Nuolankumas ir šlovė
II Kančios, arba Verbų sekmadienis (pamokslas pagal Epistolę)
„Jis, turėdamas Dievo prigimtį“ (Fil 2, 6).
Šiame laiške Apaštalas kalba apie tris dalykus. Pirma, apie Kristaus didybę: „Turėdamas Dievo prigimtį“. Antra, apie Jo nuolankumą: „Bet apiplėšė pats save“. Trečia, apie Jo nuolankumo pranašumą: „Todėl ir Dievas Jį išaukštino“.
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad Kristaus didybė atsiskleidžia trimis savybėmis. 1) Jo Dieviškumu: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį“, nes jei Jis buvo Dievybė Dievo prigimtyje, tai Jis buvo Dievas. „Šitas yra visų Viešpats“ (Apd 10, 26). 2) Savo Dieviškumo galios parodymu: „Nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu“ (Fil 2, 6), t. y., Jis buvo Dievas iš tiesų, o ne per prievartą, kaip norėjo velnias: „Iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius“ (Rom 9, 5). 3) Savo amžinybės atskleidimu: „Lygybės su Dievu“. „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1).
Antra, būtina pažymėti, kad Jo nuolankumas pasireiškia trimis būdais. 1) Priimant tarno pavidalą: „Apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“. 2) Parodant tobulą paklusnumą: „Nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn 6, 38). 3) Ištveriant labiausiai žeminančią mirtį: „Pasmerkime jį gėdingai mirčiai“ (Išm 2, 20).
Trečia, būtina pažymėti, kad Jo išaukštinimas buvo Jo nuolankumo laimėjimas. Po mirties Jis pasirodė išaukštintas virš visų kūrinių: „Todėl ir Dievas jį išaukštino“. Apaštalas Jį išaukštinta trejopai. 1) Lygindamas su angelais: „Kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje“ ir „Tepagarbina jį visi Dievo angelai“ (Žyd 1, 6). 2) Lygindamas su žmonėmis žemėje: „Kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių“ (Rom 8, 28). 3) Lygindamas su demonais: „Kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“ (Žyd 2, 14). Šventasis Augustinas apie tai sako: „Nejautri ranka, pritvirtinta prie kryžiaus, nugalėjo oro galias“. Kristus savo mirtimi pajungė sau velnius, žmones ir angelus: „Visa paklojai po jo kojomis. Jeigu jau visa paklojo, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam paklota“ (Žyd 2, 8 Vulgata). Kas nori būti išgelbėtas, turi iš pradžių išmokti nusižeminti: „Kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11) ir „Jis išgelbės nuolankų žmogų“ (Job 22, 29). Tad ir mes galime būti išgelbėti.
II Kančios, arba Verbų sekmadienis (pamokslas pagal Evangeliją)
„Nukryžiavę Jį“ (Mt 27, 35).
Turėtume atsižvelgti į tris dalykus, susijusius su Viešpaties kančia: pirma – į jos prigimtį, antra – į jos galią, trečia – į jos naudą.
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad Kristaus kančia buvo labai skaudi dėl trijų priežasčių: 1) dėl šią kančią kenčiančiojo gerumo; 2) dėl žeminančio kančios pobūdžio; 3) dėl nuosprendį vykdžiusiųjų žiaurumo.
Kenčiančiojo gerumas aiškėja iš trijų aplinkybių. 1) Dėl to, kad Jis niekam nepakenkė: „Jis nepadarė nuodėmės“ (1 Pt 2, 22). 2) Dėl to, kad Jis kantriausiai iškentė Jam padarytas skriaudas: „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino“ (1 Pt 2, 23) ir „Aš buvau kaip paklusnus avinėlis, vedamas pjauti“ (Jer 11, 19). 3) Dėl to, kad visiems darė gera: „Jis vaikščiojo, darydamas gera“ (Apd 10, 38) ir „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų“ (Jn 10, 32).
Jo mirties žeminantis pobūdis akivaizdus dėl trijų dalykų. 1) Jis buvo teisiamas, o tai pati didžiausia nedorybė iš visų: „Bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ (Lk 23, 21). 2) Dėl daugybės pažeminimų, kuriuos Jis patyrė: „Surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą“ (Mt 27, 27-30). 3) Dėl to, kad Jis buvo pasmerktas gėdingai mirčiai: „Pasmerkime jį gėdingai mirčiai“ (Išm 2, 20).
Tų, kurie Jį nukryžiavo, žiaurumą rodo trys dalykai. 1) Prieš mirtį Jį labai žiauriai nuplakė: „Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti“ (Mt 27, 26). 2) Prieš mirtį duodami Jam gerti acto nuo yzopo: „Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų“ (Jn 19, 29) ir „Troškuliui numalšinti man jie duoda acto“ (Ps 69, 22). 3) Sužeisdami Jį net po mirties: „Vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną“ (Jn 19, 34).
Antra, būtina pažymėti, kad Jo kančios galia pasireiškė trijuose dalykuose. 1) Danguje, ji atėmė iš jo šviesą: „Visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos. Saulės šviesai užgesus“ (Lk 23, 44-45). 2) Žemėje, ji sudrebėjo: „Ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti“ (Mt 27, 51). 3) Hade, kuris atidavė savo mirusiuosius: „Daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių“ (Mt 27, 52). Dangus skelbė Kristaus kančios galią; žemė ją skelbė; Hadas ją paskelbė. „Klusnus iki mirties... kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“ (Fil 2, 8-10).
Trečia, būtina pažymėti, kad kančios nauda buvo skirta dangaus, žemės ir pragaro gyventojams. Per Kristaus kančią dangiškieji buvo įdarbinti; žemiškieji žmonės – išlaisvinti iš velnio rankų, o šventieji tėvai, buvę Hade, iš jo išvaduoti. Apie pirmuosius pasakyta: „Per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 20). Apie antruosius: „Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“ (Jn 12, 31) ir „Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias“ (Kol 2, 15). Apie trečiuosius: „Išlaisvinsiu tavo kalinius iš duobės, kurioje nėra vandens“ (Zch 9, 11).
