Viešpats yra arti; eikime, pagarbinkime Jį.
Šiandien taip pat pertraukiamos pranašo Izaijo pamokos; jų vietoje skaitoma homilija apie Mišių Evangeliją. Kadangi ši Evangelija kartojama ketvirtojo Advento sekmadienio Mišiose, kurios bus rytoj, šiuo metu ją praleisime ir apsistosime ties priežastimi, kodėl ta pati Evangelija skirta dviem dienoms. [1]
Romos Bažnyčioje buvo įprasta šventimus rengti naktį iš šeštadienio į sekmadienį, taip pat kaip krikštas katechumenams buvo teikiamas naktį iš Didžiojo šeštadienio į Velykų sekmadienį. Ceremonija vykdavo apie vidurnaktį, o sekmadienio rytas visada būdavo gerokai įpusėjęs, kol ji baigdavosi, todėl šventimų Mišios buvo laikomos ir sekmadienio Mišiomis. Vėliau disciplina sušvelnėjo ir šios griežtos vigilijos buvo atsisakyta; šventimų mišios, kaip ir Šventojo šeštadienio Mišios, buvo paankstintos; ir kadangi ketvirtasis Advento sekmadienis ir antrasis Gavėnios sekmadienis iki tol neturėjo savo Evangelijos, nes neturėjo savo Mišių, maždaug X ar XI amžiuje buvo nuspręsta, kad šventimų Mišių Evangelija turėtų būti kartojama ypatingose abiejų minėtų sekmadienių Mišiose.
Dėl šventimų stacija yra Šv. Petro bazilikoje. Ši bazilika visada buvo viena didžiausių Romos mieste, todėl labiausiai tiko dideliam žmonių susibūrimui.
Šią jai pašvęstą savaitės dieną pagerbkime Mariją; pasiskolinkime giesmę iš Rytų Bažnyčios, kuri visada gausiai giria Dievo Motiną.
GIESMĖ IŠ GRAIKŲ ANTOLOGIJOS
(Gruodžio 15 d.)
Kaip karališkas sostas, tu neši Kūrėją; kaip gyvasis guolis tu apgaubi Karalių, o kūriny, Dievui brangiausias!
Galingiausioji atžala, tu išauginai Kristų, į kurį remiamės ir kuriame randame atramą; nes Aarono lazda, kuri anuomet išdygo nesodinta, buvo tavo atvaizdas, skaisčioji balande, visuomet Mergele.
Apdainuoti daugiau nei nuostabų, nepaprastą ir nesuvokiamą tavo motinystės būdą pranoksta visų žmonių chorų galias; nes joks protas, jokia mintis, joks supratimas, jokie žodžiai nepasiekia šios paslapties.
Izaijas, regėdamas neapsakomą stebuklą, neapsakomą tavo motinystės slėpinį, taip dieviškai kalbėjo: Šventoji Dvasia nužengė ant tavęs, Dievo Motina! Saugodama tave, kaip anksčiau saugojo degantį krūmą; todėl mes su angelu šaukiame: Džiaukis, Dievo padangte!
MALDA IŠ MOZARABŲ MIŠIOLO.
(Penktasis Advento sekmadienis, Illatio.) [2]
Verta ir teisinga, kad mes dėkojame Tau, šventasis Viešpatie, Amžinasis Tėve, Visagali Dieve, per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį. Jo Įsikūnijimas buvo pasaulio išgelbėjimas, o jo kančia – jo kūrinio, žmogaus, atpirkimas. Todėl mes maldaujam Tave, visagali Tėve, tegul Tas, kuris mus išpirko iš tamsaus pragaro, veda mus į dangų. Tegul Tas, kuris prisiėmė kūną iš Mergelės, apvalys mūsų kūną nuo nuodėmių. Tegul Tas, kuris savo Krauju mus sutaikino su Tavimi, vėl atves mus iš mūsų išdavystės į ištikimybę. Tegul Tas, kuris mums pirma suteikė savo malonės dovaną, padaro ir randa mus teisus savo antrojo atėjimo teisme. Teateina mus teisti švelniai Tas, kuris iki šiol gyveno tarp mūsų nuolankiai. Teateina mus teisti švelniai Tas, kuris iki šiol slėpėsi giliausiame nuolankume, kai mus išgelbėjo.
[1] Autorius turi omenyje brevijorių, nes Mišių skaitiniai yra (ir buvo rašymo metu) iš pranašo Izaijo knygos.
[2] Illatio – prefacija, isp.
