Meilė: jos nauda ir netektis
Kvinkvagezimos sekmadienis (pamokslas pagal Epistolę)
„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės“ (1 Kor 13, 1).
Šiame Apaštalo laiške esame kviečiami praktikuoti meilę, kuri mums daug kartų yra išgirta dėl penkių pagrindinių priežasčių. Pirmiausia, dėl jos vertingumo – „Meilės vardas reiškia tai, kas vertinga ir brangintina“. Antra, dėl netekties, kurią patiriame, kai jos nėra – „Aš tebūčiau žvangantis varis“. Trečia, dėl jos vertės šiame gyvenime: „Meilė kantri, meilė maloninga“. Ketvirta, dėl jos amžinumo: „Meilė niekada nesibaigia“. Penkta, dėl jos kilnumo: „Didžiausia iš jų yra meilė“. Dabar aptarkime pirmąsias dvi priežastis.
Pirmiausiai, būtina pažymėti, kad meilė yra vertinga dėl keturių priežasčių. 1) Ji gali kilti ir būti gauta tik iš Vieno aukščiausiojo gėrio: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). 2) Ji priklauso tik geriesiems. Šventasis Augustinas sako: „Meilė yra savotiškas šaltinis; svetimam jis neprieinamas“. 3) Ją turint, įgyjama visa, kas gera. Šventasis Augustinas sako: „Atminkite, kokia didelė gėrybė yra meilė, kuri, kai jos nėra, visas kitas gėrybes paverčia tuščiomis, o tas, kuris ją turi, turi viską“. 4) Meilę turintieji yra brangiausi Dievui, nes dėl meilės prigimties patys jos turėtojai vadinami brangiais; todėl Viešpats gyvenančius meilėje vadina mylimaisiais: „Draugai, valgykite ir gerkite, mano mylimieji!“ (Gg 5, 1).
Antra, būtina pažymėti, kad meilės nebuvimas reiškia trigubą netektį, kaip kad nurodo Apaštalas. 1) Iššvaistoma geriausia mūsų prigimties dalis: „Aš tebūčiau žvangantis varis“ (1 Kor 13, 1). Laikui bėgant varis nusidėvi skleisdamas garsą, kaip ir protingą būtybę be meilės sunaikina ydos. Šventasis Augustinas „Dievo valstybėje“ sako: „Jei nebūtume geros prigimties, mums nekenktų ydos; juk kokią žalą jos gali mums padaryti, jei ne atimti iš mūsų sąžiningumą, grožį, išganymą ir ramybę. 2) Siela be meilės, atsiskyrusi nuo Dievo, miršta. „Aš būčiau niekas“, – tai yra, esu miręs, atskirtas nuo tiesos, be kurios žmogus yra miręs: „Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka mirtyje“ (1 Jn 3, 14). 3) Kiekvienas darbas be meilės tampa nenaudingu „Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti“ (1 Kor 13, 3). Šventasis Ambraziejus skelbia, kad tas, kuris neturi meilės, stokoja visų gėrybių. Nuo tokios būklės galime būti apsaugoti.
Aklumas ir regėjimas
Kvinkvagezimos sekmadienis (pamokslas pagal Evangeliją)
„Šalia kelio sėdėjo neregys elgeta“ (Lk 18, 35)
Moraline prasme aklasis žmogus suprantamas kaip nusidėjėlis. „Jie vaikščios kaip akli, nes nusidėjo Viešpačiui“ (Sof 1, 17). Kaip aklasis nemato kūniškai, taip nusidėjėlis nemato dvasiškai. Pirma, yra septynios priežastys, trukdančios kūniškam regėjimui, kurios reiškia septynias mirtinas nuodėmes, sukeliančias dvasinį aklumą. Antra, yra septyni dalykai, sukeliantys proto apšvietimą.
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad septynios aklumo priežastys ir septynios nuodėmės yra štai šios. 1) Veido ištinimas, reiškiantis puikybę. Šventasis Augustinas sako: „Mano veidas taip smarkiai ištinęs, kad negaliu matyti“. 2) Tamsa, kuri reiškia pavydą, todėl pavyduoliai vadinami aklais: „Juos apakino jųjų piktumas“ (Išm 2, 21). Taip pat sakoma apie žydų pavydą: „Nuo tos dienos Saulius žiūrėjo į Dovydą pavydo akimis“ (1 Sam 18, 9). 3) Akių sutrikimas, tai reiškia rūstumą: „Nusilpo nuo liūdesio mano akys, mano siela ir pilvas“ (Ps 31, 9). 4) Dulkės ar bet kas, kas patenka į akis, o tai reiškia gobšumą. Šventasis Augustinas sako „Vaikiausi laikinų dalykų ir buvau apakintas“. 5) Akių užmerkimas, nes niekas nemato, kas užmerkia akis arba nenori jų atverti. Tai reiškia silpnumą, nes nusilpęs vien dėl tingumo nebegali atverti savo intelekto akių, kad įžvelgtų dvasinį gėrį. Betijus sako, kad nedorėliai pripratina akis prie tamsos, atitraukia jas nuo tiesos šviesos; jie tampa panašūs į tuos paukščius, kurie mato naktį, bet yra akli dieną. 6) Kraujo ir skysčių susikaupimas aplink akis, reiškiantis rajumą: „Kieno paraudusios akys? Tų, kurie ilgai sėdi prie vyno“ (Pat 23, 30); net ir tiesiogiai, dvasinės ir kūno akys aptemsta dėl vyno pertekliaus. 7) Mažų dėmelių šešėlis, nes kartais akyje susidaro nedidelė dėmelė arba keratitas (lot. - nubecula), kuri sukelia aklumą, reiškiantį gašlumą. Šventasis Augustinas sako: „Mažos drumzlinos dėmelės kilo iš kūniško geismo vyno ir aptemdė mano širdį taip, kad meilės nuoširdumo nebebuvo galima atskirti nuo geismo tamsos“.
Antra, būtina pažymėti, kad dvasinį regėjimą lemia septynios dorybės. 1) Tikėjimas: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 18, 42). Šventasis Augustinas sako: „Tikėjimas yra proto nušvitimas, gautas iš Pirmosios šviesos tam, kad būtų regimos dvasinės palaimos“. 2) Nuolankumas: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39). 3) Dabarties išbandymai ir kartėliai: „O tulžis vartojama patepti žmogaus akims, kai yra užkritę ant jų baltieji šlakai“ (Tob 6, 9). 4) Artimo meilė: „Tepalo pasitepti akims, kad praregėtum“ (Apr 3, 18). 5) Ašarų gausa. Ją iliustruoja tas, kuris, gimęs aklas, nuėjo ir nusiprausė Siloamo tvenkinyje: „Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis“ (Jn 9, 7). 6) Karšta malda: „Anie dar garsiau šaukė: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!“ [...] Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo ir nusekė paskui jį“ (Mt 20, 31-34). 7) Pagarbus Šventojo Rašto klausymas: „Tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius, iš savo niūrios tamsybės aklieji praregės“ (Iz 29, 18).
