Krikštas yra tas sakramentas, kuris pakelia žmogų į didį krikščionio orumą. Per jį tapome Dievo vaikais, rojaus paveldėtojais; jo dėka vieną dieną prie savo kojų išvysime pasaulio tautas ir galybes. Todėl didysis Prancūzijos šventasis Liudvikas didžiavosi ne karaliaus, bet krikščionio vardu. Pagalvokite, – sakė šventasis Augustinas naujai pakrikštytiesiems, – pagalvokite apie nesuskaičiuojamus palaiminimus, kuriuos jums suteikė krikštas. Laisvi ir atsikratę velnio jungo, dabar esate Dievo vaikai, Jėzaus Kristaus broliai, jo bendrapaveldėtojai, Šventosios Dvasios šventyklos. Charakteris, kurį nešiojate savo sielose, yra neišdildomas, nemirtingas; jis spindės ant jūsų kaktos jūsų Tėvo Karalystėje. Jūs galite sumenkinti jo grožį, pažeminti jį, bet niekada jo nesunaikinsite. Net pragare jį išsaugosite savo gėdai. Kad išsaugotumėte šį šlovingą charakterį, turite būti ištikimi pažadams, kuriuos davėte prie krikštyklos. Jūs išsižadėjote velnio, tarsi sakytumėte: Ne, aš nebenoriu sekti tamsybių kunigaikščio, pragaro valdovo ženklu; noriu stoti po Jėzaus Kristaus vėliava, noriu paklusti Jo įstatymui, noriu būti amžinai Jam ištikimas ir paklusnus. Išsižadėjote velnio kupros: Atsisakau puikybės, pasaulio tuštybių, kurių patarėjas ir tironas yra velnias; atsisakau sugedusių pasaulio principų, neteisingų mokymų, neteisybės, keršto; po kojomis pakišu visus malonumus, kuriuos pasaulis žada savo pasekėjams. Tu išsižadėjai velnio darbų, tarsi sakydamas: Atsisakau nuodėmės ir visko, kas gali įžiebti mano širdyje aistrų ugnį. – Kas nelieka ištikimas šiems pažadams, šiems išsižadėjimams, negali tikėtis išganymo.
Kad būtų lengviau laikytis šių iškilmingų pažadų, labai naudinga priimti šventąją Komuniją ir šiomis progomis, ypač per didžiausias metų šventes, atnaujinti savo krikšto įžadus.
Labiausiai pagirtina savo krikšto metinių dieną švęsti su ypatingu pamaldumu, siekiant padėkoti Dievui už šią malonę, kuri daugeliui kitų nebuvo suteikta. Juk kiek daug žmonių šiandien vis dar yra pasinėrę į stabmeldystę ir ydingas klaidas, kiek daug jų vis dar nepažįsta savo Kūrėjo, savo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, todėl gyvena toli nuo Bažnyčios, už kurios ribų negali būti išganymo! Visi šie žmonės šioje žemėje gyvena neaiškų ir nelaimingą gyvenimą, miršta be jokios paguodos ir yra amžinai pražuvę. O, kokia tad didelė privilegija, kurią Dievas mums suteikė, kad gimėme Katalikų Bažnyčios glėbyje, katalikų šeimoje, ir šventuoju krikštu padarė mus savo vaikais! Todėl būkime Jam labai dėkingi. Ir todėl ypač savo krikšto metines išskiriame tam, kad giedotume padėkos giesmes Dievo gerumui, atnaujintume savo pažadus ištikimai Jam tarnauti, prašytume atleidimo už tai, kad praeityje nebuvome pakankamai ištikimi, ir siūlytume nuoširdžiai Jam būti ištikimi ateityje. Tą dieną, jei jums patogu, prieikite prie šventosios Komunijos, praleiskite ją labiau susikaupę ir sukalbėkite šią šventojo Pranciškaus Salezo maldą.
Krikšto įžadų atnaujinimas (šv. Pranciškaus Salezo malda)
Saldžiausias Jėzau, brangiausias mano sielos Atpirkėjau, kuris nuo amžių mane taip mylėjai, kad miręs išliejai visą savo Brangiausiąjį Kraują, kad atvertum man rojaus vartus, su didžiausiu nuolankumu klūpiu prie Tavo kojų ir prašau Tave atleisti man visas nuodėmes. O, kaip sunkiai ir su kokiu nedėkingumu nusidėjau Tau, kuris taip dosniai dalijiesi su manimi savo dovanomis! Ką galiu daryti, jei ne atgailauti dėl savo nuodėmių ir šaukti: Tėve, nusidėjau dangui ir Tau, nebesu vertas vadintis Tavo Sūnumi?
Todėl atleisk man, Viešpatie, amžinoji Tiesa, ir priimk sandorą, kuri mano vardu šventajame Krikšte buvo sudaryta su Tavimi ir kurią šiandien Tavo akivaizdoje atnaujinu. Atsisakau velnio, pasaulio, kūno[1]; bjauriuosi visomis pragaro pagundomis, visa žemiškąja tuštybe, visais jusliniais malonumais šiandien ir visada. Su Tavo šventąja malone pasižadu nuo šiol vengti nuodėmės ne tiek iš pragaro baimės ir dangiškojo atlygio troškimo, kiek ypač iš meilės Tau, nes Tu esi mano Dievas, vertas begalinės meilės.
Todėl dėl savo didžio gailestingumo suteik man visuotinį atleidimą už visas mano nuodėmes, nuplauk mane savo Krauju, ir mano siela taps balta kaip sniegas. Grąžink man baltą nekaltumo drabužį, papuošk mano ranką gyvojo tikėjimo žiedu, kaip brangiu pasižadėjimu, kad nuolat išlikčiau Tavo baimėje ir meilėje, ir duok man ramybės bučinį. To tikiuosi, Viešpatie, iš Tavo didžiojo gailestingumo, dėl kurio Tu visada esi pasirengęs ir nori man padėti labiau, nei aš Tavęs meldžiu pagalbos. Tau šlovė, garbė ir padėka už visas malones, kurias kiekvieną dieną gaunu iš Tavo dosniausios rankos.
[1] Turimi omeny trys tradiciniai dvasiniai priešai. Ne medžiaginis pasaulis kaip Dievo kūrinys, o nuodėmingas pasaulio būdas po žmogaus nuopolio; ne kūnas kaip Dievo kūrinys, o puolusio žmogaus netvarkingi kūniški geismai.
