Antroji šv. Jono Henriko Niumano pamokslo apie šventumą dalis. Pirmąją rasite čia.
Aš dalinai paaiškinau, kodėl šventumas yra numatytas mums kaip sąlyga, kurią turime išpildyti norėdami patekti į dangų. Atrodo, kad ji yra būtina dėl pačios daiktų prigimties. Mes nematome, kokiu būdu galėtų būti kitaip. Todėl dabar aš paminėsiu dvi svarbias tiesas, kylančias iš to, ką pasakiau.
1. Jei tam tikras proto būdas, tam tikra širdies ir prisirišimų būsena, yra būtini norint įžengti į dangų, tada mūsų veiksmai prisidės prie mūsų išganymo daugiausiai dėl to, kad jie sąlygoja arba liudija šią proto būseną. Geri darbai (kaip jie vadinami) yra reikalingi ne dėl to, kad nuopelnas būtų juose pačiuose, ne todėl, kad turėtų nukreipti Dievo pyktį dėl mūsų nuodėmių ar išpirkti mums dangų, bet kadangi jie yra priemonės, kurios, veikiant Dievo malonei, sustiprina ir išryškina tą šventą principą, kurį Dievas įdiegia mūsų širdyje, ir be kurio (kaip sako mums tekstas), mes negalėsime Jo regėti. Kuo daugiau mes atliekame artimo meilės, savęs išsižadėjimo ir pakantumo veiksmų, tuo labiau mūsų protas bus ugdomas artimo meilės, savęs išsižadėjimo ir pakantumo dvasia. Kuo dažnesnės mūsų maldos, tuo nuolankesni, kantresni ir religingesni bus mūsų kasdieniai darbai. Ši bendrystė su Dievu, šie šventi darbai bus priemonė šventinti mūsų širdis ir paruošti būsimam buvimui Dievo akivaizdoje. Išoriniai veiksmai, atlikti remiantis šiuo principu, sukuria vidinius įpročius. Pasikartosiu – atskiri paklusnumo Dievo valiai veiksmai, taip vadinami geri darbai, pasitarnauja mums pamažu atitraukdami nuo šio jausmų pasaulio ir užpildydami mūsų širdis dangiška dvasia.
Iš to aišku, kokie darbai netarnauja mūsų išganymui – visi tie, kurie arba neturi įtakos širdžiai, kad ją pakeistų, arba turi blogą poveikį. Ką tuomet reikia pasakyti apie tuos, kurie mano, kad lengva įtikti Dievui ir pasiūlyti save Jam? Kurie atlieka keletą menkų patarnavimų, vadina juos ėjimu tikėjime ir yra jais patenkinti? Per daug akivaizdu, kad tokie žmonės, užuot gavę nuopelnų iš savo veiksmų, kuriuos daro iš geranoriškumo, sąžiningumo ar teisingumo, gali būti (aš net sakyčiau yra) jų netgi sužeidžiami. Nes poelgiai, patys iš savęs būdami geri, skatina šiuose žmonėse blogą dvasią, sugedusios širdies būseną; t. y. skatina savimeilę, pasipūtimą, pasitikėjimą savimi, užuot nukreipę juos nuo šio pasaulio į dvasių Tėvą. Panašiai vien išoriniai veiksmai, kai ateiname į bažnyčią ir kalbame maldas, kas, žinoma, yra mums visiems privalomos pareigos, yra tikrai naudingos tik tiems, kurie tai daro antgamtine dvasia. Nes tokie žmonės tuos gerus darbus naudoja tik širdies nuskaistinimui; tuo tarpu net tiksliausiai atliktas išorinis pamaldumas žmogui neduoda jokios naudos, jeigu jo nepakeičia į gerąją pusę.
2. Tačiau stebėkite, kas iš to seka. Jei šventumas yra ne tik tam tikro skaičiaus gerų veiksmų atlikimas, bet ir vidinė būsena, kuri Dievo malone seka iš jų atlikimo, kaip toli nuo to šventumo yra daugybė žmonių! Jie dar nėra paklusnūs net išoriniais poelgiais, o tai yra pirmas žingsnis link jo įgijimo. Jie pirmiausiai turi išmokti daryti gerus darbus kaip priemonę pakeisti savo širdį, o tai ir yra tikrasis tikslas. Iš to iš karto išplaukia, kad nors Šventasis Raštas mums aiškiai nepasakė, kad niekas negali per trumpą laiką pasiruošti dangui, tai yra tapti šventu – bet mes nematome, kaip tai galėtų būti įmanoma; ir tai, vertinant vien tik kaip proto išvadą, yra rimta mintis. Deja! Kaip yra žmonių, kurie mano, kad juos išgelbės keli menki patarnavimai, taip yra ir kitų, kurie mano, kad bus staiga išgelbėti greitai ir lengvai įgyto tikėjimo. Dauguma žmonių, kurie gyvena nepaisydami Dievo, nutildo jiems ramybės neduodančią sąžinę, pažadėdami atgailauti kada nors ateityje. Kaip dažnai jie taip ir gyvena, kol juos netikėtai užklumpa mirtis! Bet mes manysime, kad atėjus lemtingai dienai, jie pradės atgailauti. Ne, mes netgi manysime, kad Visagalis Dievas jiems atleis ir įleis į savo šventąjį dangų. Na, bet argi nieko daugiau nereikia? Ar jie yra tinkami tarnauti Jam danguje? Ar tai nėra ta mintis, kurią aš taip bandžiau pabrėžti – kad jų būklė yra netinkama? Ar nebuvo įrodyta, kad net jei būtų ten patekę neperkeista širdimi, jie danguje neras jokio malonumo? Ir ar širdis pasikeičia per vieną dieną? Kurį iš savo skonių ar pomėgių galime akimirksniu pakeisti savo valia? Negalime net ir pačio menkiausio. Ar galime tad, vien tarę žodį, pakeisti visą savo proto struktūrą ir būdą? Ar šventumas nėra daugelio kantrių, klusniai kartojamų pastangų rezultatas, palaipsniui veikiantis mus ir iš pradžių keičiantis, o paskui ir perkeičiantis mūsų širdis? Žinoma, mes nedrįstame nustatyti ribų Dievo gailestingumui ir galiai atleisti atgailaujant vėlyvame gyvenimo etape, netgi ten, kur Jis yra atskleidęs mums bendrą savo moralinio valdymo taisyklę; tačiau, be abejo, mūsų pareiga visada yra nuolat laikytis ir elgtis atsižvelgiant į tas bendrąsias tiesas, kurias paskelbė Jo Šventasis Žodis. Jo Šventasis Žodis įvairiais būdais perspėja, kad kaip danguje laimės neras tas, kas nėra šventas, taip niekas negali išmokti juo būti per trumpą laiką ir kada panorėjęs. Tai išreiškiama Šventajame Rašte, kuriame įvardijama savybė, kuriai įgyti, kaip žinome, paprastai prireikia laiko. Taip leidžiama aiškiai suprasti ir palyginime apie vestuvinį (nors ir pasinaudojant simboline kalba), kuriame vidinis savęs pašventinimas yra sąlyga, atskirta nuo nuo mūsų sutikimo su gailestingumo pasiūlymu, ir kuria mintyse nereikėtų aplaidžiai perbėgti paviršiumi tarsi ji būtų neišvengiama pasekmė. Taip pat ir dešimties mergelių pavyzdyje, kuris parodo mums, kad turime sutikti jaunikį su šventumo aliejumi ir kad reikia laiko jį gauti. Ir jis iškilmingai mus užtikrina šv. Pauliaus laiškais, kad galime taip perdėm pasitikėti dieviškąja malone, kad iššvaistytume skirtą laiką ir dėl sugedusio proto pražūtume dar prieš gyvenimo pabaigą [1].
Noriu kalbėti su jumis, mano broliai, ne kaip nepažįstantiems Dievo gailestingumo, bet kaip Jo maloningosios sandoros Kristuje dalyviams; ir dėl šios priežasties esantiems ypatingame pavojuje, nes nuodėme nutraukti Jo sandorą gali tik tie, kurie turi jos privilegiją. Tačiau, kita vertus, aš nekalbu su jumis kaip su tyčiniais ir užsispyrusiais nusidėjėliais, kuriems gresia neišvengiamas dangaus vilties praradimas arba tikimybė ją prarasti. Bet bijau, kad yra tokių, kurie, jei ištikimai elgtųsi su savo sąžine, būtų priversti pripažinti, kad tarnavimo Dievui jie nepadarė savo pirmuoju ir didžiausiu rūpesčiu; kad jų paklusnumas, taip sakant, buvo savaime suprantamas dalykas, kuriame širdis neturėjo jokios dalies; kad pasaulietiniuose reikaluose jie elgėsi dorai daugiausia dėl savo pasaulietinio intereso. Bijau, kad yra tokių, kurie, kad ir koks būtų jų religijos pajautimas, vis dar neteisingai sprendžia apie save ir mano, kad verčiau pasiryš tiksliau paklusti Dievui kada nors ateityje. Tokie neteisingi vertinimai įtikina juos nuodėme, tačiau ne tiek, kad suvoktų jos siaubingumą ar pavojų. Tokie žmonės lengvabūdiškai elgiasi su paskirtu gailestingumo metu. Gauti šventumo dovaną yra viso gyvenimo darbas. Joks žmogus čia niekada netaps tobulas – tokia yra nuodėminga mūsų prigimtis. Taigi, atidėliodami atgailos dieną, šie žmonės tikisi gauti kelis atsitiktinius metus, kai jau bus nebelikę jėgų ir veržlumo, tam darbui, kuriam neužtektų viso gyvenimo. Šis darbas yra toks didis ir sunkus, kad neįmanoma apsakyti. Net geriausiuose žmonėse lieka daug nuodėmės ir „jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui“? (1 Pt 4, 18). Jų pražūtis gali įvykti bet kurią akimirką; ir nors ši mintis neturėtų priversti žmogaus nusivilti šiandiena, vis dėlto ji turėtų versti jį drebėti dėl rytojaus.
Tačiau kiti galbūt gali pasakyti: „Mes kai ką žinome apie religijos galią – mes ją iš dalies mylime, turime daug teisingų minčių, ateiname į bažnyčią melstis – tai yra įrodymas, kad esame pasiruošę dangui; – Esame saugūs, o tai, kas buvo pasakyta, mums negalioja.“ Bet jūs, mano broliai, nebūkite tarp jų. Vienas iš pagrindinių būdų patikrinti, ar esame tikri Dievo tarnai, yra noras dar geriau Jam tarnauti, ir būkite visiškai tikri, kad žmogus, kuris yra patenkintas savo krikščioniškojo šventumo įgūdžiais, geriausiu atveju yra tamsioje būsenoje arba tiksliau – dideliame pavojuje. Jei mes tikrai esame persmelkti šventumo malonės, turėtume bjaurėtis nuodėme kaip kažkuo žemu, neracionaliu ir teršiančiu. Tiesa, daugelis žmonių dėl įvairių priežasčių tenkinasi daliniais ir neaiškiais požiūriais į religiją. Jūs būkite patenkinti tik tobulumu; kiekvieną dieną stenkitės augti pažinimu ir malone, kad tokiu būdu galų gale pasiektumėte buvimą su Visagaliu Dievu.
Galiausiai: mums taip besistengiant ugdyti savo širdis pagal mūsų Dangiškojo Tėvo šventumo pavyzdį, mums paguoda žinoti, ką jau sakiau – kad nesame palikti patys sau, bet kad Šventoji Dvasia maloningai yra su mumis ir leidžia mums nugalėti bei keisti savo apsisprendimus. Žinojimas, kad Dievas veikia mumyse ir per mus, yra paguoda ir padrąsinimas, nors ir keliantis nerimą ir siaubą[2]. Mes esame įrankiai, bet tik mūsų pačių išganymo įrankiai. Tegul niekas nesako, kad aš jam atimu drąsą ir siūlau jam imtis užduoties, viršijančios jo jėgas. Mums visiems nuo pat jaunystės buvo pažadėtos malonės dovanos. Mes tai gerai žinome, bet mes nesinaudojame savo privilegija. Mes prisikuriame niekingų įsivaizdavimų apie sunkumus ir todėl niekada neįsileidžiame į mums suteiktų dovanų didybę. Tada vėliau, kažkokiu būdu gavę gilesnę įžvalgą apie darbą, kurį turėtume atlikti, manome, kad Dievas yra kietas šeimininkas, per daug įsakinėjantis nuodėmingam žmogui. Iš tiesų, siauras yra gyvenimo kelias, tačiau begalinė yra meilė ir galia Tos, kuri yra su Bažnyčia Kristaus vietoje ir mus juo veda.
[1] Žyd 6, 4-6; 10, 26-29, taip pat 2 Pt 2, 20, 22.
