kūno išaukštinimu, nes tas pats apaštalas sako: „Kada šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: pergalė sunaikino mirtį.“[48]

 30. Todėl garbingoji Dievo Motina, prieš visą amžinybę paslėptu būdu susivienijusi su Jėzumi Kristumi viename ir tame pačiame predestinacijos nutarime[49], nekalta savo prasidėjime, tobuliausia mergelė savo dieviškoje motinystėje, kilni dieviškojo Atpirkėjo, pasiekusio visišką pergalę prieš nuodėmę ir jos pasekmes, bendradarbė kaip aukščiausią savo privilegijų kulminaciją pasiekė tai, kad būtų išsaugota laisva nuo sugedimo kape ir kad panašiai kaip jos Sūnus, nugalėjusi mirtį, galėtų būti su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę, kur kaip Karalienė didingai sėdi savo Sūnaus, nemirtingo Amžių Karaliaus dešinėje[50].

 31. Kadangi visuotinė Bažnyčia, kurioje gyvena Tiesos Dvasia, neklaidingai kreipianti ją į vis tobulesnį apreikštųjų tiesų pažinimą, bėgant amžiams daug kartų išreiškė savo tikėjimą, ir kadangi viso pasaulio vyskupai beveik vienbalsiai prašo, kad kūniško Palaimintosios Mergelės Marijos Paėmimo į dangų tiesa būtų apibrėžta kaip dieviškojo ir katalikiškojo tikėjimo dogma – ta tiesa, kuri yra pagrįsta Šv. Raštu, kuri yra visiškai įsišaknijusi tikinčiųjų protuose, kuri nuo seniausių laikų buvo patvirtinta Bažnyčios pamaldose, kuri visiškai dera su kitomis apreikštosiomis tiesomis, ir kuri buvo nuostabiai dėstoma ir aiškinama teologų darbe, moksle ir išmintyje – Mes manome, kad jau atėjo Dieviškosios apvaizdos plane nustatytas laikas iškilmingai paskelbti šią nepaprastą Mergelės Marijos privilegiją.

 32. Mes, savo pontifikatą pavedę ypatingai Švč. Mergelės globai, į kurią taip dažnai kreipdavomės pagalbos ištikus rimtai bėdai, viešosiose apeigose paaukoję visą žmonių giminę jos Nekaltajai Širdžiai ir nuolat patirdavę jos galingą apgynimą, esame įsitikinę, kad šis iškilmingas Paėmimo į dangų paskelbimas ir apibrėžimas daug prisidės prie visuomenės gerovės, kadangi padidins Švč. Trejybės, su kuria Palaimintoji Dievo Motina yra susijusi tokiu ypatingu ryšiu, garbę. Reikia tikėtis, kad tai sužadins didesnį visų tikinčiųjų pamaldumą jų dangiškajai Motinai ir kad sielos visų tų, kurie didžiuojasi krikščionio vardu, bus skatinamos troškimo dalyvauti Jėzaus Kristaus mistinio kūno vienybėje ir vis labiau mylėti tą, kuri rodo savo motinišką širdį visiems šio didžio Kūno nariams. Tad Mes galime tikėtis, kad tie, kurie mąstys apie šlovingą Marijos mums rodomą pavyzdį, galės vis labiau įsitikinti žmogaus gyvenimo, visiškai paaukoto dangiškojo Tėvo valios vykdymui ir gėrio nešimui kitiems, vertingumu. Todėl, kai apgaulingi materialistiniai mokymai ir iš tų mokymų plaukiantis moralės sugedimas, keldami nesantaiką tarp žmonių, grasina užgesinti dorybės šviesą ir sugriauti jų gyvenimus, šiuo nuostabiu būdu visi aiškiai gali matyti, kokiam didžiam tikslui yra skirti mūsų kūnai ir sielos. Pagaliau viliamės, kad tikėjimas kūnišku Marijos Paėmimu į dangų padarys mūsų tikėjimą savo pačių prisikėlimu stipresnį ir veiksmingesnį.

 33. Didžiai džiaugiamės, kad šis iškilmingas įvykis pagal Dievo apvaizdos sumanymą atsitinka šiais šventaisiais metais, ir Mes galime tada, kai švenčiamas didysis Jubiliejus, papuošti Dievo Motinos Mergelės kaktą šiuo spindinčiu brangakmeniu ir palikti už bronzą patvaresnį Mūsų karščiausios meilės Dievo Motinai paminklą.

 34. Dėl šios priežasties ne kartą išlieję Dievui maldaujančius prašymus ir šaukęsi Tiesos Dvasios apšvietimo, dėl ypatinga meile Mergelę Mariją apipylusio visagalio Dievo šlovės, dėl jos Sūnaus, nemirtingojo Amžių Karaliaus ir nuodėmės bei mirties Nugalėtojo garbės, dėl didesnės tos pačios kilniosios Motinos šlovės ir dėl visos Bažnyčios džiaugsmo bei linksmybės, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bei savo pačių autoritetu Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą:

kad Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.

 35. Todėl jei kas nors, neduok Dieve, drįstų sąmoningai neigti ar kelti abejones dėl to, ką Mes apibrėžėme, tegul žino, kad jis visiškai atsiskyrė nuo dieviškojo ir katalikiškojo tikėjimo.

Kad su šia Mūsų definicija apie Mergelės Marijos kūnišką Paėmimą į dangų būtų supažindinta visuotinė Bažnyčia, Mes trokštame, kad šis Mūsų apaštalinis laiškas pasiliktų dalykui amžinai atminti, įsakydami, kad rankraštinės šio laiško kopijos, ar netgi spausdintos kopijos, pasirašytos bet kurio oficialaus notaro ranka ir užantspauduotos aukšto rango bažnytinio pareigūno, būtų laikomos patikimomis visų, absoliučiai taip, kaip pats šis laiškas, jei jis būtų pateiktas ar parodytas.

Nė vienam nėra leista pakeisti šio Mūsų skelbimo, nutarimo ir apibrėžimo arba neapgalvotu bandymu jį pulti ar jam priešintis. Jei kas nors turėtų įžūlumo to imtis, tegu žino, kad užsitraukia visagalio Dievo ir jo apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.

Pijus P. P. XII


[1] Pijaus XII apaštalinė konstitucija, apibrėžianti Švč. Mergelės Marijos Paėmimo į dangų dogmą. AAS XLII (1950) 753-771.

[2] Rom 8, 28.

[3] Gal 4, 4.

[4] Plg. Hentrich-Von Moos, Petitiones de Assumptione Corporea B. Virginis Mariae in Caelum Definienda ad S. Sedem Delatae, 2 tomai (Tipografia Poliglotta Vaticana, 1942).

[5] Apd 20, 28.

[6] Bulė Ineffabilis Deus, Acta Pii IX, pars 1, Vol. 1, p. 615.

[7] I Vatikano Susirinkimas, Konstitucija Dei Filius, c. 4.

[8] Jn 14, 26.

[9] I Vatikano Susirinkimas, Konstitucija Pastor Aeternus, c. 4.

[10] Ibid., Dei Filius, c. 3.

[11] Enciklika Mediator Dei (Acta Apostolicae Sedis, XXXIX, 541).

[12] Sacramentarium Gregorianum.

[13] Menaei Totius Anni.

[14] Lk 22, 32.

[15] Liber Pontificalis.

[16] Ten pat.

[17] Responsa Nicolai Papae I ad Consulta Bulgarorum.

[18] Šv. Jonas Damaskietis, Encomium in Dormitionem Dei Genetricis Semperque Virginis Mariae, Hom. II, nr. 14; plg. ten pat, nr. 3.

[19] Šv. Germanas iš Konstantinopolio, In Sanctae Dei Genetricis Dormitionem, Sermo I.

[20] Encomium in Dormitionem Sanctissimae Dominae Nostrate Deiparae Semperque Virginis Mariae, priskiriama šv. Modestui Jeruzaliečiui, nr. 14.

[21] Plg. šv. Jonas Damaskietis, op. cit., Hom. II, nr. 11; ir taip pat Encomium, priskiriamą šv. Modestui.

[22] Ps 132, 8.

[23] Ps 45, 10-16.

[24] Gg 3, 6; plg. ten pat 4, 8; 6, 9.

[25] Apr 12, 1 ir toliau.

[26] Lk 1, 28.

[27] Amadėjus iš Lozanos, De Beatae Virginis Obitu, Assumptione in Caelum Exaltatione ad Filii Dexteram.

[28] Iz 60, 13.

[29] Šv. Antanas Paduvietis, Sermones Dominicales et in Solemnitatibus, In Assumptione S. Mariae Virginis Sermo.

[30] Šv. Albertas Didysis, Mariale, q. 132.

[31] Šv. Albertas Didysis, Sermones de Sanctis, Sermo XV in Annuntiatione B. Mariae; cf. also Mariale, q. 132.

[32] Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theol., I, lla; q. 27, a. 1; q. 83, a. 5, ad 8; Expositio Salutationis Angelicae; In Symb. Apostolorum Expositio, a. S; In IV Sent., d. 12, q. 1, a. 3, sol. 3; d. 43, q. 1, a. 3, sol. 1, 2.

[33] Šv. Bonaventūras, De Nativitate B. Mariae Virginis, Sermo V.

[34] Gg 8, 5.

[35] Šv. Bonaventūras, De Assumptione B. Mariae Virginis, Sermo 1.

[36] Šv. Bernardinas Sienietis, In Assumptione B. Mariae Virginis, Sermo 11.

[37] Ten pat.

[38] Šv. Robertas Belarminas, Conciones Habitae Lovanii, n. 40, De Assumption B. Mariae Virginis.

[39] Oeuvres de St. Francois De Sales, pamokslas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventės proga.

[40] Šv. Alfonsas Liguoris, Marijos šlovė, 2 dalis, 1 d.

[41] Ef 5, 27.

[42] 1 Tim 3, 15.

[43] Paėmimas į dangų.

[44] Šv. Petras Kanizijus, De Maria Virgine.

[45] Suaresas, In Tertiam Partem D. Thomae, q. 27, a. 2, disp. 3, sec. 5, nr. 31.

[46] Pr 3, 15.

[47] Rom 5-6; 1 Kor 15, 21-26; 54-57.

[48] 1 Kor 15, 54.

[49] Bulė Ineffabilis Deus, loc. cit., p. 599.

[50] 1 Tim 1, 17.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.