Marija Sekminių dieną
Mūsų Viešpaties malda prašant Šventosios Dvasios dovanos
Mūsų palaimintasis Viešpats savo kalboje po Paskutinės vakarienės[1] prašo Tėvo, kad šis siųstų Šventąją Dvasią, Guodėją, taip pat kalba apie tai, kaip Jis pats siunčia tą patį Dieviškąjį Asmenį.
Mūsų teologija moko, kad Šventosios Dvasios atsiuntimas buvo bendras Tėvo ir Sūnaus veiksmas. Mūsų Viešpaties žodžių, susijusių su prašymu Tėvui, prasmė, atrodo, yra ta, kad Jis savo žmogiškosios prigimties nuopelnais užsitarnavo didžiąją Šventosios Dvasios atsiuntimo malonę, kuri šiuo atžvilgiu skyrėsi nuo Jo paties, kaip Dievo Sūnaus, siuntimo Įsikūnijimo metu.
Įsikūnijime nebuvo ir negalėjo būti jokių ankstesnių nuopelnų, kuriais remiantis tai būtų buvę galima nusipelnyti iš Dievo. Tuo tarpu Šventosios Dvasios Siuntimo atveju mūsų Viešpaties nuopelnai ėjo prieš tai ir suteikė pagrindą, kuriuo remiantis tas Siuntimas galėjo būti skirtas ne tik iš gailestingumo ir užuojautos, bet ir kaip teisingumo aktas.
Ir kai mūsų Viešpats mini, kad Jis prašys Tėvo, Jis nurodo iškilmingą aktą, kuriuo savo Šventąja Žmogiškąja prigimtimi Jis maldavo šios malonės iš Tėvo, remdamasis savo Gyvenimo ir Kančios nuopelnais.
Šis iškilmingas veiksmas turėjo įvykti Danguje per tas dešimt dienų, kurios praėjo tarp Kristaus Žengimo į Dangų ir Sekminių dienos, ir mes negalime abejoti, kad Švenčiausiajai Motinai buvo leista žinoti apie šį savo Dieviškojo Sūnaus prašymą ir taip pat buvo leista jį lydėti savu būdu ir savo jėgomis, karščiausiomis maldomis ir prašymais.
Ji taip pat galėjo žinoti, kada atėjo nustatytas laikas Šventosios Dvasios nužengimui, ir iš tiesų atrodo, kad nedidelė tikinčiųjų bendruomenė, susirinkusi bendru sutarimu Sekminių dieną, kažkokiu dievišku instinktu žinojo, kad netrukus įvyks kažkas didingo.
Vidinė ir išorinė dovana
Didžioji Šventosios Dvasios naujojo buvimo dovana, su Jos dovanomis, vaisiais ir galiomis, kurios buvo perduotos tikinčiųjų sieloms įvairiais laipsniais, atsižvelgiant į kiekvieno gebėjimus ir nuopelnus, buvo vidinė.
Ji galėjo būti perduota taip pat, kaip Jos dovanos yra perduodamos dabar – be jokio išorinio pasireiškimo, pagal kurį būtų galima atpažinti dieviškąjį veikimą. Tačiau taip neturėjo būti Įsikūnijimo tvarkoje.
Per paties mūsų Viešpaties Krikštą ir Atsimainymą buvo tam tikrų išorinių ženklų, kuriais Šventosios Dvasios nužengimas ant Jo buvo atskleistas šv. Jonui ir trims mokiniams ant šventojo kalno.
Ir galėjo būti daug dieviškų priežasčių, kodėl kažkas panašaus turėjo lydėti Šventosios Dvasios nužengimą ant matomos Dievo Bažnyčios tomis didžiosiomis progomis. Jis paprastai veikia tyliai ir nepastebimai, bet buvo tinkama, kad dabar būtų kažkas, žymintis Jo buvimą, derančio su bendru Įsikūnijimo planu, ir kad tai turėtų ženklą, kuris galėtų pamokyti žmones apie tikslą, kuriam dabar buvo padovanotas Jo buvimas.
Visos šios sąlygos atsispindi aplinkybėse, kuriomis Jis nusileido ant Bažnyčios Sekminių dieną.
Garsas, lyg „būtų pūtęs stiprus vėjas“, turėjo būti girdimas mieste ne tik apaštalams ir jų bendražygiams, bet ir kitiems, ir turėjo būti priemonė, pritraukusi į tą vietą minią, į kurią iš karto kreipėsi šv. Petras.
Ugnies liežuviai buvo reikšmingi, nes nurodė dabar suteiktų dovanų individualų ir asmeninį pobūdį, kurio nebūtų buvę galima taip gerai suprasti iš galingo vėjo ženklo. Liežuviai taip pat reiškė Šventosios Dvasios buvimo Bažnyčios nariuose tikslą, kaip sakoma Sekminių himne:
Linguis ut essent proflui,
Et caritate fervidi –
kad jie turi būti įkvėpti karščiausios meilės ir kad jie turi perteikti tiesas, kurias turi skelbti pasauliui, pasitelkdami žodį.
Tikėjimas turėjo būti išgelbėjimo sąlyga, ir jis turėjo ateiti per klausymą, o klausymas – per Dievo Žodį.
Švenčiausioji Mergelė Sekminių dieną
Krikščioniškasis menas visada mėgo vaizduoti Švenčiausiąją Dievo Motiną tarp apaštalų Sekminių dieną, ir nėra abejonės, kad šis pamaldus instinktas atspindi tiek faktinę tiesą, tiek Bažnyčios tradiciją.
Nors Marija negalėjo dalyvauti skelbiant Dievo Žodį, šia didžiąja proga ji turėjo gauti dalį palaiminimo, dabar suteikiamo Bažnyčiai, kuris buvo visiškai išskirtinis ir unikalus.
Nes Šventosios Dvasios buvimas buvo suteiktas ten susirinkusių tikinčiųjų širdims ir sieloms, proporcingai kiekvieno tinkamumui priimti didesnę ar mažesnę malonės dalį, ir šia prasme šia proga išsipildė mūsų Viešpaties žodžiai, kad „tam, kuris turi, bus duota, ir jis turės gausiau“.
Pagal šią taisyklę, Švenčiausiosios Mergelės dalis būtų kur kas didesnė už visų kitų [asmenų] pašvenčiamosios malonės pagausėjimą kartu sudėjus.
Vidinės malonės poveikis
Bažnyčia tiki, kad tuo metu apaštalai buvo sustiprinti malonėje, taip pat pripildyti Šventosios Dvasios dovanų ir galių, tiek savo pačių pašventinimo labui, tiek savo didžiosios tarnystės sieloms labui, proporcingai milžiniškoms malonėms, kurias jie jau buvo gavę iš Dievo neužtarnauto dosnumo ir dėl savo ištikimo bendradarbiavimo.
Kaip galima manyti, Švenčiausioji Mergelė buvo sustiprinta malonėje gerokai anksčiau nei šis momentas, o jai suteiktos pašventinančios malonės proporcingai atitiko Dievo Motinos orumą ir jos, kaip mūsų Viešpaties bendražygės viso Jo gyvenimo metu, artimumą, taip pat jos bendradarbiavimą, kuris vyko be jokio poilsio ar pertraukos nuo pat jos pašventinimo akimirkos Nekaltojo Prasidėjimo metu.
Be to, jei laikome tikru, kad ji buvo palikta žemėje tam, kad ypatingu, ypač galingu būdu, kaip Bažnyčios Motina, padėtų Bažnyčiai jos pirmuosiuose žingsniuose, įvykdydama žodį, kurį jai nuo Kryžiaus tarė jos Dieviškasis Sūnus, aišku, kad taip pat turime laikyti tikru, jog, laikantis įprastos Dievo veikimo taisyklės tokiais atvejais, Marija buvo apdovanota ypatingomis malonėmis, kad galėtų tobulai atlikti pareigas, kurias tas žodis jai suteikė.
Švenčiausiosios Mergelės pareigos
Šios pareigos daugeliu atžvilgių pranoko tas, kurias ji visada vykdė kaip ištikimiausia mūsų Viešpaties mokinė ir pasekėja bei kaip Jo nuolatinė pagalbininkė Jo viešojo gyvenimo metu.
Jei apaštalai buvo Bažnyčios Tėvai, kaip šv. Paulius sako apie save, kalbėdamas apie savo atverstuosius, tai Švenčiausioji Mergelė buvo visų tikinčiųjų Motina.
Motinos pareigos neturi tokio pat autoriteto kaip tėvo. Tai įtakos ir meilės pareigos, nors jos apima pareigas tiek motinos, tiek vaikų pusėje.
Tačiau jos iš tiesų yra labai plačios ir turi savitą pobūdį – begalinės meilės, nesibaigiančio budrumo, švelniausios ir aukojimosi kupinos globos, atlaidumo ir užuojautos, instinktyvaus jausmo, kas vaikams yra pavojinga ar naudinga, bei beribės užuojautos jų silpnybėms, netgi jų trūkumams, klaidoms ir nelaimėms.
Kai vaikas patenka į bėdą, motina nemąsto apie kaltes, dėl kurių kilo nelaimė, bet apie pačią nelaimę. Teisingumo klausimą ji palieka tėvui, arba, tiksliau sakant, visomis jėgomis prašo atleisti nuo griežčiausio teisingumo.
Jos uolumas sielų labui
Be to, Švenčiausioji Mergelė niekada nepamiršo Kalvarijos vaizdo – ne tik dėl savo švelnaus jautrumo milžiniškoms mūsų Viešpaties kančioms, bet ir dėl naujo bei gilaus įžvalgumo, kuriuo ji buvo apdovanota, suprasdama tų sielų, už kurias buvo sumokėta tokia didžiulė kaina, vertę, bei dėl savo degančio uolumo, kad joms būtų saugiai ir veiksmingai pritaikytos visos Brangiosiojo Kraujo nuopelnų gėrybės.
Nuolatinio Kančios apmąstymo poveikis Dievo šventiesiems yra ne tik didžiausia atgaila ir užuojauta, bet ir stipriausia meilė.
Šios tiesos niekada neturime pamiršti svarstydami apie Švenčiausiąją Mergelę po Kančios, kuri joje sukėlė kur kas didesnį troškimą dėl sielų išgelbėjimo ir tobulumo, nei tai galėjo sukelti visuose šventuosiuose kartu sudėjus.
Dabar, kai ji buvo palikta žemėje, kaip jau sakėme, ypač dėl sielų, kurioms jos buvimas galėjo padėti tokia daugybe nuostabių būdų, dabar, kai jos širdis degė noru įvykdyti savo užduotį, ir dabar, kai iš Dangaus buvo atsiųsta didi dovana, kuri turėjo parengti Bažnyčios narius įvairioms pareigoms didžiajame Evangelijos darbe, natūralu manyti, kad Marija turėjo gauti kokią nors labai didingą Šventosios Dvasios malonių dovaną, kad galėtų atlikti savo švelnų ir kilnų darbą.
