Enciklikos

Šioje gražioje popiežiaus Pijaus X enciklikoje praktiškai apibendrinamos visos jo pirmtakų enciklikos. Štai kas svarbiausia: Omnia restaurare in Christo.

Jokia bendruomenė nėra įmanoma, jei jos priešakyje nestovės kas nors, kas pavienius žmones ves prie bendro tikslo sėkmingomis ir tinkamomis priemonėmis.

Pasauliui reikia, kad Roma pakeistų atlaidus anglies dvideginio kreditais, tik taip klimato apgaulė gali triumfuoti.

Klaidingos nuomonės apie dieviškuosius ir žmogiškuosius dalykus iš filosofų mokyklų, iš kurių kadaise kilo, pamažu įsiskverbė į visus visuomenės sluoksnius.

Kadangi Švenčiausioji Širdis yra begalinės Jėzaus Kristaus meilės, skatinančios mus mylėti vieni kitus, simbolis ir jausmingas atvaizdas, todėl tinka ir dera, kad mes pašvęstume save Jo Švenčiausiajai Širdžiai.

Katalikų nusistatymas ir veikimas, kuris siekia pagerinti vargstančiųjų būvį, suprantama, neturi būti kreipiamas į tai, kad viena kuri valstybės forma būtų keliama ar remiama daugiau už kitą.

Laisvė yra kilniausia gamtos dovana. Ji neužtinkama kitur, kaip tik protaujančių ir protingų būtybių prigimtyje. Laisvė suteikia žmogui tokią aukštą vertybę, kad jis visada pasilieka savo sprendimų vykdytojas ir savo veiksmų viešpats.

Taigi santuoka sujungia ir susaisto sielas – pirmiau ir tvirčiau sielas nei kūnus, ir tai padaro ne jausmų išsiliejimu ar širdžių prisirišimu, bet laisvu ir tvirtu valių nutarimu. Iš šio sielų susijungimo, taip nustačius Dievui, kyla šventas ir nepažeidžiamas ryšys.

Tokiems sumanymams katalikai jokiais būdais negali pritarti, kadangi jie paremti klaidinga teorija, jog visos religijos yra vienaip ar kitaip geros ir pagirtinos, nes visos jos vienodai, nors ir skirtingais būdais, parodo ir išreiškia natūralų bei įgimtą jausmą, vedantį mus prie Dievo ir skatinantį pagarbiai pripažinti Jo galybę. Iš tiesų šios teorijos šalininkai ne tik visiškai klysta, bet dar ir, iškreipdami tikrosios religijos sąvoką, jos išsižada ir pamažu nukrypsta į natūralizmą bei ateizmą.

Baigiantis devynioliktajam amžiui ekonominė evoliucija ir pramonės kilimas daugelio tautų visuomenę vis labiau skėlė į dvi klases: viena iš jų, skaičium negausi, naudojosi visais patogumais, kurių gausiai teikė naujų laikų išradimai, o antroji klasė, nesuskaitoma daugybė darbininkų, slegiama baisaus skurdo, negalėjo išsivaduoti iš šios varganos padėties, nors ir kažin kaip būtų stengęsi.

Jei žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės.

Pijaus XII apaštalinė konstitucija „Munificentissimus Deus“, apibrėžianti Švč. Mergelės Marijos paėmimo į dangų dogmą.

Popiežiaus Pijaus XII enciklika „Humani Generis“, apie kai kurias klaidingas nuomones, grasinančias sugriauti katalikų doktrinos pamatus.

Bažnyčia, ištikimai paklusdama iš savo Įkūrėjo gautam paliepimui, tęsia kunigišką Jėzaus Kristaus užduotį pirmiausia per šventąją Liturgiją.

Iš tikrųjų jis nesuklys manydamas juos esant labiausiai kenksmingus Bažnyčios priešus. Nes, kaip jau esame sakę, jie ketina sužlugdyti Bažnyčią ne iš išorės, bet iš vidaus. Tad pavojus slypi beveik pačioje Bažnyčios širdyje, ir žala yra tuo didesnė, kad jie iš arčiau ją pažįsta.

Šiandieninio pasaulio mąstymą formuoja racionalizmo, natūralizmo ir antropocentrizmo doktrinos.