Kaip šv. Petro Sekminių pamokslas atskleidė Bažnyčios misiją
Išoriniai Sekminių įvykiai
Išorinių Sekminių dienos įvykių aprašymas labiau priklauso Bažnyčios kaip bendruomenės istorijai nei Marijos istorijai. Tačiau jos didžiulis indėlis į visą šį slėpinį niekada negali likti nepaminėtas, nes kitaip Bažnyčios istorija taptų nepilna.
Pirmasis išorinis įvykis, atrodo, buvo didžiulis Šventosios Dvasios apsireiškimas ekstazės ir džiaugsmo pavidalu, persidavęs iš sielos į kūną ir apėmęs visą susirinkusių apaštalų ir mokinių būrį. Jie ėmė giedoti Dievui šlovę, dėkoti, reikšti pagarbą ir panašiai, ir iš to tapo akivaizdu, kad jų mintys ir žodžiai nebuvo jų pačių, ir kad jie net kalbėjo naujomis kalbomis.
Jų šventas, ramus užsidegimas buvo visiškai nežemiškas, ir jie vos galėjo valdyti savo džiaugsmą bei jo išraišką. Vėjo šniokštimas ir galbūt kiti ženklai, pritraukė minias, apie kurias pasakoja istorija, į Aukštutinio kambario apylinkes, kur turėjo būti kokia nors atvira erdvė, galinti sutalpinti tokį didelį žmonių būrį.
Aišku, kad turėjo būti priežastis, dėl kurios jie susirinko, o faktas, kad mokiniai kalbėjo įvairiomis kalbomis ar virš jų matėsi netgi ugnies liežuviai, negalėjo pats savaime tapti žinomas visame mieste.
Šv. Petro kalba
Kaip pasakoja šv. Lukas, susirinkus miniai šv. Petras pasakė savo kalbą.
Šiai kalbai, kaip ir kitoms, pateikiamoms šioje istorijoje, būdinga tai, kad joje nenaudojamas joks argumentas, išskyrus apaštalų liudijimą, iliustruotą Dovydo pranašyste Psalmėse, siekiant įrodyti mūsų Viešpaties Prisikėlimo tiesą. Šv. Petras paaiškina, kad stebuklai, kuriuos matė jo klausytojai, buvo tik kitų pranašysčių apie Šventosios Dvasios išliejimą išsipildymas.
Tačiau, taip sakant, jo kalbos esmė yra šiuose žodžiuose:
„Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite.“ [1]
Šioje scenoje yra viena aplinkybė, kuri, be abejo, buvo Dievo apvaizdos nustatyta tam tikram tikslui.
Sekminių šventė, kaip ir kitos dvi didžiosios žydų kalendoriaus šventės, neabejotinai visada pritraukdavo į Jeruzalę didelį skaičių užsienyje gyvenančių žydų.
Šiuo atžvilgiu tarp Sekminių šventės ir kitų švenčių nebūtų jokio skirtumo. Tačiau tikrai įdomu, kad šia proga minia, susirinkusi klausytis apaštalų, kaip sakoma, didžiąja dalimi buvo sudaryta iš šių užsienio žydų, o ne iš Jeruzalės ar Šventosios Žemės gyventojų.
Kai galvojame apie minią, susirinkusią prie Pretorijaus per Kristaus Kančią, siekiančią priversti Pilotą nubausti mūsų Viešpatį, mes įsivaizduojame juos kaip Jeruzalės ir Palestinos žydus, o ne kaip užsieniečius. Čia turime užsieniečių minią, ir šv. Lukas pateikia mums ilgą sąrašą įvairių pasaulio vietų, iš kurių jie buvo kilę.
Be to, kalbų stebuklas būtų nesuprantamas, todėl turime laikyti dieviškai numatyta aplinkybe, kad tiek daug šių užsieniečių susirinko toje vietoje prie Aukštutinio kambario.
Kalbų stebuklas
Atrodo tikėtina, kad kalbų stebuklas įvyko taip, kaip panašūs stebuklai kartais vyko vėlesniais Bažnyčios amžiais.
Tai reiškia, kad apaštalai kalbėjo savo kalba, o žodžiai pasiekė klausytojų ausis ta kalba, prie kurios jie buvo pripratę. Priešingu atveju, aišku, galėjo kilti labai didelė sumaištis, jei vienas apaštalas kalbėtų viena kalba vienai užsieniečių grupei, kitas – kitai ir t. t.
Taip pat, kaip matyti iš šv. Petro kalbos įžangos, ten buvo susirinkusi didelė Jeruzalės ir Šventosios Žemės žydų minia.
Vėliau, kai jis kreipiasi į „Izraelio vyrus“, atrodo, kad jis kartu įtraukia ir užsieniečius. O visos kalbos pabaigoje, ragindamas juos priimti Krikštą, jis sako: „Pažadas skirtas jums ir jūsų vaikams, ir visiems, kurie yra toli, kuriuos tik Viešpats, mūsų Dievas, pašauks“, [2] – šie žodžiai, atrodo, apima tiek pagonis, tiek „išsibarsčiusius“ žydus.
Taigi pačioje Bažnyčios pamokslavimo pradžioje buvo užuomina į tai, ką šv. Paulius vadina paslaptimi, „kuri ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista jo šventiesiems apaštalams ir pranašams: pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“. [3]
Kaip matysime, šios paslapties išsipildymas pirmųjų tikinčiųjų akyse turėjo būti stebinančio pobūdžio naujovė, ir verta atkreipti dėmesį į ankstyvųjų istorijos etapų užuominų ir posakių seką, kuria jų protas buvo ruošiamas šiam atskleidimui.
Švenčiausiosios Mergelės malda
Kontempliatyvūs krikščionys visose šiose aplinkybėse, susijusiose su didžiuoju Šventosios Dvasios išliejimu ant Bažnyčios ir jos vaikų, įžvelgs gausiausią medžiagą nepertraukiamai ir pačiai dangiškiausiai padėkai bei maldai, kuria užsiimti buvo ypatinga mūsų Švenčiausiosios Mergelės pareiga, kai didžiosios išganymo paslaptys viena po kitos sekė mūsų Viešpaties gyvenime ir vėlesnėje Jo Karalystės istorijoje.
Niekas negalėjo taip, kaip ji, suprasti pasauliui suteiktos malonės begalybės, ar taip, kaip ji, įžvelgti Bažnyčios ateities šlovės pažadą nuostabiuose to šlovingo ryto įvykiuose.
Apaštalų pamokslavimo veiksmingumas, Dievo Žodį lydinti palaima, Šventosios Dvasios vidiniai judesiai tiek pamokslininkų, tiek klausytojų širdyse, atsivertimo stebuklai, Krikšto malonė, tikinčiųjų suformavimas į vieną Kūną, vadovaujamą paskirtų tarnų, šių palaimų išplitimas į visas žemes, iš kurių buvo surinkta minia, ir už jų ribų, po visą pasaulį, visų tautų, tarp kurių šie žydai buvo svetimšaliai, ir visos Adomo giminės priėmimas į Įsikūnijimo ir Kančios vaisius, visos vidinės šventumo aukštumos, į kurias žmonės turėjo būti pakelti Šventosios Dvasios apsigyvenimu, ir galingi Dievo tarnų pasiekimai bei šlovė, į kurią jie ves – visa tai buvo ramiai ir pamaldžiai apmąstoma Marijos mintyse ir širdyje.
[1] Apd 2, 33
[2] Apd 2, 39
[3] Ef 3, 5–6
