„Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Žyd 12,14). Tai, kad šia eilute Šventajai Dvasiai pasirodė tinkama keliais žodžiais perteikti svarbiausią religijos tiesą, mums palieka gilų įspūdį. Tiesa vienokia ar kitokia forma skelbiama visame Šventajame Rašte, bet šia eilute mums dar kartą primenama, kad nuodėmingas būtybes padaryti šventas buvo pagrindinis mūsų Viešpaties tikslas, dėl kurio Jis ir prisiėmė mūsų prigimtį. Tik šventi paskutiniąją dieną bus priimti Jam tarnauti. Visa išganymo istorija, gailestingumo sandora, liudija šventumo būtinybę išganymui, tą patvirtina ir mūsų prigimta sąžinė. Ką istorijoje buvo galima tik numanyti, kas buvo pateikiama kaip pamokymas, šioje eilutėje suformuluojama doktriniškai – kaip svarbus ir neišvengiamas faktas, glūdintis pačioje tikrovės prigimtyje, nepakeičiamas ir baimę keliantis įstatymas. Kartu tai ir paslaptingas dieviškosios valios sprendimas.
Kas nors galėtų paklausti: „Kodėl šventumas yra būtina sąlyga, kad būtume priimti į dangų? Kodėl Biblija mus taip griežtai įpareigoja mylėti Dievą, Jo bijoti ir Jam paklusti, būti teisingiems, nuoširdiems, romiems, tyros širdies, atleidžiantiems, savęs išsižadantiems, nuolankiems, paklusniems Jo valiai. Akivaizdu, kad žmogus yra silpnas ir sugadintas, tad kodėl jam liepiama tikėti, siekti to, kas antgamtiška? Kodėl iš jo reikalaujama tapti „nauju kūriniu“? Jei žmogus iš prigimties yra toks, koks yra, ar ne gailestingiau Dievui būtų žmogų išgelbėti nereikalaujant iš jo taip sunkiai pasiekiamo šventumo, kuris yra jam toks reikalingas?“
Šio klausimo mums kelti nederėtų. Nusidėjėliui pakanka suprasti, kad kelias į išganymą jam buvo atvertas Dievo gailestingumu. Jam tikrai nereikia žinoti, kodėl dieviškoji išmintis pasirinko šį, o ne kitą kelią. Kadangi amžinasis gyvenimas yra „Dievo dovana“, Jis neabejotinai gali pats nustatyti sąlygas, kuriomis ją duos. Jis nustatė, kad gyvenimo piligrimystė turi būti paremta šventumu, tad mums nėra reikalo teirautis, kodėl.
Visgi jei klausimas keliamas pagarbiai, tikintis giliau suvokti mūsų būklę ir perspektyvą, bandymas į jį atsakyti gali duoti vaisių. Todėl išdėstysiu vieną iš Biblijoje randamų priežasčių, kodėl būsimai laimei šventumas reikalingas jau dabar.
Bažnytine kalba tariant, šventumas reiškia „dvasios apipjaustymą“, t. y. būti atskirtam nuo nuodėmės, nekęsti darbų, kylančių iš kūno, šio pasaulio ir velnio; džiaugtis laikantis Dievo įsakymų, elgtis pagal Jo valią, gyventi matant prieš akis ateinantį pasaulį, tarsi nutraukus ryšius su šiuo gyvenimu, tarsi būtume jau mirę. Kodėl negalime būti išgelbėti neturėdami tokios nuostatos?
Atsakysiu taip: net jei nešventai gyvenęs žmogus ir patektų į dangų, jis ten nebūtų laimingas – nebūtų gailestinga jam leisti ten įeiti.
Esame linkę apsigauti apie dangų mąstydami kaip į šią Žemę panašią vietą, turiu omenyje vietą, kurioje kiekvienas gali rinktis tai, kas jam patinka. Šiame pasaulyje veiklūs žmonės užsiima vienomis veiklomis, namisėdos – kitomis. Politikai, mokslo ar literatūros žmonės turi atitinkamų siekių ir pomėgių. Todėl mes linkę manyti, kad anapus bus taip pat. Vienintelė skirtis, kurią darome kalbėdami apie šiapus ir anapus, yra ta, kad čia (kaip gerai žinome) žmonės ne visada pasiekia, ko nori. Todėl darome išvadą, jog kiekvienas žmogus, kad ir kokie būtų jo įpročiai, pomėgiai, gyvenimo būdas, kartą patekęs į dangų, ten bus laimingas. Mes neneigiame, kad ateinančiam pasauliui pasiruošimas reikalingas, tačiau neįvertiname jo tikrojo masto ir svarbos. Manome panorėję galį susitaikyti su Dievu, tarsi iš žmogaus nieko daugiau nesitikima, tik didesnio nei įprasta dėmesio, vykdant religines pareigas, šiek tiek griežtumo švenčiant Mišias, tarsi užtektų lyg kokiems verslininkams susitvarkyti popierius prieš išsirengiant į kelionę. Nors dažnai vadovaujamės tokiu požiūriu, atidžiau pažvelgus į Šventąjį Raštą jis kaipmat užginčijamas, nes Biblija aiškiai byloja, kad dangus nėra vieta, kurioje įgyvendinsime įvairius žemiškus siekius. Čia kiekvienas žmogus gali tenkintis savais malonumais, tačiau ten jis turės daryti tai, kas malonu Dievui.
Galima tik tuščiai spėlioti, kokiomis veiklomis amžinajame gyvenime, Dievo akivaizdoje, užsiims geri žmonės. Iškart galime atmesti mintį, kad šalis, kurios nei akis regėjo, nei ausis girdėjo, kuri žmogui į mintį neatėjo, apims begalinę įvairovę užsiėmimų ar siekių. Mums aiškiai pasakyta, kad būsimasis gyvenimas bus Dievo akivaizdoje ta prasme, kuri nepritaikoma mūsų šiapusiniam gyvenimui. Tai turbūt geriausia būtų apibūdinti kaip nesibaigiantį ir nepertraukiamą Amžinojo Tėvo, Sūnaus ir Dvasios šlovinimą. „Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę... Avinėlis, kuris stovi priešais sostą juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių...“ (Apr 7,17). Be to, „Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis. Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą“ (Apr 21,23).
Rojus nepanašus į pasaulį, jis panašesnis į Bažnyčią. Viešo garbinimo vietoje negirdimos jokios šio pasaulio kalbos; nekalbama apie kėslus sustiprinti pasaulietiškus interesus ar plėsti įtaką. Ir nors šie dalykai gali būti daromi teisingai, jei neleidžiame jiems pasiglemžti mūsų širdies, kartoju – mes apie juos Bažnyčioje nieko negirdime. Joje girdime vien tik apie Dievą. Mes Jį šloviname, Jam giedame, Jam dėkojame, Jam išpažįstame savo nuodėmes, Jam atiduodame save ir prašome Jo palaiminimo. Bažnyčia todėl ir panaši į dangų, nes abiejose vietose svarbių svarbiausias yra Dievas.
Ar ne aiškiau suvoksime doktrinos prasmę, jei, užuot sakę, kad nė vienas tikėjimui abejingas žmogus negali danguje tarnauti Dievui, tarsime, kad joks netikintis žmogus Jo negali garbinti ar dvasiškai matyti Bažnyčioje. Žmogus, kuris niekada nesistengė pagal Apreiškimą formuoti savo proto, o paliko jį savaiminei pažeistos prigimties ir atsitiktinumo tėkmei, be jokių nuolatinių, sąmoningų pastangų siekti tiesos ir tyrumo, niekad neras Bažnyčioje tikro džiaugsmo, o tiesiog greitai nuo šios vietos pavargs. Nes Dievo namuose jis girdės tik apie Jį, kuris jam mažai ar išvis nerūpėjo ir su Juo nesiejo nei savo vilčių, nei baimių, nejautė artimumo ir dėl Jo nesistengė. Jei netikintis žmogus patektų į dangų (tarkime, tai įmanoma), jis neabejotinai ten patirtų didelį nusivylimą. Prieš tai, žinoma, jis manė, kad jam čia patiksią, tačiau atvykęs jis čia rastų ne ką kita, kaip tai, ko žemėje stengėsi vengti. Vien tik tai, ko jis nemėgo ar nekentė, nieko, kas jį jungtų su kuo nors kitu šioje visatoje, nieko, į ką jis įžengtų, kur galėtų ilsėtis ir jaustis lyg namuose. Jis jaustųsi tarsi izoliuotas, Aukščiausios galios atkirstas nuo kūrinių, kurie buvo apsiviję jo širdį. Jis būtų Aukščiausiojo, apie kurį žemėje nesivargino galvoti, akivaizdoje, dabar Dievas būtų tik viso to, kas jam brangu ir miela, naikintojas. Jis negalėtų pakelti Gyvojo Dievo žvilgsnio; Šventasis Dievas jam nekeltų jokio džiaugsmo. „Palik mus ramybėje! Ką mums su tavimi daryti?“ – tai vienintelis netyrų sielų troškimas, vienintelė mintis, net jei jos pripažįsta Jo didybę. Tik šventi gali pažvelgti į Švenčiausiąjį; joks žmogus, neturėdamas šventumo, negali ištverti žiūrėdamas į Dievą.
Kai galvojame, kad galėsime dalyvauti dangaus džiaugsmuose neturėdami šventumo, elgiamės neapdairiai – tarsi manydami, kad mums patiks dalyvauti krikščioniškose garbinimo apeigose, nors jos mūsų visai nedomina. Nerūpestinga, geidulinga ir netikinti dvasia, nepažįstanti nei Dievo meilės, nei Dievo baimės. Į žemiškus tikslus orientuota, siauros žiūros siela, neturinti stipraus pareigos jausmo, apsiblaususia sąžine, savimi patenkinta ir Dievo valiai neatsidavusi būtybė, paskutiniąją dieną išgirdusi žodžius: „Eikš į savo šeimininko džiaugsmą“, patirtų tiek pat mažai laimės kaip dabar išgirdusi kunigo raginimą „Melskimės“. Netgi mažiau, nes Bažnyčioje galime nukreipti savo mintis kur nors kitur ir sugebame pamiršti, kad Dievo žvilgsnis visuomet nukreiptas į mus, to danguje daryti negalėsime.
Dabar matome, kad šventumas arba vidinis atsiskyrimas nuo pasaulio yra būtina sąlyga, kad laimėtume amžinąjį gyvenimą – dangus dangumi yra tik tiems, kurie yra šventi. Kaip dėl įvairių kūniškų negalavimų išsikreipia mūsų juslės – akys apsiblausia ir nuostabi gamta tarsi nusidažo liguistu atspalviu, taip pat egzistuoja ir moralinis iškrypimas, kuris sutrikdo vidinę regą; nė vienas žmogus gyvenantis su šiuo iškreiptumu nesimėgaus „Viešpaties Artume – džiaugsmo pilnatve, Jo dešinėje – amžina linksmybe“ (Ps 16,11).
Išdrįsiu pasakyti dar daugiau (nors skamba gana baugiai, tai yra teisinga) – nešventai, pasmerktai sielai turbūt nebūtų didesnės bausmės, kaip ją pašaukti į dangų. Dangus netikinčiajam būtų pragaras. Kokie nelaimingi esame įmesti tarp nepažįstamųjų, tarp žmonių, kurių pomėgiai ir įpročiai skiriasi nuo mūsų. Kokie nelaimingi gyventume svetimoje šalyje, apsupti niekad nematytų veidų ir kalbos, kurios negalėtume išmokti. Tai tik blyškus įvaizdis žemiškų polinkių valdomo žmogaus, patekusio tarp angelų ir šventųjų. Kaip beviltiškai jis atrodytų slampinėdamas po dangaus rūmus! Čia jis nerastų nieko į save panašaus; kad ir kur kryptų žvilgsnis, visur matytų Dievo šventumo pėdsakus, kurie jam keltų šiurpą. Jis visuomet jaustųsi esąs Jo akivaizdoje. Jis negalėtų savo minčių nukreipti kita linkme, kaip elgiasi dabar, pajutęs sąžinės priekaištus. Suprastų, kad Amžinoji Akis visada buvo nukreipta į jį; ta Akis, kuri šventoms būtybėms yra pats gyvenimas ir džiaugsmas, jam reikštų tik bausmę ir rūstybę.
Dievas negali keisti savo prigimties – Jis visada bus šventas. O kol Jis šventas, danguje laiminga negalės būti jokia nešventa siela. Šiaudas ugnyje supleška, bet geležis išlieka. Ugnis liautųsi buvusi ugnimi, jei joje šiaudas nedegtų. Tad pats dangus būtų ugnis tiems, kurie norėtų ištrūkti iš pragaro kančių. Lozoriaus pirštas tik dar labiau padidintų jų troškulį (Lk 16,24).
Iš anglų kalbos vertė Juozapas Pričinas
