Dangiškoji stadija
Septuagezimos sekmadienis (pamokslas pagal Epistolę)
„Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte!“ (1 Kor 9, 24).
Šiame laiške Apaštalas mums pateikia du dalykus. Pirma, jis ragina mus bėgti – „bėkite“. Antra, jis nurodo bėgimo tikslą – „kad laimėtumėte“.
Pirmiausiai, būtina pažymėti, kad kelias, kurį reikia nubėgti, yra trejopas.
Pirma, tai yra prigimties kelias: „Mano dienos eiklesnės už bėgiką“ (Job 9, 25), „Jie eiklūs daryti, kas nedora“ (Jer 23, 10) ir „Todėl aš bėgu nedvejodamas“ (1 Kor 9, 26). Prigimties kelias yra trejopas, nes iš prigimties kūrinija bėga trejopu būdu. Pirma, ji bėga tarnaudama žmonėms: „Greita yra saulė savo kelyje“ (1 Ezd 4, 34)*, nes ji keliauja taip, kad tarnautų žmogui. Antra, bausdama nedorėlius: „Pakils prieš juos galingas vėjas, ir audra vėtys juos kaip pelus. Taip neteisingumas nuniokos visą žemę, ir nedorumas sugriaus galiūnų sostus“ (Išm 5, 23). Kūrinija buvo iš prigimties sukurta bausti maištaujančiuosius prieš savo Kūrėją: „Juk kūrinija, tarnaudama tau, savo Kūrėjui, nuožmėja, kad būtų nubausti nedorėliai“ (Išm 16, 24). Trečia, ji skuba nieko nesiekdama, nes kūrinija, kuri savo prigimtimi yra iš nieko, siekia nieko. Šventasis Augustinas Kenterberietis klausia: „Kas yra gyvenimas, jei ne perėjimas į mirtį“?
Nuodėmės kelias taip pat yra trejopas. Pirma, tai yra puikybės kelias: „Juk jis kėlė ranką prieš Dievą ir drįso įžeist Visagalį, įžūliai jį puldamas su savo stambiu gaubtu skydu“ (Job 15, 25). Antra – godumo kelias: „Nes jų kojos bėga į pikta“ (Pat 1, 16). Juk apie godųjį sakoma: „Vagį pamatęs, tampi jo bendru“ (Ps 50, 18). Trečia – prabangos kelias: „Kartesnė už mirtį man buvo patirtis su moterimi. Ji yra spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai“ (Koh 7, 26). Prabanga žmones nuveda ten pat, kur vedamos skerdžiamos avys.
Malonės kelias taip pat yra trejopas. Pirma, tai yra doktrinos kelias: „Nuvykau apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui“ (Gal 2, 2). Antra – gailestingumo: „Abraomas nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį [...] ir padėjo visa prieš juos“ (Pr 18, 7, 8). Trečia – atkaklumo kelias: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas“ (2 Tim 4, 7).
Antra, būtina pažymėti, jog tam, kad baigdami bėgimą laimėtume, būtinos trys sąlygos. Turime bėgti atsargiai, kad nesukluptume ar neįkristume į nuodėmės spąstus: „Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės“ (Ef 5, 15). Turime bėgti greitai, kad kitas neaplenktų arba kad netaptume vangūs dėl tingumo: „Tad stenkimės įžengti į aną atilsį“ (Žyd 4, 11). Turime bėgti atkakliai, kad nepamestume kelio ir nenuklystume nuo gerų darbų: „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 24, 13). Kantrybė pirmiausia reikalinga tam, kad galėtume ištverti ir pakelti visus šiame pasaulyje mus užgriūvančius sunkumus: „Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų“ (Žyd 12, 2).
*Šv. Tomas Akvinietis čia naudoja citatą iš Ezdro ir Nehemijo knygos, pateiktos hebrajiškame Biblijos tekste.
Viešpaties ir mūsų darbas
Septuagezimos sekmadienis (pamokslas pagal Evangeliją)
„Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!“ (Mt 20, 3, 4).
Šiais žodžiais pažymimi keturi dalykai. Pirmiausia, Viešpaties gerumas: Jis „išėjo“ dėl savo žmonių išgelbėjimo. Nes Kristaus išėjimas, kad vestų žmones į savo vynuogyną buvo begalinio gerumo aktas - „Išėjai gelbėti savo tautos“ (Hab 3, 13). Antra, žmogaus kvailybė: „Pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo“. Nieko nėra kvailesnio, kaip žmogus, kuris vietoje to, kad šiame gyvenime dirbtų taip, jog gyventų amžinai, pragyvena dykai: „Tinginys yra kaip mėšlo luitas; kas jį pakelia, nusiplauna rankas“ (Sir 22, 2). Trečia, būtinybė dirbti Viešpaties vynuogyne: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną“: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). Ketvirta, atlygis už darbą: „Kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu“: „Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus“ (Apr 22, 12).
Pirmiausiai, būtina pažymėti, kad Kristus, kaip parašyta, išeina penkis kartus. 1) Pasaulio pradžioje kaip Sėjėjas, sėjantis Savo kūrinius: „Sėjėjas išsirengė sėti javų“ (Lk 8, 5). 2) Savo gimimu apšviesdamas pasaulį: „Kol pasirodys jų teisumas lyg ryto aušra ir išgelbėjimas lyg degantis žibintas“ (Iz 62, 1) ir „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį“ (Jn 16, 28). 3) Savo kančia, išgelbėdamas savuosius iš velnio valdžios ir nuo viso blogio: „Mano teisumas arti ir išgelbėjimas greitai ateis“ (Iz 51, 5). 4) Rūpindamasis, kaip namų šeimininkas, savo šeima ir reikalais: „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui“ (Mt 20, 1). 5) Jis išeis teisti trejopu būdu. Pirmiausia, kaip Lankytojas, skirdamas griežtą bausmę nedorėliams: „Viešpats ateina iš savo buveinės bausti žemės gyventojų už jų nusikaltimus“ (Iz 26, 21). Antra, kaip stiprus kovotojas, sutramdęs visus savo maištininkus: „Viešpats išeis kaip karžygys, kaip karo vyras pažadins savo įniršį“ (Iz 42, 13). Trečia, kaip teisėjas, bausdamas nedorėlius taip, kaip jie ir nusipelnė: „Štai Viešpats leidžiasi iš savo vietos ir žengs žemės aukštumomis“ (Mch 1, 3).
Antra, būtina pažymėti, kad yra penkios priežastys, dėl kurių kvailiausia šį gyvenimą nugyventi dykinėjant. 1) Žmogus gimė dirbti: „Tačiau žmogus gimęs vargti“ (Job 5, 7). 2) Iš neveiklumo išmokstama blogio, kaip iš blogo mokytojo: „Nes buvimas be darbo išmoko daug pikta“ (Sir 33, 29). 3) Neveiklumas dažnai sukelią baisią nuodėmę: „Tavo sesers Sodomos ir jos dukterų nusikaltimas buvo išdidumas, perteklius ir dykinėjimas“ (Ez 16, 49). 4) Dėl neveiklumo prarandamas amžinasis gėris: „Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi sudėjęs rankas, ir ateis skurdas kaip pakeleivis“ (Pat 6, 10, 11). 5) Nes amžinasis vargas įgyjamas dėl trupučio poilsio: „Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos“ (Ps 73, 5), bet kaip demonai, „vargs per amžius iki gyvenimo galo“ (Ps 49, 10, 11).
Trečia, būtina pažymėti, kad šis vynuogynas, į kurį žmonės siunčiami dirbti, yra teisumas, kuriame, kaip pastebi šventasis Krizostomas, yra tiek augalų, kiek yra dorybių, ir kuriame mes atliekame penkis darbus. 1) Apsodiname jį gerais darbais ir malonėmis: „Jie apsėja laukus, pasodina vynuogynus, kurie atneša derlių“ (Ps 107, 37) ir „Iš savo rankų uždarbio įveisia vynuogyną“ (Pat 31, 16). 2) Išvalome jį nuo erškėčių, kurie yra ydos, ir kurių neišvalo neveiklieji: „Aš ėjau pro tinginio lauką ir neišmanėlio vynuogyną. Visur augo erškėčiai ir buvo pilna dilgėlių“ (Pat 24, 30). 3) Genime jo perteklinius ūglius: „Tuojau metas vynmedžius genėti“ (Gg 2, 12) ir „Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus“ (Jn 15, 2). 4) Apsaugome jį nuo mažų lapių, demonų: „Sugaukite lapes, mažas laputes, kurios gadina vynuogynus“ (Gg 2, 15). 5) Giname jį nuo plėšikų, t.y. nuo žmonių liaupsių ir peikimų: „Padarė mane vynuogynų prižiūrėtoja“ (Gg 1, 6).
Ketvirta, būtina pažymėti, kad darbininkų atlygis yra Evangelijos skatikas, kuris prilygsta tūkstančiui sidabrinių: „Saliamonas turėjo vynuogyną [...] Kiekvienas už jo vaisius turėjo mokėti po tūkstantį“ (Gg 8, 11), nes tūkstantis sidabrinių yra tūkstantis amžinybės džiaugsmų. Į kuriuos galime būti atvesti.
Versta iš The homilies of Saint Thomas Aquinas upon the Epistles and Gospels for the Sundays of the Christian year / translated by John M. Ashley. 1867, London.
